Negelbsti niekas: Lietuva – vis senesnė ir mažesnė
De­mog­ra­fi­nė sta­tis­ti­ka mū­sų ša­ly­je ir to­liau iš­lie­ka ne­gai­les­tin­ga, o tai to­les­nė­je at­ei­ty­je mū­sų ša­liai ga­li pri­da­ry­ti rim­tų bė­dų. Eks­per­tai ak­cen­tuo­ja, kad vyks­ta žūt­bū­ti­nės lenk­ty­nės su lai­ku: tu­ri­me tap­ti pa­kan­ka­mai tur­tin­ga vals­ty­be iki tol, kol vi­siš­kai nu­sen­si­me.

Paskelbti pagrindiniai 2018 metų statistiniai rodikliai parodė metai iš metų nesikeičiančias demografijos tendencijas. Gimstamumas Lietuvoje buvo gerokai mažesnis nei mirtingumas. Vaikų yra 1,3 karto mažiau nei pagyvenusių žmonių. Šalį palieka daugiau žmonių nei atvyksta gyventi čia. Be to, daugiausia svetur išvyksta jauni žmonės – beveik pusė emigrantų yra 20–29 metų amžiaus.

Vyriausybė postuluoja apie ambicingus tikslus iki 2021 metų sustabdyti gyventojų skaičiaus mažėjimą, o iki 2030-ųjų pasiekti, kad Lietuvoje gyventų 3 milijonai žmonių. Tačiau ekspertai tokius ketinimus vertina skeptiškai.

Padėtis nedžiugina

Vytauto Didžiojo universiteto Demografinių tyrimų centro vadovė, profesorė Vlada Stankūnienė sako, kad tyrinėdama naujausią demografinę statistiką nejaučia didelio džiaugsmo. Nors žvelgiant į 2017 ir 2018 metų duomenis, regis, būtų galima lengviau atsikvėpti, ypač jei imsime bendriausius rodiklius, tarkime, gyventojų skaičiaus pokytį, migracijos neto ir panašiai. Tačiau, anot demografijos ekspertės, vertinant pasikeitimus ilgesniuoju laikotarpiu, vaizdas atrodo labai dramatiškas.

V. Stankūnienės teigimu, gyventojų skaičius priklauso nuo gimusių ir mirusių, emigravusių ir imigravusių asmenų skaičiaus.

„Jeigu žiūrėsime į pirmąją dedamąją, akivaizdu, kad gimusių skaičius dar labiau sumažėjo. Pastaruosius porą metų turime nelabai pozityvius pasikeitimus. Mirtingumas mažėja jau dešimt metų, vidutinė gyvenimo trukmė ilgėja. Galų gale iš paskutinės vietos pagal vyrų mirtingumą Europos Sąjungoje (ES) pakilome į priešpaskutinę. Pasikeitimas pozityvia linkme, bet tai – ne didžiulis proveržis. Galiausiai palyginus gimusių ir mirusių skaičių, matysime, kad gyventojų sumažėjo daugiau nei 11 tūkstančių. Apie dešimt metų mirusiųjų būdavo 9–11 tūkstančių daugiau nei gimusių. Tad čia tikrai nėra proveržio“, – konstatavo ji.

Neigiamas migracijos neto pernai tikrai labai sumažėjo. Dėl emigracijos ir imigracijos skirtumo gyventojų skaičius sumažėjo tik 3,3 tūkstančiais.

„Atrodytų, kad tai labai įspūdingi skaičiai. Ypač palyginus su 2017 ar ankstesniais metais, kai tas minusas buvo virš 20 ar 30 tūkstančių. Tačiau absoliučiais skaičiais pernai emigravo 32 tūkstančiai gyventojų. Emigracijos mastai tebeišlieka dideli. Didėja grįžtamoji migracija. Tačiau vėlgi žiūrėkime į ilgalaikę perspektyvą. Grįžtamoji migracija 2013, 2014, 2015 metais buvo gerokai didesnė, siekė apie 20 tūkstančių žmonių, kai pernai sugrįžo 16,6 tūkstančiai emigrantų“, – pabrėžė V. Stankūnienė, pridurdama, kad šiuos migracijos procesų pagerėjimus dabartiniu metu daugiausia lemia ne vidiniai, o išoriniai veiksniai, pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš ES.

Svetur gena geresnio gyvenimo viltis

V. Stankūnienės nuomone, pakeisti neigiamas demografines tendencijas yra sunku. Nors politikai deklaruoja siekiantys didinti gimstamumą šalyje, politiniai užkalbėjimai tam įtakos neturi.

„Yra įrodyta ir kitų šalių gerosios praktikos rodo, kad tam, jog šeima išgyventų, reikalingi du dirbantieji ir du darbo užmokesčiai. Būtinos sąlygos, kad tėvai galėtų dirbti ir uždirbti bei kartu auginti vaikus. Tam reikalingos vadinamosios viešosios arba su vaikų priežiūra, ugdymu, mokymusi susijusios paslaugos. Ne tik ikimokyklinio, bet ir jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams. Jos turi būti prieinamos, pigesnės ir kokybiškesnės. Valstybės labiau subsidijuojamos. Orientuotis reikia į tai. Šeimai išmokami „vaiko pinigai“ dar nebūtinai pateks vaikui ir sumažins jo auginimo kaštus. Dabar einama ne ta linkme, ne ten dedami akcentai“, – įsitikinusi demografijos ekspertė.

„Kosmetiniais“ sprendimais politikai nepažabos ir emigracijos. V. Stankūnienė kartoja, kad žmonės išvyksta svetur būtent dėl ekonominių priežasčių.

„Tam, kad kiekvienas individualiai ar šeima gyventų ir išgyventų, būtinas pakankamas darbo pajamų standartas, leidžiantis užtikrinti ne tik pačias minimaliausias bazinių poreikių išlaidas, bet ir būsto įsigijimas ir t.t. Kol šito nėra, ir toliau veiks išstumiantieji veiksniai, vyks geresnio gyvenimo paieškos jei ne Jungtinėje Karalystėje, tai kažkur kitur. Jaunimas nori gyventi, turėti šeimą, auginti vaikus ir bent jau pagal bendrą šalies išsivystymo bei gerovės lygį užtikrinti tam tikrą savo šeimos gerovę“, – sakė ji.

Ž. Mauricas įspėjo, kad jei neturėsime normalios imigracijos politikos, galime prisivirti sau dar daugiau košės.

Ne mūsų vienų problema

Ekonomistas Žygimantas Mauricas pastebi, kad visose išsivysčiusiose valstybėse demografinės tendencijos yra panašios: gimstamumas – mažas, neužtikrinantis natūralios gyventojų kaitos. Kelios valstybės yra priartėjusios prie tokio gimstamumo dydžio, kuris galėtų užtikrinti gyventojų skaičiaus stabilumą, bet gimstamumas jose vis tiek neviršija mirtingumo rodiklių.

„Dėl gimstamumo gyventojų skaičius mažėja visose išsivysčiusiose valstybėse, taip pat – ir Lietuvoje. Su tuo kovoti nėra paprasta, nes kažin, ar Lietuva sugebės pasiūlyti ką nors tokio išskirtinio, ko per ilgą laikotarpį nesugebėjo pasiūlyti kitos šalys“, – sako jis.

Ž. Maurico teigimu, imigracija yra vienintelė viltis pagerinti demografinę padėtį ir mūsų šalyje. „Klausimas tik, iš kur ir kas norėtų į Lietuvą atvykti, iš kur žmones norėtumėme įsileisti mes. Reikia sutikti, kad yra tam tikri kultūriniai skirtumai, skiriasi išsilavinimo lygiai. Kitose šalyse yra įvairių patirčių. Kitas pakankamai didelis mūsų potencialas yra lietuviai, emigravę į kitas valstybes. Jeigu sugebėtume bent dalį jų prisivilioti atgal, laikinai galime turėti situaciją, kai gyventojų skaičius nebemažės, o augs. Taip yra Estijoje jau kelerius metus iš eilės. Lenkija, taip pat šiek tiek nuėjo ta kryptimi, bet joje gyventojų skaičius labiau didėja, nes labai daug žmonių imigruoja iš Ukrainos“, – aiškina ekonomistas.

Plaukiame pasroviui

Anot Ž. Maurico, Lietuva neturi imigracijos politikos, nors tai itin svarbu. Tokios valstybės, kaip Australija, Kanada, iš dalies JAV, yra nusibrėžusios aiškias gaires, kokius žmones nori įsileisti, kada ir kaip yra suteikiamas ilgalaikis leidimas gyventi šalyje, o ateityje – ir pilietybė. Dalis šalių šioje srityje plaukia pasroviui ir dėl to susiduria su pakankamai dideliais iššūkiais.

„Deja, Lietuva yra iš tų valstybių, kurios plaukia pasroviui. Neturime imigracijos politikos. Labiau orientuojamės į trumpalaikę darbininkų imigraciją. Neįstengiame nei tų žmonių integruoti, nei suteikti jų šeimos nariams, vaikams iš pradžių leidimą gyventi šalyje, o vėliau – pilietybę. Vertinant kitų šalių patirtį, tokia politika ves į augančią priešpriešą tarp imigrantų ir vietinių gyventojų, nes vietiniai imigrantus matys tik kaip pigią darbo jėgą. Aišku, noras įsileisti naujus žmones mažės“, – teigia ekonomistas.

Lietuva jau pasiekė tokį išsivystymo lygį, kad nemaža dalis žmonių iš kitų pasaulio valstybių norėtų čia imigruoti. Tačiau mes turime apsispręsti, kokius asmenis norime priimti, kiek jų ir iš kokių šalių. Ž. Mauricas įspėjo, kad jei neturėsime normalios imigracijos politikos, galime prisivirti sau dar daugiau košės. Kai kurie tyrimai parodė, kad, pavyzdžiui, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, tam tikri imigrantų segmentai dar labiau padidina spaudimą socialinei sistemai, nes dalis atvykėlių yra žemo išsilavinimo, jiems kyla integracijos iššūkių, todėl jie kartais nesusiranda darbo arba gauna mažus atlyginimus.

Orių pensijų nebus

Senstanti visuomenė diktuos savus iššūkius. Ž. Mauricas pabrėžia, kad reikės aktyvesnio valstybės vaidmens užtikrinant sveikatos ir socialinę apsaugą, tai pareikalaus papildomų resursų.

„Realiai Lietuvoje vyksta lenktynės su laiku, ar spėsime tapti pakankamai turtinga šalimi prieš tai, kai visiškai nusensime. Turime labai gerą pavyzdį – Japoniją. Demografinė situacija ten yra gerokai blogesnė nei Lietuvoje. Tačiau kol kas ji daugiau ar mažiau susitvarko su tuo, labai viską robotizuoja, automatizuoja. Reikia imti pavyzdį iš tokių valstybių“, – akcentuoja ekonomistas.

Tarp sprendimų reikalausiančių dalykų jis minėjo pensinio amžiaus žmonių apgyvendinimo organizavimą, nes, pavyzdžiui, vienkiemiuose gyvenantys asmenys negali gauti įvairių būtinų paslaugų, kenčia nuo socializacijos trūkumo. Sveikatos apsaugos tinklą, Ž. Maurico manymu, reikėtų skelti per pusę, kur viena dalis aptarnautų dirbančiuosius, kita – pensininkus. Taip pat reikia patiems rūpintis savo senatve, nes orių pensijų nebus.

„Valstybė bus pajėgi užtikrinti pensijas, bet tik bazines pajamas tam, kad žmonės patenkintų būtiniausius poreikius – nusipirktų maisto, kažkokių kitų dalykų. Tačiau pensininkai tikrai negyvens oriai. Jeigu nori gyventi normaliai, turi taupyti, kaupti papildomai. Deja, realijos tokios“, – tikina jis.