P. Auštrevičius: pabėgėlių priėmimas – tarsi lietuvybės išbandymas
Eu­ro­par­la­men­ta­ras Pe­tras Auš­tre­vi­čius į sa­vo na­mus pri­im­tų pa­bė­gė­lių iš Si­ri­jos. Tai bū­tų ne pir­mas kar­tas, kai jis pa­de­da sve­tim­ša­liams. Mat jau bu­vo pri­glau­dęs Ukrai­nos ka­rį, su­žeis­tą per mū­šį ir gy­dy­tą Lie­tu­vo­je. Po­li­ti­kas ma­no, kad rei­kia ne­bi­jo­ti ir drą­siau tai da­ry­ti.

Eu­ro­pos Par­la­men­to na­rys P. Auš­tre­vi­čius ma­no, kad Lie­tu­vos val­džiai ir sa­vi­val­dy­bėms bus su­nko­ka ras­ti pa­kan­ka­mai vie­tų ap­gy­ven­din­ti pa­bė­gė­lius. „Ma­no nuo­mo­ne, tu­ri­me par­ody­ti, kad esa­me hu­ma­niš­ki ir at­vi­ri, – „Lie­tu­vos ži­nioms“ kal­bė­jo po­li­ti­kas. – Tai ne vie­no ma­no už­gai­dos, taip nu­spren­dė mū­sų šei­ma. Mes pri­im­tu­me gy­ven­ti pa­bė­gė­lių šei­mą.“ Jis ma­no, kad tai ga­li nu­tik­ti ga­na grei­tai, dar sau­sio mė­ne­sį.

Kaip sa­kė P. Auš­tre­vi­čius, pa­bė­gė­lius pri­glaus­tų būs­te prie Vil­niaus. „Tai ma­no vai­kys­tės na­mai, ku­riuo­se esu gi­męs ir au­gęs, – de­ta­liau pa­aiš­ki­no jis. – Ten yra šil­dy­mas, ki­ti pa­to­gu­mai. Žmo­nės tu­rė­tų pui­kias są­ly­gas ir ne­kil­tų jo­kių prob­le­mų.“

Ukrai­nie­tis ne­te­ko ir svei­ka­tos, ir šeimos

P. Auš­tre­vi­čiaus šei­ma jau rū­pi­no­si ukrai­nie­čiu, dėl tam ti­krų ap­lin­ky­bių at­si­dū­ru­siu mū­sų ša­ly­je. Ukrai­nos ka­rys fron­te bu­vo su­žeis­tas ir vė­liau gy­do­mas Lie­tu­vo­je.

Pa­sak P. Auš­tre­vi­čiaus, per ke­le­tą pa­sta­rų­jų me­tų Ukrai­nos žmo­nės pa­ty­rė daug pra­ra­di­mų. „Vie­ni ne­te­ko dar­bo, tur­to, pa­ja­mų šal­ti­nio, ki­ti – svei­ka­tos, šei­mos, ar­ti­mų­jų, bi­čiu­lių... Mums net su­nku įsi­vaiz­duo­ti, ką reiš­kia iš­ei­ti į fron­tą“, – tei­gė Lie­tu­vos po­li­ti­kas.

Ukrai­nie­tį, ku­riuo pa­si­rū­pi­no P. Auš­tre­vi­čius, pa­li­ko žmo­na. Pats Ukrai­nos ka­rys bu­vo su­žeis­tas, kon­tū­zy­tas. Po ka­ro pa­tir­čių grįž­ti į ci­vi­lį gy­ve­ni­mą jam bu­vo su­dė­tin­ga, ypač kai ar­ti­mas žmo­gus ne­be­lau­kė. Kaip sa­kė P. Auš­tre­vi­čius, vy­ro skaus­mai bu­vo ne tik fi­zi­niai, bet ir dva­si­niai.

Ukrai­nos ka­rys po su­žei­di­mų ir kon­tu­zi­jos bu­vo gy­do­mas Lie­tu­vo­je. Ta­čiau vė­liau jis tie­siog ne­tu­rė­jo kur dė­tis. Tad jį ku­riam lai­kui pri­glau­dė eu­ro­par­la­men­ta­ras, pa­si­ta­ręs su šei­ma. Ukrai­nie­tis vė­liau li­ko gy­ven­ti mū­sų ša­ly­je. Da­bar jis jau sa­va­ran­kiš­kai ku­ria­si, ban­do pri­tap­ti Lie­tu­vo­je, šiuo me­tu dir­ba sta­ty­bi­nin­ku.

Jau­trus pragmatizmas

Dėl pa­bė­gė­lių P. Auš­re­vi­čius siū­lo elg­tis pra­gma­tiš­kai. Pa­sak jo, Lie­tu­vai nau­da ga­li bū­ti dvi­gu­ba: pa­gel­bė­tu­me žmo­nėms ir pa­ska­tin­tu­me sa­vo ša­lies dar­bo rin­ką – gau­tu­me dau­giau dar­bo ran­kų. Po­li­ti­kas ma­no, kad ypač rei­kė­tų pa­dė­ti ukrai­nie­čiams, nes sa­vo ša­ly­je jie ko­vo­jo, be to, Lie­tu­vos at­žvil­giu jie nu­si­tei­kę po­zi­ty­viai. „U­krai­nie­čių men­ta­li­te­tas pa­na­šus į mū­sų, jų in­teg­ra­ci­ja pa­pras­tes­nė, – ma­no P. Auš­tre­vi­čius. – Žmo­nės la­bai no­ri ka­bin­tis į gy­ve­ni­mą.“

Anot po­li­ti­ko, lie­tu­viš­ka rea­ly­bė kar­tais bū­na ne­sve­tin­ga. Tar­ki­me, ukrai­nie­čiai guo­džia­si, kad Lie­tu­vo­je jiems su­nku gau­ti pa­bė­gė­lio sta­tu­są. P. Auš­tre­vi­čius mū­sų ša­lies val­džią va­di­no žiop­la. „Rei­kia baig­ti su po­pu­liz­mu. Ir pri­im­ti spren­di­mus, – kal­bė­jo jis. – Iš Ukrai­nos pri­ėmė­me tik 50 šei­mų. Na, kiek tai yra? Juk iš Lie­tu­vos per sa­vai­tę po 50 šei­mų iš­va­žiuo­ja. Kai­mas tuš­tė­ja. O mes dre­ba­me ir tryp­čio­ja­me vie­to­je. Tą da­ly­ką rei­kia spar­tin­ti.“

Ukrai­nos žmo­nės ger­bia Lie­tu­vą dėl pa­lai­ky­mo, rė­mi­mo. P. Auš­tre­vi­čius pri­mi­nė, kad ukrai­nie­čių dė­kin­gu­mas yra ti­kras ir nuo­šir­dus. „Ga­lė­tu­me tiek jiems, tiek sau pa­dė­ti. Ir pa­sa­ky­ti pa­sau­liui: štai, mes iš­tie­sė­me pa­gal­bos ran­ką“, – kal­bė­jo jis.

„Ne­rei­kia bi­jo­ti“

Po­li­ti­ko nuo­mo­ne, vis dar esa­me at­sit­vė­rę aukš­to­mis sie­no­mis. „Per Lie­tu­vai svar­bias die­nas vis­ką pri­si­me­na­me, pa­de­juo­ja­me, po to vėl grįž­ta­me į pa­dri­ką ti­kro­vę, – tei­gė P. Auš­tre­vi­čius. – Vėl pri­trūks­ta­me žvilgs­nio į ki­tus, at­gai­los, nuo­šir­du­mo...“

Pa­bė­gė­lių pri­ėmi­mą jis va­di­no lie­tu­viš­ku­mo iš­ban­dy­mu. Po­li­ti­kas kal­bė­jo: „Ar mes ti­ki­me, kad lie­tu­vy­bė ga­li adap­tuo­ti ki­tų tau­tų kul­tū­ras? Jei ti­ki­me lie­tu­viš­ku­mu kaip gy­ven­se­nos ir kul­tū­ros kon­cep­ci­ja, ku­rią ga­li pri­im­ti ir ki­ti, ko­dėl to ne­pa­ban­džius? Ne­rei­kia bi­jo­ti. Ta­da bus ma­ty­ti, kas vei­kia ir kas ne, ką pa­tiems gal­būt rei­kia tai­sy­ti.“

Eu­ro­par­la­men­ta­ro nuo­mo­ne, rei­kia drą­siai ei­ti į at­ei­tį. „Žen­gę drą­sų žings­nį di­džiuo­tu­mės sa­vi­mi“, – įsi­ti­ki­nęs P. Auš­tre­vi­čius.