Mums reikia pasikalbėti apie skurdą
Lie­tu­va yra tarp pir­mau­jan­čių Eu­ro­pos Są­jun­go­je pa­gal pa­ja­mų ne­ly­gy­bę. Že­miau skur­do ri­zi­kos ri­bos gy­ve­na kas penk­tas lie­tu­vis. Kaip tai at­si­lie­pia vi­suo­me­nei?

Nelygybė Lietuvoje atsiskleidžia vertinant 20 proc. daugiausia uždirbančių gyventojų pajamas ir 20 proc. mažiausiai. Skirtumas tarp jų yra 7 kartai. ES vidurkis – 5 kartai. Didesnė pajamų nelygybė ES yra tik Bulgarijoje.

Skurdo rizikos riba šiandien Lietuvoje yra laikomi 307 eurai per mėnesį, jeigu žmogus gyvena vienas ir 644 eurai per mėnesį jeigu kalbame apie šeimą su dviem vaikais. Žemiau šių rodiklių gyvena 650 tūkst. lietuvių.

„Lietuvoje apstu mitų apie skurstančius žmones: kad jie neva tinginiai, ar priklausomi nuo alkoholio. Kitaip tariant, kad jie „patys kalti“. Kai iš tikrųjų tarp skurstančiųjų yra didelė dalis pensininkų ar vienišų motinų“, – kalbėjo Vilniaus universiteto sociologė Jekaterina Navickė NYLA podkasto diskusijoje. Pilną diskusijos įrašą išgirskite ČIA.

„Elitinės“ ir „neelitinės“ mokyklos neturėtų egzistuoti

Anot podkasto diskusijoje dalyvavusios antropologės, Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto dėstytojos Aušros Simoniukštytės, toks aukštas pajamų nelygybės ir skurdo lygis yra problema ir žmonėms, esantiems ekonominės hierarchijos viršuje.

„Skurde gyvenančių žmonių problemos tave vis tiek palies, net jeigu priklausai ir vadinamajam viduriniajam sluoksniui, jeigu toks Lietuvoje apskritai egzistuoja. Pavyzdžiui, gali nukentėti nuo kriminalinių veiksmų. Jeigu visuomenėje egzistuoja didžiulė atskirtis, reiškia, toje visuomenėje yra mažiau socialinio teisingumo ir demokratijos. Nuo to kenčiam mes visi.“

Skurde gyvenančių žmonių problemos tave vis tiek palies, net jeigu priklausai ir vadinamajam viduriniajam sluoksniui, jeigu toks Lietuvoje apskritai egzistuoja.

Žurnalistų kolektyvo „Nanook“ vienas įkūrėjų Artūras Morozovas, šiuo metu rašantis knygą apie socialinę atskirtį Lietuvoje, iliustravo tai pavyzdžiu iš neseniai lankytos kaimo šventės.

„Stebėjau bendruomenės dinamiką: ji pasireiškia ir tuo, kaip žmonės susėda prie stalo. Tie, kurie gauna pašalpas, dirba viešuosius darbus, yra socialinės rizikos šeimų grupėse – jie glaudžiasi vieni prie kitų. Kiti žmonės visiškai nenori šalia jų būti.“

Analogiška situacija yra dalyje mokyklų, kur nemokamą maitinimą gaunantys vaikai pietus turi pasiimti atskirai, neturėdami galimybės pasirinkti iš meniu, kaip mokantys vaikai.

Anot J. Navickės, Lietuvoje susidariusi praktika skirstyti mokyklas į elitines ir neelitines yra ydinga: mokslininkė pateikia Suomijos pavyzdį, kur tėvai nekovoja, kad jų vaikai patektų į geresnę mokyklą, nes visos mokyklos turi panašiai geras sąlygas ir mokytojus. Taip pat į jas įtraukiami ir mokiniai iš socialiai pažeidžiamų visuomenės grupių.

„Teko dalyvauti diskusijoje su vienos iš vadinamų elitinių mokyklų mokytoju“, – prisimena A. Simoniukštytė. „Paklausiau, ar jų mokykloje yra bent vienas negalią turintis vaikas. Atsakė, kad „ne“ ir nustebo dėl tokio klausimo.“

Skurdas paveikia mąstymą

Kai žmogui gyvenime ko nors ypač trūksta, ji ar jis visą dėmesį sutelkia į to dalyko gavimą, nematant, kad kiti dalykai lieka apleisti ir dar pablogina jo situaciją.

JAV visuomeninio radijo NPR podkasto „Hidden Brain“ autoriai analizavo „tunelinio matymo“ femoneną. Jis pasireiškia tuo, kad kai žmogui gyvenime ko nors ypač trūksta, ji ar jis visą dėmesį sutelkia į to dalyko gavimą, nematant, kad kiti dalykai lieka apleisti ir dar pablogina jo situaciją.

Tai ypač pasireiškia žmogui esant skurde. Tokiu atveju dėmesys yra sutelkiamas į tuos dalykus, kurie žmogui leistų pasijausti, tarsi jis ar ji neskurstų.

Viena iš A. Morozovo knygos herojų – mama, kuri gavusi pinigų, pirmiausia sūnui nupirko bulvių traškučių – tų pačių, kuriuos valgo jo klasės draugai. Žurnalistas pateikia pavyzdį ir iš kitos šeimos, kuri, nepaisant nepritekliaus namuose, kaupia žurnalo „Žmonės“ numerius, norėdama turėti ryšį su neva siektinu gyvenimo modeliu. Visas šias istorijas pačių pašnekovų lūpomis A. Morozovas sudės į knygą, kurią šiuo metu ruošia.

NYLA podkaste paliestas ir kitas svarbus skurdo ekonomikos žaidėjas – greitųjų kreditų kompanijos, ir vėliau jas sekantys antstoliai. Nors tuokart padėdami žmogui gauti pinigų, ilgoje perspektyvoje kreditai dar labiau nuskurdina juos ėmusius žmones.

Mokslininkė tiki, kad visuomenė be skurdo yra įmanoma – ir tai nereiškia, kad ji turėtų būti totalitarinė.

„Moksliškai įrodyta, kad skurde gyvenantis žmogus patiria nuolatinį stresą – tad ilgainiui jai ar jam priimti racionalinius sprendimus darosi sudėtingiau“, – kalbėjo. J. Navickė.

Mokslininkė tiki, kad visuomenė be skurdo yra įmanoma – ir tai nereiškia, kad ji turėtų būti totalitarinė. Pasirinkimas būti už vartotojiškos, pinigais varomos sistemos turėtų egzistuoti. Bet tai turėtų būti paties žmogaus pasirinkimas, o ne prievarta.

„Man labai patinka indų kilmės ekonomisto, Nobelio premijos laureato Amartya Sen mintis, kad skurdas yra ne apie turėjimą, bet apie galėjimą“ – sakė J. Navickienė. „Apie žmogaus laisvę veikti. Jeigu žmogus turi laisvę veikti, jis gali gyventi miške, jei tik nori. Bet persigalvojęs jis turėtų turėti galimybę grįžti. Tikiu, kad ateisim į visuomenę, kurioje būsim laisvi veikti ir gyventi taip, kaip kiekvienas norime.“

Žmogaus teisių dokumentinio kino festivalis „Nepatogus kinas“ šiemet rodys filmą „Nemokamų pietų visuomenė“ („Free Lunch Society“) apie universalias bazines pajamas. Debatai Vilniuje spalio 8 d., o diskusija spalio 10 d. Filmą ir diskusijas pristato Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje.

Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje

manoteises.lt