Nuolankumas, pakeitęs ir keičiantis pasaulį
Nors Ka­ta­li­kų Baž­ny­čia ad­ven­to lai­ko­tar­piu kvie­čia nu­rim­ti lau­kiant gim­sian­čio kū­di­kė­lio Jė­zaus, tai pa­da­ry­ti be ga­lo su­nku. Šur­mu­lys skver­bia­si iš iš­orės „ka­lė­di­nių“ dai­nų rit­mais, rek­la­mų vaiz­dais vie­šo­se vie­to­se, o ir pri­va­čia­me gy­ve­ni­me chao­so ne ką ma­žiau – su­ka­me gal­vas dėl do­va­nų, sku­ba­me už­baig­ti įvai­riau­sius dar­bus, įgy­ven­din­ti pa­ža­dus, pa­puoš­ti na­mus, su­pla­nuo­ti nuo dar­bo lais­vas die­nas. Šv. Ka­lė­dų die­ną pa­sie­kia­me it fi­ni­šą, ži­no­ma, ne­blo­gai nu­sip­lū­kę. 

Pa­sak ku­ni­go Pra­nciš­kaus Ksa­ve­ro Ca­za­li CSJ, tiks­liai ne­be­ži­no­me, ką šven­čia­me. Kai ne­bė­ra tu­ri­nio, at­si­me­na­me tik triukš­mą, ku­rį su­ke­lia šven­ti­nės die­nos.

Tė­vas Pra­nciš­kus Ksa­ve­ras pri­klau­so Šv. Jo­no kong­re­ga­ci­jai, įkur­tai aš­tun­ta­ja­me pra­ėju­sio am­žiaus de­šimt­me­ty­je. Vi­sa­me pa­sau­ly­je vei­kia per pus­šim­tį vy­rų vie­nuo­ly­nų, di­džio­ji da­lis jų – Va­ka­rų Eu­ro­po­je. Iš­skir­ti­nis šios vie­nuo­li­jos bruo­žas – for­ma­ci­ja fi­lo­so­fi­jo­je, kur pa­grin­di­niai au­to­riai – Aris­to­te­lis bei šv. To­mas Ak­vi­nie­tis, su­sie­jęs jo dar­bus su krikš­čio­niš­ką­ja tra­di­ci­ja. Vil­niu­je šv. Jo­no bro­liai gy­ve­na bu­vu­sia­me tri­ni­to­rių vie­nuo­ly­ne ša­lia Iš­ga­ny­to­jo baž­ny­čios, An­ta­kal­ny­je. Čia plūs­ta žmo­nės – į šv. Mi­šias, su­si­tai­ki­ni­mo pa­mal­das, re­ko­lek­ci­jas, pa­skai­tas, šei­mų, stu­den­tų, skau­tų ar ki­tus su­si­bū­ri­mus.

Pir­mą kar­tą į Lie­tu­vą 1998-ai­siais at­vy­kęs da­bar­ti­nis joa­ni­tų Vil­niu­je pri­oras pra­ncū­zas Pra­nciš­kus Ksa­ve­ras dės­tė fi­lo­so­fi­ją Vil­niaus ku­ni­gų se­mi­na­ri­jo­je. Nors pa­skai­tas pra­džio­je skai­ty­da­vo pra­ncū­ziš­kai, jau ta­da pra­dė­jo mo­ky­tis lie­tu­vių kal­bos. Jos vėl pri­rei­kė at­vy­kus gy­ven­ti į ša­lį an­trą kar­tą 2001-2007 me­tais. Tre­čią kar­tą čia bu­vo pa­skir­tas 2013 m. Nors lie­tu­vių ir pra­ncū­zų kal­bos tu­ri ma­žai ką bend­ro ir „tai­syk­lės la­bai su­nkios“, pa­šne­ko­vas sklan­džiai reiš­kia min­tis lie­tu­viš­kai apie ne­įti­kė­ti­ną is­to­ri­jos įvy­kį – Die­vo įsi­kū­ni­ji­mą. Pa­sak jo, šian­dien pa­sau­liui la­biau­siai trūks­ta ti­kro­jo Die­vo, bū­tent To, ku­ris ap­si­reiš­kė per šv. Ka­lė­das. Gy­ve­ni­mas su Die­vu nė­ra vien mo­ra­lės tai­syk­lių rin­ki­nio pa­isy­mas, kaip ne­re­tai klai­din­gai ma­no­ma.

- „Ve­ly­kos yra li­tur­gi­nių me­tų šer­dis, o Ka­lė­dos – žmo­giš­kiau­sia ti­kė­ji­mo šven­tė“, – yra sa­kęs po­pie­žius eme­ri­tas Be­ne­dik­tas XVI, pa­sak jo, šv. Ka­lė­dos la­biau­siai lei­džia pa­jus­ti Die­vo žmo­giš­ku­mą. Vi­sa­ga­lis ir ne­pa­sie­kia­mas Ab­rao­mo, Izao­ko ir Jo­kū­bo Die­vas ap­si­reiš­kė žmo­nėms be­jė­giu kū­di­kiu – ti­kras skan­da­las.

- Die­vo žmo­giš­ku­mas nė­ra sa­vai­me su­pran­ta­mas. Jį ga­li­ma su­pras­ti net re­li­gi­jos kri­ti­kos pra­sme. Pir­mie­ji fi­lo­so­fai, at­sky­rę min­tį apie Die­vą nuo tra­di­ci­nių re­li­gi­jų, kaip tik kri­ti­ka­vo Die­vo žmo­giš­ku­mą. Kse­no­fa­nas iš Ko­lo­fo­no VI a. pr. Kr. Kri­tiš­kai at­si­lie­pia žmo­nių įsi­vaiz­duo­ja­mą Die­vą pa­gal sa­vo pa­veiks­lą. Rei­kė­jo daug lai­ko, mąs­ty­mo Grai­ki­jo­je, pra­na­šų dar­bų Iz­rae­ly­je, kad žmo­gus at­skir­tų Die­vą nuo sa­vęs pa­ties, su­vok­tų, kad Jis yra vi­sai ki­toks. Žmo­giš­kos sa­vy­bės ne­pri­tin­ka Die­vui.

Tai­ga Ka­lė­dų šven­tė yra la­bai įspū­din­gas da­ly­kas, nes šven­čia­me tai, kad Die­vas įsi­kū­ni­jo ir vie­na­me žmo­gu­je mums at­sklei­dė sa­vo ti­krą­ją es­mę. Jis ga­lė­jo tai pa­da­ry­ti tik Iz­rae­ly­je, kur re­li­gi­ja pa­kan­ka­mai sky­rė­si nuo stab­mel­dys­tės, pa­go­ny­bės, kad ga­lė­tu­me su­pras­ti, kad žmo­giš­ku­mas ir die­viš­ku­mas ne­su­si­ta­pa­ti­na, tik su­si­jun­gia ta­me Ka­lė­dų kū­di­ky­je. Jo ma­žu­mas mums kal­ba apie Die­vo pa­slėp­tą sa­vy­bę – Jo švel­nu­mą, mei­lę, nuo­lan­ku­mą.

- Ko­dėl Kris­tus „a­pip­lė­šė pats sa­ve, pri­im­da­mas tar­no iš­vaiz­dą“ bū­tent tais me­tais, tą nak­tį, tvar­te­ly­je kaip kū­di­kis?

- Ka­lė­dų tra­di­ci­jo­je yra daug reikš­min­gų da­ly­kų – tai, kad su­si­ren­ka­me nak­tį, kad do­va­no­ja­me vie­ni ki­tiems do­va­nas. Tai sim­bo­liš­kai pri­me­na, kad Kris­tus yra ste­bė­ti­na do­va­na, ku­rios nie­kas ne­lau­kė, kaip mums pri­me­na Evan­ge­li­jos pa­sa­ko­ji­mai. Ži­no­me, kad Die­vas gi­mė nak­tį, kai vi­si mie­ga. Die­vas ga­li dau­giau pa­da­ry­ti mums mie­gant ne­gu tuo­met, kai pa­sau­lis pa­bu­dęs ir žmo­nės jį val­do. Die­vas ap­lan­ko žmo­ni­ją nak­tį ir Jo bu­vi­mas mū­sų tar­pe vi­sų pir­ma yra pa­slap­tis ma­žam žmo­nių ra­te­liui. Kris­taus ta­pa­ty­bė dar il­gai bus pa­slap­tis Na­za­re­te ir vie­šo gy­ve­ni­mo me­tu jis kal­bės pa­ly­gi­ni­mais, o dau­giau pa­aiš­kins tik siau­ram apaš­ta­lų bū­riui. Pa­pras­tai taip ir bū­na, kai sie­kia­ma per­duo­ti mei­lės, o ne ži­niask­lai­dos ži­nią. Kai ji bran­gi šir­džiai, ga­li­ma pa­sa­ky­ti ki­tam jaus­miš­kai ar­ti­mam, at­vi­ram žmo­gui. Jei ne­tu­ri tam klau­sos, nuo­lat per­šo­ka prie ki­tos te­mos – su­pran­ti, kad dar ne lai­kas.

Šv. To­mas Ak­vi­nie­tis ke­lia klau­si­mą, ko­dėl Kris­tus įsi­kū­ni­jo bū­tent tuo me­tu. Apie Die­vo pa­slap­tį su­nku ką nors pa­sa­ky­ti, to­dėl jis prie­ina prie šio klau­si­mo, kel­da­mas du ki­tus klau­si­mus. Ko­dėl ne­rei­kė­jo, kad Die­vo Sū­nus įsi­kū­ny­tų pa­sau­lio pra­džio­je, iš kar­to po nuo­puo­lio? Ki­tas klau­si­mas – ar vei­kiau ne­rei­kė­jo, kad Jis įsi­kū­ny­tų lai­kų pa­bai­go­je? Jis sa­ko, kad pra­džio­je bū­tų bu­vę ge­riau, nes žmo­nės iki Kris­taus ne­pa­ži­no Die­vo mei­lės gau­sos, iš­ga­ny­mo, ne­tu­rė­jo šan­so su­ži­no­ti Kris­taus ži­nios. Yra ir ge­ra prie­žas­tis Kris­tui įsi­kū­ny­ti vė­liau – kad Jo bran­gi mei­lės ži­nia ne­bū­tų at­mes­ta, su­ga­din­ta. Žmo­nės bū­tų troš­kę Me­si­jo at­ėji­mo, bū­tų au­gę jų nuo­lan­ku­mas. Vis­gi ne­rei­kė­jo įsi­kū­ni­ji­mo pra­džio­je, kad ma­lo­nė ne­bū­tų per­ne­lyg grei­tai iš­nie­kin­ta ir ne­rei­kė­jo pa­bai­go­je, kad žmo­nės ne­pra­ras­tų pa­si­ti­kė­ji­mo Die­vu, drą­sos. Jei tė­vai lauk­tų, kol vai­kai ga­lės to­bu­lai dė­kin­gai pri­im­ti do­va­nas, jie nie­ko ne­duo­tų ir vai­kai pa­si­pik­tin­tų, gal pul­tų į ne­pa­gei­dau­ti­nus da­ly­kus. Taip ir Die­vas yra perp­lėš­tas tarp šių dvie­jų kraš­tu­ti­nu­mų.

- Sa­kė­te, jog pa­mirš­ta­me, ką šven­čia­me. „Šei­mos ka­lė­dos“, „kny­gų ka­lė­dos“, „do­va­nų ka­lė­dos“, „ma­no ka­lė­dos“ – to­kių ir dar dau­giau šven­ti­nių epi­te­tų ga­li­ma už­tik­ti ži­niask­lai­do­je ar kas­die­nė­je kal­bo­je. Ko­kia Kris­taus gi­mi­mo ži­nia tiems, ku­rie pri­ima šv. Ka­lė­das kaip kul­tū­ri­nį rei­ka­lą, są­mo­nin­gai ne­šven­čia Die­vo įsi­kū­ni­ji­mo?

- Man at­ro­do, kad Ka­lė­dos lie­ka bent kaip klau­si­mas, nes krikš­čio­nių ti­kė­ji­mas – mū­sų kul­tū­ros šak­nis. Ka­lė­dos yra ne­iš­se­mia­mas slė­pi­nys, ska­ti­nan­tis mąs­ty­ti apie Die­vo ki­to­niš­ku­mą ir ma­lo­nę. Ko­kią vie­tą pa­sau­ly­je uži­ma gry­no­ji mei­lė? Ka­lė­dos mums pri­me­na, kad gry­no­ji mei­lė ne­bu­vo pri­im­ta mies­te, Jis gi­mė nuo­ša­ly tvar­te­ly­je. Ir ne­ti­kin­tis žmo­gus ga­li pri­tar­ti, kad ta­me yra kaž­kas ti­kro. Jei kal­bė­tu­me vien apie ty­rą­ją mei­lę – koks lo­bis ji yra žmo­gaus gy­ve­ni­me ir kaip su­nku ją iš­sau­go­ti. Ši ži­nia ga­li bū­ti me­di­ta­ci­jos prie­žas­ti­mi vi­siems. Mei­lė aukš­tes­nė už ga­lią. Vi­sa­ga­lis Die­vas pa­si­da­rė ma­žiau­siu. Vi­sas pa­sau­lis at­si­nau­ji­na, kai tai su­vo­kia­me, kai įti­ki­me ta mei­le.

Gal Ka­lė­dų šven­tės die­ną ne­bus leng­va ras­ti lai­ko ra­my­bei, ta­čiau iki jų ga­li­ma jos ieš­ko­ti na­mie, ap­lan­kant ku­rią nors baž­ny­čią ar pa­si­vaikš­tant gam­to­je – šiuo me­tų lai­ku ji ty­li. At­si­min­ti es­mi­nius gy­ve­ni­mo klau­si­mus apie tai, kas duo­da ti­kro­sios švie­sos mū­sų gy­ve­ni­mams. Ko­kia yra ti­kro­ji ma­no ver­ty­bių tvar­ka? Ar aš pri­imu Ka­lė­dų ži­nią kaip kvie­ti­mą at­sta­ty­ti jas pa­gal tvar­ką? Ko­kią ver­tę ma­no gy­ve­ni­me tu­ri šei­ma, gal ne­pa­kan­ka­mai bran­gi­nu tuos mei­lės ry­šius? Gal esu apim­tas ki­tų, at­si­tik­ti­nių ver­ty­bių, ir ne­ju­čia ga­liu su­ga­din­ti tai, kas gra­žiau­sia?

- Šv. Ka­lė­dų tiks­las, kaip ra­šė Be­ne­dik­tas XVI, yra ra­my­bė. Ta­čiau skep­tiš­kai bū­tų ga­li­ma klaus­ti, kaip ją iš­gy­ven­ti, kai pa­sau­ly­je tvy­ro įtam­pa. Nors šven­čių die­no­mis ži­niask­lai­do­je bus pra­ne­ša­ma ma­žiau, ukrai­nie­čių ko­va dėl sa­vo vals­ty­bės in­teg­ra­lu­mo ne­nus­tos, Ar­ti­muo­siuo­se Ry­tuo­se to­liau siau­tės „Is­la­mo valstybė“…

- Nak­tį at­šven­tė­me, at­si­mi­nė­me, kad Die­vas slap­to­je at­gai­vi­no pir­mą­ją mei­lės san­do­rą su žmo­ni­ja, sa­vo šir­dy­se pa­ty­rė­me Die­vo ar­tu­mą. Ge­ra kiek­vie­nais me­tais tai iš­gy­ven­ti ir at­si­min­ti. Ta­čiau iš­au­šus ry­tui su­vo­kia­me, kad pa­sau­lis pa­bun­da, ir vy­rau­ja ne tik tai, kas pa­sė­ta nak­tį, bet ir vi­sos pikt­žo­lės. Pri­klau­so­me pa­sau­liui, ta­čiau, jei­gu ti­ki­me, mu­my­se yra lais­vės nuo pa­sau­lio vie­ta, kur gy­ve­na­me su Die­vu, ga­li­me pa­tir­ti Jo mei­lės pa­lai­mą. Jis nu­ga­lė­jo pik­tą, ei­da­mas mū­sų žmo­giš­ku­mo, nu­si­že­mi­ni­mo ke­liu. Ti­kin­tie­ji ži­no, kad Kris­tus yra pri­si­kė­lęs. Tuo pat me­tu Jo mi­si­ja tę­sia­si. Pa­sau­ly­je esa­me kvie­čia­mi tap­ti ki­to­kie ti­kė­ji­mu ir dar­bais pra­dė­ti ki­to­kią kul­tū­rą, už­gi­mu­sią Bet­lie­ju­je. Nuo­lan­ku­mas, o ne šauks­mai ir triukš­mas, ne­ju­čia pa­kei­čia pa­sau­lį.

Nuo­lan­ku­mo pra­smė – lai­ky­tis tie­so­je. Vi­sų pir­ma su­vok­ti sa­vo men­ku­mą prieš Die­vą, ži­no­ti, kad esa­me kū­ri­niai, ta­čiau ga­li­me pa­keis­ti tas elg­se­nas, ku­rios ne­de­ra mir­tin­gam žmo­gui, Die­vo kū­ri­niui. An­tra nuo­lan­ku­mo pra­smė – ki­to žmo­gaus at­žvil­giu. Tai reiš­kia at­pa­žin­ti ja­me tai, kas ma­ne pra­noks­ta. Kiek­vie­nas tu­ri pa­slap­tį su Die­vu, yra ko ste­bė­tis ir ža­vė­tis vi­sais žmo­nė­mis. Žmo­gus yra šven­ta, įdo­mi is­to­ri­ja, ku­rią rei­kią gerb­ti. Vis­gi nuo­lan­ku­mas ne­reiš­kia silp­nu­mo, jis ne­prieš­ta­rau­ja ko­vai dėl tei­sy­bės.

- Ko pa­sau­liui la­biau­siai rei­kia 2015-ai­siais Vieš­pa­ties me­tais?

- Pa­sau­liui la­biau­siai rei­kia ti­kro­jo Die­vo. Bū­tent To, ku­ris ap­si­reiš­kė per Ka­lė­das. La­bai daž­nai žmo­nės bė­ga nuo Die­vo, nes įsi­vaiz­duo­ja Jį ki­to­kį nei iš tie­sų yra. Ma­no­ma, kad jei Die­vas yra – Jis griež­tas tei­sė­jas. Ir at­si­kra­čius nuo Jo, ga­li­ma lais­viau gy­ven­ti. La­bai daž­nai Jis su­pran­ta­mas kaip mo­ra­lės Die­vas, už­duo­dan­tis daug ne­įgy­ven­di­na­mų tai­syk­lių. Vi­sai pa­mirš­ta­ma, kad mo­kan­tis mu­zi­kos ne­už­ten­ka iš­mok­ti sol­fe­džiuo­ti, rei­kia jos klau­sy­tis, ją pa­jus­ti. Sol­fe­dis tik iš­lais­vi­na mu­zi­kos dva­sią, emo­ci­ją. Jei ne­si­lai­kau jo­kių tai­syk­lių, ne­bus ir jo­kio me­no.

- O ką pa­sau­liui šv. Ka­lė­dų pro­ga ga­li pa­do­va­no­ti ti­kin­tie­ji?

- Vi­si liu­di­ji­mai, ku­rie su­si­de­ri­na su Ka­lė­dų ži­nia, ga­lė­tų pa­keis­ti pa­sau­lį. Dė­me­sys at­stum­tiems, tiems, ku­riuos bū­čiau lin­kęs nie­kin­ti ar ig­no­ruo­ti. At­si­vers­ti ir su­pras­ti, kad kiek­vie­nas žmo­gus yra ver­tas dė­me­sio ir mei­lės. Bū­tų ge­rai, kad krikš­čio­nys sem­tų­si dva­si­nio įkvė­pi­mo liu­dy­ti Die­vo mei­lę ir at­gai­vin­ti bend­ra­vi­mą su Die­vu mal­do­je ir li­tur­gi­jo­je, kur vyks­ta Die­vo mei­lės žmo­ni­jai ap­reiš­ki­mas. Krikš­čio­nims bū­tų ge­rai dau­giau įsi­gi­lin­ti į Šven­tą­jį Raš­tą, skir­ti lai­ko ap­mąs­ty­mui. Tai yra mei­lės ži­nia. Mums rei­kia pa­si­da­ry­ti im­liems šiai ži­niai, at­ver­ti šir­dies au­sis.