Pabėgėliai iš Irako apsigyveno politiko namuose
Eu­ro­pos Par­la­men­to (EP) na­rio Pe­tro Auš­tre­vi­čiaus šei­ma su­tei­kė pa­sto­gę iš ka­ro kre­čia­mo Ira­ko į mū­sų ša­lį at­vy­ku­siai šei­my­nai. Šei­mos spė­jo su­si­bi­čiu­liau­ti, o šį sa­vait­ga­lį pla­nuo­ja bul­via­so­dį.

Pra­ėju­sių me­tų pa­bai­go­je į Lie­tu­vą at­vy­kę ira­kie­čiai Yas­se­ras ir Han­si Al-Any su dviem vai­kais jau ke­lias sa­vai­tes gy­ve­na P. Auš­tre­vi­čiaus vai­kys­tės na­me Juo­dši­liuo­se (Vil­niaus r.). Ne­to­lie­se vy­ras su­si­ra­do dar­bą, du­kra pra­dės lan­ky­ti dar­že­lį, pla­nuo­ja­ma pa­si­rū­pin­ti jų to­les­nė­mis lie­tu­vių kal­bos pa­mo­ko­mis.

Pa­gel­bė­ti tu­ri ne tik valstybė

Spren­di­mą už­leis­ti tė­vų na­mus pa­bė­gė­liams P. Auš­tre­vi­čius su žmo­na Gin­ta­re pri­ėmė vie­šu­mo­je pa­si­ro­džius in­for­ma­ci­jai, kad jiems su­nkiai se­ka­si įsi­kur­ti mū­sų ša­ly­je. „Nusp­ren­dė­me pa­siū­ly­ti sa­vo va­sa­ros na­mus, bu­vu­sius ma­no tė­vų ir ma­no vai­kys­tės na­mus, kur ti­krai tu­ri­me vie­tos, kaip lai­ki­ną būs­tą pa­bė­gė­liams. Ma­no­me, kad jiems rei­kia pa­dė­ti. Ne­bū­ti­nai vals­ty­bė tu­ri bū­ti pa­grin­di­nė gel­bė­jan­ti ran­ka“, – pa­žy­mi po­li­ti­kas.

P. Auš­tre­vi­čiaus šei­ma lap­kri­tį krei­pė­si į Vil­niaus ar­ki­vys­ku­pi­jos ku­ri­jos „Ca­ri­tas“ Už­sie­nie­čių in­teg­ra­ci­jos prog­ra­mos at­sto­vus, siū­ly­da­ma gy­ve­na­mą­ją vie­tą pa­bė­gė­liams. Kai Al-Any šei­mai pri­si­rei­kė būs­to, Auš­tre­vi­čiai pa­kvie­tė juos ap­si­lan­ky­ti Juo­dši­liuo­se. Ap­žiū­rė­ju­si na­mą, šei­ma iš Ira­ko nu­spren­dė ja­me ap­si­gy­ven­ti. „Na­mas tvar­kin­gas, pats mie­lai ja­me gy­ven­čiau, jei­gu ne­bū­tų ki­tų už­siė­mi­mų. Jie tu­ri be­veik 80 kv. m bu­tą, ku­ria­me yra vi­si pa­to­gu­mai. Ti­kiuo­si, kad jiems pa­tin­ka“, – vi­lia­si jis.

P. Auš­tre­vi­čiaus šei­ma pa­bė­gė­liams būs­tą su­tei­kė ne­at­ly­gin­ti­nai, jiems te­rei­kės su­si­mo­kė­ti kai ku­riuos ko­mu­na­li­nius mo­kes­čius. Su­tar­ta, kad jie čia gy­vens pus­me­tį, ta­čiau po­li­ti­kas ne­ma­to prob­le­mos ir dėl il­ges­nio jų ap­sis­to­ji­mo.

To­liau mo­ky­sis lietuviškai

P. Auš­tre­vi­čius kar­tu su šei­mą glo­bo­jan­čiais „Ca­ri­to“ at­sto­vais pa­dė­jo ira­kie­čiams su­sit­var­ky­ti rei­kia­mus biu­ro­kra­ti­nius for­ma­lu­mus. Prieš sa­vai­tę Al-Any šei­ma ap­si­lan­kė Juo­dši­lių se­niū­ni­jo­je, ten pri­si­re­gis­tra­vo, su­si­pa­ži­no su se­niū­nu ir ki­tais dar­buo­to­jais. Pir­ma­die­nį bu­vo su­tvar­ky­ti do­ku­men­tai, kad mer­gai­tė ga­lė­tų pra­dė­ti lan­ky­ti lie­tu­viš­ką dar­že­lį.

Kaip pa­sa­ko­jo P. Auš­tre­vi­čius, ma­žo­ji Al-Any jau ne­blo­gai kal­ba lie­tu­viš­kai, Ruk­lo­je pra­mo­ko ir šiek tiek ru­siš­kai. „Ji ak­ty­vi ir grei­tai „pa­gau­nan­ti“ vi­sus da­ly­kus. Su Yas­se­ru jau ir­gi svei­ki­na­mės lie­tu­viš­kai. Jo žmo­na vie­ną ki­tą žo­dį mo­ka. Ma­nau, šiai šei­mai dėl to ne­bus jo­kių prob­le­mų, nes jie no­ri in­teg­ruo­tis, ieš­ko ga­li­my­bių. Gir­dė­jau apie pla­nus, kad jiems su­ras vie­ti­nį lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ją iš gim­na­zi­jos. Ruk­lo­je lie­tu­vių kal­bos pa­mo­kų bu­vo vos dvi ar trys va­lan­dos per sa­vai­tę. Per tiek lai­ko ne­ga­li­ma iš­mok­ti lie­tu­vių kal­bos. Ti­kiuo­si, kad šios šei­mos pa­vyz­dys bus pra­kti­nis, ką ir kaip rei­kia keis­ti pri­imant pa­bė­gė­lius“, – vi­lia­si EP na­rys.

Pa­bė­gė­lių šei­ma sa­va­ran­kiš­kai ap­si­per­ka, svei­ki­na­si, šnek­te­li su kai­my­nais. Vie­tos bend­ruo­me­nė ža­da kvies­ti juos į šven­tes, su­si­bū­ri­mus. Pa­grin­di­nis rū­pes­tis iki šiol bu­vo su­ras­ti dar­bą šei­mos gal­vai Yas­se­rui. P. Auš­tre­vi­čius pa­sa­ko­jo, kad jis – darbš­tus žmo­gus, nuo­lat tik ir kal­ba, ka­da gi pra­dės dirb­ti. Ta­čiau ap­va­žia­vus pen­kias pa­grin­di­nes vie­tos įmo­nes, nė vie­no­je jam ne­at­si­ra­do dar­bo. „Vis dėl­to pa­ieš­kos da­vė re­zul­ta­tų. At­ro­do, jau šią sa­vai­tę jis pra­dės dirb­ti bal­dų įmo­nė­je Pa­ne­riuo­se. Tai yra la­bai ge­rai, nes rei­kia iš­lai­ky­ti šei­mą. Pa­šal­pa, ku­rią jis gau­na iš vals­ty­bės, la­bai men­ka. Ti­kiuo­si, kad dar­bas su­teiks šei­mai dau­giau sta­bi­lu­mo ir ti­kru­mo, nes to ti­krai la­bai rei­kė­jo“, – kal­ba po­li­ti­kas.

Kei­čia­si vir­tu­vių paslaptimis

Auš­tre­vi­čiai jau spė­jo su­si­bi­čiu­liau­ti su Al-Any šei­my­na. „Mo­ko­mės jų vir­tu­vės pa­slap­čių, o jie – mū­siš­kės. Ma­nau, kad ne­ži­no­ji­mo, at­sar­gu­mo ri­bą per­žen­gė­me la­bai grei­tai. Jie yra šau­nūs žmo­nės, at­vi­ri. Su­pran­tu, kad iš­gy­ve­no la­bai su­nkų lai­ko­tar­pį. Be­je, la­bai su­dė­tin­gai pri­si­me­na Ruk­lą, į ku­rią nie­kam ne­lin­kė­čiau pa­kliū­ti“, – pa­žy­mė­jo P. Auš­tre­vi­čius.

Al-Any šei­mai Auš­tre­vi­čiai lei­do nau­do­tis ir prie na­mo esan­čiu dar­žu. Šį sa­vait­ga­lį P. Auš­tre­vi­čius da­lį jo ke­ti­na už­so­din­ti bul­vė­mis, o Yas­se­ras pa­ža­dė­jo jam pa­dė­ti. „Ži­no­te, jau be­veik bend­rą ūkį ve­da­me“, – šyp­te­li jis.

In­teg­ra­ci­ja ga­li pa­vers­ti piliečiais

Al-Any šei­ma daug pa­ty­rė ir iš­gy­ve­no. Iš Ira­ko, ku­rio ne­ma­žą da­lį yra užė­mu­si te­ro­ris­ti­nė or­ga­ni­za­ci­ja „Is­la­mo vals­ty­bė“, jie bė­go ir pa­vo­jin­gai per aud­rin­gą jū­rą ma­žu lai­ve­liu į Eu­ro­pą kė­lė­si, kai sū­nui te­bu­vo trys mė­ne­siai.

Yas­se­ro tė­vai gy­ve­na Tur­ki­jo­je, se­suo – Šve­di­jo­je. Žmo­nos Han­si gi­mi­nė ap­sis­to­ju­si Vo­kie­ti­jo­je. „Ži­no­ma, jų tiks­las bu­vo ne Lie­tu­va. Ta­čiau juos pri­kal­bi­no mū­sų ša­lies am­ba­sa­dos ir mi­nis­te­ri­jų at­sto­vai, ku­rie bu­vo nu­va­žia­vę ska­tin­ti žmo­nių, kad at­vyk­tų į Lie­tu­vą. Ma­nau, jei­gu Yas­se­ras tu­rės dar­bą, o vai­kams bus su­da­ry­tos są­ly­gos ei­ti į mo­kyk­lą, jie su­si­ras drau­gų, pra­dės ge­rai kal­bė­ti lie­tu­viš­kai ir pa­na­šiai, ta­da ti­krai gal­vos apie Lie­tu­vą kaip sa­vo pir­mą­jį pa­si­rin­ki­mą. In­teg­ra­ci­ja ga­li ga­na grei­tai juos pa­vers­ti Lie­tu­vos gy­ven­to­jais ir gal­būt pi­lie­čiais, nes jie ti­krai ne­prie­šiš­ki Lie­tu­vai ir mū­sų gy­ve­ni­mo bū­dui, ieš­ko vi­so­kių ga­li­my­bių, kaip čia įsit­vir­tin­ti“, – ak­cen­tuo­ja P. Auš­tre­vi­čius.

No­rin­čių­jų pri­im­ti pa­bė­gė­lius nedaug

„Ca­ri­to“ Už­sie­nie­čių in­teg­ra­ci­jos prog­ra­mos va­do­vės Il­mos Skuo­die­nės tei­gi­mu, šei­mų, ku­rios bū­tų pa­si­ruo­šu­sios ne­mo­ka­mai ap­gy­ven­din­ti pa­bė­gė­lius, nė­ra daug. To­kių at­si­ra­do ke­le­tas, ta­čiau da­bar pri­im­ti prie­globs­čio pra­šy­to­jų jie ne­ga­li dėl įvai­rių prie­žas­čių. „Ti­ki­mės, kas šis pa­vyz­dys įkvėps ir dau­giau žmo­nių ap­gy­ven­din­ti pa­bė­gė­lius“, – sa­ko ji.

Šiuo me­tu Vil­niaus ar­ki­vys­ku­pi­jos „Ca­ri­tas“ glo­bo­ja 152 už­sie­nie­čius, dau­giau­sia tarp jų – Ru­si­jos, Bal­ta­ru­si­jos ir Ukrai­nos pi­lie­čių. Pa­sak I. Skuo­die­nės, pa­bė­gė­liai pa­ti­ria ne­ma­žai su­nku­mų, pir­miau­sia dėl bran­gios būs­to nuo­mos, ne­igia­mo vi­suo­me­nės po­žiū­rio, ne­leng­vo įsi­trau­ki­mo į dar­bo rin­ką, mi­ni­ma­lių at­ly­gi­ni­mų, iš ku­rių su­nku iš­lai­ky­ti šei­mas.