Neverbalinė kalba – įgūdis, kurio Lietuvos politikai nelavina
Ne­ver­ba­li­nė kal­ba – svar­bus ir la­vi­na­mas įgū­dis, ta­čiau Lie­tu­vos po­li­ti­kai su tuo dir­ba ma­žai, vis­ką pa­lie­ka sa­viei­gai. Taip LRT ra­di­jui sa­ko Žmo­gaus stu­di­jų cen­tro psi­cho­lo­gas psi­cho­te­ra­peu­tas Jus­ti­nas Bu­ro­kas. Anot jo, ge­riau­sias ne­ver­ba­li­nės kal­bos pa­vyz­dys – už­sie­nio po­li­ti­kai.

Kan­di­da­tai svy­ra­vi­mų neparodė

Spa­lio 9 d., kai lie­tu­viai su­si­kau­pę se­kė Sei­mo rin­ki­mų bal­sų skai­čia­vi­mą, prieš Ame­ri­kos ir vi­so pa­sau­lio teis­mą sto­jo de­mo­kra­tų ir res­pub­li­ko­nų par­ti­jų kan­di­da­tai į JAV pre­zi­den­to pos­tą – H. Clin­ton ir D. Trum­pas.

Abu kan­di­da­tai de­ba­tuo­se bu­vo pa­si­ruo­šę nu­ga­lė­ti ir įti­kin­ti rin­kė­jus pa­si­rink­ti bū­tent juos. At­ro­dė, kad 1,5 val. truk­mės de­ba­tuo­se vis­kas bu­vo iki smulk­me­nų su­re­ži­suo­ta ko­mu­ni­ka­ci­jos spe­cia­lis­tų – kiek­vie­nas žings­nis, mirks­nis, tai, kaip kan­di­da­tai lai­kė mi­kro­fo­nus, sė­do­si ant kė­džių, žiū­rė­jo į au­di­to­ri­ją, rea­ga­vo į prieš­inin­ko kal­ti­ni­mus.

Ne­ma­žai ne­pa­to­gių klau­si­mų už­da­vė ne tik sa­lė­je sė­dė­ję žiū­ro­vai, bet ir as­me­nys iš so­cia­li­nių tink­lų. Į vi­sus su­dė­tin­gus ir ne­pa­to­gius klau­si­mus kan­di­da­tai tu­rė­jo at­sa­ky­mus ir, net jei kar­tais su­svy­ruo­da­vo, to ne­pa­ro­dy­da­vo nei žo­džiais, nei veiks­mais.

Žmo­gaus stu­di­jų cen­tro psi­cho­lo­gas psi­cho­te­ra­peu­tas J. Bu­ro­kas, kal­bė­da­mas apie kan­di­da­tų į JAV pre­zi­den­to pos­tą de­ba­tus, sa­ko, kad H. Clin­ton ir D. Trum­pas pa­lai­ko at­stu­mą ir taip par­odo kon­ku­ren­cin­gu­mą: „Ta­čiau rei­kia pa­sa­ky­ti, kad tai yra ir la­bai „a­ti­dirb­ta“. Taip pat ir tai, kaip ju­da ran­kos, kaip jie kal­ba, da­ro pa­uzes, in­to­nuo­ja.“

De­ba­tus įver­ti­no skirtingai

Pir­mie­ji pre­zi­den­to rin­ki­mų de­ba­tai pa­sau­ly­je įvy­ko 1960 m. Taip pat tai pir­mą kar­tą per te­le­vi­zi­ją trans­liuo­ti de­ba­tai. Juo­se da­ly­va­vo JAV res­pub­li­ko­nų par­ti­jos kan­di­da­tas Ri­char­das Ni­xo­nas ir de­mo­kra­tų kan­di­da­tas Joh­nas Ken­ne­dy. De­ba­tuo­se, ku­riuos ste­bė­jo 70 mln. žmo­nių, da­ly­va­vęs R. Ni­xo­nas ne­bu­vo pa­svei­kęs po li­gos, o pieš pat trans­lia­ci­ją at­si­sa­kė gri­mo. Dėl to jis at­ro­dė ge­ro­kai pra­sčiau nei pui­kiai pa­si­ruo­šęs J. Ken­ne­dy.

Te­le­vi­zi­jos žiū­ro­vų nuo­mo­ne, de­ba­tus lai­mė­jo J. Ken­ne­dy, nes R. Ni­xo­nas at­ro­dė pa­var­gęs, la­bai pra­kai­ta­vo, bu­vo iš­sib­laš­kęs ir ne­kė­lė nė men­kiau­sio pa­si­ti­kė­ji­mo. Ta­čiau tiems, ku­rie de­ba­tų klau­sė­si per ra­di­ją ir ne­ma­tė kan­di­da­tų kū­no kal­bos, tik gir­dė­jo tai, ką jie sa­ko, pa­si­ro­dė at­virkš­čiai, – lai­mė­jo R. Ni­xo­nas. Šie prieš 50 me­tų vy­kę de­ba­tai po­li­ti­kams lei­do su­pras­ti, kad nuo šiol jie tu­ri kreip­ti dė­me­sį į sa­vo kū­no kal­bą, iš­vaiz­dą ir el­ge­sį, ne tik į sa­ko­mą teks­tą.

Pa­vyz­džiu lai­ko už­sie­nio politikus

J. Bu­ro­kas sa­ko, kad kū­no kal­ba ap­si­ri­bo­ja mū­sų ges­tais ar po­za, tad ge­riau nau­do­ti są­vo­ką „ne­ver­ba­li­nė kal­ba“: „Tai vis­kas: ges­tai, mi­mi­ka, bal­so to­nas, pa­uzės, at­stu­mas, lie­ti­mas, tak­ti­li­ka. Ne­ver­ba­li­nė kal­ba yra ne tai, ką mes sa­ko­me, bet kaip sa­ko­me.“

J. Bu­ro­ko tei­gi­mu, nuo ne­ver­ba­li­nės kal­bos pri­klau­so la­bai daug. „Tai jau kiek nu­val­kio­ta sta­tis­ti­ka, bet pra­ne­ši­mo įspū­dis 93 proc. pri­klau­so nuo ne­ver­ba­li­nės kal­bos ir tik 7 proc. nuo ver­ba­li­nės. Tai ne­reiš­kia, kad mes su­pra­si­me ki­nų kal­ba šne­kan­tį žmo­gų, bet ga­li­me su­pras­ti, su ko­kia emo­ci­ja jis kal­ba, ar jis įtai­gus, ar ne“, – aiš­ki­na spe­cia­lis­tas.

Psi­cho­lo­gas tei­gia, kad ne­ver­ba­li­nė kal­ba – la­vi­na­mas įgū­dis: „Ten­ka mo­ky­ti žmo­nes, kaip tin­ka­mai spaus­ti ran­ką, ko­kį at­stu­mą pa­lai­ky­ti, kaip par­ody­ti, kad esi sa­vi­mi pa­si­ti­kin­tis ir pan. Vi­sa tai la­vi­na­ma, ge­riau­sias pa­vyz­dys – už­sie­nio po­li­ti­kai. Lie­tu­vos po­li­ti­kai su tuo dir­ba ma­žai.“

Pa­klaus­tas, kaip api­bū­din­tų Lie­tu­vos de­ba­tų kul­tū­rą, psi­cho­lo­gas tei­gia, kad ko­ne vis­kas čia pa­lie­ka­ma sa­viei­gai. „Jei žmo­gus kaž­ką mo­ka, tai ir mo­ka. Ne­ver­ba­li­nė kal­ba, kaip ir mi­nė­jau, – di­džiu­lis dar­bas“, – nuo­mo­ne da­li­ja­si spe­cia­lis­tas.

Anot J. Bu­ro­ko, ne­ver­ba­li­nės kal­bos įgū­džiai le­mia tiek pir­mą­jį su­si­ti­ki­mo įspū­dį, tiek įspū­dį aps­kri­tai. „Tai la­biau pa­są­mo­nin­ga, men­kai kon­tro­liuo­ja­ma. Juk ga­li­ma sa­ky­ti ge­riau­sius da­ly­kus, bet, jei tai ne­de­ra su ne­ver­ba­li­ne kal­ba, bus bė­da“, – tvir­ti­na psi­cho­lo­gas.

V. Pu­ti­nas kar­tais „perspaudžia“

XX-aja­me eko­no­mi­kos fo­ru­me Sankt Pe­ter­bur­ge Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos pre­zi­den­tas Vla­di­mi­ras Pu­ti­nas įspė­jo JAV, kad, jei ši vals­ty­bė ir to­liau to­bu­lins sa­vo bran­duo­li­nę prog­ra­mą, Ru­si­ja at­sa­kys ir elg­sis ati­tin­ka­mai. Prie aps­kri­to­jo sta­lo, tarp ki­tų vals­ty­bių va­do­vų, V. Pu­ti­nas el­gė­si itin lais­vai, leng­vai ges­ti­ku­lia­vo ir, kaip šei­mi­nin­kas, ra­miai ir sa­vi­mi pa­si­ti­kė­da­mas žvel­gė į su­si­rin­ku­siuo­sius.

J. Bu­ro­ko tei­gi­mu, yra įvai­rių gan­dų apie tai, kad V. Pu­ti­nas bu­vo itin už­da­ras ir bi­jo­jo žmo­nių: „Štai koks iš­tre­ni­ruo­tas jis yra da­bar. Jis vi­sad de­mons­truo­ja do­mi­na­vi­mą.“

Vis dėl­to kar­tais, J. Bu­ro­ko tei­gi­mu, V. Pu­ti­nas per­sis­ten­gia. Psi­cho­lo­gas tvir­ti­na tu­rin­tis nuo­trau­ką, kur V. Pu­ti­nas už­fik­suo­tas įvy­kus Kry­mo anek­si­jai. „Man re­gis, tai nuo­trau­ka iš pir­mų­jų de­ry­bų Mins­ke. Ru­si­jos pre­zi­den­tas nu­sta­tęs to­kio kvai­le­lio vei­dą, tar­si jis ne­bū­tų su tuo su­si­jęs. Tai – la­bai dirb­ti­na, la­bai pers­paus­ta“, – aiš­ki­na J. Bu­ro­kas.