Nesvetingai sutikti pabėgėliai - pamoka ateičiai
Lie­tu­vo­je ver­dant dis­ku­si­joms dėl ga­li­my­bių pri­glaus­ti per tūks­tan­tį mig­ran­tų, dar­bo pa­tir­ties su pa­bė­gė­liais tu­rin­tys evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų ku­ni­gai ra­gi­na ne­kar­to­ti ne­se­nų klai­dų ir pro­ce­sui pa­si­reng­ti itin at­sa­kin­gai. Me­tus mū­sų ša­ly­je be­sig­lau­du­sios ir čia įsi­kur­ti ke­ti­nu­sios 10 krikš­čio­nių šei­mų iš ka­ro nu­alin­tos Si­ri­jos iš­vy­ko, nes pa­si­ju­to ne­rei­ka­lin­gos.

2014 me­tų va­sa­rį iš Tur­ki­jos į Lie­tu­vą ka­ri­nių oro pa­jė­gų lėk­tu­vu „Spar­tan“ bu­vo at­skrai­din­ti 37 ka­ro pa­bė­gė­liai iš Si­ri­jos - ten per­se­kio­ji­mus pa­ty­rę krikš­čio­nys. Mū­sų ša­ly­je juos pri­glau­dė evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų par­api­jos, at­ski­ros šei­mos.

Pa­dė­ti šiems žmo­nėms pa­ska­ti­no 2012-ųjų įvy­kis, kai į Ša­kių vai­kų glo­bos na­mus bu­vo at­vež­ti trys si­rų vai­kai, ku­riuos kar­tu su tė­vais pa­sie­nie­čiai su­lai­kė, nes jie ne­le­ga­liai kir­to Lie­tu­vos vals­ty­bės sie­ną. Vai­kai mė­ne­sį pra­lei­do glo­bos na­muo­se, nes jų tė­vai tuo me­tu bu­vo už­da­ry­ti už gro­tų. Tik vė­liau šei­ma per­kel­ta į Pa­bė­gė­lių pri­ėmi­mo cen­trą, o su­lau­ku­si lei­di­mo gy­ven­ti Lie­tu­vo­je Vil­niu­je pra­dė­jo sa­vo vers­lą, iš­mai­ti­nan­tį vi­sus jos na­rius.

Šian­dien šios šei­mos gal­va Pier­ras Naou­mas ne­sle­pia, kad Lie­tu­va yra tar­si pa­veiks­lė­lis - gra­žu į ją pa­si­žiū­rė­ti, bet gy­ven­ti čia pa­bė­gė­liams yra la­bai su­dė­tin­ga.

Be tei­sės dirb­ti ir mokytis

Kad vals­ty­bė ne­bu­vo itin sve­tin­ga pa­bė­gė­liams iš Si­ri­jos, liu­di­ja ir tai, kad vi­sos šei­mos, ku­rios prieš pu­san­trų me­tų bu­vo ra­du­sios prie­globs­tį Lie­tu­vo­je, jau iš­vy­ko į ki­tas ša­lis. Šių šei­mų at­sto­vams ne­bu­vo su­teik­ta tei­sė nei dirb­ti, nei mo­ky­tis.

LŽ archyvo nuotrauka

„Jie čia bu­vo pa­kvies­ti sve­čių tei­sė­mis. Tik to­kias vi­zas Lie­tu­va su­ti­ko su­teik­ti toms šei­moms“, - LŽ pa­sa­ko­jo Ša­kių evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų par­api­jos ku­ni­gas Vir­gi­ni­jus Ke­ler­tas. Anot jo, par­api­jos na­muo­se pri­glob­tos dvi si­rų šei­mos ke­ti­no įsi­trauk­ti į Ša­kių gy­ve­ni­mą: vai­kai no­rė­jo lan­ky­ti mo­kyk­lą, o šei­mų gal­vos - vy­rai, pro­fe­sio­na­lūs me­di­kai, bu­vo pa­si­ren­gę tal­kin­ti Ša­kių svei­ka­tos prie­žiū­ros įstai­go­se. Mat ži­no­da­mi, jog vi­sa jų iš­lai­ky­mo naš­ta gu­la ant par­api­jos pe­čių, ne­si­jau­tė jau­kiai.

„Vie­nas jų bu­vo on­ko­chi­rur­gas, ki­tas - odon­to­lo­gas, moks­lus bai­gęs Bul­ga­ri­jo­je, tad pri­pa­žin­ti jo dip­lo­mą ne­bū­tų bu­vę su­dė­tin­ga. Jiems siū­ly­tas dar­bas, bet pri­im­ti siū­ly­mų si­rai ne­ga­lė­jo, ki­taip bū­tų anu­liuo­tos vi­zos, o jie pa­tys prie­var­ta iš­siųs­ti iš Lie­tu­vos“, - kal­bė­jo V. Ke­ler­tas.

Pa­sak jo, pri­im­da­mi me­tams pa­bė­gė­lius iš Si­ri­jos evan­ge­li­kai liu­te­ro­nai įsi­pa­rei­go­jo, kad jie ne­taps naš­ta Lie­tu­vos vals­ty­bei ir čia ne­pra­šys po­li­ti­nio prie­globs­čio. To­kio su­si­ta­ri­mo vi­si ir lai­kė­si. V. Ke­ler­to tei­gi­mu, ne­ga­lė­da­mos il­giau už­si­bū­ti Lie­tu­vo­je si­rų šei­mos iš­va­žia­vo į ki­tas ša­lis, ku­rio­se yra ap­sis­to­ję jų gi­mi­nai­čiai ar pa­žįs­ta­mi.

Trūks­ta supratimo

Į Vo­kie­ti­ją ir Šve­di­ją iš­vy­ko ir dvi si­rų pa­bė­gė­lių šei­mos, be­veik me­tus gy­ve­nu­sios Skirs­ne­mu­nės (Jur­bar­ko r.) par­api­jos na­muo­se.

Kaip LŽ tei­gė Jur­bar­ko evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų par­api­jos ku­ni­gas Min­dau­gas Kai­rys, nors da­lis pa­bė­gė­lių bu­vo vy­res­nio am­žiaus ir ne vi­si mo­kė­jo ang­lų ar ki­tą už­sie­nio kal­bą, dau­giau­sia prob­le­mų ki­lo dėl ap­ri­bo­ji­mų, su­si­ju­sių su užim­tu­mu.

„Vie­nin­te­lis kri­te­ri­jus ren­kan­tis šei­mas, ku­rios ga­lė­tų Lie­tu­vo­je ras­ti prie­globs­tį, bu­vo no­ras, kad jos bū­tų krikš­čio­niš­kos. Ne­žiū­rė­jo­me nei į iš­si­la­vi­ni­mą, nei į ki­tus da­ly­kus. Ta­čiau bend­rau­da­mi su tais žmo­nė­mis įsi­ti­ki­no­me, kad jie - iš­si­la­vi­nę, la­bai man­da­gūs, kul­tū­rin­gi“, - pa­sa­ko­jo M. Kai­rys. Pa­bė­gė­liai bu­vo iš vi­du­ti­nio sluoks­nio, ga­na pa­si­tu­rin­tys - ne pa­šal­pų pra­šy­to­jai. Iš tė­vy­nės jie pa­si­trau­kė pa­li­kę na­mus, dar­bo vie­tas, įmo­nes.

M. Kai­rys ap­gai­les­ta­vo, kad Lie­tu­va ne­pa­si­nau­do­jo ga­li­my­bė­mis šias šei­mas in­teg­ruo­ti į mū­sų ša­lies gy­ve­ni­mą. Nie­kam be­veik me­tus ne­rū­pė­jo ir pa­bė­gė­lių vai­kų švie­ti­mas, nors jie mo­ky­tis no­rė­jo. M. Kai­rio nuo­mo­ne, bu­vo ga­li­ma su­da­ry­ti są­ly­gas jiems lan­ky­ti bent ang­lų kal­bos pa­mo­kas.

„La­bai trū­ko vals­ty­bės lanks­tu­mo pri­imant pa­bė­gė­lius. Ma­nau, kad da­bar rei­kė­tų pa­da­ry­ti iš­va­das ir nu­ma­ty­ti to­kią tvar­ką, kad to­kių prob­le­mų, su ku­rio­mis su­si­dū­rė­me pri­im­da­mi si­rų šei­mas, ne­kil­tų“, - kal­bė­jo ku­ni­gas. Jo įsi­ti­ki­ni­mu, vals­ty­bei tai bū­tų nau­din­ga - vie­tos gy­ven­to­jai ga­lė­tų su­si­pa­žin­ti su ki­tų kul­tū­rų žmo­nių gy­ve­ni­mu, iš­mok­ti bend­rau­ti su ki­ta­tau­čiais ir tap­ti jiems pa­kan­tūs. Jau ne­kal­bant apie tai, kad at­si­ra­dus pa­pil­do­mai dar­bo jė­gai bū­tų ga­li­ma įkur­ti dau­giau dar­bo vie­tų ir taip pa­spar­tin­ti eko­no­mi­nį ša­lies au­gi­mą.