Naujasis ambasadorius tikisi, kad V. Putinui dėl prezidentės žodžių aiškintis neteks
Pa­skir­ta­sis Lie­tu­vos am­ba­sa­do­rius Ru­si­jo­je Re­mi­gi­jus Mo­tu­zas tei­gia nuo dar­bo Stok­hol­me lai­kų tu­rin­tis pa­žin­čių tarp Ru­si­jos dip­lo­ma­tų, dir­ban­čių su Lie­tu­va, ir ti­ki­si, kad jam pa­vyks tap­ti ge­ru tar­pi­nin­ku tarp Mask­vos ir Vil­niaus.

Pa­sak dip­lo­ma­to, ku­ris pri­klau­so so­cial­de­mo­kra­tų par­ti­jai, aiš­kin­tis dėl Pre­zi­den­tės Da­lios Gry­baus­kai­tės žo­džių jam ne­teks, o dau­giau­siai dė­me­sio jis ti­ki­si skir­ti „prak­ti­niams“ abie­jų ša­lių san­ty­kių as­pek­tams.

– Pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė sa­ko, kad Ru­si­ja yra te­ro­ris­ti­nė vals­ty­bė.Jūs, da­bar vyk­da­mas į Ru­si­ją, ma­no­te tą pa­tį?

– Na, ži­no­ma, kad am­ba­sa­do­riai už­sie­nio po­li­ti­kos ne­for­muo­ja. Am­ba­sa­do­riaus tiks­las yra pa­lai­ky­ti san­ty­kius, už­megz­ti san­ty­kius. Na, ir tur­būt, svar­biau­sia, gin­ti Lie­tu­vos in­te­re­sus re­zi­duo­ja­mo­je vals­ty­bė­je. Ži­no­ma, mes tu­ri­me sa­vo ver­ti­ni­mą. Jis iš­sa­ky­tas ir Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tės, taip pat yra iš­sa­ky­tas ir tarp­tau­ti­niuo­se for­ma­tuo­se – ką Ru­si­ja yra pa­žei­du­si, ir pa­na­šiai. Ta­čiau, ži­no­ma, dip­lo­ma­ti­nė mi­si­ja yra kiek pla­tes­nė. Mes tu­ri­me gin­ti, kaip mi­nė­jau, po­li­ti­nius in­te­re­sus, Lie­tu­vos in­te­re­sus, pir­miau­sia, at­sto­vau­ti ir iš­lik­ti la­bai oria, de­mo­kra­ti­ne vals­ty­be.

– Bet įsi­vaiz­duo­ki­te, kad jūs įtei­kia­te ski­ria­muo­sius raš­tus Ru­si­jos pre­zi­den­tui ir jis jū­sų klau­sia: „tai jūs ir­gi ma­no­te, kad mes te­ro­ris­ti­nė vals­ty­bė, kaip ir jū­sų Pre­zi­den­tė?“ Ką jūs at­sa­ky­si­te V. Pu­ti­nui ta­da?

– Pre­zi­den­tas V. Pu­ti­nas, aš ma­nau, ma­nęs ši­to ne­klaus. V. Pu­ti­nas, ma­nau, iš­sa­kys sa­vo po­žiū­rį į Lie­tu­vą, jei­gu tu­ri ne­pa­si­ten­ki­ni­mo – to­kia yra dip­lo­ma­ti­nė tra­di­ci­ja – kas ne­pa­tin­ka, ko no­rė­tų. Ir pa­pras­tai pir­ma­me po­kal­by­je yra iš­sa­ko­ma Lie­tu­vos dip­lo­ma­ti­niam at­sto­vui, ko tos vals­ty­bės va­do­vas no­rė­tų iš Lie­tu­vos. Tai­gi aš žiū­riu op­ti­mis­tiš­kai ir ti­kiu...

– Kad to­kio klau­si­mo ne­gau­si­te.

– Ne­gau­siu.

– O kaip jūs vis dėl­to api­bū­din­tu­mė­te da­bar­ti­nius Lie­tu­vos ir Ru­si­jos san­ty­kius?

– Aš ma­nau, kad ti­krai mū­sų san­ty­kiai šiuo me­tu yra at­ša­lę ir tam ti­kra pra­sme įtemp­ti, ta­čiau mes tu­ri­me tu­rė­ti dip­lo­ma­ti­nius san­ty­kius. Juk at­me­tus po­li­ti­nius da­ly­kus, mes tu­ri­me la­bai daug ir pra­kti­nių da­ly­kų. Mes tu­ri­me bend­ra­dar­biau­ti sie­nų ap­sau­gos sri­ty­je, mui­tų, nu­si­kals­ta­mu­mo, pa­ga­liau mes esa­me ne­bai­gę dar de­mar­ka­ci­jos li­ni­jos. Šie­met už­baig­si­me pra­kti­nius dar­bus, 2015–2016 me­tais tu­ri­me iki ga­lo par­eng­ti do­ku­men­tus ir juos pa­si­ra­šy­ti.

Taip pat esa­me daug ki­tų pra­kti­nių dar­bų ne­bai­gę, ku­riuos tu­ri­me kar­tu spręs­ti. Daug kas sa­ko, kad si­tua­ci­ja yra blo­ga, ir mes jau­čia­me to­kią psi­cho­lo­gi­nę bai­mę, kad mes tu­rė­tu­me trauk­tis. Aš ma­nau, kad dip­lo­ma­ti­nė mi­si­ja ir yra, kad mes ne­tu­ri­me trauk­tis.

– Trauk­tis, jūs tu­ri­te gal­vo­je, kad ne­rei­kia am­ba­sa­do­riaus?

– Kad ne­rei­kia, kad da­bar nie­ko ne­įma­no­ma ten pa­da­ry­ti, ir pa­na­šiai. Aš ma­nau, kad da­bar kaip tik mes tu­ri­me ak­ty­viau veik­ti, ieš­ko­ti drau­gų.

– Bet vis dėl­to, kai jūs ten nu­vyk­si­te kaip Lie­tu­vos at­sto­vas, tai jūs nu­vyk­si­te kaip at­sto­vas ša­lies, ku­ri ga­na ka­te­go­riš­kai kal­ba su Ru­si­ja, jos re­to­ri­ka to­kia ga­nė­ti­nai tvir­ta ir po­zi­ci­ja taip pat ga­nė­ti­nai kie­ta, tai jūs no­ri­te pa­sa­ky­ti, kad jūs nu­va­žia­vęs mė­gin­si­te švel­nin­ti ši­tą si­tua­ci­ją?

– Mes ne­mė­gin­si­me švel­nin­ti si­tua­ci­jos ir tei­sin­tis. Tai nė­ra dip­lo­ma­tų mi­si­ja. Dip­lo­ma­tų mi­si­ja yra bū­ti tar­pi­nin­ku, kad įvyk­tų po­li­ti­nis dia­lo­gas. Tu­ri­me kal­bė­tis. Kiek da­bar man pa­vy­ko bend­rau­ti su čia re­zi­duo­jan­čiais Ru­si­jos dip­lo­ma­tais, su­pra­tau, kad jie dia­lo­go ir dis­ku­si­jos no­rė­tų.

– Šian­dien Lie­tu­vos po­li­ti­kai ir­gi nė­ra vie­nin­gos nuo­mo­nės, kaip rei­kia su Ru­si­ja elg­tis. Ir ne tik po­li­ti­kai, vers­li­nin­kai taip pat. Bet, jei­gu kal­bė­tu­me apie po­li­ti­kus, tai yra to­kių, ku­rie sa­ko, kad su Ru­si­ja rei­kia kal­bė­ti, kad jos ne­rei­kia er­zin­ti, kad su ja rei­kia bend­ra­dar­biau­ti, ne­tgi drau­gau­ti. Ir, be­je, to­kių daug yra jū­sų par­ti­jos bi­čiu­lių so­cial­de­mo­kra­tų tar­pe. Jums su­pran­ta­ma to­kia po­zi­ci­ja, juk jūs so­cial­de­mo­kra­tas?

– Aš ma­nau, kad bend­ra­dar­biau­ti tu­ri­me, bet mes tu­ri­me iš­lai­ky­ti sa­vo oru­mą ir sa­vo pri­nci­pus.

– Bet kaip tai pa­da­ry­ti? Iš vie­nos pu­sės vis­kas ga­na kie­ta ir Pre­zi­den­tės teks­tai, iš ki­tos pu­sės – bend­ra­dar­bia­vi­mas. Ar tai įma­no­ma?

– Įma­no­ma. Mes tu­ri­me kal­bė­tis. Mes tu­ri­me kal­bė­tis, kaip mi­nė­jau, per pra­kti­nius da­ly­kus. Na, pa­vyz­džiui, kaip ir šiuo me­tu vyks­ta de­ry­bos dėl su­tar­ties pa­si­ra­šy­mo dėl tur­to įtei­si­ni­mo. Juk tur­tas yra tam ti­kra po­li­ti­kos da­lis. Reiš­kia, mes pa­si­ra­šy­da­mi tą su­tar­tį kar­tu dis­ku­tuo­ja­me ir po­li­ti­nius rei­ka­lus. Taip pat yra ren­gia­ma ir ki­ta su­tar­tis dėl ka­pa­vie­čių su­tvar­ky­mo. Ki­ta ver­tus, ma­no mi­nė­tas de­mar­ka­ci­jos li­ni­jos...

– Bet vi­sa tai ga­li­ma su­tvar­ky­ti tik ta­da, kai su­si­ta­ria po­li­ti­kai. Ar jums taip ne­atro­do, kad dip­lo­ma­tai šiuo at­ve­ju ne­la­bai ga­lės ką nors nu­lem­ti?

– Aš ma­nau, kad po­li­ti­kų nuo­mo­nę taip pat su­for­muo­ja dip­lo­ma­tai.

– Tai jūs no­ri­te pa­sa­ky­ti,kad jūs ga­li­te pa­keis­ti Pre­zi­den­tės nuo­mo­nę? Ir sa­vo par­ti­jos bi­čiu­lių kai ku­rių?

– Ne, aš ma­nau, kad mes tu­ri­me kal­bė­ti, dis­ku­tuo­ti. Tai nė­ra nuo­mo­nės pa­kei­ti­mas. Tai yra Lie­tu­vos po­zi­ci­jos pa­grin­di­mas, įro­dy­mas, aiš­ki­ni­mas, ko­dėl mes šian­dien taip sa­ko­me.

– Sau­sio 20 die­ną nu­vyks­ta­te į Ru­si­ją ir pra­de­da­te sa­vo veik­lą. Nuo ko jūs ją pra­dė­si­te?

– Ru­si­jo­je yra kiek ki­taip. Aš įteik­siu ski­ria­mų­jų raš­tų ko­pi­jas, to­kia yra tra­di­ci­ja, Ru­si­jos už­sie­nio rei­ka­lų vi­ce­mi­nis­trui, ir, aiš­ku, pir­ma­me po­kal­by­je ir bus ap­ta­ri­mas mū­sų dvi­ša­lės dar­bot­var­kės. Ir jau ta­da aš su­pra­siu, koks po­žiū­ris yra į Lie­tu­vą da­bar­ti­nia­me eta­pe. Ir bus ga­li­ma spręs­ti.

– O jūs da­bar dar ma­no­te, kad ne­sup­ran­ta­te, koks yra po­žiū­ris į Lie­tu­vą? No­ri­te pats įsi­ti­kin­ti?

– No­riu vis dėl­to pats įsi­ti­kin­ti. Aš gal­vo­ju, jei­gu mes pa­siū­ly­si­me pra­kti­nius spren­di­mo bū­dus, jei­gu mes dis­ku­tuo­si­me, jei­gu vyks dia­lo­gas, daug ką ga­li­ma su­tar­ti.

– Po­ne am­ba­sa­do­riau, ag­re­ma­nas iš Ru­si­jos bu­vo gau­tas ne­pap­ras­tai grei­tai, ana pu­sė ga­na grei­tai ap­sisp­ren­dė. Kaip jūs ma­no­te, kuo jūs taip įti­ko­te Ru­si­jos pu­sei?

– Na, aš ne­ma­ny­čiau, kad įti­kau. Ma­ny­čiau, kad Ru­si­ja tu­ri tam ti­krą sa­vo ideo­lo­gi­nę po­li­ti­ką, bet, ma­tyt, tu­ri sa­vo ir tam ti­krą tvar­ką. Pa­ga­liau ag­re­ma­nais, jų su­tvar­ky­mo da­ly­kais už­sii­ma pro­to­ko­lo dar­buo­to­jai, o, ki­ta ver­tus, kaip aš mi­nė­jau, ir tam de­par­ta­men­te, ku­ris dirbs ir ku­ruos Lie­tu­vą, dir­ba žmo­nės, su ku­riais te­ko dirb­ti Stok­hol­me ir ki­tur. Ir ži­no­jo (ma­ne) ne tik iš do­ku­men­tų, bet ir pra­kti­nia­me dip­lo­ma­ti­nia­me dar­be.

– Ir tai ga­lė­jo nu­lem­ti?

– Iš da­lies, aš ma­nau, tai ir­gi le­mia. Nes bu­vo tiks­lin­ta, ar ti­krai tas pats žmo­gus, ku­ris dir­bo am­ba­sa­do­riu­mi Stok­hol­me.