Nesupoetinta valstybė – nelabai patraukli
Ver­ty­bes, idea­lus ir vi­zi­jas, už ku­rias žmo­nės ryž­ta­si ko­vo­ti ir mir­ti, Lie­tu­vo­je po ne­prik­lau­so­my­bės at­ga­vi­mo už­go­žė pra­gma­tiz­mas ir biu­ro­kra­ti­ja, o Lie­tu­vos vals­ty­bė nė­ra pa­kan­ka­mai su­poe­tin­ta, kad įkvėp­tų au­ko­tis dėl sa­vo kraš­to, sa­ko Vy­tau­to Di­džio­jo (VDU) uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius Gin­tau­tas Ma­žei­kis. Fi­lo­so­fas pa­ste­bi, kad da­lis vi­suo­me­nės vals­ty­bę ta­pa­ti­na su val­džia, o kol taip yra, pa­trio­tiš­ku­mas ir jo ug­dy­mas – keb­lio­je pa­dė­ty­je.

Kraš­to ap­sau­gos sis­te­mos spe­cia­lis­tai pa­brė­žia, kad ne­ra­mu­mų ša­ly­je at­ve­ju vi­suo­me­nės pa­lai­ky­mas yra la­bai svar­bus. Ši pri­va­lo su­pras­ti, iš kur ky­la ag­re­si­ja, ką ir ko­dėl rei­kia gin­ti. Taip pat, jų tei­gi­mu, vi­suo­me­nė ga­li ir tu­ri kri­ti­kuo­ti po­li­ti­nę val­džią, bet pri­va­lo ją aiš­kiai at­skir­ti tuo vals­ty­bės. Ta­čiau in­ter­ne­to ko­men­ta­ruo­se ir so­cia­li­niuo­se tink­luo­se gau­su pa­si­sa­ky­mų, ku­rie liu­di­ja, jog at­skir­ti daž­nai ne­su­ge­ba­ma.

„Lie­tu­vo­je vi­sa val­džia – va­gys“, „čia nė­ra ką gin­ti“, „ta ša­lis nie­ko ne­duo­da, tik ati­ma“ – kar­to­ja in­ter­ne­to ko­men­ta­to­riai, pa­si­sa­ky­da­mi įvai­rio­mis vi­suo­me­nės ir vals­ty­bės gy­ve­ni­mo te­mo­mis.

Tvir­tos ran­kos ilgesys

Fi­lo­so­fas G. Ma­žei­kis pa­žy­mi, kad įvai­rių ka­rų, su­ki­li­mų ar ki­to­kių konf­lik­tų me­tu žmo­nės ei­da­vo ko­vo­ti ir mir­ti už ver­ty­bes, idea­lus, vi­zi­jas, o ne struk­tū­ras. To­dėl, kol vi­suo­me­nė ta­pa­ti­na val­džią su vals­ty­be, pa­trio­tiš­ku­mui skleis­tis vie­tos yra ma­ža.

„Tai, už ką žmo­nės bū­da­vo pa­si­ren­gę ko­vo­ti ir mir­ti, ne­bū­da­vo struk­tū­ra, or­ga­ni­za­ci­ja. Vals­ty­bė vi­suo­met yra la­biau su­poe­tin­ta, mi­to­lo­gi­zuo­ta. O tai reiš­kia – ku­pi­na ver­ty­bių, idea­lų ir idė­jų. Ta­čiau, jei vals­ty­bė per­tei­kia­ma ir su­vo­kia­ma ne poe­ti­niu, is­to­ri­niu pa­sa­ko­ji­mu, o kaip įsta­ty­mų tvar­ka ir or­ga­ni­za­ci­ja, jos pa­trauk­lu­mas žmo­nėms la­bai su­ma­žė­ja. Kol vals­ty­bė ir val­džia ta­pa­ti­na­mi, pa­trio­tiš­ku­mas ir jo ug­dy­mas yra su­nkio­je pa­dė­ty­je. Ši ten­den­ci­ja nė­ra ge­ra: ji su­ba­na­li­na žmo­nių vaiz­duo­tę, žmo­nės ne­ten­ka pa­trio­ti­nių idea­lų“, – kal­ba VDU pro­fe­so­rius.

Gintautas Mažeikis. / VDU nuotrauka

Šiuo­lai­ki­nė vals­ty­bė, anot G. Ma­žei­kio, yra funk­ci­nė, su­nkiai apib­rė­žia­ma, jai ne­be­tin­ka se­niau nau­do­tos me­ta­fo­ros, o nau­jų nie­kas ne­su­kū­rė. Lie­tu­vai api­bū­din­ti trūks­ta įkve­pian­čio tau­tą poe­ti­nio po­lė­kio: „Lie­tu­vos vals­ty­bė nė­ra pa­kan­ka­mai su­poe­tin­ta, kad įkvėp­tų dau­ge­lį žmo­nių au­ko­tis dėl sa­vo kraš­to. Ma­nau, to poe­ti­nio mo­ty­vo, me­ta­fo­rų ir pa­sa­ko­ji­mo sto­ka bū­tų di­de­lė prob­le­ma ko­kio nors konf­lik­to pra­džio­je, kol at­ras­tų įkvėp­ti mi­nias ir at­ver­ti jų šir­dis ge­ban­tys poe­tai, vi­zio­nie­riai. Šian­die­ną jų aš ne­ma­tau.“

Sa­vo ruo­žtu Tarp­tau­ti­nių san­ty­kių ir po­li­ti­kos moks­lų ins­ti­tu­to (TSPMI) pro­fe­so­rius fi­lo­so­fas Al­vy­das Jo­ku­bai­tis pa­žy­mi, kad de­mo­kra­ti­nė sant­var­ka tu­ri pa­dė­ti iš­veng­ti vals­ty­bės ta­pa­ti­ni­mo su val­džia, o skir­ties tarp val­džios ir vals­ty­bės ne­bu­vi­mas vi­suo­me­nės są­mo­nė­je ga­li reikš­ti to­ta­li­ta­riz­mo il­ge­sį.

„Ta­pa­tin­ti val­džią su vals­ty­be yra ydin­ga, ta­čiau tam ir yra de­mo­kra­ti­ja, kad ši skir­tis eg­zis­tuo­tų, ne­bū­tų ab­so­liu­čios val­džios. Se­niau ka­ra­lius sa­vo ran­ko­se tu­rė­da­vo vi­są val­džią, o da­bar val­džia yra tuš­čia vie­ta, kaip bend­ra­bu­čio kam­ba­rys: at­ėjo kaž­kas pa­gy­ven­ti į kam­ba­rį, o po ket­ve­rių me­tų tu­rės iš­si­kraus­ty­ti. Val­džios ta­pa­ti­ni­me su vals­ty­be, ma­nau, yra pa­slėp­tas val­džios ti­kru­mo il­ge­sys, tvir­tos ran­kos no­ras“, – sa­ko A. Jo­ku­bai­tis.

A. Jo­ku­bai­tis: tau­tos, kaip ir Die­vo, nie­kas nematė

TSPMI pro­fe­so­rius ti­ki­na, kad de­mo­kra­ti­nė­je vi­suo­me­nė­je pa­si­pik­ti­ni­mas val­džia, tul­žin­gi ko­men­ta­rai yra ne­iš­ven­gia­mi: tau­tos iš­rink­tas at­sto­vas ne­ga­li įgy­ven­di­ni jam pa­ti­kė­to už­da­vi­nio, ne­ga­li pa­ten­kin­ti vi­sos vi­suo­me­nės in­te­re­sų. Ta­čiau grės­mės aki­vaiz­do­je, pa­sak A. Jo­ku­bai­čio, vi­suo­me­nė, pa­mir­šu­si pyk­tį, su­ge­ba su­si­telk­ti. Pa­šne­ko­vo ma­ny­mu, iš da­bar­ties po­zi­ci­jų ne­ga­li­ma spręs­ti apie ko­ky­biš­kai vi­siš­kai ki­to­kią si­tua­ci­ją.

„Iš­ren­ka­te žmo­gų, ku­ris tu­ri jums at­sto­vau­ti, ta­čiau jis ne­ga­li įgy­ven­din­ti šio už­da­vi­nio, nes at­sto­vau­ti jis tu­ri ir jū­sų kai­my­nui, ir vi­sam pen­kių aukš­tų na­mui. Ne­iš­ven­gia­mai at­si­ran­da konf­lik­tas su val­džia. Ta­čiau de­mo­kra­ti­nė vi­suo­me­nė ka­ro si­tua­ci­jo­je tu­ri keis­tis. Grės­mės aki­vaiz­do­je vi­suo­me­nė la­biau su­si­tel­kia, svo­rio cen­tras nuo gal­vo­ji­mo apie ne­vy­ku­sius mū­sų at­sto­vus per­ke­lia­mas prie gal­vo­ji­mo apie tai, kad vals­ty­bė­je su­ve­re­nas yra tau­ta“, – tei­gia A. Jo­ku­bai­tis.

Po­li­ti­kos fi­lo­so­fas pa­žy­mi, kad tau­ta yra iš teo­lo­gi­jos pe­rim­ta są­vo­ka. Tau­ta ir Die­vas pa­si­žy­mi to­kio­mis pat sa­vy­bė­mis – nė vie­no ne­sa­me ma­tę, ta­čiau vi­suo­met yra jais ti­kin­čių ir juos puo­se­lė­jan­čių. To­dėl, anot A. Jo­ku­bai­čio, tau­ta pa­jė­gi iš­lik­ti ir ta­da, kai ne­lie­ka vals­ty­bės.

Alvydas Jokubaitis. / Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Vi­suo­me­nė­je, pa­sak A. Jo­ku­bai­čio, vi­suo­met yra var­to­to­jų, ku­rie skun­džia­si, kad vals­ty­bė jiems kaž­ko ne­duo­da, ir tų, ku­rie sten­gia­si duo­ti vals­ty­bei. Jei ne­bū­tų tų, ku­rie sa­ve ta­pa­ti­na su vals­ty­be, ji tie­siog su­griū­tų.

„ Jei pa­tys jau­čia­mės da­ran­tys kaž­ką pra­smin­go, su­pran­ta­me, kaip tu­ri­me val­dy­ti sa­ve, sa­vo is­to­ri­ją, mes ei­si­me tai gin­ti, kaž­kam pa­mė­gi­nus iš mū­sų tai ati­mti, pri­mes­ti sa­vo tai­syk­les. Ta­čiau ne­ma­nau, kad tai gin­ti ei­tų vi­si. Tarp sa­viš­kių vi­sa­da rei­ka­lin­gas Ju­das“, – sa­ko TSPMI pro­fe­so­rius.

Pa­trio­tiz­mą pa­ža­di­no he­ro­jiš­ki ukrainiečiai

G. Ma­žei­kis ne­abe­jo­ja, kad pa­sta­ruo­ju me­tu lie­tu­vių pa­trio­tiz­mas su­stip­rė­jo. VDU pro­fe­so­riaus ma­ny­mu, dau­giau nei vi­sos vals­ty­bės par­ei­gū­nai Lie­tu­vos pa­trio­tiz­mo ju­dė­ji­mo la­bui nu­vei­kė Ki­je­vo Mai­da­nas, he­ro­jiš­kus Ukrai­nos žmo­nių žy­gius at­spin­dė­ju­si ži­niask­lai­da.

„Po Mai­da­no Lie­tu­vos vi­suo­me­nė­je pa­dau­gė­jo ver­ty­bi­nių, idė­ji­nių dis­ku­si­jų. Pa­trio­tiz­mo ug­dy­mo la­bui to­kios dis­ku­si­jos kar­tais pa­da­ro dau­giau, nei kai ku­rie pri­im­ti įsta­ty­mai. Pa­trio­tiz­mui ne­pa­de­da nuo­la­ti­niai bar­niai ži­niask­lai­do­je“, – tvir­ti­na G. Ma­žei­kis .

Ta­čiau, pa­sak fi­lo­so­fo, svar­bu su­pras­ti, kad vals­ty­bė ne­su­si­de­da vien tik iš pa­trio­tiz­mo. Są­ži­nin­gu­mo, do­ru­mo, tei­sin­gu­mo, lais­vių ver­ty­bės kar­tu su­ku­ria di­dį­jį vals­ty­bės idea­lą, už ku­rį pa­si­sa­ko pa­čių įvai­riau­sių gru­pių žmo­nės.

„Pa­trio­tiz­mas yra su­telk­ti­nė ver­tė. O vals­ty­bę rei­kė­tų kur­ti to­kią, kad ji ati­tik­tų mū­sų ver­ty­bes. Tu­rė­tu­me kri­ti­kuo­ti sa­vo val­di­nin­kus ir po­li­ti­kus, ku­rie ne­ati­tin­ka ir ne­puo­se­lė­ja šių ver­ty­bių“, – tei­gia pa­šne­ko­vas.

Anot G. Ma­žei­kio, stip­rė­jan­tis lie­tu­vių pa­trio­tiz­mas ir bun­dan­čios ver­ty­bi­nės orien­ta­ci­jos su­si­du­ria jau su nau­jais iš­šū­kiais: ryž­tą gin­ti bei pa­trio­ti­nius jaus­mus puo­se­lė­ti ten­ka ne tik sa­vo ša­liai, bet ir jos są­jun­gi­nin­kėms.

„I­ki šiol mū­sų vals­ty­bės rai­dos kri­te­ri­jai bu­vo la­bai pra­gma­tiš­ki, aiš­kiai apib­rėž­ti: NA­TO, Eu­ro­pos Są­jun­ga, eu­ras. Vi­si šie kri­te­ri­jai bu­vo dau­giau biu­ro­kra­ti­nio po­bū­džio. Ver­ty­bėms bu­vo ski­ria­ma ma­žiau dė­me­sio. Jei jos iš­kil­da­vo, tai bū­da­vo eu­ro­pi­nės. Per 10 me­tų eu­ro­pi­nės ver­ty­bės Lie­tu­vo­je ge­ro­kai pri­gi­jo, Eu­ro­pos ver­tė iš­au­go, tuo me­tu vals­ty­bės ver­tė ne­daug su­stip­rė­jo. Bet šian­die­ną jau tu­ri­me klaus­ti ne tik apie tai, ar ei­si­me gin­ti Lie­tu­vos, o ir apie tai, ar pa­si­ren­gę gin­ti są­jun­gi­nin­kus“, – tei­gia G. Ma­žei­kis.