Nauja pabėgėlių krizė? Pirmuosius ženklus jau pajuto ir Lietuva
Ma­žiau nei prieš de­šimt­me­tį vie­šo­jo­je erd­vė­je pra­ktiš­kai ne­eg­zis­ta­vo žo­džių de­ri­niai tur­kas-pa­bė­gė­lis ar­ba Tur­ki­jos re­ži­mas. Da­bar tai – rea­ly­bė. Pa­bė­gė­lių iš šios ša­lies su­lau­kia jau ir Lie­tu­va, o jei pre­zi­den­tas Re­ce­pas Tayii­pas Er­do­ga­nas nu­spręs­tų leis­ti iš­vyk­ti iš ša­lies žmo­nėms, ku­rie nu­ken­tė­jo nuo jo val­džios, Eu­ro­pa grei­čiau­siai su­lauk­tų ne ma­žiau pa­bė­gė­lių, nei per „di­džią­ją mig­ran­tų kri­zę“.

Vilnietis Halilas Ibrahimas Akas į Lietuvą prieš dešimtmetį atvyko dėstyti informacinių technologijų ir nelaikė savęs pabėgėliu. Šiandien į tėvynę grįžti jis nebegali, nes savaime atsidūrė tarp tų žmonių, kurie neatitinka Turkijos valdžios primesto lojalaus piliečio standarto. Halilas pasiprašė ir gavo prieglobstį. Turkijoje tokių žmonių – milijonai.

Prieglobsčio prašytojai iš Turkijos yra naujovė ir Lietuvoje. 2015 metais jų nebuvo nė vieno. Tačiau po tais metais Turkijoje vykusio nesėkmingo perversmo, 2016 metais prieglobstį Lietuvoje gavo 2 prašytojai iš Turkijos, 2017 – 12, o 2018 metais – 13.

„Žodį opozicija visada laikiau neigiamu. Man atrodė, kad taip vadinami žmonės, kurie tik kritikuoja valdžią ir patys nieko nedarė. Buvau įsitikinęs, kad Turkija demokratinė šalis, kur nors ir yra problemų, bet mes tikrai besame pakeliui į Europą. Šiandien pasirodo, kad viskas yra ne taip“, – LŽ sakė Halilas Akas.

Anot LŽ pašnekovo, represijas jo tėvynėje patyrė jau milijonai žmonių ir daugelis jų telaukia galimybės išvykti iš šalies. Nors Lietuva ir nebūtų labai „populiaria“ šalimi, prieglobsčio prašytojus tokiu atveju skaičiuotume jau nebe tokiais kukliais skaičiais.

Vienaip ar kitaip, per pastaruosius 3 metus, prokurorams aiškintis turėjo apie 12 milijonų mano tėvynainių.

Nuo Atatiurko iki Erdogano

Kaip nutiko, kad Mustafos Kemal-Pašos Atatiurko sukurta pasaulietinė europietiška Turkija virto Erdogano vienasmeniškai valdoma tipine Artimųjų Rytų valstybe, kurios politikoje dominuoja islamiškos jėgos? Kaip pasakojo LŽ pašnekovas, Atatiurkas savo į šalį į Europą kreipė geležine ranka – religija buvo išstumta iš visų valstybės institucijų ir švietimo įstaigų, uoliai stumiama iš viešojo gyvenimo. Alkoholio vartojimas, religinių mokyklų uždarymas, draudimai moterims dengti galvas skaromis ir kitos naujovės nepatiko didelei daliai religingų gyventojų.

Ilgainiui visuomenėje nusistovėjo padėtis, kai „pažangūs pasauliečiai“ įsigalėjo miestuose, o kaime liko „atsilikę musulmonai“, į kuriuos valdžia numojo ranka. Praėjusios amžiaus aštuntojo – devintojo dešimtmečių sandūroje, visuomenėje kylant vis didesniam susipriešinimui, sutaikančia jėga tapo imamas Fethullah Gulenas. Jis nustebino šalį: imamas ėmėsi steigti pasaulietines mokyklas ir ligonines, bet svarbiausia – pajėgė prie vieno stalo susodinti visas politines jėgas, kurių dialogas buvo neįsivaizduojamas, kaip kad nacionalistus ir kurdus.

Recepas Tayyipas Erdoganas kelią į viršūnes pradėjo 1993 metais, kai buvo išrinktas Stambulo meru. Pasirinkęs islamiškosios politikos kursą jis teisingai numatė, kad gali taip gali iškilti į Turkijos valdžios viršūnę.

Apie 2002 metus, jausdamas, kad jam reikia ne tik religinių bendruomenių, bet ir platesnės rinkėjų paramos, dabartinis Turkijos prezidentas įtikino prie jo prisijungti ir Fethullah Guleno šalininkus. Erdoganui labai naudingas aljansas ilgai neišsilaikė – „giulenistai“ nesutiko tapti jo įrankiu ir buvo paversti svarbiausiais režimo priešais, uoliai persekiojamais iki šiol.

Šiandien imamo Guleno pasekėjai Vakaruose neretai vadinami turkiška opozicija, tačiau anot su LŽ bendravusio Halilo, Turkijoje ir už jos ribų neegzistuoja vieningo opozicinio judėjimo. Erdoganui prieštaraujančios jėgos susiskaldžiusios ir konfliktuoja tarpusavyje.

"Arabų pavasario" metu Recepas Tayyipas Erdoganas įtikėjo, kad gali tapti viso musulmonų pasaulio lyderiu./AFP/Scanpix nuotrauka

Turkiškasis Putinas

Kaip pasakojo Halilas Akas, Recepas Tayyipas Erdoganas kantriai išlaukė beveik dvi premjero kadencijas, per kurias stiprino savo asmeninę valdžią, remdamasis Vladimiro Putino pavyzdžiu. Pirmiausia, dabartinis prezidentas į savo pusę patraukė slaptąsias tarnybas, o tuomet sekė visos likusios valstybės ir viešosios institucijos. Teisingumo sistemoje ir teisėsaugoje vis dar buvo nemažai Atatiurko idėjų puoselėtojų, kurie priešinosi Erdogano vienvaldystei. Rezultatas – nuo 2016 metų liepos iš tarnybos atleista apie 4500 teisėjų ir prokurorų. Kaip pasakojo LŽ pašnekovas, susidorojus su teisėsauga (kariuomenė jau buvo „išvalyta), atėjo žiniasklaidos ir švietimo eilė.

Beveik tiksliai atkartojant rusišką modelį, Turkijoje faktiškai nebeliko nepriklausomos žiniasklaidos, o per pastaruosius 3 metus areštuota daugiau nei 300 žurnalistų. Iš darbo atleista daugiau nei 6000 švietimo darbuotojų, uždaryta daugiau nei 3000 mokyklų ir aukštojo mokslo įstaigų.

Jei Erdoganas nuspręsti atidaryti sienas ir išleisti iš šalies visus, kas nukentėjo nuo jo valdžios ar yra ja nepatenkinti, pirmąją dieną iš Turkijos išvyktų milijonas žmonių. O per mėnesį pabėgėlių būtų bent 5 milijonai.

„Vienaip ar kitaip, per pastaruosius 3 metus, prokurorams aiškintis turėjo apie 12 milijonų mano tėvynainių. Absoliuti dauguma – už nieką, tiesiog taip jiems primenama, kieno valdžia. Baimės atmosfera juntama visur. Internete galite rasti vaizdo įrašų, kuriuose telefonu filmuojantys žmonės bando kalbinti praeivius gatvėje, o šie nusisuka arba kaip vienas senolis, tiesiai atšauna, kad nenori pakliūti už grotų dėl to, kad pasisakė apie politiką“, – pasakojo Halilas Akas.

12 milijonų – pribloškiantis skaičius. Tačiau įkalinimas, areštai ir sulaikymai – toli gražu ne viskas. Anot LŽ pašnekovo, valdžios nemalonėn patekęs asmuo ne tik atleidžiamas iš darbo, bet ir praranda galimybę įsidarbinti bet kokiame darbe Turkijoje. Iš šių žmonių atimami pasai. Jie neturi galimybės nei normaliai gyventi Turkijoje, nei išvykti iš šalies. Kai kurie griebiasi paskutinio šiaudo – nelegalių migrantų vedlių ir tokiu būdu bėga iš šalies. Tiesa, tai gali sau leisti toli gražu ne kiekvienas. Vedlių „paslaugos“ kainuoja apie 5000 JAV dolerių, o valdžios nemalonėn patekę žmonės neturi pajamų net pragyvenimui.

„Erdoganas viską daro lygiai taip pat, kaip savo laiku Vladimiras Putinas. Ne veltui Turkija vis draugiškesnė Rusijai ir vis priešiškesnė Vakarams. Manau, kad jei Erdoganas nebijotų pasekmių, Turkija išstotų iš NATO. Mano šalis jau atitolo nuo Europos ir tapo Artimųjų Rytų valstybe. Erdoganas įsivaizdavo, besąs viso Islamo pasaulio lyderiu, bet geriausiais jo draugais šiandien tapo Rusija ir Kinija“, – sakė Halilas Akas.

Halilas Ibrahimas Akas / Alinos Ožič (LŽ) nuotr.

„Bėgtų milijonai“

Dauguma šiuo metu Lietuvoje prisiglaudusių turkų, pasak Halilo Ako, neketino čia įsikurti. Tradiciškai, jie norėjo vykti į Vokietiją, tačiau „užstrigo“ Lietuvoje. Įskaitant šeimos narius, šiuo metu Lietuvoje gyvena apie 70 turkų, priverstų rinktis tremtį. Kol kas jie nesiburia į organizuotą struktūrą ir apie save niekaip politiškai nepareiškia. Tačiau situacija gali pasikeisti.

„Iš Turkijos pabėgėlių mažai, nes žmonės be pasų negali išvykti. Vokietija priima pabėgėlius be dokumentų, o pavyzdžiui, Lietuva – ne. Kai kurie žmonės, kuriems pavyko ištrūkti, negali atsigabenti savo šeimos narių, savo vaikų. Vis dėl tos pačios priežasties“, – sakė Halilas Akas.

Anot pabėgėliu pačiam sau netikėtai tapusio vilniečio, dauguma iš Turkijos ištrūkti norinčių žmonių, kaip ir iki šiol, rinktųsi Vokietiją. Tai lemia socioekonominės priežastys. „Lietuvoje pabėgėliams sunku – kalbos barjeras, maža finansinė parama. Įsidarbina „kebabinėse“, kai kurie mėgina mokytis naujų specialybių su Darbo biržos pagalba. Bet pakeisti specialybę, kai tau virš 40 metų ir turi aukštąjį išsilavinimą, ne taip lengva“, – sakė LŽ pašnekovas.

Nepaisant to, iš šalies norintys bėgti turkai jau domisi galimybėmis ne tik Vokietijoje, bet ir kitose šalyse. „Sulaukiu skambučių iš Turkijos ir žmonės teiraujasi, kokios Lietuvoje gyvenimo sąlygos, kokia valstybės parama, ar lengva darbą susirasti bei kitų dalykų“, – pasakojo Halilas.

Pasak LŽ pašnekovo, vienintelė priežastis, kodėl Europa, o taip pat ir Lietuva, dar nesulaukė turkų pabėgėlių srauto – galimybės išvykti neturėjimas: „Jei Erdoganas nuspręsti atidaryti sienas ir išleisti iš šalies visus, kas nukentėjo nuo jo valdžios ar yra ja nepatenkinti, pirmąją dieną iš Turkijos išvyktų milijonas žmonių. O per mėnesį pabėgėlių būtų bent 5 milijonai“.