Nesibaigusios V. Adamkaus pareigos
Penk­ta­die­nio va­ka­rą Vil­niaus kny­gų mu­gė­je pri­sta­ty­ta nau­ja dvi ka­den­ci­jas ša­lį val­džiu­sio pre­zi­den­to Val­do Adam­kaus at­si­mi­ni­mų kny­ga „Pa­rei­gos, ku­rios ne­si­bai­gia. Pre­zi­den­to die­no­raš­čiai“. Ren­gi­ny­je tu­rė­jo da­ly­vau­ti ir au­to­rius, ta­čiau dėl li­gos ne­at­vy­ko.

Kny­gos bend­raau­to­rius žur­na­lis­tas Val­das Bar­ta­se­vi­čius per­da­vė pre­zi­den­to, per­si­šal­džiu­sio dar Va­sa­rio 16-ąją, da­ly­vau­jant Vals­ty­bės at­kū­ri­mo die­nos mi­nė­ji­mo ren­gi­niuo­se, ap­gai­les­ta­vi­mus. Jis la­bai no­rė­jęs at­vyk­ti, ta­čiau gy­dy­to­jai griež­tai užd­rau­dė. Tad kny­gą pri­sta­tė mi­nė­tas bend­raau­to­rius bei po­li­to­lo­gas prof. Lau­ras Bie­li­nis. Jis per­da­vė pre­zi­den­to žo­džius apie tai, kad kny­go­je pa­teik­ta me­džia­ga – jo su­bjek­ty­vus po­žiū­ris į po­li­ti­nio gy­ve­ni­mo fak­tus. V. Adam­kus ne­pa­tei­kia api­bend­ri­ni­mų, šį dar­bą pa­lie­ka is­to­ri­kams, po­li­to­lo­gams, pats už­fik­suo­da­mas tik fak­tus, ku­rie jam pa­si­ro­dė ver­ti įam­ži­ni­mo.

2011 me­tais iš­ėju­si pir­mo­ji pre­zi­den­to kny­ga „Pas­ku­ti­nė ka­den­ci­ja. Pre­zi­den­to die­no­raš­čiai“ su­lau­kė mil­ži­niš­ko pa­si­se­ki­mo – iš­pirk­ta 40 tūkst. eg­zemp­lio­rių ti­ra­žu. Taip pat ji su­kė­lė šur­mu­lį Lie­tu­vos vie­šo­jo­je erd­vė­je. L. Bie­li­nis pik­tas reak­ci­jas aiš­ki­no tuo, kad pre­zi­den­tas yra au­to­ri­te­tas ir į jo žo­džius jau­triai rea­guo­ja­ma. Tai pat jis ža­dė­jo, kad an­tro­jo­je kny­go­je aš­tru­mo, ver­ti­ni­mų – daug ma­žiau. Anot V. Bar­ta­se­vi­čiaus, ki­lęs triukš­mas bu­vo ne­ti­kė­tas pa­čiam pre­zi­den­tui. Skan­da­las, jo tei­gi­mu – po­li­ti­kų ir iš da­lies žur­na­lis­tų pa­stan­gų vai­sius. „Dar­bie­tė“ Dan­gu­tė Mi­ku­tie­nė krei­pė­si net į teis­mą, pra­šy­da­ma 200 tūkst. li­tų ža­los at­ly­gi­ni­mo, dėl to, kad 376-aja­me kny­gos pus­la­py­je par­ašy­ta, kad Sei­mo Dar­bo frak­ci­jos na­riai vy­kę į Ru­si­ją su­si­tik­ti su tuo me­tu nuo tei­sė­sau­gos be­sis­laps­čiu­siu Vik­to­ru Us­pas­ki­chu. Vis­gi teis­mas nu­spren­dė, kad po­li­ti­kė įžeis­ta ne­bu­vo.

V. Bar­ta­se­vi­čius pa­sa­ko­jo, jog V. Adam­kaus die­no­raš­čių są­siu­vi­niai pa­kliū­sian­tys į pre­zi­den­to bib­lio­te­ką, esan­čią Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­te. „Pre­zi­den­tas ra­šo die­no­raš­čius nuo­sek­liai ir sis­te­min­gai“, – pa­sa­ko­jo jis, ten su­žy­mė­tos die­nos, kai kur net va­lan­dos, jei per die­ną at­si­ran­da ke­li įra­šai. V. Adam­kus ra­šo die­no­raš­tį nuo 1960-ųjų me­tų ir ne­nus­to­jo net tuo­met, kai dar­bot­var­kė bū­da­vo itin įtemp­ta.

Prof. L. Bielinis.

Ren­gi­nio me­tu pa­šne­ko­vus kvo­tu­sio žur­na­lis­to Vir­gi­ni­jaus Sa­vu­ky­no pa­klaus­tas apie tai, kaip vy­ko bend­ra­dar­bia­vi­mo su pre­zi­den­tu pro­ce­sas, V. Bar­ta­se­vi­čius sa­ve įvar­di­jo „li­te­ra­tū­ri­niu juo­da­dar­biu“. Ren­giant die­no­raš­čius lei­dy­bai pa­ša­lin­ti kai ku­rie bui­ti­niai da­ly­kai. Kny­ga, ly­gi­nant su ori­gi­na­liais teks­tais, su­trum­pė­jo treč­da­liu. Jos bend­raau­to­rius pa­sa­ko­jo re­da­ga­vęs tik kal­bą, sti­lių, tik ne tu­ri­nį. Jam par­en­gus sa­vą­ją ver­si­ją, V. Adam­kus ją pers­kai­tė du ar tris kar­tus, kai ką pa­tai­sė, ta­čiau „ne­bū­ta no­ro cen­zū­ruo­ti, at­si­sa­ky­ti smar­kes­nių įver­ti­ni­mų“.

Kny­go­je skel­bia­mi die­no­raš­čiai par­ašy­ti tuo me­tu, kai ša­lį val­dė pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė. V. Adam­kus ste­bi įvy­kius tar­si iš ša­lies, bet, kaip nu­ro­do jau kny­gos pa­va­di­ni­mas, net bai­gus ka­den­ci­ją ša­lies va­do­vo par­ei­gos iš­lie­ka – jis bend­rau­ja su įta­kin­gais Lie­tu­vos ir už­sie­nio po­li­ti­kais, vi­suo­me­nės vei­kė­jais, da­ly­vau­ja vie­ti­nė­se ir tarp­tau­ti­nė­se kon­fe­ren­ci­jo­se, tad su­ži­no ir pa­ste­bi tai, kas ne­ži­no­ma ki­tiems pi­lie­čiams. Jis pa­sa­ko­ja ne tik apie Lie­tu­vos po­li­ti­nį gy­ve­ni­mą, bet ir už­sie­nio ša­lių va­do­vus ar ko­miš­kas si­tua­ci­jas, ku­rios kar­tais iš­tin­ka po­li­ti­kus. Pa­vyz­džiui, kai žur­na­lis­tai skam­bi­na vi­du­ry nak­ties ir no­ri pa­im­ti in­ter­viu. Taip pat kny­go­je esa­ma ir itin at­vi­rų pa­sa­ko­ji­mų apie jo svei­ka­tos būk­lę, net on­ko­lo­gi­nę li­gą. Teks­tuo­se at­sis­pin­di pre­zi­den­to emo­ci­jos, tar­ki­me, ki­lu­sios, žiū­rint te­le­vi­zi­jos lai­dą. Ga­lų ga­le kny­go­je glau­džia­si ir įžan­gi­nė da­lis bei bai­gia­ma­sis žo­dis. Šios kny­gos da­lys nu­džiu­gins tuos, ku­rie ti­ki­si pla­tes­nių api­bend­ri­ni­mų.

Ko­dėl V. Adam­kaus par­ei­gos ne­si­bai­gia, kaip ra­šo­ma kny­gos pa­va­di­ni­me? V. Bar­ta­se­vi­čius pa­žy­mė­jo, kad kar­tą pa­bu­vęs pre­zi­den­tu pri­va­čiu žmo­gu­mi ne­be­bū­si. Ta­čiau tu­ri reikš­mės ir as­me­ny­bė – 88-erių me­tų V. Adam­kus vis dar pa­kan­ka­mai ak­ty­vus ir Lie­tu­vos vie­ša­ja­me gy­ve­ni­me ir ren­gi­niuo­se už­sie­ny­je, į ku­riuos yra kvie­čia­mas. „Nors jau šeš­ti me­tai, kai ne­ina pre­zi­den­to par­ei­gų, jis iš­lie­ka Lie­tu­vos po­li­ti­nio lau­ko da­ly­vis“, – sa­ko kny­gos bend­raau­to­rius. Jis ne tik vis dar pri­imi­nė­ja in­te­re­san­tus Pre­zi­den­tū­ro­je, bet ir ne­ofi­cia­liai su­si­tin­ka su ki­tų vals­ty­bių va­do­vais. L. Bie­li­nis pri­dū­rė, kad V. Adam­kus ir to­liau at­sto­vau­ja ša­lį už­sie­ny­je: „Jo au­to­ri­te­tas pri­trau­kia dė­me­sį. To­kiu bū­du mes tu­ri­me dar vie­ną ru­po­rą kal­ban­tį apie mus. [...] Ne­bū­da­mas po­li­ti­ko­je jis vyk­do po­li­ti­ką“, – sa­ko po­li­to­lo­gas.

V. Bartasevičius.

Taip pat jis pri­du­ria, kad ši kny­ga nė­ra kla­si­ki­nis va­do­vė­lis bū­si­mam pre­zi­den­tui, bet tu­rin­tiems pre­ten­zi­jų šių par­ei­gų siek­ti bus nau­din­ga me­džia­ga. „Jo die­no­raš­čiai – mū­sų gy­ve­ni­mo at­spin­dys“, – tei­gia L. Bie­li­nis, pa­žy­min­tis, kad V. Adam­kus – vie­nos po­li­ti­nės epo­chos sim­bo­lis.

Ren­gi­niu me­tu at­kreip­tas dė­me­sys į as­me­ni­nių san­ty­kių svar­bą po­li­ti­ko­je. Pri­si­min­ta Ro­žių re­vo­liu­ci­ja Gru­zi­jo­je bei oran­ži­nė re­vo­liu­ci­ja Ukrai­no­je, ku­rių me­tu V. Adam­kus su­ge­bė­jo bend­rau­ti su po­li­ti­kais iš skir­tin­gų sto­vyk­lų. Pre­zi­den­tiš­kai orus, ta­čiau be­tar­piš­kas, sa­kė L. Bie­li­nis, pa­sak ku­rio, V. Adam­kus tu­ri ne­pap­ras­tą ge­bė­ji­mą ko­mu­ni­kuo­ti su žmo­nė­mis. Šil­ti jo ry­šiai su bro­liais Ka­čyns­kiais, anot jo, „at­vė­rė daug du­rų“ Lie­tu­vos-Len­ki­jos san­ty­kiuo­se.„Šil­tas, na­tū­ra­lus, at­vi­ras bend­ra­vi­mas at­pa­lai­duo­ja. At­ve­ria ke­lius ne tik po­li­ti­kams, bet ir vi­siems“, – tei­gia po­li­to­lo­gas.

V. Bar­ta­se­vi­čius pri­ta­rė, sa­ky­da­mas, kad ne­pai­sant Ru­si­jos grės­mės, šiuo me­tu vis dar ne­si­jau­čia ši­lu­mos tarp Lie­tu­vos ir Len­ki­jos va­do­vų. Pir­mie­ji as­me­nys ga­li ne­utra­li­zuo­ti įtam­pą, pa­dė­ti sa­vo ša­lių pi­lie­čiams ieš­ko­ti bend­ru­mų, nu­mal­šin­ti konf­lik­tus. Bai­giant L. Bie­li­nis api­bend­ri­no, jog an­tro­ji pre­zi­den­to kny­ga tik pa­tvir­ti­no, kad V. Adam­kus – nuo­šir­dus ir at­vi­ras žmo­gus, „ser­gan­tis Lie­tu­va“.

Kny­gą iš­lei­do „Ty­to al­ba“.