Nacionalinė premija – įvertinimas už indėlį kuriant valstybę
Na­cio­na­li­nė pre­mi­ja yra įver­ti­ni­mas už di­de­lį jaus­mo ir min­ties dar­bą, da­ly­va­vi­mą ku­riant vals­ty­bę, svei­kin­da­ma pre­mi­jos lau­rea­tus sa­ko pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė.

„Li­ki­mas, ypač jums, do­va­no­jo ne­leng­vą kū­rė­jo mi­si­ja, esa­te at­vi­ri ir lais­vi, ne­sie­kian­tys įtik­ti ar pa­tik­ti, bet jau­čian­tys at­sa­ko­my­bę už tuos, ku­rie skai­tys ir klau­sys, žiū­rės ir no­rės su­pras­ti. Na­cio­na­li­nė pre­mi­ja – tai įver­ti­ni­mas už kū­ry­bi­nia­me ke­ly­je pa­siek­tas aukš­tu­mas, už di­de­lį jaus­mo ir min­ties dar­bą, da­ly­va­vi­mą ku­riant vals­ty­bę“, – per lau­rea­tų ap­do­va­no­ji­mo ce­re­mo­ni­ją Pre­zi­den­tū­ro­je sa­kė D.Gry­baus­kai­tė.

Pra­ėju­sių me­tų pre­mi­jos tre­čia­die­nį įteik­tos ra­šy­to­jui Val­dui Pa­pie­viui, ak­to­riui Vy­tau­tui Anu­žiui, re­ži­sie­riui Gy­čiui Luk­šui, džia­zo mu­zi­kams Via­čes­la­vui Ga­ne­li­nui, Vla­di­mi­rui Ta­ra­so­vui, Vla­di­mi­rui Če­ka­si­nui, ar­chi­tek­tui Aud­riui Amb­ra­sui, ta­py­to­jai Rū­tai Ka­ti­liū­tei.

D.Gry­baus­kai­tė ap­gai­les­ta­vo, kad pre­mi­jos įtei­kia­mos tik kar­tą per me­tus ir tik še­šiems lau­rea­tams.

„Bet ir tie še­ši yra mū­sų pa­si­di­džia­vi­mas (...). Dė­ko­ju kiek­vie­nam, kad sa­vo kū­ri­niuo­se jau­čia­te mei­lę žmo­gui ir Lie­tu­vai, kad ne­sus­to­ja­te, to­liau ei­na­te į prie­kį. Lin­kiu ne­iš­sen­kan­čių kū­ry­bi­nių šal­ti­nių“, – tei­gė ša­lies va­do­vė.

A.Amb­ra­sas ap­do­va­no­tas už jau­kų mies­to erd­vių for­ma­vi­mą ir tvar­kos ja­me at­sa­ko­my­bę, ak­to­rius V.Anu­žis – už kla­si­ki­nės ak­to­ri­nės mo­kyk­los šiuo­lai­kiš­ku­mą. Džia­zo mu­zi­kan­tai V.Ga­ne­li­nas, V.Ta­ra­so­vas ir V.Če­ka­si­nas įver­tin­ti už Lie­tu­vos džia­zo mo­kyk­los su­kū­ri­mą. Ta­py­to­ja R.Ka­ti­liū­tė ap­do­va­no­ji­mą ga­vo už abs­trak­čio­sios ta­py­bos kū­ry­bin­gu­mą, ki­no re­ži­sie­rius G.Luk­šas – už kū­ry­biš­ką na­cio­na­li­nės li­te­ra­tū­ros in­terp­re­ta­ci­ją ki­no kal­ba, ra­šy­to­jas V.Pa­pie­vis – už eg­zis­ten­ci­nės pa­tir­ties raiš­ką ir at­nau­jin­tą ro­ma­no es­te­ti­ką.

Kul­tū­ros mi­nis­trė Lia­na Ruo­ky­tė – Jons­son dė­ko­jo lau­rea­tams už at­si­da­vi­mą sa­vo pa­šau­ki­mui ir už as­me­ni­nį pa­vyz­dį.

„E­su įsi­ti­ki­nu­si, kad jūs, kū­rė­jai, esa­te kel­ro­džiai, jūs ve­da­te ir įkve­pia­te mus, pri­ar­ti­na­te žmo­gaus bū­ties ir dva­si­nės raiš­kos ho­ri­zon­tus, su­jun­gia­te glo­ba­lu­mą ir as­me­ni­nės bū­ties tra­pu­mą į vien­ti­są ir har­mo­nin­gą me­no kal­bą“, – į kū­rė­jus krei­pė­si mi­nis­trė.

Na­cio­na­li­nės kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jos ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kė Vik­to­ri­ja Dau­jo­ty­tė pa­brė­žė, kad šių­me­ti­niai lau­rea­tai ak­ty­viai da­ly­vau­ja ne tik Lie­tu­vos, bet ir Eu­ro­pos, pa­sau­li­nės kū­ry­bos lau­ke, ji pri­mi­nė per­nai mi­ru­sio bu­vu­sio ko­mi­si­jos pir­mi­nin­ko Leo­ni­do Dons­kio žo­džius, jog „sėk­mė nie­ka­da nė­ra ga­lu­ti­nė“.

„Tad bu­dė­ki­te, mie­li lau­rea­tai, bu­dė­ki­te sa­vo dva­sia ir kū­ry­ba, bu­dė­ki­te ir bu­din­ki­te, ug­dy­ki­te sa­vo mo­ki­nius, įkvėp­ki­te juos dirb­ti tė­vy­nės ir žmo­ni­jos la­bui“, – sa­kė ji.

Lau­rea­tams – svar­biau­sias ry­šys su Lietuva

Tris­de­šimt me­tų Iz­rae­ly­je gy­ve­nan­tis V.Ga­ne­li­nas, at­vy­kęs į ce­re­mo­ni­ją at­sip­ra­šė, kad į su­si­rin­ku­sius krei­pia­si ne lie­tu­vių, o ru­sų kal­ba. Jis sa­ko su­si­mąs­tan­tis apie sa­vo li­ki­mą ir be­ga­lę at­si­tik­ti­nu­mų, ku­rie su­for­ma­vo jo ry­šį su Lie­tu­va.

„Anks­čiau ne­ži­no­jau, kad ma­no pa­var­dė Ga­ne­li­nas heb­ra­jų kal­ba reiš­kia „die­viš­ka­sis so­das“. Tuo­met pra­dė­jau pa­ste­bė­ti, ko­kia­me so­de aš gy­ve­nu. Kai ma­ne vai­kys­tė­je li­ki­mas at­ve­dė į Lie­tu­vą, aš trum­pam pa­te­kau pas mo­ky­to­ją, ku­ri tu­rė­jo Lie­tu­vos is­to­ri­jos pa­slap­tį. Kai aš pas ją at­ėjau, pir­mą­kart pa­ma­čiau ri­te­rį ant žir­go – Lie­tu­vos sim­bo­lį. Bu­vo di­de­lis emo­ci­nis im­pul­sas (...). Ji man lei­do mo­ky­tis pa­kan­ka­mai lais­vai, nes aš vi­suo­met Bet­ho­ve­ną pa­pil­dy­da­vau įvai­riais im­pro­vi­za­ci­niais da­ly­kais. Po šio kar­to vi­sa­da ju­tau jung­tį su Lie­tu­vą“, – kal­bė­jo jis.

V.Ga­ne­li­nas pri­si­mi­nė sa­vo at­si­tik­ti­nai už­si­mez­gu­sias pa­žin­tis su Rai­mon­du Va­ba­lu, Arū­nu Žeb­riū­nu ir ki­tais Lie­tu­vos re­ži­sie­riais, pa­tir­tį ku­riant mu­zi­ką fil­mams. Jis taip pat sa­kė, kad jau iš­vy­kęs gy­ven­ti į Iz­rae­lį ir ga­vęs pa­siū­ly­mą dės­ty­ti Mu­zi­kos aka­de­mi­jo­je su­pra­to, jog vi­sos vie­tos jau užim­tos, ta­čiau pa­aiš­kė­jo, kad pro­rek­to­rius yra pia­nis­tas iš Lie­tu­vos.

„Perž­vel­gęs ma­no dos­jė, jis nu­spren­dė ras­ti man dės­ty­to­jo vie­tą. Tad šios ne­si­bai­gian­čios jung­tys su Lie­tu­va tę­sia­si iki šiol“, – tei­gė mu­zi­kan­tas.

Ak­to­rius V.Anu­žis su­si­rin­ku­siems sa­kė be­siil­gin­tis lai­ko, kai „tea­tras bu­vo už­krės­tas idea­lis­ti­niais nu­si­tei­ki­mais“ ir ti­kė­ji­mu, jog ga­li­ma at­ras­ti at­sa­ky­mą į am­ži­ną žmo­gaus bū­tį.

„Tru­pu­tė­lį il­giuo­si to lai­ko, ka­da ak­to­riaus, vai­dy­bos me­nas bu­vo iš­skir­ti­nis, o ak­to­riaus po­zi­ci­ja bu­vo ak­to­rius mi­sio­nie­rius, ak­to­rius me­ni­nin­kas, ak­to­rius kū­rė­jas. Tru­pu­tė­lį il­giuo­si lai­ko, kuo­met Mak­be­to ais­trą, Ham­le­to ap­sisp­ren­di­mą, ka­ra­liaus Ly­ro pra­re­gė­ji­mą ak­to­rius tu­rė­jo įkū­ny­ti, iš­gy­ven­ti pats, be jo­kių ypa­tin­gų pa­gal­bų: ypa­tin­gos re­ži­sū­ri­nės iš­mo­nės, skan­da­lin­gos in­terp­re­ta­ci­jos ar­ba pi­gaus šiuo­lai­ki­ni­mo. Bet aš ti­kiu, kad lai­kas, ant tea­tro al­to­riaus iš­kė­lęs sek­lią so­cia­li­nę prob­le­ma­ti­ką – ne­il­gas, ti­kiu vai­dy­bos me­no su­kles­tė­ji­mu, ku­ris rem­sis ak­to­riaus sie­los ju­de­siais ir aukš­tu pro­fe­sio­na­lu­mu“, – kal­bė­jo ak­to­rius.

Ta­py­to­ja R.Ka­ti­liū­tė džiau­gė­si, kad jai skir­ta pre­mi­ja at­kreip­tas dė­me­sys į ta­py­bą ir vy­lė­si, jog jau­ni me­ni­nin­kai su­lauks di­des­nio dė­me­sio. Už pre­mi­ja, be ki­ta ko, ji dė­ko­jo sa­vo tė­vui ra­šy­to­jui Vik­to­rui Ka­ti­liui, iš­gy­ve­nu­siam Si­bi­ro trem­tį, ma­mai skau­tei, se­se­riai, ku­ri, pa­sak jos, kar­tais at­sto­da­vo ma­mą, ta­len­tin­giems vai­kams ir vai­kai­čiams bei se­ne­liui už tai, kad „šis taip su­pin­da­vo ka­se­les, kad net pu­sę die­nos verk­da­vau“.

„Man žmo­gus be me­no – kaip pra­ras­tas, me­nas rei­ka­lin­gas in­di­vi­dua­ly­bei at­si­ras­ti, tar­pu­sa­vio kul­tū­rai vys­ty­ti. Ste­biu ge­rus po­ky­čius, kad ir pa­vė­luo­tai: vie­nas po ki­to iš­lei­džia­mi al­bu­mai, dar vis skau­di prob­le­ma yra me­no edu­ka­ci­ja mo­kyk­lo­se, mu­zie­juo­se, dar ne­iš­ju­da pri­va­čių mu­zie­jų stei­gi­mas, kas ki­to­se ša­ly­se yra nor­ma, kū­ri­niai vis dar tū­no fon­duo­se, pri­va­čio­se ko­lek­ci­jo­se“, – ap­gai­les­ta­vo me­ni­nin­kė.

Ki­no re­ži­sie­rius G.Luk­šas tvir­ti­no, kad kaip ge­riau­sias gy­ve­ni­mo aki­mir­kas jis pri­si­me­na fil­mų kū­ri­mo pro­ce­są.

„Tai ir bu­vo pil­na­ver­tis, pra­smin­gas, ti­kra­sis gy­ve­ni­mas, vi­są li­ku­sį gy­ve­ni­mą lau­kiau, lau­kiau, kaip lau­kia bė­gi­kas star­ti­nio pis­to­le­to šū­vio – jis jau pa­si­ruo­šęs, su­si­kau­pęs, kiek­vie­na jo ląs­te­lė bė­ga, te­rei­kia jį pa­leis­ti. Pa­sta­rai­siais me­tais tie star­to šū­viai man, be­lau­kian­čiajmm, vis re­čiau pa­si­girs­ta, ap­si­dai­ręs pa­ma­tau, kad vie­nas toks be­li­kau, o ir bė­gi­mo ta­ke­lis, ku­ria­me lau­kiu, ko ge­ro, at­sar­gi­nis“, – kal­bė­jo re­ži­sie­rius.

Ke­lis de­šimt­me­čius Par­yžiu­je gy­ve­nan­tis ra­šy­to­jas V.Pa­pie­vis dė­ko­jo, kad ne­bu­vo pa­mirš­tas, kaip ir ki­ti už­sie­ny­je gy­ve­nan­tys Lie­tu­vos me­ni­nin­kai. Jis sa­kė, kad ne­pai­sant kur be­bū­tų kū­rė­jas, ti­krai­siais na­mais iš­lie­ka lie­tu­vių kal­ba.

„Man re­gis, kad mū­sų lai­kais žo­dis emig­ran­tas tru­pu­tį ne­be­ten­ka pra­smės. Ga­li gy­ven­ti Lie­tu­vo­je, o iš jos bū­ti se­niai iš­va­žia­vęs, ga­li gy­ven­ti sve­čio­je ša­ly­je, o gy­ven­ti la­biau Lie­tu­vo­je, nei kai ku­rie jo­je iš ti­krų­jų gy­ve­nan­tie­ji. Man emig­ra­ci­ja – ne geog­ra­fi­nė, bet dva­si­nė są­vo­ka. (...) Geog­ra­fi­ne pra­sme, Lie­tu­va – ne­be­ma­ža. Ji – nuo Vil­niaus iki Či­ka­gos, nuo Par­yžiaus iki to­li­miau­sių pa­sau­lio kraš­tų, o di­džią­ją dva­si­nę Lie­tu­vos ku­ni­gaikš­tys­tę mums ir to­liau rei­kia kur­ti da­li­jan­tis sa­vo džiaugs­mais ir skaus­mais, lai­mė­mis ir ne­lai­mė­mis. Ji nie­ka­da ne­bus su­kur­ta, tai nuo­la­ti­nė, tęs­ti­nė kū­ry­ba“, – kal­bė­jo V.Pa­pie­vis.

Ar­chi­tek­tas A.Amb­ra­sas pa­brė­žė, kad ar­chi­tek­tū­ra yra pri­vi­le­gi­juo­ta me­no for­ma, ku­ri kar­tais at­spa­res­nė lai­kui, nei ki­ti me­nai.

„Ga­li bū­ti, kad tau­tos ga­lia ir sly­pi kul­tū­ro­je, o kul­tū­ra – ar­chi­tek­tū­ro­je. Kny­gas ga­li­ma de­gin­ti, spek­tak­lius – užd­raus­ti, mu­zi­kos – ne­leis­ti at­lik­ti, fil­mų – ne­ro­dy­ti, o pa­sta­tuo­se įkū­ny­ta ar­chi­tek­tū­ra nė­ra taip leng­vai iš­tri­na­ma. Ji tu­ri šan­są iš­lik­ti au­ten­tiš­ku, kas­dien pa­ti­ria­mu tau­tos kul­tū­ri­niu ženk­lu, ga­lin­čiu įkvėp­ti at­ei­ties kar­tas“, – kal­bė­jo ar­chi­tek­tas.

Na­cio­na­li­nė kul­tū­ros ir me­no pre­mi­ja sie­kia 30 tūkst. 400 eu­rų.

Lie­tu­vos na­cio­na­li­nės kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jos tei­kia­mos kas­met nuo 1989 me­tų.