Nerija Putinaitė: „Jonas Basanavičius nebėra aktualus“
Jo­ną Ba­sa­na­vi­čių ar­ba ak­lai gar­bi­na­me, ar­ba esa­me jam abe­jin­gi. Gy­dy­to­ją ir moks­li­nin­ką va­di­na­me tau­tos pa­triar­chu, bet apie jo gy­ve­ni­mą ir idė­jas ži­no­me ne­daug. Per vi­sus An­tro­sios Res­pub­li­kos me­tus jo biog­ra­fi­ja taip ir ne­pa­ra­šy­ta, o ar­tė­jant vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čiui ne­ty­la žo­džių mū­šiai dėl pa­triar­cho at­mi­ni­mo įam­ži­ni­mo. Gal­būt me­tas pri­pa­žin­ti, kad J. Ba­sa­na­vi­čius tė­ra sim­bo­lis, mi­ti­nė fi­gū­ra?

To­kį klau­si­mą ke­lia Vil­niaus uni­ver­si­te­to Tarp­tau­ti­nių san­ty­kių ir po­li­ti­kos moks­lų ins­ti­tu­to do­cen­tė Ne­ri­ja Pu­ti­nai­tė, ty­ri­nė­jan­ti lie­tu­viš­kos ta­pa­ty­bės prob­le­mas. J. Ba­sa­na­vi­čius, kaip ro­do so­cio­lo­gi­niai ty­ri­mai, yra ket­vir­ta pa­gal po­pu­lia­ru­mą is­to­ri­nė as­me­ny­bė po Vy­tau­to Di­džio­jo, Min­dau­go ir An­ta­no Sme­to­nos. Ta­čiau N. Pu­ti­nai­tė įsi­ti­ki­nu­si, kad J. Ba­sa­na­vi­čių lai­ky­ti tar­pu­ka­rio ar šiuo­lai­ki­nės Lie­tu­vos sim­bo­liu ne­tei­sin­ga. Jos žo­džiais, tu­rė­tu­me pa­ga­liau pri­pa­žin­ti, jog J. Ba­sa­na­vi­čius nė­ra ak­tua­lus.

Ger­bia­mas, bet ne įtakingas

– J. Ba­sa­na­vi­čiaus fi­gū­rą, ar­tė­jant vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čiui, ak­tua­li­zuo­ja po­li­ti­kai ir nie­kaip ne­su­si­ta­ria dėl jo įam­ži­ni­mo klau­si­mų. Kar­tais gai­vi­na­ma ir jo „Tau­tos na­mų“ idė­ja. Tai tar­si rep­re­zen­ta­ci­nė fi­gū­ra. Kaip J. Ba­sa­na­vi­čius ir jo idė­jos vei­kia da­bar­tį?

– Bend­ra­me kon­teks­te, kai kal­ba­ma apie da­bar­ti­nę Lie­tu­vą, J. Ba­sa­na­vi­čius tar­si pa­da­ro­mas mo­der­nios Lie­tu­vos sim­bo­liu. Tai ne­tei­sin­ga. Tar­pu­ka­rio Lie­tu­va yra la­bai ma­žai basanavičiška. 1905 me­tų Di­dy­sis Vil­niaus Sei­mas ir ypač Pir­ma­sis pa­sau­li­nis ka­ras trans­for­ma­vo su­pra­ti­mą, kas yra lie­tu­viš­ku­mas, ko rei­kia siek­ti. Man re­gis, tar­pu­ka­rio Lie­tu­va, ku­ri vis dėl­to puo­se­lė­jo mo­der­ny­bės ir prog­re­so vi­zi­ją, bu­vo nu­to­lu­si nuo J. Ba­sa­na­vi­čiaus idė­jų. Nors J. Ba­sa­na­vi­čius, kol bu­vo gy­vas, la­bai gerb­tas kaip pa­triar­chas.

Jau ta­da, tar­pu­ka­riu, la­bai aiš­kiai su­vok­ta, jog tai nė­ra J. Ba­sa­na­vi­čiaus Lie­tu­va, kad tai – ki­ta Lie­tu­va. Esa­me ne­pag­rįs­tai tai už­mir­šę. Ki­taip gal­būt su­vok­tu­me, kad J. Ba­sa­na­vi­čiaus vaid­muo ar jo in­dė­lis į mū­sų sa­vi­vo­ką yra kiek ma­žes­nis, nei daž­nai vaiz­duo­ja­ma.

– Apie J. Ba­sa­na­vi­čių, kaip la­biau ger­bia­mą nei įta­kin­gą, kal­ba ir tar­pu­ka­rio vei­kė­jai. Štai sig­na­ta­ras Pe­tras Kli­mas jį pri­sta­to kaip au­to­ri­te­tin­gą žmo­gų, bet ne po­li­ti­ką. Kaip pa­sy­vią fi­gū­rą, tuo lai­ku iš­kel­tą pro­ce­so prieš­aky­je.

– Tas J. Ba­sa­na­vi­čiaus dvip­ras­miš­ku­mas bu­vo la­bai ge­rai ma­to­mas ir Ne­prik­lau­so­my­bės prieš­auš­riu. Jis ger­bia­mas kaip žmo­gus, ku­ris daug pa­da­rė, su­ge­bė­jo su­kur­ti vi­zi­ją. Vi­zi­ją, ku­ri su­vie­ni­jo skir­tin­gus žmo­nes. Ki­ta ver­tus, jau ta­da su­vo­kia­ma, kad tai – pra­ei­tis. Jau bu­vo aiš­ku, kad rei­kia kaž­ko ki­ta, rei­kia ženg­ti pir­myn.

Ir Lie­tu­vos Ne­prik­lau­so­my­bės Ak­to pa­si­ra­šy­mo me­tu, kaip tei­gė ir P. Kli­mas, sig­na­ta­rai jau­tė­si ne­tvir­tai, tad J. Ba­sa­na­vi­čius bu­vo bū­ti­nas kaip sim­bo­lis, kaip Ta­ry­bos pir­mi­nin­kas. Ta­čiau jis ne­da­ly­va­vo nei ren­giant Ak­tą, nei ki­tur. Tas dvi­ly­pu­mas ta­po dar ryš­kes­nis ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos me­tais.

Ko­dėl po­pu­lia­rin­tas sovietmečiu

– Sa­vo kny­go­je „Šiau­rės At­ėnų trem­ti­niai“ ak­cen­tuo­ja­te, kad J. Ba­sa­na­vi­čius ne­tu­rė­jo po­li­ti­nės Lie­tu­vos idė­jos ir kad jo pa­žiū­ros bu­vo an­tieu­ro­pie­tiš­kos, an­ti­krikš­čio­niš­kos. Ra­šo­te, jog su­vok­da­mas sa­ve kaip lie­tu­vį jis ne­pa­jė­gė tap­ti Lie­tu­vos vals­ty­bės pi­lie­čiu.

– J. Ba­sa­na­vi­čius iš tie­sų ne­tu­rė­jo po­li­ti­nės Lie­tu­vos idė­jos. Vi­siš­kai ne­tu­rė­jo. Jis bu­vo kaip kla­si­ki­niai kai ku­rių ki­tų ša­lių XIX am­žiaus na­cio­na­lis­tai. Tu­rė­jo et­ni­nės Lie­tu­vos idė­ją, o ji – mi­to­lo­gi­nė, ma­žai su­si­ju­si su pra­kti­ne pers­pek­ty­va, pra­kti­niais lū­kes­čiais. Kaip liu­di­ja J. Ba­sa­na­vi­čiaus am­ži­nin­kų pri­si­mi­ni­mai ir pa­sa­ko­ji­mai, po­li­ti­nė Lie­tu­vos idė­ja jam bu­vo la­bai sve­ti­ma. J. Ba­sa­na­vi­čius jos ne­sup­ra­to. Jis, pa­vyz­džiui, yra tei­gęs, kad par­ti­jos skal­do vie­ny­bę. Ar­ba tai, kad par­ti­jų at­si­ra­di­mas, skir­tin­gos jų nuo­sta­tos skal­do Lie­tu­vą. Jau­na­jai to me­to po­li­ti­nei kar­tai J. Ba­sa­na­vi­čius bu­vo sim­bo­lis, o ne žmo­gus, ku­rio idė­jo­mis ga­li­ma rem­tis. Ta­čiau J. Ba­sa­na­vi­čius bu­vo ak­tua­li­zuo­tas so­viet­me­čiu.

– Ko­dėl J. Ba­sa­na­vi­čius bu­vo par­an­kus so­vie­ti­niam re­ži­mui?

– To­dėl, kad jo idė­jos dėl ke­lių da­ly­kų bu­vo la­bai nau­din­gos tuo me­tu kur­tai so­vie­ti­nio tau­tiš­ku­mo vi­zi­jai. So­vie­ti­niam tau­tiš­ku­mui la­bai truk­dė prieš­ka­rio po­li­ti­nė idė­ja, su­ve­re­ni­te­to idė­ja. Ki­ta ver­tus, truk­dė ka­ta­li­ky­bės, krikš­čio­niš­ku­mo są­sa­jos su tau­tiš­ku­mu.

Tai­gi so­vie­ti­nei val­džiai J. Ba­sa­na­vi­čiaus fi­gū­ra bu­vo par­an­ki ke­liais as­pek­tais. Pir­ma, jis puo­se­lė­jo ne­po­li­ti­nės et­ni­nės tau­tos vaiz­di­nius. Ki­tas da­ly­kas – šiuo­se vaiz­di­niuo­se pa­go­ny­bė yra daug svar­bes­nė. Krikš­čio­ny­bė ne­va yra prie­das, ku­ris iš­ki­lo vė­liau ir ku­ris ne­tu­ri są­sa­jų su tau­tiš­ku­mu. Tai ti­ko so­vie­ti­nės at­ei­za­ci­jos ir ko­vos su Ka­ta­li­kų baž­ny­čia kon­teks­te. Bu­vo lei­džia­mi J. Ba­sa­na­vi­čiaus raš­tai. Tie­sa, ku­piū­ruo­ti.

Ak­tua­lus pa­si­ro­dė ir J. Ba­sa­na­vi­čiaus do­mė­ji­ma­sis tau­to­sa­ka, jo idė­ja apie jos rin­ki­mą la­bai ge­rai pa­nau­do­ta sklei­džian­tis kraš­to­ty­ri­niams są­jū­džiams. Toks et­no­kul­tū­ri­nis na­cio­na­liz­mas. Mes iki šiol, re­gis, iš jo ne­iš­trūks­ta­me.

Lie­tu­va – ikiis­to­ri­nė imperija

– Ko­kia yra J. Ba­sa­na­vi­čiaus siū­lo­ma lie­tu­vy­bės vi­zi­ja?

– Ta vi­zi­ja, ga­li­ma sa­ky­ti, yra kla­si­ki­nė to me­to kon­teks­te. J. Ba­sa­na­vi­čius, kaip ir daug pa­na­šių ki­tų tau­tų vei­kė­jų, mė­gi­no ap­tik­ti „tau­tos gry­nuo­lį“. Ar­ba tai, kas va­di­na­ma tau­tiš­ku­mo auk­so am­žiu­mi. Tiks­las – ap­tik­ti gry­nus ele­men­tus, ku­riuos su­dė­jus ga­lė­tų ras­tis tau­ta. Bu­vo dvi pa­grin­di­nės idė­jos. Vie­na – se­no­ji lie­tu­vių tau­tos kil­mė, ar­ba įsi­vaiz­da­vi­mas, kad lie­tu­vių tau­ta tu­rė­jo di­džiu­lę įta­ką, bu­vo tar­si ikiis­to­ri­nė im­pe­ri­ja. J. Ba­sa­na­vi­čius dė­jo daug pa­stan­gų, kad tai įro­dy­tų. Jis mė­gi­no iden­ti­fi­kuo­ti vie­to­var­džius, as­men­var­džius ir par­ody­ti, kad jie tu­ri lie­tu­viš­kų šak­nų. Jo akys kry­po ne į sla­vų kraš­tus, bet į Pie­tų Eu­ro­pą, į va­di­na­mą­ją Tra­ki­jos te­ri­to­ri­ją.

Ka­zys Gri­nius sa­vo pri­si­mi­ni­muo­se (apie 1904 me­tus) ra­šo, kad J. Ba­sa­na­vi­čius bu­vo tie­siog už­val­dy­tas lie­tu­vių kil­mės iš tra­kų idė­jos. J. Ba­sa­na­vi­čiui rū­pė­jo par­ody­ti, kad lie­tu­viai – ne­pap­ras­tai se­na ir la­bai au­ten­tiš­kas šak­nis tu­rin­ti tau­ta. Pa­skui, dar tar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­je, kal­bi­nin­kai pa­nei­gė tuos iš­ve­džio­ji­mus.

– XIX-XX am­žiaus pra­džio­je daug tau­tų ieš­ko­jo sa­vo šak­nų. Ci­tuo­ja­te My­ko­lo Kru­pa­vi­čiaus die­no­raš­tį. Tau­ti­nė sa­vi­vo­ka XIX am­žiaus pa­bai­go­je bu­vo to­kia, kad liau­dis nie­ko ne­ži­no­jo apie anks­tes­nę Lie­tu­vą. M. Kru­pa­vi­čius pri­si­me­na, jog žmo­nės ži­no­ję, kad Lie­tu­va tu­rė­ju­si ka­ra­lių, nors ir ne­ži­no­jo jo var­do.

– O J. Ba­sa­na­vi­čius pa­siū­lė emo­ciš­kai la­bai pa­vei­kų mi­tą. Kas yra na­cio­na­liz­mas ar­ba tau­ta? Ji gims­ta iš emo­ci­jos. Tau­tos gi­mi­mas ne­at­sie­ja­mas nuo mi­tų. Jo pa­siū­ly­tas mi­tas bu­vo daug pa­trauk­les­nis ne­gu tuo me­tu eg­zis­ta­vę ki­ti, al­ter­na­ty­vūs na­ra­ty­vai.

Ma­nau, kad J. Ba­sa­na­vi­čius idė­ją apie tra­kiš­ką­ją lie­tu­vių kil­mę pe­rė­mė iš Bal­ka­nų tau­tų ty­ri­nė­to­jų. Nes ten ir­gi bu­vo to­kių ban­dy­mų. Moks­lo po­žiū­riu tai nie­ko nau­ja. Ta­čiau tai kū­rė tam ti­krą tau­tos mi­tą, ku­rio iki tol ne­tu­rė­jo­me. J. Ba­sa­na­vi­čius bu­vo tau­tos mi­to kū­rė­jas, poe­ti­nio mi­to kū­rė­jas, ir tai tur­būt la­biau­siai pa­vei­kė ir vis dar vei­kia žmo­nes.

Esa­me ap­sės­ti saugojimo

– Kaip da­bar reiš­kia­mos J. Ba­sa­na­vi­čiaus idė­jos? Jūs tei­gia­te, kad jo mąs­ty­mo kryp­tis ak­tua­li iki šiol.

– To­kia samp­ra­ta vy­rau­ja. Pa­vyz­džiui, lie­tu­vių kal­bos su­die­vi­ni­mas. Man at­ro­do, kad J. Ba­sa­na­vi­čiaus idė­ja, ku­ri da­bar la­bai stip­riai reiš­kia­ma – pri­si­ri­ši­mas prie kal­bos, jos su­var­žy­mas. Tai an­ti­mo­der­nis­ti­nės ten­den­ci­jos. Ma­nau, tai vyks­ta iš bai­mės pra­ras­ti ta­pa­ty­bę. Jos yra iš es­mės basanavičiškos. Jei­gu jau tau­ta su­rink­ta iš „ga­ba­liu­kų“, tai ne­ga­li tų žmo­nių pa­leis­ti. Re­gis, ki­taip su­by­rės vis­kas, ką per il­gą lai­ką esa­me iš­sau­go­ję.

Mėgs­ta­ma sa­ky­ti: esa­me iš­sau­go­ję ta­pa­ty­bę. Vi­sur vy­rau­ja sau­go­ji­mo ak­cen­tas – rei­kia sau­go­ti kal­ba, tau­ti­nį kos­tiu­mą, ku­ris yra XIX am­žiaus. Tas sau­go­ji­mas įgau­na keis­tas for­mas. Esa­me ap­sės­ti sau­go­ji­mo. Taip pat is­to­ri­jos sau­go­ji­mo. Pa­vyz­dys – Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čio mi­nė­ji­mo prog­ra­ma. Kas pir­miau­sia vi­siems at­ei­na į gal­vą? Pa­sta­ty­ti kam nors pa­mink­lą. Ta­da ką nors iš­sau­gai. Tar­si ga­li­ma bū­tų su­sting­dy­ti pra­ei­tį. Toks lie­tu­viš­kas sau­go­ji­mo sind­ro­mas la­bai ar­ti­mas J. Ba­sa­na­vi­čiui.

– Moks­li­nin­kai il­gą lai­ką ne­ro­dė su­si­do­mė­ji­mo J. Ba­sa­na­vi­čiu­mi. Tik per­nai is­to­ri­kas Eli­gi­jus Rai­la ėmė ra­šy­ti jo biog­ra­fi­ją. Šiuo me­tu ga­li­me skai­ty­ti tik vie­ną, tar­pu­ka­riu ra­šy­tą J. Ba­sa­na­vi­čiaus biog­ra­fi­ją – žur­na­lis­to Adol­fo Ne­za­bi­taus­kio 1938 me­tais iš­leis­tą apyb­rai­žą.

– Ir ne­si­do­mė­ji­mas, ir pa­mink­lo J. Ba­sa­na­vi­čiui kon­kur­sas ro­do, kad ne­tu­ri­me aiš­kios vi­zi­jos, idė­jos, kas gi yra J. Ba­sa­na­vi­čius. Ar­ba gar­bi­ni­mas, ar­ba abe­jin­gu­mas – toks yra nu­sis­to­vė­jęs san­ty­kis su J. Ba­sa­na­vi­čiu­mi. Kai ob­jek­tas gar­bi­na­mas, par­ašy­ti ob­jek­ty­vią biog­ra­fi­ją apie jį yra ga­na pa­vo­jin­gas už­da­vi­nys, nes tai bū­tų mi­to grio­vi­mas. Ra­šy­ti apie tau­tiš­ku­mo sim­bo­liu ta­pu­sio žmo­gaus, pa­vyz­džiui, li­gas, keis­tus po­lin­kius ar in­terp­re­ta­ci­jas bū­tų pa­vo­jin­gas da­ly­kas. Tai, kad ne­tu­ri­me jo biog­ra­fi­jos, dar kar­tą ro­do, jog J. Ba­sa­na­vi­čius nė­ra ak­tua­lus. Ma­nau, mums rei­kia pri­pa­žin­ti, kad J. Ba­sa­na­vi­čius nė­ra ak­tua­lus.

Kas do­mi­si jo, kaip tau­ti­nio vei­kė­jo, idė­jo­mis? J. Ba­sa­na­vi­čius įvar­di­ja­mas kaip mi­ti­nė fi­gū­ra – jis pa­triar­chas. Ir vis­kas. Ma­nau, kad A. Sme­to­nos kal­bas ir raš­tus skai­to dau­giau žmo­nių nei J. Ba­sa­na­vi­čiaus vei­ka­lus. Tai­gi J. Ba­sa­na­vi­čius yra ta­pęs sim­bo­liu. Kaip sim­bo­lis jis ir funk­cio­nuo­ja. Kaip žmo­gus, kaip vei­kė­jas – ne. Jis ne­vei­kia mū­sų kaip as­me­ny­bė, ku­ri mums šian­dien ga­lė­tų ką nors pa­sa­ky­ti ir ku­ria rem­da­mie­si ga­lė­tu­me pa­gal­vo­ti apie tau­tos pers­pek­ty­vas, Lie­tu­vos at­ei­tį.