Nematoma Kriminalinės policijos biuro pusė: analitiko-stratego darbas iš arti
Po­li­ci­ja nė­ra tik gat­vė­je ma­to­mi par­ei­gū­nai. Lie­tu­vos kri­mi­na­li­nės po­li­ci­jos biu­ro (LKPB) ana­li­ti­kai – vi­suo­me­nei daž­nai ne­ma­to­mi, ta­čiau jie įde­da la­bai daug dar­bo, kad by­la bū­tų iš­aiš­kin­ta. „Čia leng­vų by­lų nė­ra. Ant mū­sų sta­lo – su­dė­tin­giau­sios, su­nkiau­sių nu­si­kal­ti­mų, re­zo­nan­si­nės ar di­džiau­sią ža­lą pa­da­riu­sios by­los“, – tvir­ti­na To­mas Ver­pe­čins­kas, LKPB vy­riau­sia­sis ty­rė­jas, at­sa­kin­gas už tak­ti­nę ir ope­ra­ty­vi­nę ana­li­zę.

Nuo by­lų spaus­di­ni­mo ir siu­vi­mo iki vie­no ge­riau­sių ana­li­ti­kų ša­ly­je, ver­ti­na­mo už­sie­nio ko­le­gų ir dir­ban­čio su su­dė­tin­giau­siais ša­lies kri­mi­na­li­niais ty­ri­mais, – taip ga­li­ma api­bū­din­ti T. Ver­pe­čins­ko ke­lią LKPB.

„Va­do­vy­bė man sa­ko: „Nueik į in­ter­viu su žur­na­lis­tu, nes ta­vo is­to­ri­ja yra įdo­mi. Pa­pa­sa­kok, kaip pra­dė­jai dirb­ti, sie­kei ir pa­sie­kei sa­vo.“ Man at­ro­do, kad ti­krai svar­biau­sia siek­ti už­sib­rėž­to tiks­lo, nes vis tiek kaž­ka­da su­lauk­si įver­ti­ni­mo. Su­lauk­si tos die­nos. Pa­kan­ka­mai il­gai dir­bau tech­ni­nio po­bū­džio dar­bus, ga­liu pa­sa­ky­ti, kad juos da­riau pu­sę sa­vo lai­ko po­li­ci­jo­je. Bet tie, ku­rie sie­kia, su­lau­kia įver­ti­ni­mo. Ma­ni­mi žmo­nės pa­ti­kė­jo“, – sa­vo sėk­mės is­to­ri­ją LRT.lt pa­sa­ko­ja T. Ver­pe­čins­kas.

– Kaip at­ro­do Lie­tu­vos kri­mi­na­li­nės po­li­ci­jos biu­ro dar­bas, ko­kios yra jo veik­los kryp­tys?

– Biu­ras yra at­sa­kin­gas už su­nkių ir la­bai su­nkių tarp­re­gio­ni­nio ar tarp­tau­ti­nio po­bū­džio nu­si­kal­ti­mų, taip pat re­zo­nan­si­nių nu­si­kals­ta­mų vei­kų ty­ri­mą ir ty­ri­mų koor­di­na­vi­mą, už nu­si­kals­ta­mų su­si­vie­ni­ji­mų, or­ga­ni­zuo­tų gru­puo­čių ir jų na­rių da­ro­mų ir pa­da­ry­tų nu­si­kals­ta­mų vei­kų už­kar­dy­mą, at­sklei­di­mą ir ty­ri­mą.

Ana­li­ti­kai to­kiuo­se ty­ri­muo­se vai­di­na svar­bų vaid­me­nį. At­siž­vel­giant į tai, kad ty­ri­mai su­dė­tin­gi ir di­de­lės apim­ties, daž­nai ne­iš­si­ver­čia­ma ir be spe­cia­li­zuo­to ana­li­ti­kų pa­da­li­nio dar­buo­to­jų. Ana­li­ti­kai dau­giau ar ma­žiau įtrau­kia­mi pra­ktiš­kai į kiek­vie­ną biu­ro at­lie­ka­mą ty­ri­mą. Čia leng­vų by­lų nė­ra. Ant mū­sų sta­lo – su­dė­tin­giau­sios, su­nkiau­sių nu­si­kal­ti­mų, re­zo­nan­si­nės ar di­džiau­sią ža­lą pa­da­riu­sios by­los.

Ana­li­zė svar­bi kiek­vie­na­me ty­ri­mo eta­pe. Man šis dar­bas iš da­lies tuo ir pa­trauk­lus – ten­ka pri­si­dė­ti prie įvai­rių ir ti­krai iš­skir­ti­nių ty­ri­mų. Ver­ta pa­mi­nė­ti ir bend­ra­dar­bia­vi­mą su už­sie­nio ša­lių tei­sė­sau­gos ins­ti­tu­ci­jo­mis – mū­sų par­tne­riais. Ana­li­ti­kų vaid­muo šio­je sri­ty­je la­bai svar­bus – ak­ty­viai kei­čia­ma­si in­for­ma­ci­ja, ji kau­pia­ma, sis­te­mi­na­ma, ver­ti­na­ma ir ana­li­zuo­ja­ma.

– To­bu­li­no­te įgū­džius ir už­sie­ny­je, sta­ža­vo­tės Eu­ro­po­le. Ar stip­riai ski­ria­si mū­sų par­ei­gū­nų ži­nios ir tech­no­lo­gi­jos nuo Va­ka­rų?

– To­kios ša­lys kaip Jung­ti­nė Ka­ra­lys­tė tu­ri gi­lias ana­li­ti­nio dar­bo tra­di­ci­jas. Bet koks su­si­ti­ki­mas su už­sie­nio par­tne­riais la­bai nau­din­gas aki­ra­čiui pra­plės­ti. Iš es­mės ana­li­ti­nis dar­bas yra men­ta­li­nis pro­ce­sas, to­dėl svar­bu, kad dar­buo­to­jas tu­rė­tų ana­li­ti­kui rei­ka­lin­gas cha­rak­te­rio sa­vy­bes, tin­ka­mą kom­pe­ten­ci­ją, smal­su­mą, im­lu­mą in­for­ma­ci­jai.

Ži­no­ma, ana­li­ti­kas nuo­la­tos tu­ri sek­ti nau­jo­ves, do­mė­tis jo­mis sa­vo ini­cia­ty­va, tu­ri bū­ti tam ti­kras ži­nių ba­ga­žas. Ne­ga­li­ma iš­ana­li­zuo­ti reiš­ki­nio, ne­tu­rint tam ti­krų ži­nių. Mes glau­džiai bend­ra­dar­biau­ja­me su ty­rė­jais, iš jų se­mia­mės ži­nių. Taip pat ir žur­na­lis­tas ne­pa­ra­šys ge­ro, ko­ky­biš­ko straips­nio, jei ne­įsi­gi­lins į te­mą, ne­si­nau­dos spe­cia­lis­tų ži­nio­mis.

Mū­sų ir už­sie­nio ko­le­gų dar­bo įgū­džiai ne­sis­ki­ria. To­kiais at­ve­jais ga­li skir­tis tik dar­bo or­ga­ni­za­vi­mas, dar­bo prie­mo­nės. Ana­li­ti­kui la­bai svar­bus ge­ras kom­piu­te­ri­nis raš­tin­gu­mas, nes dir­ba­ma su di­de­lės apim­ties in­for­ma­ci­ja. Nau­do­ja­me spe­cia­lis­tas ana­li­ti­nes prog­ra­mas, ku­rių yra su­kur­ta ne vie­na. Šiuo me­tu nau­do­ja­me ana­li­ti­nes prog­ra­mas, ku­rias nau­do­ja dau­gu­ma Eu­ro­pos ša­lių ana­li­ti­kų, taip pat – Eu­ro­po­las, bet vi­sa­da ste­bi­me IT nau­jo­ves šio­je sri­ty­je.

– Esa­te vy­riau­sia­sis ty­rė­jas, at­sa­kin­gas už tak­ti­nę ir ope­ra­ty­vi­nę ana­li­zę. Kaip at­ro­do jū­sų dar­bas?

Dir­ba­me su itin jau­tria in­for­ma­ci­ja, to­dėl tu­ri­me ati­tik­ti aukš­tus rei­ka­la­vi­mus – tiek pro­fe­si­nius, tiek as­me­ni­nius.

– Dar­bo es­mę su­da­ro in­for­ma­ci­jos ana­li­zė. Dir­bu iš es­mės tik prie kom­piu­te­rio. Ana­li­ti­kas yra pri­klau­so­mas nuo jam su­for­muo­tų klau­si­mų, kar­tais tai bū­na la­bai kon­kre­tūs klau­si­mai, o kar­tais – abs­trak­tūs. Ana­li­ti­kas tu­ri pa­lai­ky­ti ry­šį su ko­le­go­mis tam, kad jo pro­duk­tas bū­tų su­pran­ta­mas ir nau­din­gas ki­tam žmo­gui. Ži­no­ma, ana­li­ti­kas pa­tei­kia sa­vo įžval­gas, įvai­rius siū­ly­mus, bet tuo pa­čiu tu­ri lik­ti kuo la­biau ob­jek­ty­vus in­for­ma­ci­jos at­žvil­giu, kad ga­lė­tų ją tin­ka­mai ver­tin­ti. Tam įta­kos tu­ri pa­tir­tis, ku­ri kar­tais ga­li pa­dė­ti, o kar­tais – nu­kreip­ti ki­ta link­me. Iš es­mės ana­li­zė yra pro­ce­sas, ei­nan­tis ra­tu. Re­sur­sai nie­kur nė­ra be­ga­li­niai, taip pat ir po­li­ci­jo­je. Ana­li­ti­kas pa­de­da su­for­muo­ti tam ti­krą veik­los kryp­tį, kur rei­kė­tų kon­cen­truo­tis ir kam rei­kė­tų skir­ti dau­giau žmo­giš­kų­jų ir fi­nan­si­nių re­sur­sų.

– Ko­kių įgū­džių ir ge­bė­ji­mų rei­kia Kri­mi­na­li­nės po­li­ci­jos biu­ro dar­buo­to­jui?

– Dir­ba­me su itin jau­tria in­for­ma­ci­ja, to­dėl tu­ri­me ati­tik­ti aukš­tus rei­ka­la­vi­mus – tiek pro­fe­si­nius, tiek as­me­ni­nius. Tai na­tū­ra­liai dik­tuo­ja dar­bo ap­lin­ka. Čia tie­siog ne­ga­li ro­dy­ti ne­pro­fe­sio­na­lu­mo, nes tai iš­kart bū­tų pa­ste­bė­ta.

– Kas yra „i­tin jau­tri in­for­ma­ci­ja“?

– Tai – ne­vie­šo po­bū­džio įslap­tin­ta in­for­ma­ci­ja.

– Ar ant jū­sų sta­lo bu­vo at­si­dū­ru­si in­for­ma­ci­ja, su­si­ju­si su pa­žįs­ta­mu žmo­gu­mi?

– Dar ne­te­ko. Mums ke­lia­mi aukš­čiau­si pa­ti­ki­mu­mo rei­ka­la­vi­mai ir jo­kių as­me­niš­ku­mų ne­ga­lė­tų bū­ti.

– Ana­li­ti­kų pa­da­li­nys įtrau­kia­mas iš es­mės į vi­sus re­zo­nan­si­nius nu­si­kal­ti­mų ty­ri­mus, dir­ba­te su la­bai su­nkio­mis by­lo­mis. Jus tai emo­ciš­kai kaip nors pa­vei­kia?

– Ana­li­ti­kas tu­ri val­dy­ti emo­ci­jas ir kaip nors tai iš­gy­ven­ti. Ži­no­ma, ver­tin­da­mas in­for­ma­ci­ją kar­tais pa­gal­vo­ji, kaip taip ga­li­ma pa­sielg­ti. Bet emo­ci­jos truk­do ob­jek­ty­viai ver­tin­ti fak­tus. Ži­niask­lai­do­je bū­na daug ko par­ašy­ta, ar­ti­mie­ji apie ko­kį nors nu­si­kal­ti­mą taip pat klau­sia, kaip taip ga­li­ma pa­sielg­ti, bet tai – iš­anks­ti­nė­mis emo­ci­jo­mis par­em­tos nuo­sta­tos, o tu tu­ri iš­lai­ky­ti šal­tą pro­tą. Iš­ėjęs iš dar­bo ga­li pa­gal­vo­ti, o dar­be tu­ri kon­cen­truo­tis ir ne­sib­laš­ky­ti.

– Pir­ma­sis ne­prik­lau­so­my­bės de­šimt­me­tis pa­si­žy­mė­jo or­ga­ni­zuo­tu nu­si­kals­ta­mu­mu, gau­jų bu­vi­mu. Ko­kia si­tua­ci­ja da­bar? Tei­gia­ma, kad Lie­tu­vo­je vei­kia ke­lias­de­šimt or­ga­ni­zuo­tų nu­si­kals­ta­mų gru­puo­čių.

– Ne­su įpa­rei­go­tas ofi­cia­liai ko­men­tuo­ti si­tua­ci­jos, ga­liu pa­sa­ky­ti, kad pro­ce­sai yra nuo­lat ste­bi­mi ir ana­li­zuo­ja­mi, in­for­ma­ci­ja kau­pia­ma ir sis­te­mi­na­ma.

– Ar Lie­tu­vo­je gy­ven­ti sau­gu?

– Ma­nau, kad taip, Lie­tu­vo­je gy­ven­ti sau­gu. Pa­sku­ti­niai įvy­kiai su­krė­tė Lie­tu­vą, bet tai ne­reiš­kia, kad mū­sų ša­ly­je ga­li­me jaus­tis ne­sau­giai. Juo­lab kad į įvy­kius bu­vo rea­guo­ta žai­biš­kai, mes­tos di­džiu­lės pa­jė­gos, o įvy­kiai bu­vo iš­aiš­kin­ti.

– Bet re­zo­nan­si­nių įvy­kių ne­trūks­ta – štai iš par­ei­gū­nų bu­vo pa­grob­tas au­to­ma­tas, vė­liau se­kė skau­des­ni įvy­kiai – Ie­vos Straz­daus­kai­tės nu­žu­dy­mas, ke­tu­rių šei­mos na­rių nu­žu­dy­mas Gai­žė­nų kai­me, ir pan.

– Ne­pa­sa­ky­čiau, kad dau­gė­ja. Gal­būt ži­niask­lai­dos dė­me­sys to­kiems įvy­kiams di­des­nis. Gal ir vi­suo­me­nei tuo­met su­si­da­ro įspū­dis, kad to­kių at­ve­jų dau­gė­ja. Tuo­met po­li­ci­ja vie­ši­na in­for­ma­ci­ją, pra­šo vi­suo­me­nės pa­gal­bos, ir tai tam­pa vi­sos Lie­tu­vos prob­le­ma. Bet man pa­tin­ka, kad po­li­ci­ja tam­pa at­vi­res­ne, pra­šo pa­dė­ti. Kai bu­vo su­lai­ky­tas Egi­di­jus Anup­rai­tis Ma­ri­jam­po­lė­je, vi­suo­me­nės ir po­li­ci­jos pa­jė­gos dir­bo kar­tu.

– Kas per vi­sus dar­bo me­tus jums as­me­niš­kai bu­vo su­nkiau­sia?

– Su­nkiau­sia su­val­dy­ti in­for­ma­ci­jos gau­są, ypač tais at­ve­jais, kai in­for­ma­ci­jai iš­ana­li­zuo­ti tu­ri­ma la­bai ma­žai lai­ko. Tai ga­li bū­ti įvai­riais at­ve­jais, pa­vyz­džiui, įvy­kus nu­si­kal­ti­mui ty­rė­jai ei­na „karš­tais pėd­sa­kais“. No­riu pa­mi­nė­ti to­kį ana­li­ti­kų ter­mi­ną kaip „in­for­ma­ci­nis triukš­mas“, kai in­for­ma­ci­jos gau­sa blaš­ko, o ne pa­de­da. To­kiais at­ve­jais svar­bus ana­li­ti­kų pro­fe­sio­na­lu­mas, taip pat – ko­man­di­nis dar­bas, va­di­na­ma­sis „min­čių lie­tus“. Be to, ko­man­di­nis dar­bas pa­de­da iš­lai­ky­ti ir ob­jek­ty­vu­mą.

Su­dė­tin­go­se by­lo­se yra dau­gy­bė in­for­ma­ci­jos, o ana­li­ti­ko už­duo­tis – ras­ti ke­lią nuo pra­džios iki ga­lo, at­si­jo­ti ne­rei­ka­lin­gą in­for­ma­ci­ją, iš­gry­nin­ti ver­tin­gą. Ži­no­ma, vi­sa in­for­ma­ci­ja ver­tin­ga, bet rei­kia mo­kė­ti ne­pa­sik­lys­ti. Mes, ana­li­ti­kai, mėgs­ta­me, kad už­duo­tis bū­tų su­for­muo­ta kon­kre­čiai, bet kar­tais to pa­da­ry­ti tie­siog ne­įma­no­ma. Šia­me dar­be rei­kia sa­vęs įdė­ti la­bai daug, kar­tais ten­ka dirb­ti ir nak­ti­mis. Pats esu tė­vas, to­dėl jei kas nu­tik­tų man ar­ti­mam žmo­gui, no­rė­čiau, kad po­li­ci­ja da­ry­tų vis­ką, kad nu­si­kal­ti­mas bū­tų kuo grei­čiau iš­aiš­kin­tas. Par­ei­ga yra aukš­čiau už ta­vo as­me­ni­nį in­te­re­są iš­si­mie­go­ti.

– Ži­nau, kad jū­sų dar­bo pra­džia ne­bu­vo leng­va, dir­bo­te įvai­rius tech­ni­nius dar­bus. Vi­sa­da gal­vo­jo­te apie dar­bą kri­mi­na­li­nė­je po­li­ci­jo­je?

Iš pra­džių ko­pi­ja­vau do­ku­men­tus, siu­vau by­las, ku­rios taip pat sa­vai­me ne­su­si­siu­va.

– Baig­da­mas mo­kyk­lą apie kri­mi­na­li­nę po­li­ci­ją ne­bu­vau su­si­mąs­tęs. Stu­di­jų me­tu įdo­miau­sios bu­vo su bau­džia­mą­ja tei­se su­si­ju­sios dis­cip­li­nos. Pra­kti­ką pa­si­rin­kau at­lik­ti LKPB, iš ar­čiau su­si­pa­ži­nau su iki­teis­mi­nio ty­ri­mo par­ei­gū­nų veik­la. Sėk­min­gai iš­lai­kęs eg­za­mi­nus, 2010 m. įgi­jau tei­sės ba­ka­lau­ro laips­nį. Vė­liau įsto­jau į My­ko­lo Ro­me­rio uni­ver­si­te­to (MRU) Bau­džia­mo­sios tei­sės ir kri­mi­no­lo­gi­jos ma­gis­tro stu­di­jas, 2010 m. įsi­dar­bi­nau LKPB spe­cia­lis­tu, ku­rio pa­grin­di­nės funk­ci­jos – pa­gal­ba iki­teis­mi­nio ty­ri­mo par­ei­gū­nams bei įvai­rūs tech­ni­nio po­bū­džio dar­bai. 2014 m. bai­gęs vi­du­ri­nės gran­dies po­li­ci­jos par­ei­gū­nų įva­di­nius mo­ky­mo kur­sus MRU Vie­šo­jo sau­gu­mo fa­kul­te­te, bu­vau at­es­tuo­tas į sta­tu­ti­nius vals­ty­bės tar­nau­to­jus. Ta­pau vy­riau­siuo­ju ty­rė­ju, at­sa­kin­gu už tak­ti­nę ir ope­ra­ty­vi­nę ana­li­zę.

Iš pra­džių ko­pi­ja­vau do­ku­men­tus, siu­vau by­las, ku­rios taip pat sa­vai­me ne­su­si­siu­va. Be pro­ce­si­nių do­ku­men­tų ko­pi­jų juk ir­gi ne­įvyk­tų su­si­pa­ži­ni­mas su by­la. Ve­žio­da­vau do­ku­men­tus į teis­mą, pro­ku­ra­tū­rą – dir­bau ir kur­je­riu, ir kan­ce­lia­ri­jos dar­buo­to­ju. Žiū­rė­da­vau į vy­riau­sią­jį ty­rė­ją, ku­ris man – au­to­ri­te­tas, ir gal­vo­da­vau, kad no­rė­čiau juo bū­ti.

Da­bar va­do­vy­bė man sa­ko: „Nueik į in­ter­viu su žur­na­lis­tu, nes ta­vo is­to­ri­ja yra įdo­mi. Pa­pa­sa­kok, kaip pra­dė­jai, sie­kei ir pa­sie­kei sa­vo“. Man at­ro­do, kad svar­biau­sia siek­ti už­sib­rėž­to tiks­lo, nes vis tiek kaž­ka­da su­lauk­si įver­ti­ni­mo. Su­lauk­si tos die­nos. Pa­kan­ka­mai il­gai dir­bau tech­ni­nio po­bū­džio dar­bus, ga­liu pa­sa­ky­ti, kad juos da­riau pu­sę sa­vo lai­ko po­li­ci­jo­je. Bet tie, ku­rie sie­kia, su­lau­kia įver­ti­ni­mo. Ma­ni­mi žmo­nės pa­ti­kė­jo.

Po­li­ci­ja nė­ra tik gat­vė­je ma­to­mi par­ei­gū­nai. Mes – daž­nai ne­ma­to­mi, ap­do­va­no­ji­mai vie­šai ne­pris­ta­to­mi. Bet mes įde­da­me daug dar­bo, kad ta by­la bū­tų iš­aiš­kin­ta.

– Kuo jus taip ža­vi dar­bas LKPB?

– Ma­ne ža­vi aukš­tai iš­kel­ta LKPB kar­te­lė, dar­bo ko­ky­bė. Žmo­nės, ku­rie čia dir­ba, yra sa­vo sri­ties pro­fe­sio­na­lai. Kri­mi­na­li­nė po­li­ci­ja at­sklei­džia nu­si­kals­ta­mas vei­kas, pa­de­da žmo­nėms, pri­si­de­da prie sau­gu­mo jaus­mo for­ma­vi­mo. Jei vi­suo­me­nė ir ta­vo šei­ma jau­čia­si sau­giai, ga­li ra­miai pa­leis­ti vai­ką į gat­vę. Po­li­ci­ja nė­ra tik gat­vė­je ma­to­mi par­ei­gū­nai. Mes – daž­nai ne­ma­to­mi, ap­do­va­no­ji­mai vie­šai ne­pris­ta­to­mi. Bet mes įde­da­me daug dar­bo, kad ta by­la bū­tų iš­aiš­kin­ta.

– O jums as­me­niš­kai nė­ra dėl to ne­sma­gu? Jūs ne­ap­do­va­no­ja­mi vie­šai, ne­su­lau­kia­te tiek dė­me­sio.

– Nė­ra nuo­skau­dos, iš es­mės aš nie­ka­da ne­mė­gau vie­šu­mo.

– Lie­tu­vą ne­se­niai su­krė­tė I. Straz­daus­kai­tės pa­gro­bi­mas. Ge­ne­ra­li­nis po­li­ci­jos ko­mi­sa­ras Li­nas Per­na­vas tei­gė, kad par­ei­gū­nai per­žiū­rė­jo tūks­tan­čius vaiz­do įra­šų ir bu­vo rea­guo­ta į tūks­tan­čius gy­ven­to­jų pra­ne­ši­mų. Vi­sas tas srau­tas plau­kė pas jus?

– Taip, da­lis srau­to. Dir­bo ko­man­da ir ta in­for­ma­ci­ja bu­vo pa­skirs­ty­ta. Dir­bo­me gru­pė­mis, tai­kė­me įvai­rius me­to­dus, kad kuo grei­čiau su­ras­tu­me ko nors reikš­min­go ty­ri­mui.

– Ar dau­gy­bė žmo­nių tei­kė iš­ties nau­din­gos in­for­ma­ci­jos, ar da­li­jo­si bet ko­kia in­for­ma­ci­ja, nes tie­siog no­rė­jo kaip nors pri­si­dė­ti prie by­los iš­ty­ri­mo?

– Jau ge­riau in­for­ma­ci­ją pa­teik­ti, ku­ri gal­būt ne­tu­rės reikš­mės ty­ri­mui, ir vė­liau ją at­mes­ti, nei ja aps­kri­tai ne­si­da­lin­ti. Ne­reikš­min­ga in­for­ma­ci­ja ga­li­ma pri­pa­žin­ti tik tuo­met, kai ją įver­ti­ni. Žmo­nės kar­tais abe­jo­ja, bet sa­ko, kad ge­riau pa­si­da­lins ta abe­jo­ne, nei bus ne­pi­lie­tiš­ki ir ne­pra­neš.

– Ar daž­nai jums pa­de­da ži­niask­lai­da, at­sklei­džia pa­pil­do­mos in­for­ma­ci­jos, ko­kios jūs ne­tu­ri­te?

– Tai yra vie­nas iš in­for­ma­ci­jos šal­ti­nių. Jūs taip pat ana­li­zuo­ja­te nu­si­kal­ti­mus, ra­šo­te įvy­kių se­kas. Kar­tais ir pi­lie­čiai krei­pia­si į ži­niask­lai­dą, o mes tos in­for­ma­ci­jos ne­tu­ri­me ir su­ži­no­me iš ži­niask­lai­dos. Ją ga­li­me nau­do­ti, vė­liau – gau­ti dau­giau in­for­ma­ci­jos, nei par­ašė žur­na­lis­tai.

– Kaip jūs ma­no­te, ko­dėl po­pu­lia­riau­sios ži­nios Lie­tu­vo­je yra kri­mi­na­lai?

– Ir aš daž­nai sa­vęs to klau­siu. Kai nu­va­žiuo­ju pas vy­res­nio am­žiaus gi­mi­nai­čius, jie vi­są lai­ką kal­ba apie tai, kas blo­go nu­ti­ko Lie­tu­vo­je. Įdo­mu, ko­dėl juos tai taip do­mi­na? Žmo­nes trau­kia tiek, kiek vie­ši­na ži­niask­lai­da. Nu­švies­da­mi kri­mi­na­li­nius įvy­kius nau­jie­nų por­ta­lai ke­lia sa­vo rei­tin­gus. Tiek, kiek ra­šo, tiek žmo­nės ir skai­to.

– Bet ži­niask­lai­da ra­šo ir apie po­li­ti­ką, eko­no­mi­ką, o vis tiek skai­to­miau­si – kri­mi­na­lai.

– Kri­mi­na­lai yra ar­čiau jų, tai at­si­lie­pia jų sau­gu­mui. Po­li­ti­ka nuo žmo­nių gal­būt yra la­biau nu­to­lu­si, už­sie­nio po­li­ti­ka – dar la­biau. O dau­ge­lis kri­mi­na­lų įvyks­ta ta­vo kie­me, gat­vė­je, mies­te ar ra­jo­ne.

– Pra­ėju­siais me­tais Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos už­sa­ky­mu at­lik­tos vi­suo­me­nės nuo­mo­nės apk­lau­sos duo­me­ni­mis, 75 proc. gy­ven­to­jų pa­si­ti­ki po­li­ci­ja. Tai yra di­džiau­sias pro­cen­tas nuo 2004 m., kai bu­vo pra­dė­ti da­ry­ti to­kie ty­ri­mai. Ar su­tin­ka­te, kad to­kio ge­ro įvaiz­džio po­li­ci­ja dar ne­tu­rė­jo?

– Taip, pa­si­ti­kė­ji­mo ly­gis iš­ties aukš­tas. Po­li­ci­ja mo­der­nė­ja, ji įro­dė, kad vi­suo­me­nė ga­li ja pa­si­ti­kė­ti. Žmo­nės bend­rau­ja su par­ei­gū­nais, tei­kia jiems nau­din­gos in­for­ma­ci­jos. Tuo pa­čiu po­li­ci­ja į vi­suo­me­nę žiū­ri kaip į ly­gia­ver­tį par­tne­rį.