Nerami širdis visada ilgisi Dievo
Is­to­ri­nis as­muo Jė­zus iš Na­za­re­to gy­ve­no tuo me­tu, kai žy­dai su en­tu­ziaz­mu lau­kė Me­si­jo, pa­kei­sian­čio po­li­ti­nę tvar­ką Pa­les­ti­no­je. Bū­ta daug pre­ten­den­tų į me­si­jus, pra­na­šų, ta­čiau vi­si jie pra­din­go is­to­ri­jos ūkuo­se. Die­vo įsi­ver­ži­mas į žmo­ni­jos is­to­ri­ją, at­siun­čiant sa­vo vie­na­ti­nį my­li­mą Sū­nų, bu­vo ki­toks. Taip tei­gia Pa­lend­rių Šv. Be­ne­dik­to vie­nuo­ly­no pri­oras tė­vas Ka­zi­mie­ras Mi­la­še­vi­čius.

1998 me­tais įsi­kū­ru­sia­me kon­temp­lia­ty­via­me vy­rų vie­nuo­ly­ne šiuo me­tu gy­ve­na 16 bro­lių. Per jų gy­ve­ni­mo bū­dą gy­vuo­ja VI am­žių sie­kian­ti šv. Be­ne­dik­to re­gu­la, gri­ga­liš­ko gie­do­ji­mo tra­di­ci­ja, li­tur­gi­nė lo­ty­nų kal­ba.

Pa­sak tė­vo Ka­zi­mie­ro, Jė­zaus Kris­taus įsi­kū­ni­ji­mas ir pri­si­kė­li­mas at­sklei­džia Die­vo rū­pi­ni­mą­si mu­mis. Pir­mie­ji žmo­nės – Ado­mas ir Ie­va – nu­sig­rę­žė nuo Die­vo, ta­čiau Die­vas ne­pa­li­ko jų li­ki­mo va­liai, at­siun­tė sa­vo my­li­miau­sią Sū­nų.

Do­va­na iš meilės

– Ko­kia yra es­mi­nė šv. Ve­ly­kų ži­nia? Ar ji ką nors kal­ba ne­ti­kin­tiems žmo­nėms?

– Ti­ki žmo­gus Die­vą ar ne, jo ne­ra­mi šir­dis vi­suo­met il­gi­si Die­vo. Nuo to lai­ko, kai Kris­tus įsi­kū­ni­jo, ne mes ei­na­me Die­vo link sa­vo pa­stan­go­mis, bet pats Die­vas ne­pa­liau­ja ieš­ko­jęs pa­kly­dė­lio žmo­gaus tar­si pa­mes­tos drach­mos, o ją ra­dęs la­bai džiau­gia­si.

Es­mi­nė Ve­ly­kų ži­nia – mir­tis, tam­sa, ne­vil­tis, kan­čia nie­ka­da ne­tu­ri pa­sku­ti­nio žo­džio. Iš mei­lės žmo­gui Jė­zus pa­ver­čia ją sa­vęs do­va­na. Jė­zaus pri­si­kė­li­mas – tar­si švie­sos spro­gi­mas, su­trau­kęs mir­ties vo­ra­tink­lį ir at­vė­ręs nau­ją am­ži­no­jo gy­ve­ni­mo, ku­ris pra­si­de­da jau čia, že­mė­je, mat­me­nį. Die­vas at­li­ko tai ne sa­vo ga­lios par­ody­mu, ne gink­lais, bet mei­le. Šią krikš­čio­ny­bės ži­nią su­nku pri­im­ti. Ne­leng­va pa­ti­kė­ti, jog Die­vas ga­li mus taip bep­ro­tiš­kai my­lė­ti.

Kazimieras Milaševičius.

Sim­bo­li­nės figūros

– Pa­ban­dy­ki­me pa­žvelg­ti į Jė­zų Kris­tų prieš mir­tį su­pu­sius as­me­nis, apie ku­riuos su­ži­no­me iš Evan­ge­li­jų. Ar jie ga­li ką nors pra­smin­go by­lo­ti šiais lai­kais, po dvie­jų tūks­tant­me­čių?

– Jė­zaus iš­da­vys­tė­je, kan­čio­je, mir­ty­je ir pri­si­kė­li­me ak­ty­viai ar pa­sy­viai da­ly­va­vo dau­ge­lis Evan­ge­li­jo­je mi­ni­mų per­so­na­žų. Pra­de­dant nuo apaš­ta­lų, ypač iš­ski­riant Pe­trą, Jo­ną ir Ju­dą, mi­nios pi­lig­ri­mų, at­ėju­sių iš įvai­rių Iz­rae­lio kam­pe­lių švęs­ti Ve­ly­kų, Je­ru­za­lės baž­ny­ti­nės vy­res­ny­bės, aukš­tų­jų ku­ni­gų, fa­ri­zie­jų, Raš­to aiš­kin­to­jų, taip pat Ro­mė­nų val­džios at­sto­vų, Pon­ci­jaus Pi­lo­to, ka­rei­vių ir pa­na­šiai.

Kris­taus as­muo pa­stū­mė­ja žmo­nes at­skleis­ti sa­vo ti­krą­jį vei­dą. Pa­vyz­džiui, Pe­tras die­va­go­jo­si, kad ati­duos už Jė­zų sa­vo gy­vy­bę, o už­te­ko vie­no klau­si­mo, kad bai­mė apim­tų jo šir­dį ir jis iš­si­gin­tų sa­vo Mo­ky­to­jo. Kan­čios is­to­ri­jo­je da­ly­va­vu­siuo­sius ga­li­me, rem­da­mie­si psi­cho­lo­gu Car­lu Gus­ta­vu Jun­gu, pa­va­din­ti ar­che­ti­pais, ku­rie at­pa­žįs­ta­mi kiek­vie­no­je epo­cho­je. Tai ti­kri is­to­ri­niai as­me­nys ir kar­tu dėl sa­vo el­ge­sio Jė­zaus at­žvil­giu sa­vo­tiš­kos sim­bo­li­nės fi­gū­ros. Ju­das – iš­da­vys­tės ir niek­šy­bės sim­bo­lis. Pe­tras – klys­tan­čio ir at­gai­lau­jan­čio žmo­gaus pa­vyz­dys. Jė­zaus mo­ti­na Ma­ri­ja – iš­ti­ki­my­bės fi­gū­ra, ku­ri vie­nin­te­lė de­ga ti­kė­ji­mu nuo an­ge­lo ži­nios apie įsi­kū­ni­ji­mą iki sū­naus mir­ties ant kry­žiaus.

– Vie­nas dra­ma­tiš­kiau­sių vei­kė­jų – Ju­das Is­ka­ri­jo­tas, iš­da­vęs Jė­zų už tris­de­šimt si­dab­ri­nių, o ga­liau­siai nu­si­žu­dęs.

– Ne­rei­kia ma­ny­ti, kad Ju­das nuo pat pra­džių pri­si­dė­jo prie apaš­ta­lų dėl no­ro pa­si­pel­ny­ti. Pats Jė­zus jį pa­sik­vie­tė į apaš­ta­lų bū­rį, o šis su džiaugs­mu pri­ėmė kvie­ti­mą. Ju­das žvel­gė į Jė­zų kaip į Me­si­ją, ku­ris vie­ną die­ną at­kurs po­li­ti­nę, re­li­gi­nę ne­prik­lau­so­my­bę Iz­rae­ly­je. Evan­ge­lis­tai ne­paaiš­ki­na Ju­do ap­sisp­ren­di­mo iš­duo­ti Jė­zų. Ma­tyt, lai­kui bė­gant Ju­das Jė­zu­mi nu­si­vy­lė. Jo­no evan­ge­li­jo­je ra­šo­ma, kad Ju­das bu­vo va­gis ir, tu­rė­da­mas ran­ko­se ka­są, grobs­tė įplau­kas, tad iš­duo­ti pa­ska­ti­no ir go­du­mas. Ga­liau­siai Ju­das už­sisk­len­dė sa­vo prieš­iš­ku­me. Iš­duo­ti jis ap­sisp­ren­dė per Pa­sku­ti­nę va­ka­rie­nę. Ju­dui pa­li­kus va­ka­rien­bu­tį „bu­vo nak­tis“. Tai ne tik par­os lai­kas, bet ir iš­da­vys­tės, iš­sis­ky­ri­mo sim­bo­lis. Nak­tis iš­reiš­kia jo vi­di­nį ap­sisp­ren­di­mą. Nu­trauk­da­mas ry­šį su Die­vu, jis nu­si­su­ka nuo švie­sos, pa­si­ren­ka tam­sy­bių ke­lią.

Ta­čiau švie­sa vi­siš­kai ja­me ne­už­ge­so. Kai Jė­zus nu­tei­sia­mas, Ju­das grįž­ta pas aukš­tuo­sius ku­ni­gus, grą­ži­na jiems pi­ni­gus, ta­čiau ga­liau­siai ne­su­ge­ba pa­ti­kė­ti at­lei­di­mo ga­li­my­be. Jis ne­be­ma­to Jė­zaus švie­sos, ga­lin­čios nu­ga­lė­ti jį apė­mu­sią tam­są. Mes taip pat daž­nai skęs­ta­me ne­vil­ty­je, nes ne­ga­li­me pri­im­ti at­lei­di­mo. Po­pie­žius Pra­nciš­kus mums pri­me­na, kad Die­vas nie­ka­da ne­pa­vargs­ta at­leis­ti. Tai mes pa­vargs­ta­me pra­šy­ti jo at­lei­di­mo.

– Ko­kia sim­bo­li­ne fi­gū­ra tam­pa apaš­ta­las Pe­tras, per vie­ną nak­tį iš­si­gy­nęs Jė­zaus tris kar­tus?

– Pe­tras yra ar­ti­mas mums per­so­na­žas. Jis pri­me­na Dmi­tri­jų iš Fio­do­ro Dos­to­jevs­kio „Bro­lių Ka­ra­ma­zo­vų“ – tie­sia­kal­bis, emo­cin­gas, spon­ta­niš­kas, pa­si­duo­dan­tis eksp­rom­tui. Jis ne­pa­bū­go sto­ti sker­sai ke­lio Jė­zui, pa­sa­kiu­siam, kad Jo lau­kia kan­čia ir mir­tis. O Jė­zus pa­sta­to Pe­trą į vie­tą, at­suk­da­mas jam nu­ga­rą, taip par­ody­da­mas, kad jis yra mo­ki­nys ir tu­ri ei­ti pa­skui Mo­ky­to­ją. Vi­sas Pe­tro gro­žis at­sisk­lei­džia iš­da­vys­tės aki­mir­ką, kai jis, su­pra­tęs, ką pa­da­rė, grau­džiai pra­virks­ta. Šis mo­ki­nys ne­puo­la iš ne­vil­ties žu­dy­tis kaip Ju­das, bet per­kei­čia šir­dį, su­pran­ta, kad yra silp­nas ir kad jam rei­kia Die­vo ma­lo­nės. Pe­tras yra žmo­gaus, ku­ris tu­ri iš­mok­ti bū­ti mo­ki­niu, sim­bo­lis. Per Pe­trą Jė­zus sa­ko: pri­imk sa­ve, koks esi, ir sek pa­skui ma­ne. Es­mi­nis mo­ki­nio bruo­žas – nuo­lan­ki mei­lė, ne­vel­tui pri­si­kė­lęs Jė­zus tris kar­tus Pe­tro pa­klau­sia: ar my­li ma­ne?

Gai­les­tin­ga šir­dis

– „Kas yra tie­sa?“ – klau­sė Pon­ci­jus Pi­lo­tas Jė­zaus Kris­taus. Ro­mos pro­ku­ra­to­rius (ne­ma­tęs pa­grin­do Jė­zų nu­teis­ti, ta­čiau ga­liau­siai nu­sip­lo­vęs ran­kas) kaip as­me­ny­bė ža­di­na vaiz­duo­tę. Jis ne kar­tą yra ta­pęs ir li­te­ra­tū­ri­niu per­so­na­žu, kad ir Mi­chai­lo Bul­ga­ko­vo ro­ma­ne „Meis­tras ir Mar­ga­ri­ta“.

– Žy­dų aukš­to­ji ta­ry­ba pri­pa­ži­no Jė­zų kal­tu dėl to, kad va­di­no sa­ve Me­si­ju, tai­gi pre­ten­den­tu bū­ti žy­dų ka­ra­liu­mi. Ka­dan­gi pa­tys ne­ga­lė­jo baus­ti mir­ti­mi, nu­ve­dė Jį pas Pi­lo­tą. Ta­čiau Ro­mos vie­ti­nin­kas, nuo ku­rio pri­klau­sė Jė­zaus li­ki­mas, ne­įž­vel­gė jo kal­tės. Jis ne­kė­lė po­li­ti­nės grės­mės, nes Jo ka­ra­lys­tė – „ne iš šio pa­sau­lio“. Iš­si­suk­ti iš si­tua­ci­jos Pon­ci­jus Pi­lo­tas ban­dė siū­ly­da­mas pa­tiems žmo­nėms iš­si­rink­ti, ką pa­leis­ti – Jė­zų ar Ba­ra­bą. Žy­dų mi­nia la­biau sim­pa­ti­za­vo Ba­ra­bui, ku­ris bu­vo kurs­ty­to­jas prieš ro­mė­nų val­džią, ly­de­ris, gink­lu ir jė­ga ban­dęs iš­lais­vin­ti tau­tą iš oku­pan­tų prie­spau­dos. Tuo me­tu Jė­zus at­ro­dė silp­nas, ne­ža­dan­tis po­li­ti­nės lais­vės, o tik pos­trin­gau­jan­tis apie ka­ra­lys­tę, ku­ri nė­ra iš šios že­mės.

Pon­ci­jus Pi­lo­tas pri­me­na ki­tą Ka­ra­ma­zo­vų bro­lį – Iva­ną, vis­ką pa­sve­rian­tį šal­tu, ra­cio­na­liu, pra­gma­tiš­ku pro­tu. Jo klau­si­mas apie tie­są ro­do skep­tiš­ku­mą. Jis pers­melk­tas bai­mės ne­tek­ti im­pe­ra­to­riaus pa­lan­ku­mo, pra­ras­ti sa­vo pos­tą ir ga­li­my­bę kop­ti kar­je­ros laip­tais. To bi­jo­me mes vi­si – ne­no­ri­me ne­tek­ti pa­to­gu­mo, sau­gu­mo. Tai­gi Pi­lo­tas pa­si­da­vė mi­nios ir aukš­tų­jų ku­ni­gų gra­si­ni­mams. Be to, jam kė­lė ne­ri­mą Jė­zaus, ku­ris at­ro­dė ki­toks nei vi­si, el­ge­sys. Pi­lo­tas bu­vo ro­mė­nas, ti­kė­jo die­vy­bė­mis, svars­tė, ar nu­teis­da­mas Jė­zų ne­pa­sielgs prieš die­vų va­lią.

– Vie­nas itin su­kre­čian­čių mo­men­tų Jė­zaus kan­čios is­to­ri­jo­je yra Jo at­sa­kas ge­ruo­ju ar­ba tei­siuo­ju va­di­na­mam plė­ši­kui. Pra­ei­viai, Raš­to aiš­kin­to­jai, ka­rei­viai, net drau­ge nu­kry­žiuo­tas nu­si­kal­tė­lis ty­čio­jo­si iš Jė­zaus, ta­čiau ki­tas plė­ši­kas nuo kry­žiaus su­drau­dė pa­šai­pū­ną ir pa­pra­šė Jė­zaus pri­si­min­ti jį, at­ėjus į sa­vo ka­ra­lys­tę. „Aš tau pa­ža­du: dar šian­dien su ma­ni­mi bū­si ro­ju­je“, – jam at­sa­kė Jė­zus.

– Tas, ku­ris tu­rė­jo bū­ti pa­smerk­tas kaip vi­si ki­ti, ne­ti­kė­tai užs­to­jo Jė­zų prieš ki­tą plė­ši­ką. Tai vil­ties, ku­ri mirš­ta pa­sku­ti­nė, įvaiz­dis. Ne­tgi aki­mir­ką prieš mir­tį įma­no­mas žmo­gaus iš­gel­bė­ji­mas, at­pir­ki­mas. Čia pa­lie­čia­ma pa­ti gai­les­tin­gos Die­vo šir­dies es­mė. Die­vas trokš­ta ne pa­smerk­ti, bet iš­gel­bė­ti, ir tam de­da vi­sas pa­stan­gas. Už­ten­ka net vie­no žo­džio. Taip pat šis per­so­na­žas par­odo – kad ir koks blo­gas bū­tų žmo­gus, ja­me yra gė­rio, nes jis yra Die­vo kū­ri­nys. Anks­čiau jis skriaus­da­vo, o ant kry­žiaus, už­ta­riant Jė­zų, at­sisk­lei­dė jo ge­ru­mas.

At­skleis­ti sa­vo ti­krą­jį „aš“

– Nors Jė­zaus mo­ki­niai bu­vo žve­jai ir ki­ti pa­pras­ti žmo­nės, Jo kū­ną po mir­ties pa­ėmė kil­min­gas Juo­za­pas iš Ari­ma­tė­jos.

– Jis bu­vo si­ned­rio­no – aukš­čiau­sio­jo teis­mo, pri­ėmu­sio nuo­spren­dį dėl Jė­zaus, – na­rys, ir ži­no­me, kad vie­nin­te­lis prieš­ino­si Jo pa­smer­ki­mui. Šis re­li­gi­nei aris­to­kra­ti­jai pri­klau­sęs žy­das bu­vo slap­tas Jė­zaus mo­ki­nys. Juo­za­pas tar­si at­lie­ka sa­vo bend­ra­var­džio, jau mi­ru­sio Jė­zaus tė­vo par­ei­gą – pa­ima kū­ną pa­lai­do­ti. Ki­tas į jį pa­na­šus per­so­na­žas – kil­min­gas, iš­si­la­vi­nęs Ni­ko­de­mas, at­ne­šęs daug ala­vi­jo ir mi­ros mi­ši­nio. Alie­jai – aps­tu­mo sim­bo­lis. Gal tiek daug jų ne­rei­kė­jo mi­ru­siam kū­nui iš­tep­ti, ta­čiau jo veiks­mai kal­ba apie tai, kad Die­vui ati­duo­da­ma vis­kas, kas ge­riau­sia. Kil­min­gų­jų fi­gū­ros ro­do, kad ne vi­si val­dan­tie­ji no­rė­jo Jė­zų pra­žu­dy­ti. Pa­gal vie­tą vi­suo­me­nė­je ne­ga­li­me spręs­ti apie žmo­gų. Per­lai ga­li bū­ti pa­sis­lė­pę, o jiems at­sisk­leis­ti rei­kia tin­ka­mų są­ly­gų.

– Yra ir vie­na ryš­ki mo­ters fi­gū­ra – Ma­ri­ja Mag­da­lie­tė, ku­ri ra­do tuš­čią ka­pą, jai pir­mai pa­si­ro­dė pri­si­kė­lęs Jė­zus.

– Tai Die­vo ieš­kan­čio žmo­gaus pa­vyz­dys. Jė­zus ją pri­ke­lia iš pe­le­nų, t. y. pa­lai­do gy­ve­ni­mo. Šios mo­ters is­to­ri­ja ro­do, jog už­ten­ka my­lin­čio die­viš­ko žvilgs­nio, kad žmo­gus at­ras­tų sa­vas­tį, tai, ką tu­ri sa­vy­je ge­riau­sio, ir nu­sig­ręž­tų nuo anks­tes­nio blo­gio. Vi­si mes, kaip Ma­ri­ja Mag­da­lie­tė, esa­me ieš­kan­tys, klum­pan­tys, vėl be­si­ke­lian­tys.

Po Jė­zaus mir­ties, dar ne­išb­rėš­kus ry­tui, ji bė­ga prie ka­po. Grei­čiau­siai lieps­no­jan­ti mei­lė Jė­zui trau­kia ją ten, kur tvy­ro tam­sa ir mir­tis. Jos šir­dy­je tik vie­nas troš­ki­mas: dar kar­tą pa­bū­ti prie Jė­zaus, kol ga­lu­ti­nai jo ne­pra­ri­jo že­mės tam­sy­bės. Gal­būt ji ti­ki­si dar kar­tą su­tik­ti tą, ku­rį my­lė­jo la­biau už vis­ką pa­sau­ly­je. Tik mei­lė ga­li bū­ti to­kia bep­ro­tiš­ka. Tas, ku­ris ti­krai my­li, ga­li su­pras­ti, ką reiš­kia ne­pai­sy­ti vi­sų kliū­čių, ne­klau­sy­ti pro­to bal­so. Jos troš­ki­mas iš­si­pil­do Pri­si­kė­li­mo ry­tą, kai Jė­zus jai pa­si­ro­do so­de. Ma­ri­ja jį at­pa­žįs­ta tik tuo­met, kai yra pa­va­di­na­ma var­du. Pri­si­kė­lęs Jė­zus kiek­vie­ną iš mū­sų va­di­na var­du, kvies­da­mas nu­sig­ręž­ti nuo tam­sos ir rink­tis gy­ve­ni­mą. Žvelg­da­mi į Evan­ge­li­jų per­so­na­žus, ran­da­me, kad Jė­zaus švie­so­je ne­lie­ka jo­kių še­šė­lių, Jo ar­tu­mo­je at­ran­da­me sa­vo ti­krą­jį „aš“.