Narystė EBPO: ir mokytis, ir dalytis patirtimi
Ba­lan­džio pra­džio­je Lie­tu­va pa­kvies­ta pra­dė­ti sto­ji­mo pro­ce­są į tur­tin­gų ša­lių klu­bu va­di­na­mą Eko­no­mi­nio bend­ra­dar­bia­vi­mo ir plė­tros or­ga­ni­za­ci­ją (EB­PO). Apie šio kvie­ti­mo reikš­mę ir nau­jau­sias ten­den­ci­jas par­amos be­si­vys­tan­čiam pa­sau­liui sri­ty­je LŽ pa­sa­ko­jo Vil­niaus uni­ver­si­te­to Tarp­tau­ti­nių san­ty­kių ir po­li­ti­kos moks­lų ins­ti­tu­te vie­šė­jęs Eri­kas Sol­hei­mas, EB­PO Par­amos vys­ty­mui­si ko­mi­te­to va­do­vas, il­ga­me­tis Nor­ve­gi­jos ap­lin­ko­sau­gos ir tarp­tau­ti­nės plė­tros rei­ka­lų mi­nis­tras. 

Svar­biau­sia - ge­ri sprendimai

- Lie­tu­vos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­tras Li­nas Lin­ke­vi­čius jau yra sa­kęs, ką reiš­kia na­rys­tė EB­PO. Kaip apib­rėž­tu­mė­te ją?

- Na­rys­tė su­tei­kia ga­li­my­bę įsi­trauk­ti į pa­sau­li­nę pres­ti­ži­nę ins­ti­tu­ci­ją, ku­ri yra su­kau­pu­si ge­riau­sią in­ves­ti­ci­jų, mo­kes­čių, ap­lin­ko­sau­gos, švie­ti­mo po­li­ti­kos ir ki­tų sri­čių pra­kti­ką, taip pat da­ry­ti jai įta­ką. Es­mi­nis da­ly­kas no­rint tap­ti sėk­min­ga vals­ty­be - ne pi­ni­gai, o ge­ri po­li­ti­niai spren­di­mai. Bū­da­ma EB­PO na­rė Lie­tu­va ga­lės nau­do­tis dau­ge­lio ki­tų ša­lių pa­tir­ti­mi, su­ži­no­ti, kas efek­ty­vu, o kas ne, ir taip iš­veng­ti klai­din­gų spren­di­mų. Jei tam ti­kra po­li­ti­ka bu­vo ne­sėk­min­ga ki­to­se pa­sau­lio vie­to­se, ma­tyt, ji ne­at­neš sėk­mės ir čia.

- Par­adok­sa­lu, kad Lie­tu­va pa­kvies­ta de­rė­tis bū­tent da­bar, kai iš vals­ty­bės biudžeto ski­ria­ma ofi­cia­li par­ama plė­trai nuo 2012 me­tų ma­žė­ja ir yra nu­kri­tu­si į 2006-ųjų ly­gį. Ta­da ji su­da­rė 0,09 proc. bend­rų­jų na­cio­na­li­nių pa­ja­mų (BNP).

- Ne­abe­jo­ti­nai ska­tin­siu jū­sų po­li­ti­kus skir­ti dau­giau lė­šų. Lie­tu­va yra kur kas tur­tin­ges­nė nei dau­ge­lis ki­tų pa­sau­lio vals­ty­bių. Ta­čiau čia svar­bus ne tik pi­ni­gi­nis, bet ir pa­tir­ties klau­si­mas. Pa­vyz­džiui, jūs sėk­min­gai per­sit­var­kė­te iš so­vie­ti­nio eko­no­mi­nio mo­de­lio į rin­kos eko­no­mi­ką. Ne­ma­žai ša­lių do­mi­si, kaip tai pa­vy­ko. Be to, Lie­tu­vo­je ge­ri san­ty­kiai tarp dau­gu­mą su­da­ran­čių lie­tu­vių ir len­kų bei ru­sų ma­žu­mų - ki­ti ga­li pa­si­mo­ky­ti to iš jū­sų. Kiek­vie­na vals­ty­bė tu­rė­tų ir mo­ky­tis, ir da­ly­tis pa­tir­ti­mi.

Tarp pa­žan­gos ir gėdos

- Vis dėl­to pa­klau­siu apie pi­ni­gus. Ofi­cia­li par­ama plė­trai ski­ria­ma jau dau­giau kaip pu­sę am­žiaus. Kas nuo to lai­ko pa­sau­ly­je pa­si­kei­tė?

- Prieš­in­gai pla­čiai pa­pli­tu­siai nuo­mo­nei, ši par­ama bu­vo ne­įti­ki­mai nau­din­ga. Spren­džiant iš to, ką žmo­nės Vil­niu­je ar Niu­jor­ke ma­to te­le­vi­zo­rių ekra­nuo­se, pa­sau­lis ri­ta­si tik že­myn: prob­le­mos Ukrai­no­je, „Is­la­mo vals­ty­bės“ žu­dy­mai Ira­ke ar Si­ri­jo­je.

Iš tie­sų si­tua­ci­ja vi­siš­kai ki­to­kia - žmo­ni­jos is­to­ri­jo­je ti­ki­my­bė žū­ti dėl smur­ti­nių veiks­mų dar nie­ka­da ne­bu­vo to­kia ma­ža. Pa­sau­lis ta­po tai­kes­nis, o ir skur­do ly­gis ge­ro­kai su­ma­žė­jo. Pa­vyz­džiui, pa­sta­rą­jį de­šimt­me­tį mirš­tan­čių­jų nuo ma­lia­ri­jos su­ma­žė­jo per­pus. To ne­pa­va­din­si ne­di­de­le pa­žan­ga, tai - mil­ži­niš­ka pa­žan­ga. Ir ne vien dėl vals­ty­bių ski­ria­mos par­amos, bet ir dėl pri­va­čių in­ves­ti­ci­jų, ge­rų po­li­ti­nių spren­di­mų. Ma­nau, gi­liai šir­dy­je lie­tu­viai ži­no, kad vis­kas ge­rai - jie yra kur kas la­biau pa­si­tu­rin­tys ir lais­ves­ni, ne­gu bu­vo se­ne­liai.

- Pa­brė­žia­ma, jog rei­kia di­din­ti par­amą plė­trai. Ko­dėl?

- Ti­krai gė­da, kad dau­giau kaip mi­li­jar­das žmo­nių, nors ir pa­siek­ta di­de­lė pa­žan­ga, vis dar skurs­ta. Vi­du­ti­nis prog­re­sas nie­ko ne­reiš­kia Pie­tų Su­da­ne gy­ve­nan­čiai mo­ti­nai, ku­rios kū­di­kis mirš­ta nuo li­gos ar ka­ro. Pa­ge­rė­ju­si si­tua­ci­ja Lie­tu­vo­je ar Ki­ni­jo­je jai ne­pa­de­da. Mes, eu­ro­pie­čiai, ne­ga­li­me kles­tė­ti, jei pa­sau­lis ne­kles­ti. To­kiu at­ve­ju dau­gė­ja ka­rų, te­ro­riz­mo, ne­si­rū­pi­na­ma ap­lin­ko­sau­ga, o ga­liau­siai lie­ka ma­žiau už­sie­nio rin­kų vers­li­nin­kams.

Kas pir­miau - ka­ras ar skur­das - yra tar­si klau­si­mas apie viš­tą ir kiau­ši­nį. Plė­tra be­veik ne­įma­no­ma, kai vyks­ta pi­lie­ti­niai ka­rai, ta­čiau taip pat tie­sa, kad ko­ne vi­si ka­rai ky­la skur­džiau­sio­se pa­sau­lio vie­to­se. Pa­siū­lius mai­ti­ni­mą du­syk per die­ną ir ka­laš­ni­ko­vą, vai­kai Vil­niu­je ne­su­si­gun­dys dėl to pra­leis­ti pa­mo­kų, bet tam ti­kro­se Af­ri­kos da­ly­se tai bus la­bai "ge­ras san­dė­ris". Konf­lik­to zo­no­se pir­me­ny­bė vi­suo­met tei­kia­ma tai­kai pa­lai­ky­ti. Šian­dien pa­sta­ty­si mo­kyk­lą - ryt ją su­de­gins. Par­eng­si mo­ky­to­ją dirb­ti - ki­tą die­ną jį nu­žu­dys. Tai­ka - pir­miau­sia.

- Ak­cen­tuo­ja­te ofi­cia­lios par­amos plė­trai re­for­mas. Ko­kios jos tu­rė­tų bū­ti?

- Ma­no­me, kad bū­ti­na ei­ti "tri­mis ko­jo­mis" - par­ama, mo­kes­čiais ir pri­va­čio­mis in­ves­ti­ci­jo­mis. Jos vie­na ki­tai ne­prieš­ta­rau­ja, kiek­vie­nos rei­kia vis dau­giau. Pa­vyz­džiui, EB­PO ša­ly­se mo­kes­čiai su­da­ro vi­du­ti­niš­kai per 30 proc. bend­ro­jo vi­daus pro­duk­to (BVP), o skur­džiau­sio­se - vos ke­lio­li­ka. Svar­bu tai keis­ti. Sėk­min­gi Pie­tų Ko­rė­jos, Ki­ni­jos, Sin­ga­pū­ro pa­vyz­džiai ro­do, kaip pri­va­čios in­ves­ti­ci­jos pa­dė­jo ša­lims. Ži­no­ma, yra pra­stų in­ves­tuo­to­jų, ku­rie, pa­vyz­džiui, ter­šia ap­lin­ką, ta­čiau aps­kri­tai plė­trai bū­ti­na pri­trauk­ti vers­li­nin­kų. Tar­ki­me, Ki­ni­ja šian­dien pa­ga­mi­na 70 proc. vi­sų mo­bi­lių­jų te­le­fo­nų pa­sau­ly­je, o tai su­ku­ria dau­gy­bę dar­bo vie­tų. Nuo 2000-ųjų ki­nų at­ly­gi­ni­mai ky­la vi­du­ti­niš­kai po 12 proc. kas­met.

Trūks­ta ryž­tin­gų politikų

- Nu­ste­bau su­ži­no­ju­si, kad Ki­ni­ja, Bra­zi­li­ja, In­di­ja yra ša­lys, ku­rios vie­nu me­tu ir gau­na par­amos, ir ski­ria jos ki­tiems.

- Taip vei­kia nau­ja­sis pa­sau­lis, to­kių vals­ty­bių yra kur kas dau­giau. Ga­liu pa­aiš­kin­ti Tur­ki­jos pa­vyz­džiu: ji gau­na par­amos plė­trai, tar­ki­me, iš Vo­kie­ti­jos, nes šios ša­lies pra­mo­nė la­biau pa­žen­gu­si, - ga­li mo­ky­tis, pe­rim­ti tech­no­lo­gi­jas, vers­lo pra­kti­ką. Tuo pat me­tu Tur­ki­ja yra vie­na pa­grin­di­nių in­ves­tuo­to­jų Af­ri­ko­je, ypač So­ma­ly­je. Pir­mas marš­ru­tas oro bend­ro­vės „Tur­kish Air­li­nes" lėk­tu­vu iš sos­ti­nės Mo­ga­di­šo bu­vo į Stam­bu­lą. So­ma­lis gau­na nau­dos iš Tur­ki­jos, ši - iš Vo­kie­ti­jos. Af­ri­kos ša­lims leng­viau mo­ky­tis iš Tur­ki­jos, ku­ri ta­po in­dus­tri­ne vals­ty­be per pa­sta­ruo­sius du de­šimt­me­čius, o ne iš Vo­kie­ti­jos, ku­ri yra in­dus­tri­nė jau nuo XIX am­žiaus.

Jei pa­klaus­tu­mė­te žmo­nių, kas ski­ria dau­giau­sia par­amos plė­trai, dau­gu­ma grei­čiau­siai at­sa­ky­tų, kad Šve­di­ja. Iš tie­sų ab­so­liu­čiais skai­čiais - JAV, o pa­gal par­amos kie­kį, ten­kan­tį vie­nam gy­ven­to­jui, - Jung­ti­niai Ara­bų Emy­ra­tai. Jie tu­rė­tų bū­ti įver­tin­ti už tai, kad tiek daug da­ro.

- Ta­čiau ne vi­sos kles­tin­čios ša­lys no­ri da­ly­tis tuo, ką tu­ri. Ga­li­me pri­si­min­ti, kad Aus­tra­li­jos prem­je­ras To­ny Ab­bot­tas ne­se­niai ge­ro­kai su­ma­ži­no par­amą plė­trai.

- Vie­na rim­čiau­sių prob­le­mų - pa­sau­lio ly­de­rių, ku­riems rū­pė­tų ši sri­tis, trū­ku­mas. Iš es­mės jau ži­no­me, kaip rei­kia nai­kin­ti skur­dą, ko­vo­ti su kli­ma­to kai­ta, bet ne­tu­ri­me ryž­tin­gų po­li­ti­kų. Su­pran­ta­ma, kur kas pa­pras­čiau veik­ti, kai esi JAV ar Ki­ni­jos pre­zi­den­tas, o ne Lie­tu­vos prem­je­ras.

Ta­čiau tai ne­reiš­kia, kad ma­žos vals­ty­bės ne­ga­li im­tis ly­de­rių vaid­mens. Pa­sta­rai­siais me­tais dau­gy­bė pa­sau­li­niu mas­tu svar­bių pro­ce­sų bu­vo ini­ci­juo­ti ti­krai ne di­džiau­sių ša­lių. Di­de­lę įta­ką ga­li da­ry­ti ne tik po­li­ti­kai, bet ir pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės ak­ty­vis­tai, pa­vyz­džiui, No­be­lio tai­kos pre­mi­jos lau­rea­tas, eko­no­mis­tas iš Bang­la­de­šo Mu­ha­me­das Ju­nu­sas ar ai­rių gru­pės U2 dai­ni­nin­kas Bo­no. Ne­tu­rė­tu­me ly­de­rių vaid­mens pa­lik­ti tik JAV ar Ki­ni­jai, ga­li­me ei­ti į prie­kį iš dau­ge­lio skir­tin­gų po­zi­ci­jų.