Nepriklausomybės šimtmetis – lūžio taškas Lietuvai
Ka­lė­di­niam ir nau­ja­me­ti­niam šur­mu­liui vos nu­ri­mus, 2018 me­tais mi­nė­si­me ypač svar­bią da­tą – Lie­tu­vos 100 me­tų Ne­prik­lau­so­my­bės su­kak­tį. Ma­nau, tai pui­kus at­spir­ties taš­kas mū­sų ša­liai vėl su­si­telk­ti ir pa­kil­ti nuo dug­no, į ku­rį vals­ty­bę pa­stū­mė­jo siau­rų ir as­me­ni­nių in­te­re­sų ve­da­mi po­li­ti­kai, „pro­fe­sio­na­lai“, funk­cio­nie­riai.

Deja, atvira kraujuojančia žaizda tapęs vienas svarbiausių mūsų valstybės simbolių – Gedimino kalnas – geriausiai atspindi šiandieninę šalies būklę. Ką ir kalbėti apie rietenas dėl Vilniaus Lukiškių aikštės sutvarkymo, skandalus dėl paminklo Nepriklausomybės Akto patriarchui Jonui Basanavičiui.

Kol valdininkai aiškinasi, kas kaltas ir kas atsakingas, netekę kantrybės žmonės toliau emigruoja. Tikriausiai mūsų šalyje jau nebėra šeimos, kurioje Kalėdoms namo artimieji grįš ne tik iš Lietuvos, bet ir emigracijos. O gal net numoję ranka, pasirinks šiltesnes ir šviesesnes šalis didžiausioms metų šventėms paminėti. Kodėl?

Visų pirma, turime pripažinti, kad per 27-erius atkurtos nepriklausomybės metus žmones visiškai „užkniso“ skurdas. Bėgama iš Lietuvos, nes išgyventi su dabartiniais atlyginimais praktiškai neįmanoma. Valdžia bado pirštais į verslininkus, kad moka per mažus atlyginimus. Bet ką padarė pati valdžia, kad tie atlyginimai padidėtų? Tai yra pasityčiojimas, kiek valstybė moka socialiniams darbuotojams, medikams, mokytojams, bibliotekininkams. Deja, Lietuvoje niekada nebuvo ir nėra realios politikos, mažinančios skurdą.

Antra, Lietuvoje įsišaknijusi teisingumo stoka. Ir ji prasideda, ir baigiasi teismuose. Ar tai normalu, kai su didžiausia pompastika, nušviečiant TV kameroms, pareiškiami kaltinimai, pradedami tyrimai, paskui 6 metus kaltinamieji tampomi po teismus ir galiausiai Aukščiausiasis Teismas pareiškia – „Nekaltas“. Palaukit. Kaip tai gali būti?

Žmonėms kyla natūralus klausimas – kodėl paprastas žmogus už mažą nusižengimą nubaudžiamas greitai ir ilgam, o sudėtingas schemas išvystę sukčiai, apraizgę tiek valdžios, tiek verslo struktūras ir išsiurbę valstybės pinigus, ES lėšas, išsisuka sausi. Teisingumo stoka neką mažiau nei skurdas varo žmones iš Lietuvos.

Trečia, baimės atmosferos sklidimas mūsų valstybėje. Kad ir kaip būtų keista, šiandien žmonės bijo pasakyti ką nors, nes gali būti išmesti iš darbo. Nesvarbu, ar jie dirba savivaldybėje, ar kitoje institucijoje. Jei žmogus išreiškia savo nuomonę, kuri prieštarauja įsivyravusiai, jam iškart prilipdoma etiketė – naudingas idiotas ir pan. Ir tai daroma vos ne valstybiniu lygmeniu.

Privalome pasakyti stop visai šiai inercijai. Privalome pakeisti atmosferą ir situaciją Lietuvoje iš esmės. Ir tai padaryti tikrai įmanoma, tereikia turėti aiškius tikslus, jų siekti ir atsiskaityti žmonėms už rezultatus. Dirbdamas aplinkos ministru dažnai girdėdavau – nieko čia nepakeisi.

„Pakelti iš sąstingio ir duobės galima bet ką, tereikia baigti pliurpalizmą, dūmų pūtimą ir veiklos imitavimą.“

Nesutinku. Vadovaudamiesi tikslo ir atsakomybės principais pažabojom brakonierius, išjudinom iš mirties taško renovaciją, nukėlėm tvoras nuo ežerų ir upių pakrančių.

Pakelti iš sąstingio ir duobės galima bet ką, tereikia baigti pliurpalizmą, dūmų pūtimą ir veiklos imitavimą. Tad artėjančių švenčių proga Lietuvos žmonėms noriu palinkėti susitelkimo savo gimtosios šalies labui, ryžtingų sprendimų ir realių žingsnių, kad nugalėtume įsivyravusį skurdą, baimę ir neteisybę.