Mūšis dėl nykštuko
Tiš­ke­vi­čių dva­ro par­ką pri­ke­lian­tys Kre­tin­gos mu­zie­ji­nin­kai ar­ti­miau­siu me­tu kreip­sis į ko­le­gas Kau­ne, kad bron­zi­nio nykš­tu­ko skulp­tū­ra bū­tų grą­žin­ta į bu­vu­sią vie­tą.

Me­no kū­ri­nį, siek­da­mas iš­sau­go­ti, 1924 me­tais Kau­no Vy­tau­to Di­džio­jo ka­ro mu­zie­jui do­va­no­jo pats Kre­tin­gos gra­fas Alek­sand­ras Tiš­ke­vi­čius. „Tvar­kant dva­ro par­ką, bus at­kur­ti trys iš pen­kių so­de vei­ku­sių fon­ta­nų, o vie­ną jų nuo XIX am­žiaus pa­bai­gos puo­šė uo­lą ske­lian­čio nykš­tu­ko skulp­tū­ra. Ta­čiau da­bar ji yra Kau­ne. Bū­tų la­bai sim­bo­liš­ka jį grą­žin­ti į gim­ti­nę, ten, kur jis ir bu­vo“, - LŽ sa­kė Kre­tin­gos mu­zie­jaus di­rek­to­rė Vi­da Ka­nap­kie­nė.

Ta­čiau Kau­no Vy­tau­to Di­džio­jo ka­ro mu­zie­jaus va­do­vy­bė ne­no­ri grą­žin­ti skulp­tū­ros ir siū­lo at­lie­ti be­to­ni­nę ko­pi­ją, kaip jau pa­da­rė Bir­žai, ku­rių liū­tų ori­gi­na­lai taip pat yra Kau­ne.

Die­vai­tis Kaukelis

Kau­no Vy­tau­to Di­džio­jo ka­ro mu­zie­jaus Vie­ny­bės aikš­tė­je fon­ta­ną puo­šian­ti nykš­tu­ko skulp­tū­ra jau spė­jo tap­ti vie­nu iš šio mies­to sim­bo­lių, nau­do­ja­mų rep­re­zen­tuo­ti Kau­ną rek­la­mo­se, o 2002 me­tais jo nuo­trau­ka pui­ka­vo­si ant vie­šo­jo trans­por­to mė­ne­si­nių bi­lie­tų. Be­je, tar­pu­ka­riu bu­vo iš­leis­tas ir at­vi­ru­kas su šios skulp­tū­ros at­vaiz­du – jis bu­vo toks po­pu­lia­rus, kad rei­kė­jo pa­kar­to­ti­nio ti­ra­žo.

Ta­čiau ma­žai kam ži­no­ma, kad skulp­tū­ra į Kau­ną per­kel­ta iš Kre­tin­gos. Jos vie­ta nuo XIX a. pa­bai­gos - žvaigž­dės for­mos fon­ta­nas gra­fų Tiš­ke­vi­čių dva­ro par­ke.

Po Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro Kre­tin­gos dva­ras bu­vo nu­ste­ken­tas, de­gė vie­nas jo kor­pu­sų. Dva­ro val­dy­to­jas Alek­sand­ras Tiš­ke­vi­čius taip pat iš­gy­ve­no ne ge­riau­sius lai­kus, gra­fas ne­be­tu­rė­jo lė­šų sa­vo val­doms at­sta­ty­ti, to­dėl nykš­tu­ko skulp­tū­rą nu­spren­dė pa­do­va­no­ti Kau­nui.

Mi­to­lo­gi­nė bū­ty­bė į lai­ki­ną­ją sos­ti­nę at­ga­ben­ta 1924 me­tais ir bu­vo pa­va­din­ta die­vai­čiu kau­ke­liu, mat lie­tu­viš­ko­je tau­to­sa­ko­je nykš­tu­kų mo­ty­vų nė­ra. Is­to­ri­kai tvir­ti­na, kad skulp­tū­ra ne­bu­vo leng­va ran­ka ati­duo­ta, nes ji, kaip mi­nė­ta, de­šimt­me­čius puo­šė pra­ban­gų Kre­tin­gos dva­ro par­ką ir bu­vo bran­gi Tiš­ke­vi­čiams. „Nykš­tu­kas ati­duo­tas iš bė­dos, gel­bė­jant jį nuo su­ny­ki­mo. Juk vi­sos ki­tos fon­ta­nų skulp­tū­ros din­go, o nykš­tu­kas, nors ir Kau­ne, bet iš­li­ko. Be­je, gra­fas Alek­sand­ras pa­lai­kė la­bai ge­rus da­ly­ki­nius ir bi­čiu­liš­kus san­ty­kius su Vy­tau­to Di­džio­jo ka­ro mu­zie­jaus įkū­rė­ju, ge­ne­ro­lu ir ar­cheo­lo­gu kre­tin­giš­kiu Vla­du Na­ge­vi­čiu­mi, ka­si­nė­ju­siu mū­sų ra­jo­no ar­cheo­lo­gi­jos pa­mink­lus“, - LŽ pa­sa­ko­jo V. Ka­nap­kie­nė.

Be­je, nykš­tu­kas so­viet­me­čiu ste­bė­ti­nai iš­ven­gė su­nai­ki­ni­mo, mat 1949-ai­siais bu­vo liep­ta de­mon­tuo­ti vi­sus Kau­no Vie­ny­bės aikš­tė­je esan­čius su lie­tu­vių tau­tiš­ku­mu su­si­ju­sius pa­mink­lus. Tik nykš­tu­kas ne­bu­vo trak­tuo­tas kaip tau­ti­nės ideo­lo­gi­jos sim­bo­lis, to­dėl ir bu­vo pa­lik­tas. Taip skulp­tū­ra aikš­tė­je li­ko vie­ni­ša ir ne­by­li so­vie­tų bar­ba­riz­mo liu­dy­to­ja.

Grįž­tų namo

Kre­tin­gos mu­zie­ji­nin­kai įsi­ti­ki­nę, kad ne­gan­dų me­tais po vi­są ša­lį iš­blaš­ky­ti me­ni­niai eks­po­na­tai tu­ri grįž­ti į sa­vo vie­tas. „1875 me­tais Kre­tin­gos dva­rą įsi­gi­jęs Juo­za­pas Tiš­ke­vi­čius ėmė­si jį pert­var­ky­ti. Bu­vo su­kur­tas to me­to še­dev­ras žie­mos so­das, im­tas for­muo­ti ir par­kas. XIX a. pa­bai­go­je jis bu­vo pri­pa­žin­tas gra­žiau­siu par­ku Tel­šių aps­kri­ty­je. Ne­at­sie­ja­ma ang­liš­ko ir pra­ncū­ziš­ko sti­lių par­ko da­lis bu­vo jo ma­žo­sios ar­chi­tek­tū­ros ele­men­tai: fon­ta­nai su skulp­tū­ro­mis“, - pa­sa­ko­jo V. Ka­nap­kie­nė.

Par­ke van­duo tryš­ko iš pen­kių fon­ta­nų, ke­tu­ri jų su­nai­kin­ti. „Vie­ną fon­ta­ną at­sta­tė­me. Ar­ti­miau­siuo­se pla­nuo­se – at­sta­ty­ti dar du, bu­vu­sius į pie­tus nuo dva­ro rū­mų. Vie­nas jų – žvaigž­dės for­mos, bū­tent ja­me sto­vė­jo mū­sų nykš­tu­kas. Uo­lą ske­lian­ti mi­to­lo­gi­nė bū­ty­bė bu­vo ne­at­sie­ja­ma par­ko da­lis iki Tiš­ke­vi­čių šei­mą iš­ti­ku­sių ne­gan­dų, kai skulp­tū­ra ati­te­ko Kau­no mu­zie­jui“, - tei­gė Kre­tin­gos mu­zie­jaus di­rek­to­rė. Ji pa­brė­žė, kad nykš­tu­kas nie­kaip ne­su­si­jęs su ka­ro te­ma­ti­ka, o tuo­met be­si­ku­rian­čiam Vy­tau­to Di­džio­jo ka­ro mu­zie­jui bu­vo do­va­no­tas sten­gian­tis jį iš­gel­bė­ti nuo su­nai­ki­ni­mo. „Bū­tų idea­lu, jei ši uni­ka­li skulp­tū­ra grįž­tų į Kre­tin­gą, į re­ne­san­są pa­ti­rian­tį par­ką. Ra­šy­si­me užk­lau­si­mą kau­nie­čiams, pra­šy­si­me svars­ty­ti to­kią ga­li­my­bę. Jei Vy­tau­to Di­džio­jo ka­ro mu­zie­jus vis dėl­to ne­su­tiks grą­žin­ti skulp­tū­ros, ban­dy­si­me at­lie­ti jos ko­pi­ją“, - sa­kė V. Ka­nap­kie­nė.

Kau­nas neatiduos

Ta­čiau kau­nie­čiai jau iš anks­to ne­nu­si­tei­kę net leis­tis į kal­bas apie skulp­tū­ros per­ve­ži­mą į Že­mai­ti­ją. „Mū­sų kraš­to is­to­ri­ja la­bai komp­li­kuo­ta. Štai bron­zi­niai liū­tai iš Bir­žų ir­gi pa­te­ko į mū­sų mu­zie­jų. So­viet­me­čiu dėl jų vy­ko ar­šūs de­ba­tai tuo­me­ti­nė­je Kul­tū­ros ir švie­ti­mo mi­nis­te­ri­jo­je. Ta­čiau nu­spręs­ta, kad ne­ver­ta per­ra­ši­nė­ti is­to­ri­jos, ir to­dėl pa­siū­ly­ta iš­lie­ti be­to­ni­nes liū­tų skulp­tū­rų ko­pi­jas“, - pri­si­mi­nė Kau­no Vy­tau­to Di­džio­jo ka­ro mu­zie­jaus di­rek­to­rius Kęs­tu­tis Kur­še­lis.

Anot jo, die­vai­čio kau­ko skulp­tū­ra yra jau na­tū­ra­liai įsi­lie­ju­si į Vie­ny­bės aikš­tės vaiz­dą, ji ta­po vie­nu mėgs­ta­miau­sių Kau­no sim­bo­lių. „Ne­rei­kė­tų kal­ti pleiš­to tarp dvie­jų mies­tų ir dvie­jų mu­zie­jų dėl tos skulp­tū­ros. Kre­tin­giš­kiams su­teik­si­me vi­sas ga­li­my­bes pa­si­da­ry­ti jos ko­pi­ją, o ori­gi­na­las te­gul lie­ka pas mus. Taip, su ka­ru nykš­tu­kas ne­tu­ri nie­ko bend­ra, ta­čiau jis yra is­to­ri­nė, me­ni­nė ver­ty­bė, sau­go­ma mū­sų mu­zie­ju­je. Skulp­tū­ros de­mon­ta­vi­mas Kau­ne su­kel­tų daug ne­igia­mų emo­ci­jų, to­dėl apie tai net ne­be­ver­ta dis­ku­tuo­ti. Pa­li­ki­me nykš­tu­ką ra­my­bė­je“, - siū­lė jis, va­din­da­mas skulp­tū­rą vie­nu iš sa­kra­li­nių Kau­no ir mu­zie­jaus ak­cen­tų.

No­ri ir gintaro

Tuo me­tu kre­tin­giš­kiai už­si­mo­jo ko­vo­ti ne tik dėl nykš­tu­ko, bet ir dėl ki­tų mu­zie­jaus eks­po­na­tų, ku­rie at­si­dū­rė lai­ki­no­jo­je sos­ti­nė­je. „1936 me­tais Kre­tin­gos mu­zie­jų pa­sie­kė ne­įkai­no­ja­ma mi­ru­sio gra­fo Fe­lik­so Tiš­ke­vi­čiaus žmo­nos An­ta­ni­nos do­va­na. Gra­fie­nė mu­zie­jui įtei­kė 148 gin­ta­ro ar­te­fak­tų rin­ki­nį. Tai dau­giau­sia ar­cheo­lo­gi­niai eks­po­na­tai iš pa­jū­rio ka­pi­ny­nų, ne­oli­ti­nių gy­ven­vie­čių. Ši mu­zie­ji­nė ver­ty­bė bu­vo de­mons­truo­ja­ma par­odo­je Par­yžiu­je ir lai­ko­ma vie­na ver­tin­giau­sių gin­ta­ro ko­lek­ci­jų Lie­tu­vo­je. Tar­pu­ka­riu net ke­li Kau­no mu­zie­jai sie­kė iš gra­fie­nės pirk­ti tą rin­ki­nį, ta­čiau ji pri­myg­ti­nai at­si­sa­kė par­duo­ti ki­tam mies­tui ir do­va­no­jo jį Kre­tin­gai“, - pa­sa­ko­jo V. Ka­nap­kie­nė.

Vė­liau eks­po­na­tai bu­vo pa­sko­lin­ti Kau­no Vy­tau­to Di­džio­jo ka­ro mu­zie­jui, bet Kre­tin­gai jie ne­grą­ži­na­mi iki šiol. Tai – tar­si mu­zie­ji­nin­kys­tės kri­mi­na­las. Anot di­rek­to­rės, dar 1998 me­tais bu­vo ra­šy­ti raš­tai kau­nie­čiams ir pri­min­ta, kad gin­ta­ro ko­lek­ci­ja pri­klau­so Kre­tin­gos mu­zie­jui ir tu­ri bū­ti jam grą­žin­ta.

„Ne­su­lau­kė­me jo­kio at­sa­ky­mo. Da­bar vėl ban­dy­si­me ape­liuo­ti į is­to­ri­nį tei­sin­gu­mą. Juk gai­vi­nant dva­rus bū­ti­na į juos su­grą­žin­ti ir tai, kas ten bu­vo. Tik taip įma­no­ma at­kur­ti jų di­dy­bę. Gin­ta­ro rin­ki­niai tu­ri bū­ti eks­po­nuo­ja­mi Kre­tin­go­je, o ne už 200 ki­lo­me­trų esan­čia­me mu­zie­ju­je, ku­riam gra­fie­nė net at­si­sa­kė par­duo­ti rin­ki­nį“, - įsi­ti­ki­nu­si mu­zie­jaus va­do­vė. Ta­čiau K. Kur­še­lis tu­ri sa­vo ar­gu­men­tų ir dėl gin­ta­ro ko­lek­ci­jos. „Ti­krai ne­ke­ti­na­me jos ati­duo­ti, ne­bent pa­sko­lin­tu­me ko­kiai nors par­odai. Kaip sa­kiau, ne­per­ra­ši­nė­ki­me is­to­ri­jos“, - kar­to­jo jis.

Tai, kad ypač ver­tin­gi tiek ar­cheo­lo­gi­niai, tiek tai­ko­mo­sios dai­lės eks­po­na­tai iš Kre­tin­gos mu­zie­jaus at­si­dū­rė ki­tur (Kau­ne, Tel­šiuo­se), jau­di­na ir Kre­tin­gos žmo­nes. „Ša­lies mu­zie­jai tu­rė­tų bū­ti drau­giš­kes­ni vie­nas ki­to at­žvil­giu, grą­žin­ti ti­krie­siems šei­mi­nin­kams is­to­ri­jos vin­giuo­se pa­sik­ly­du­sias ver­ty­bes ir eks­po­na­tus. Juk tik sa­vo is­to­ri­nė­je vie­to­je eks­po­na­tai įgy­ja ti­krą­ją ver­tę. Ne­abe­jo­ti­na, kad ir vi­si iš Kre­tin­gos Tiš­ke­vi­čių dva­ro rū­mų per dva­rų na­cio­na­li­za­ci­ją ar ki­tu me­tu po pa­sau­lį iš­si­bars­tę gra­fams pri­klau­sę daik­tai ir ver­ty­bės tu­ri bū­ti grą­žin­ti į Kre­tin­gos mu­zie­jų“, - LŽ sa­kė kre­tin­giš­kis, pa­jū­rio kraš­to is­to­ri­jos ty­ri­nė­to­jas Ro­mual­das Be­niu­šis.