O koks bus lietuviškas pilietinis kostiumas?
Po­li­to­lo­gė prof. Ai­nė Ra­mo­nai­tė at­krei­pė dė­me­sį, kad kar­ta, gi­mu­si ar­ba su­si­for­ma­vu­si ne so­vie­ti­nė­je, o lais­vo­je Lie­tu­vo­je, au­to­ma­tiš­kai pi­lie­tiš­ka ir pa­trio­tiš­ka ne­ta­po.

Apie pi­lie­ty­bės raiš­ką ir nau­dą kas­die­ny­bė­je (ne tik per šven­tes ir mi­nė­ji­mus), žmo­nių ge­bė­ji­mus or­ga­ni­zuo­tis bend­rų in­te­re­sų la­bui, ga­li­my­bes ne­pa­si­ten­ki­ni­mo emo­ci­jas pa­vers­ti kon­kre­čiais rei­ka­la­vi­mais ar veiks­mais Lie­tu­vos na­cio­na­li­nė­je bib­lio­te­ko­je dis­ku­ta­vo So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­tro pa­ta­rė­jas, eko­no­mis­tas Ro­mas La­zut­ka ir pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės ty­ri­nė­to­ja, po­li­to­lo­gė A. Ra­mo­nai­tė.

Pa­šne­ko­vai svars­tė, ar kal­bant apie Lie­tu­vos po­li­ti­ką, pi­lie­ti­nę ir vie­šą­ją erd­vę dar tu­ri pra­smę ter­mi­no „po­ko­mu­nis­ti­nė de­mo­kra­ti­ja“ var­to­ji­mas. Pa­sak R. La­zut­kos, su­nku vie­na­reikš­miš­kai api­bū­din­ti da­bar­ti­nį lai­ko­tar­pį. Be­veik trys de­šimt­me­čiai at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę yra ne­ti­piš­ki, ne­la­bai bu­vo iš ko mo­ky­tis, nors il­guo­ju žmo­ni­jos is­to­ri­jos lai­ko­tar­piu is­to­ri­kai tur­būt ga­lė­tų ras­ti pa­vyz­džių. „Da­bar pa­ste­bi­me, kad žmo­nėms or­ga­ni­zuo­tai spręs­ti prob­le­mas, kur vals­ty­bės ir rin­kos ne­pa­kan­ka, su­nku. Stin­ga eko­no­mi­nio ir so­cia­li­nio pi­lie­tiš­ku­mo. Su­vo­ki­mo, kad vals­ty­bė yra pi­lie­čiai sti­go per vi­sus ne­prik­lau­so­my­bės me­tus“, – sa­kė R. La­zut­ka.

A. Ra­mo­nai­tė at­krei­pė dė­me­sį, kad kar­ta, gi­mu­si ar­ba su­si­for­ma­vu­si ne so­vie­ti­nė­je, o lais­vo­je Lie­tu­vo­je, au­to­ma­tiš­kai pi­lie­tiš­ka ir pa­trio­tiš­ka ne­ta­po. Taip yra dėl to, kad jie ne­si­jau­čia rei­ka­lin­gi Lie­tu­vai. Pa­sak jos, su­grįž­tan­tys, ar­ba ne­emig­ruo­jan­tys pa­pras­tai tarp mo­ty­vų gy­ven­ti ir dirb­ti Lie­tu­vo­je nu­ro­do ga­li­my­bes čia da­ry­ti tai, ko ki­tur dėl emig­ran­to pa­dė­ties ne­ga­lė­tų, ki­taip ta­riant kuo vi­sa­ver­tiš­kiau sa­ve rea­li­zuo­ti.

Dis­ku­si­jos me­tu pa­mi­nė­tos įvai­rios pi­lie­ti­nio ak­ty­vu­mo ar tie­siog sa­vo in­te­re­sų or­ga­ni­zuo­to at­sto­va­vi­mo for­mos, ne­ap­si­ri­bo­jan­čios na­rys­te po­li­ti­nė­se par­ti­jo­se ar ki­to­se hie­rar­chi­nė­se or­ga­ni­za­ci­jo­se, tarp jų – , vi­suo­me­ni­nės or­ga­ni­za­ci­jos, įvai­rūs ju­dė­ji­mai, kū­ry­bi­niai sam­bū­riai. A. Ra­mo­nai­tė at­krei­pė dė­me­sį, kad to­kių ini­cia­ty­vų Lie­tu­vo­je ma­žai. „Gal­būt dėl to, kad Lie­tu­vo­je „žmo­nėms trūks­ta ti­kė­ji­mo kaž­kuo idė­jiš­ku“, – svars­tė pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės ty­ri­nė­to­ja. Ji taip pat at­krei­pė dė­me­sį, kad Va­ka­ruo­se so­cia­li­niai ju­dė­ji­mai bū­na sėk­min­gi ta­da, kad aiš­kiai ap­sib­rė­žia sa­vo veik­los sri­tį ir su­tel­kia dė­me­sį vie­nai idė­jai (ti­pi­niai pa­vyz­džiai yra fe­mi­nis­ti­niai ar ža­lių­jų ju­dė­ji­mai). R. La­zut­ka siū­lė ne­pa­mirš­ti ir po­li­ti­nių par­ti­jų, kaip sa­vo in­te­re­sų at­sto­va­vi­mo ins­tru­men­to ir įpras­to bū­do bend­rau­ti su cen­tri­ne ar vie­tos va­džia.

Svars­tant, koks ry­šys tarp pi­lie­ti­nio ak­ty­vu­mo ir eko­no­mi­nės lais­vės ar už­dar­bio dy­džio, R. La­zut­ka pa­ste­bė­jo, kad da­bar pa­gal Lie­tu­vos BVP vie­nam gy­ven­to­jui, Lie­tu­va yra pa­sie­ku­si tris ket­vir­ta­da­lius ES vi­dur­kio. Prieš be­veik 30 me­tų to­kio­je po­zi­ci­jo­je bu­vo Šve­di­ja. Pa­gal var­to­ji­mo ly­gį Lie­tu­va len­kia vi­sas ES ša­lis. Daug kam Lie­tu­vo­je su­nku tuo pa­ti­kė­ti. Pa­sak eko­no­mis­to, eko­no­mi­nis au­gi­mas ne­jau­čia­mas vi­suo­me­nė­je dėl Lie­tu­vai bū­din­gos pa­ja­mų ne­ly­gy­bės, ta­čiau op­ti­miz­mo su­tei­kia tai, kad pa­ja­mų ne­ly­gy­bės te­ma jau pa­ten­ka į ži­niask­lai­dą ir ki­tas vie­šų dis­ku­si­jų ter­pes. Ki­tas klau­si­mas, ar ži­niask­lai­da yra pa­jė­gi plė­to­ti ko­ky­biš­ką dis­ku­si­ją ir pa­lai­ky­ti pa­ja­mų ne­ly­gy­bės ar ki­tų te­mų tęs­ti­nu­mą vie­šo­je erd­vė­je.

Dis­ku­si­jos įra­šą ga­li­ma per­žiū­rė­ti Na­cio­na­li­nė bib­lio­te­kos „Yuo­Tu­be“ ka­na­le.