Naujos aistros dėl partizanų: šį kartą Dainius Kepenis siūlo savo „tiesą“
So­cia­li­niuo­se tink­luo­se pa­vie­šin­ta­me vaiz­do įra­še Sei­mo na­rys Dai­nius Ke­pe­nis pa­si­da­li­no is­to­ri­ja apie tai, kaip par­ti­za­nai ka­dai­se esą iš­šau­dė jo drau­go šei­my­ną. To­kiu bū­du par­la­men­ta­ras tar­si tie­sio­giai par­eiš­kė, kad par­ti­za­nai iš ti­krų­jų yra ban­di­tai. Vai­ruo­jant au­to­mo­bi­lį nu­fil­muo­tas mo­no­lo­gas su­kė­lė di­de­lį vi­suo­me­nės ne­pa­si­ten­ki­ni­mą.

„Ateina Jurgis prisiminti savo artimųjų ir mato, kad banditų miškinių artimieji taip pat gedi tų. Vat koks jausmas, dabar visi mes šnekam apie kitais metais partizanų metus, partizanų. Daug pavadinimų, matot. vienu metu tai jie – partizanai, tai paskui jie tampa miškiniai, tai paskui tampa stribai, tai paskui banditai. Tie patys lietuviai, įvairiausiam pavidale“, – kalba vaizdo įraše Seimo narys.

Prie koplyčios Jurgio šeimai iššaudytai dega žvakutės ir gėlės. Ir visiškai netoli, visiškai netoliese kapai tų banditų, kurie iššaudė jo šeimą. Irgi dega žvakutės, gėlės.

Tai, kad tokio pobūdžio atsitiktiniai liudijimai primena sovietinį naratyvą komentare „Žinių radijuje“ pastebėjo apžvalgininkas Rimvydas Valatka: „Šis valstietis išplatino vaizdo įrašą, kuriame išaiškino, kad visi tie partizanai buvo ne laisvės kovotojai, o banditai. Kepenis piktinasi Vėlinių žvakelėmis ant „tų banditų“ kapų ir kažkam siūlo taikytis. Matyt, šio „valstiečio“ supratimu, „tų banditų“ ir šiaip ūkininkų bei Palangos, su kuria siejamas Kepenis, miestelėnų šeimos buvo teisingai okupantų ir vietinių stribų išvežtos mirti į Sibirą? Žodžiu, Seimo narys Kepenis apie pokarį aiškina taip, kaip jį mokė okupantų politrukai. Vargšė Palanga, kurios pokario gimnazistai buvo sugrūsti į lagerius, o senosios vaistinės kieme enkavėdistai numesdavo pūti partizanų kūnus.“

„Atleisti? Taip. Bet kaip užmiršti?“ – taip prasideda prierašas prie Seimo nario filmuko. Seimo narys dalyvavo nuo vėžio mirusio savo bičiulio Jurgio Lebriko mirties metinių minėjime. Metinių metu jis teigia iš lūpų į lūpas sužinojęs apie J. Lebriko šeimos istoriją – jam esant mažam, esą šeimą iššaudė partizanai. D. Kepenis teigia, kad tai – viena iš bičiuliui vėžį sukėlusių priežasčių. Žinutės išvada paprasta: „Daug pagiriamųjų knygų jiems buvo išleista pokario metais iki pat sovietinio režimo pabaigos. Dabar visiems paaiškinta, ką ir kaip vadinti... Bet Jurgis Lebrikas paliko šią ašarų pakalnę visiškai išsiaiškinęs kuo skyrėsi anie nuo šių partizanų, kuo skyrėsi miškiniai nuo stribų, ką vadinti banditais, ką liaudies gynėjais... Daug visokių terminų girdėjome ir atrodo, kad viskas jau seniai sudėliota į lentynas ir išaiškinta, bet va... Ima ir atklysta pokario laikų aidas ir vėl ima draskyti žmonėms širdis ir protus...“

Savo „Facebook“ paskyroje tokį D. Kepenio vaizdo įrašą pakomentavo ir žurnalistas Andrius Tapinas: „1. Esi Seimo narys Dainius Kepenis. 2. Nusprendi apšviesti tautą apie pokarį ir partizanus. 3. Perpasakoji girdėtą istoriją apie banditų iššaudytą šeimą, nors neturi jokių istorinių pagrindimų. 4. Pasipiktini, kad šalia šeimos koplyčios yra žvakutės tiems „banditams“, nors neturi nė vieno įrodymo, kad tai tie patys žmonės.

Ir tada trenki išvadą: „Mes dabar visi šnekam apie kitų metus kaip Partizanų. Vienu metu jie partizanai, paskui tampa miškiniai, paskui tampa stribai, paskui banditai. Tie patys lietuviai, įvairiausiam pavidale“. Ir ką čia dar bepridursi. Tautos išrinktasis.“

LŽ skaitytojams pateikiamas visas Dainiaus Kepenio filmuke pasakytas tekstas: „Grįžtu namo iš metinių. Minėjome vieno seno pažįstamo mano, Jurgio Lebriko, mirties metines. Daug gero žmonės pasakoja apie Jurgį, apie jo šviesų atminimą, koks jis buvo nuostabus žmogus, kiek daug gero žmonėms padarė, kiek gražių žodžių buvo apie jį pasakyta. Bet mane sukrėtė viena žinia, kurios aš apie jį iki šiol nežinojau. Žemaitijoje vienam miestely Jurgis gimė. Ir atsitiko taip, kad pokario metais, keturiasdešimt septintieji metai. Sunku juos pavadinti, sakau, gal stribai – ne, sako miškiniai. Ten gi įvairūs buvo pavadinimai. Vieni stribai, kiti miškiniai, dar banditai. Nesvarbu, kad daugiau miškiniai. Ne daugiau, o tikrai miškiniai. Jie atįėjo ir iššaudė Jurgio tėvus, Jurgiui buvo vieni metai. Tėtį nušovė jo, mamą senelius. Mama buvo su septynių mėnesių kūdikiu. Jurgis jie pastatė ten koplyčią. Ir Jurgis tikrai niekuomet jiems nekerštavo. Bet dar kraupesnė mintis, naujiena ta, kad vat štai numirusiųjų minėjimo diena. Mes kasmet, kaip žinia, lapkričio pradžioje Visų Šventųjų diena, po to – Vėlinės, tai neša žmonės žvakutes. Prie koplyčios Jurgio šeimai iššaudytai dega žvakutės ir gėlės. Ir visiškai netoli, visiškai netoliese kapai tų banditų, kurie iššaudė jo šeimą. Irgi dega žvakutės, gėlės. Ateina Jurgis prisiminti savo artimųjų ir mato, kad banditų miškinių artimieji taip pat gedi tų. Vat koks jausmas, dabar visi mes šnekam apie kitais metais partizanų metus, partizanų. Daug pavadinimų, matot. vienu metu tai jie partizanai, tai paskui jie tampa miškiniai, tai paskui tampa stribai, tai paskui banditai. Tie patys lietuviai, įvairiausiam pavidale. Ir tą pačią dieną dega visiem žvakutės. Ir vat žmonės sugeba atleisti, bet negali žinoma užmiršti. Neieško kas ten kaip, kam atkeršyt, be t tiesiog negali užmiršti. Ir šita tragedija tvyro ore, bet metai jau paskelbti ko gero. Tai vat įsivaizduokite, kokia tragiška tauta, kaip sunku žmonėm susitaikyti su tuo, gyvent reikia, reikia vienas kitą mylėt, nes priešingu atveju nieko gero nebus. Nieko gero nebus. Vienintelis kelias – vienintelis kelias – atleisti, atleisti, jeigu įmanoma neužmiršti, tai neužmiršt.“