Nuteistas A. Kardanovskis tikina nežinojęs apie Lietuvos okupaciją
Už ci­vi­lių as­me­nų trė­mi­mą po­ka­riu dvie­jo­se by­lo­se nu­teis­tas so­vie­tų Vals­ty­bės sau­gu­mo mi­nis­te­ri­jos (MGB) tar­dy­to­jas Alek­san­de­ris Kar­da­novs­kis tei­gia, kad dirb­da­mas rep­re­si­nė­se struk­tū­ro­se ne­ži­no­jo, jog Lie­tu­va yra oku­puo­ta so­vie­tų są­jun­gos.

Vie­no­je A.Kar­da­novs­kio bau­džia­mo­jo­je by­lo­je nuo­spren­dis jau yra įsi­tei­sė­jęs, o ki­tą by­lą šį tre­čia­die­nį nag­ri­nė­jo Lie­tu­vos ape­lia­ci­nis teis­mas.

Vil­niu­je gy­ve­nan­tis 99 me­tų Ru­si­jos pi­lie­tis lie­pą pa­skelb­tu Šiau­lių apy­gar­dos teis­mo nuo­spren­džiu nu­teis­tas ka­lė­ti 6 me­tus, ta­čiau dėl svei­ka­tos būk­lės nuo baus­mės at­leis­tas.

Nu­teis­ta­sis po­sė­dy­je ne­da­ly­va­vo, jis at­siun­tė pra­šy­mą by­lą nag­ri­nė­ti be jo. Skun­de jis tei­gė, kad ne­ži­no­jo, jog Lie­tu­va yra oku­puo­ta. Jis ne­su­tin­ka su nuo­spren­džiu ir pra­šo jį pa­nai­kin­ti bei iš­tei­sin­ti. A.Kar­da­novs­kio ma­ny­mu, ne­nus­ta­ty­tas bū­ti­na­sis nu­si­kals­ta­mos vei­kos po­žy­mis – ty­čia. Jis abe­jo­jo, ar ga­li­mas at­bu­li­nis įsta­ty­mo, Niurn­ber­go tri­bu­no­lo sta­tu­to tai­ky­mas. Ru­si­jos pi­lie­tis skun­dė­si, kad Šiau­lių apy­gar­dos teis­mas jo tin­ka­mai ne­išk­lau­sė, to­dėl Ape­lia­ci­niam teis­mui prie skun­do dar pri­dė­jo par­ody­mus ru­sų ir lie­tu­vių kal­ba.

A.Kar­da­novs­kiui at­sto­va­vu­si ad­vo­ka­tė Svet­la­na Ra­dio­no­va tei­gė, kad pa­si­ra­šy­da­mas pa­žy­mas, jis ne­ga­lė­jo nu­ma­ty­ti, kad nu­si­kals­ta žmo­niš­ku­mui, kad jo veiks­mai su­da­rys nu­si­kal­ti­mų žmo­niš­ku­mui ir ka­ro nu­si­kal­ti­mų po­žy­mius.

„Na­cio­na­li­nė­je tei­sė­je tuo me­tu ne­bu­vo nu­ma­ty­ta at­sa­ko­my­bė už šiuos nu­si­kal­ti­mus. Ka­ro ir gink­luo­to konf­lik­to ne­bu­vo. Niurn­ber­go tri­bu­no­lo sta­tu­tas ne­ga­li bū­ti tai­ko­mas. Ne­iš­sa­miai ir ne­ob­jek­ty­viai teis­mai ty­rė tą lai­ko­tar­pį, rei­kia rim­tų moks­li­nių ty­ri­mų“, – sa­kė ad­vo­ka­tė.

A.Kar­da­novs­kis nu­teis­tas už tai, kad, bū­da­mas so­vie­tų oku­pa­ci­nės val­džios rep­re­si­nės struk­tū­ros MGB tar­dy­mo da­lies 2 sky­riaus 1 pos­ky­rio vyr. tar­dy­to­ju ir vyk­dy­da­mas Mi­nis­trų ta­ry­bos nu­ta­ri­mą dėl va­di­na­mų buo­žių iš­trė­mi­mo iš Lie­tu­vos, ga­vęs įskai­tos by­lą, 1949 me­tų ko­vo 5 die­ną par­en­gė ir sa­vo par­ašu pa­tvir­ti­no še­šių as­me­nų šei­mos iš­trė­mi­mą. Še­šių as­me­nų šei­ma (tė­vai ir ke­tu­ri vai­kai) gy­ve­no tuo­me­ti­nė­je Šiau­lių aps­kri­ty­je, Ly­gu­mų vals­čiu­je, Vai­ga­lių kai­me. Po šios pa­žy­mos pa­tvir­ti­ni­mo šei­ma rep­re­si­nių struk­tū­rų bu­vo su­lai­ky­ta ir nu­vež­ta į ge­le­žin­ke­lio eša­lo­ną. Ko­vo 25 die­ną jie gy­vu­li­niuo­se va­go­nuo­se iš Šiau­lių ge­le­žin­ke­lio sto­ties bu­vo iš­vež­ti į Ir­kuts­ko sri­tį.

A.Kar­da­novs­kis iki­teis­mi­nio ty­ri­mo me­tu kal­tės taip pat ne­pri­pa­ži­no. Jis tei­gė, kad dėl šei­mos trė­mi­mo spren­di­mo ne­priė­mė, tik pa­ti­kri­no jų pri­klau­so­my­bę va­di­na­mie­siems buo­žėms.

Šio­je by­lo­je liu­dy­to­ju bu­vo apk­laus­tas Lie­tu­vos ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos cen­tro eks­per­tas. Spe­cia­lis­to ver­ti­ni­mu, A.Kar­da­novs­kio ke­li pa­si­ra­šy­ti do­ku­men­tai trem­ties by­lo­se yra iš­va­dos, o iš­va­da reiš­kia, jog par­ei­gū­nas, su­si­pa­ži­nęs su jam pa­teik­tais trem­ties įskai­tos by­los do­ku­men­tais, iš­siaiš­ki­na, jog jie yra su­rink­ti tin­ka­mai ir nė­ra jo­kių kliū­čių iš­trem­ti ši­tai šei­mai.

Ge­ne­ra­li­nės pro­ku­ra­tū­ros pro­ku­ro­ras Ser­ge­jus Stul­gins­kis pra­šė nu­teis­to­jo skun­dą at­mes­ti.

Pro­ku­ro­ras ma­no, kad A.Kar­da­novs­kis ži­no­jo, kad rep­re­si­jos vy­ko vi­so­je tuo­me­ti­nė­je so­vie­tų są­jun­gos te­ri­to­ri­jo­je.

„Tarp­tau­ti­nė­je tei­sė­je ci­vi­lių trė­mi­mas jau ta­da bu­vo aiš­kiai apib­rėž­tas ir lai­ko­mas ka­ro nu­si­kal­ti­mu. Jis sa­va­no­riš­kai vyk­dė tar­ny­bą, dir­bo oku­pa­ci­nės val­džios struk­tū­ro­je. Tai ro­do jo pa­si­rin­ki­mą tar­nau­ti ir są­mo­nin­gai vyk­dy­ti nu­ro­dy­mus. Tai pa­nei­gia tei­gi­nius, kad ne­ga­lė­jo su­vok­ti tuo­me­ti­nės si­tua­ci­jos. Tar­nau­ti oku­pa­ci­nės val­džios struk­tū­roms jis pa­si­rin­ko pats“, – sa­kė pro­ku­ro­ras S.Stul­gins­kis.

Šiau­lių apy­gar­dos teis­mas nuo­spren­dy­je yra kons­ta­ta­vęs, kad nors A.Kar­da­novs­kis tei­gia 1949 me­tais ne­ga­lė­jęs su­pras­ti, kad Lie­tu­va bu­vo oku­puo­ta, bu­vęs įsi­ti­ki­nęs, kad pa­ti Lie­tu­va įsto­jo į So­vie­tų są­jun­gą, ta­čiau tai ne­pa­nei­gia Bau­džia­mo­jo ko­dek­so 102 straips­ny­je įtvir­tin­tos vei­kos ob­jek­ty­vio­jo po­žy­mio – Lie­tu­vos oku­pa­ci­jos nag­ri­nė­ja­mo­je by­lo­je.

„At­kreip­ti­nas dė­me­sys, kad ir by­los nag­ri­nė­ji­mo me­tu kal­ti­na­mo­jo nuo­mo­nė dėl oku­pa­ci­jos ne­pa­si­kei­tė – jis ži­no, kad Lie­tu­va sa­va­ran­kiš­kai bu­vo įsto­ju­si į SSRS su­dė­tį, tuo ne­ig­da­mas, kad so­vie­ti­nė oku­pa­ci­ja tę­sė­si iki 1990 m. ko­vo 11 d., kai bu­vo at­kur­ta ne­prik­lau­so­ma Lie­tu­vos vals­ty­bė. Nors kal­ti­na­ma­sis ne­pri­pa­žįs­ta, kad So­vie­tų Są­jun­ga oku­pa­vo Lie­tu­vą, ta­čiau pri­pa­žįs­ta, jog trė­mi­mo me­tu jos gy­ven­to­jai pa­ty­rė ma­si­nes rep­re­si­jas, pa­žei­džian­čias žmo­gaus tei­ses, tuo pat me­tu pa­tei­sin­da­mas SSRS vyk­dy­tą po­li­ti­ką ir ver­tin­da­mas kaip to­kių veiks­mų to laik­me­čio lem­tą is­to­ri­nę bū­ti­ny­bę“, – yra nu­spren­dęs Šiau­lių apy­gar­dos teis­mas.

Šio­je by­lo­je nu­ken­tė­ju­sią­ja yra pri­pa­žin­ta vie­na iš iš­trem­tos šei­mos duk­te­rų. Ji Šiau­lių teis­mui pa­sa­ko­jo, kad iš tė­vų bu­vo ati­mtas vi­sas tur­tas: gy­vu­liai, na­mai, že­mės. Lie­tu­vai at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę, ji su­sig­rą­ži­no že­mę. Mo­te­ris sa­kė, kad A.Kar­da­novs­kiui at­lei­džia ir ne­reiš­kia jam ci­vi­li­nio ieš­ki­nio.

Šie­met bir­že­lį Aukš­čiau­sia­sis Teis­mas at­me­tė A.Kar­da­novs­kio ir jo gy­nė­jos skun­dus ki­to­je trė­mi­mų by­lo­je.

Par­ei­gū­no veiks­mus, kai jis pa­si­ra­šo vie­ną iš bū­ti­nų trem­ties by­los do­ku­men­tų, be ku­rio trė­mi­mo pro­ce­sas ne­ga­li vyk­ti ir bū­ti baig­tas, tri­jų tei­sė­jų ko­le­gi­ja įver­ti­no kaip tie­sio­gi­nį da­ly­va­vi­mą trė­mi­mo me­cha­niz­me.

Šio­je by­lo­je vy­rui taip pat skir­ta sep­ty­ne­rių me­tų lais­vės at­ėmi­mo baus­mė, ta­čiau jis nuo jos at­leis­tas dėl li­gos. Ta­čiau jis tu­rės at­ly­gin­ti ne­tur­ti­nę ža­lą še­šiems nu­ken­tė­ju­siems as­me­nims. Iš vi­so jam skir­ta su­mo­kė­ti 69 tūkst. eu­rų – trims nu­ken­tė­ju­siems jis tu­rės per­ves­ti po 15 tūkst. eu­rų, ki­tiems po – 10 tūkst. 8 tūkst. ir 6 tūkst. eu­rų.

Nors nu­ken­tė­ju­siai­siais pri­pa­žin­ti as­me­nys sa­vo par­ody­muo­se nu­ro­dė, jog A.Kar­da­novs­kio ne­pa­žįs­ta, kai ku­rie jo pa­var­dę su­ži­no­jo tik pa­ma­tę ar­chy­vo me­džia­gą, ta­čiau jie vi­si pa­tvir­ti­no jų šei­mų trė­mi­mo fak­tą ir ap­lin­ky­bes, pa­aiš­ki­no pa­tir­tą mo­ra­li­nę ža­lą, iš­gy­ve­ni­mus.

Teis­mas kons­ta­ta­vo, kad ra­šy­ti­niais by­los įro­dy­mais ne­gin­či­ja­mai įro­dy­ta, kad ant pen­kio­li­kos iš­va­dų dėl šei­mų pa­siun­ti­mo į spec. trė­mi­mą yra A. Kar­da­novs­kio par­ašai, pa­tvir­ti­nan­tys, kad šios šei­mos iš­trem­ti­nos. Iš Lie­tu­vos ge­no­ci­do ir re­zi­den­ci­jos ty­ri­mo cen­tro pa­teik­tų ar­chy­vi­nių do­ku­men­tų bei spe­cia­lis­to par­ody­mų ma­ty­ti, kad iš­va­dos, ant ku­rių pa­si­ra­šė A.Kar­da­novs­kis, bu­vo bū­ti­nas, vie­nas iš su­de­da­mų­jų trem­ties by­los do­ku­men­tų.

Aukš­čiau­sia­sis Teis­mas sa­vo nu­tar­ty­je pa­žy­mė­jo, kad nu­si­kals­ta­mos vei­kos pa­da­ry­mo me­tu 1949 me­tais žmo­nių de­por­ta­ci­ja bu­vo ver­ti­na­ma kaip nu­si­kal­ti­mas pa­gal vi­suo­ti­nai pri­pa­žin­tas tarp­tau­ti­nės tei­sės nor­mas. Teis­mas at­krei­pė dė­me­sį, kad So­vie­tų Są­jun­ga, ku­rios par­ei­gū­nu bu­vo A. Kar­da­novs­kis, bu­vo vie­na 1945 rugp­jū­čio 8 die­nos Lon­do­no su­si­ta­ri­mo „Dėl Eu­ro­pos ašies ša­lių pa­grin­di­nių ka­ro nu­si­kal­tė­lių per­se­kio­ji­mo ir nu­bau­di­mo“ da­ly­vių.

Ka­sa­ci­nis teis­mas sa­vo nu­tar­ty­je rė­mė­si ir reikš­min­gais va­di­na 1945 me­tų rugp­jū­čio 8 die­nos Niurn­ber­go tarp­tau­ti­nio ka­ri­nio tri­bu­no­lo sta­tu­to, pri­dė­to prie Lon­do­no su­si­ta­ri­mo dėl ka­ro nu­si­kal­tė­lių per­se­kio­ji­mo ir nu­bau­di­mo, ir šio tri­bu­no­lo 1946 me­tų nuo­spren­džio nuo­sta­tas.

Sta­tu­te ka­ro nu­si­kal­ti­mai apib­rė­žia­mi kaip ka­ro įsta­ty­mų ar pa­pro­čių pa­žei­di­mai, be ki­ta ko, oku­puo­tos te­ri­to­ri­jos ci­vi­lių de­por­ta­ci­ja ver­giš­kam dar­bui ar ki­tiems tiks­lams. Iš­nag­ri­nė­jęs Niurn­ber­go tri­bu­no­lo ak­tus ir ki­tus nuo­spren­džius, Lie­tu­vos Aukš­čiau­sia­sis Teis­mas pa­skel­bė, kad, pa­gal 1949 me­tais ga­lio­ju­sią tarp­tau­ti­nę tei­sę, ka­ro įsta­ty­mų ir pa­pro­čių pa­žei­di­mas oku­pa­ci­jos me­tu, kas ati­tin­ka šios by­los si­tua­ci­ją, bu­vo pri­pa­žįs­ta­mas ka­ro nu­si­kal­ti­mu. Teis­mas taip pat at­krei­pė dė­me­sį, kad šio­je by­lo­je nag­ri­nė­ja­mas ci­vi­lių as­me­nų trė­mi­mas bu­vo da­lis oku­pa­ci­nės val­džios di­de­lio mas­to rep­re­si­jų prie oku­puo­tos Lie­tu­vos gy­ven­to­jus, sie­kiant įgy­ven­din­ti oku­pa­ci­nės val­džios tiks­lus pra­di­niu oku­pa­ci­jos lai­ko­tar­piu ir nu­slo­pin­ti gy­ven­to­jų pa­sip­rie­ši­ni­mą.

Aukš­čiau­sia­sis Teis­mas at­me­tė A.Kar­da­novs­kio tei­gi­nius, kad jis ne­ga­lė­jo su­pras­ti, jog tre­mia­mi Lie­tu­vos gy­ven­to­jai. Teis­mas nu­sta­tė, kad nuo 1943 me­tų jis dir­bo spe­cia­lio­jo­je tar­ny­bo­je „Smerš“, ku­rios stei­gė­jas – NKVD, o „Smerš“ pa­skir­tis – ne­utra­li­zuo­ti iš­da­vi­kus, de­zer­ty­rus. Nuo 1946 me­tų A. Kar­da­novs­kis dir­bo Lie­tu­vos MGB tar­dy­mo sky­riu­je. Teis­mas at­krei­pė dė­me­sį, kad šios tar­ny­bos pri­si­dė­jo prie gy­ven­to­jų rep­re­si­jų, o nu­teis­ta­sis są­mo­nin­gai ir sa­va­no­riš­kai tar­na­vo so­vie­ti­nia­me sau­gu­me.