Moksleivių ir specialistų balsas: kokių pedagogų Lietuvai reikia šiandien?
Pra­stai par­eng­ti spe­cia­lis­tai, kri­tęs mo­ky­to­jo var­do pres­ti­žas, kai ku­rių sri­čių pe­da­go­gų trū­ku­mas, į už­sie­nio mo­kyk­las bė­gan­tys bai­gia­mų­jų kla­sių moks­lei­viai – švie­ti­mo sis­te­mos pert­var­ko­je pri­si­me­na­mos ir įsi­se­nė­ju­sios ar nau­jai iš­ki­lu­sios bend­ro­jo la­vi­ni­mo mo­kyk­lų prob­le­mos. Koks tu­ri bū­ti šian­die­ni­nis mo­ky­to­jas ir ko­kių la­biau­siai pa­si­gen­da pa­tys Lie­tu­vos moks­lei­viai?

Cha­riz­ma­tiš­kos asmenybės

Moks­lei­viai ir ug­dy­mo įstai­gų va­do­vai no­ri šiuo­lai­kiš­kų, ak­ty­vių ir verž­lių mo­ky­to­jų, ku­rie ne­bi­jo­tų per­ženg­ti ste­reo­ti­pi­nių rė­mų ir ne­bū­tų vien tik da­ly­ki­nių ži­nių per­tei­kė­jai.

„Mo­kyk­los ieš­ko ak­ty­vių, sa­vo spe­cia­ly­bei at­si­da­vu­sių mo­ky­to­jų. No­ri­ma, kad pe­da­go­gai tap­tų moks­lei­vių men­to­riais, vy­res­niais bro­liais ved­liais, ku­riems ne­bū­tų sve­ti­mos jų prob­le­mos. Su­pran­ta­ma, šian­die­ni­nis pe­da­go­gas tu­ri bū­ti ir tech­no­lo­giš­kai iš­pru­sęs, nes di­džio­ji da­lis už­duo­čių at­lie­ka­ma pa­si­tel­kus kom­piu­te­ri­nes tech­no­lo­gi­jas“, – tei­gė Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­to gim­na­zi­jos (KTUG) di­rek­to­rius To­mas Ki­va­ras.

Nors tei­gia­ma, kad Lie­tu­vo­je jau­čia­mas mo­ky­to­jų per­tek­lius, pa­šau­ki­mą pe­da­go­gi­kai tu­rin­čių spe­cia­lis­tų trūks­ta. Moks­lei­viai vis la­biau no­ri cha­riz­ma­tiš­kų as­me­ny­bių, ku­rių ša­lies mo­kyk­lo­se yra vie­ne­tai.

Pa­sak T. Ki­va­ro, to­kius pe­da­go­gus par­eng­ti su­nku, nes daug le­mia įgim­tos as­me­ni­nės sa­vy­bės. Ge­rų ir dar­bui at­si­da­vu­sių mo­ky­to­jų, sa­ko KTU gim­na­zi­jos va­do­vas, yra vie­ne­tai, tad jei­gu ug­dy­mo įstai­ga tu­ri du ar­ba tris to­kius mo­ky­to­jus – jau lai­ko­ma pa­sie­ki­mu.

„Mo­ky­to­jai tu­ri mo­kė­ti su­do­min­ti moks­lei­vius, mo­ty­vuo­ti moks­lui, bū­ti ak­ty­vūs. No­ri­si, kad jie daž­niau nau­do­tų ki­tus mo­ky­mo me­to­dus“, – sa­kė KTUG vie­nuo­lik­to­kas Ed­var­das Lu­ko­šius.

Šiai nuo­mo­nei an­tri­no ir ki­ta KTUG gim­na­zis­tė Lu­ka Ke­me­žy­tė, ma­nan­ti, kad ge­ras mo­ky­to­jas su­pran­ta moks­lei­vį, įsi­gi­li­na į jo no­rus ir lū­kes­čius.

Kū­ry­biš­ku­mas pedagogikoje

Šiuo­lai­ki­nės mo­ky­mo įstai­gos ieš­ko spe­cia­lis­tų, ge­ban­čių moks­lei­vius ir stu­den­tus ves­ti kū­ry­bi­ne link­me bei sie­kian­čių ge­res­nių mo­ky­mo­si re­zul­ta­tų.

„Kū­ry­biš­ku­mas – vie­nas pa­grin­di­nių ele­men­tų, ku­rių rei­kia mo­ky­to­jams, dės­ty­to­jams. O jei­gu jie dar ir ino­va­ci­nes nau­jo­ves ska­tin­tų, švie­ti­mo ap­lin­ko­je bū­tų pa­siek­tas stip­rus pro­ver­žis. De­ja, kol kas dir­ba­ma taip, kaip mus mo­kę pro­fe­so­riai. Rei­kė­tų rem­tis už­sie­nio pra­kti­ka, kai stu­den­tui ne­bū­ti­na vis­ko mo­kė­ti, bet jis ži­no­tų, kur ras­ti rei­kia­mą in­for­ma­ci­ją“, – tei­gia KTU Dės­ty­to­jų aka­de­mi­nių kom­pe­ten­ci­jų cen­tro va­do­vė As­ta Dau­no­rie­nė.

Kol kas mi­nė­ta link­me švie­ti­mo sis­te­mo­je ju­da­ma itin lė­tai. Tam įta­ką da­ro ne­pa­lan­kios ir ne­pa­trauk­lios są­ly­gos pe­da­go­gams, jau­čia­ma ne­pa­kan­ka­ma pa­gar­ba šiai pro­fe­si­jai. Pe­da­go­gus ren­gian­tys spe­cia­lis­tai pri­pa­žįs­ta, kad trūks­ta bend­ra­dar­bia­vi­mo tarp skir­tin­go ly­gio švie­ti­mo įstai­gų, ne­vyk­do­mi bend­ri pro­jek­tai.

„Vis dar nė­ra sis­te­mi­nio po­žiū­rio, ne­su­sė­da­ma prie bend­ro sta­lo su dar­že­lio auk­lė­to­jais, pra­di­nių mo­kyk­lų mo­ky­to­jais, ne­kal­ba­ma su vi­du­ri­nių, gim­na­zi­jų ir uni­ver­si­te­tų dės­ty­to­jais. Vi­si dir­ba at­ski­ruo­se lau­kuo­se, ne­ma­ty­da­mi bend­ro pa­veiks­lo, kaip tu­rė­tų at­ro­dy­ti švie­ti­mo sis­te­ma. Ne­ži­nia ir kaip vie­nin­gai jo­je veik­ti“, – sa­kė A. Dau­no­rie­nė.

Vie­ša pa­slap­tis, kad ne­ma­ža da­lis vie­nuo­lik­to­kų iš­va­žiuo­ja baig­ti moks­lų į ki­tų Eu­ro­pos ša­lių mo­kyk­las, mat sie­kia­ma ne tik ge­res­nio iš­si­la­vi­ni­mo, bet ir ge­res­nių są­ly­gų sto­jant į už­sie­nio uni­ver­si­te­tus. Pa­sak A. Dau­no­rie­nės, rei­kia at­siž­velg­ti į de­mog­ra­fi­nius po­ky­čius ir siek­ti, kad kuo grei­čiau švie­ti­mo sis­te­mo­je įvyk­tų lū­žis: „No­rint po­ky­čių, rei­kia bend­rai spręs­ti, ką da­ry­ti ki­taip. Bū­ti­na kuo grei­čiau su­rem­ti pe­čius, kad iš­lai­ky­tu­me Lie­tu­vo­je jau­ną­ją kar­tą.“

Pres­ti­žo kėlimas

Pa­sta­rai­siais me­tais vi­suo­me­nė su­men­ki­no pe­da­go­go var­dą, nors jų at­lie­ka­mas dar­bas yra itin svar­bus – pa­ste­bi A. Dau­no­rie­nė.

„Gai­la, kad su­griau­ta ge­ro­ji pa­tir­tis, kai pe­da­go­gas lai­ky­tas iš­min­ties šal­ti­niu, tu­rin­čiu pa­kan­ka­mai kom­pe­ten­ci­jos įvai­riais klau­si­mais. Bet rei­kia pra­dė­ti mąs­ty­ti ki­taip, nes jie da­ro di­de­lį dar­bą – ug­do mū­sų vai­kus, iš­ti­sas kar­tas. Ne mo­ky­to­jai tu­ri rea­bi­li­tuo­ti sa­vo var­dą, o vi­suo­me­nė. Pa­gar­ba ir to­le­ran­ci­ja ro­do bran­džios vi­suo­me­nės po­žy­mius, tad rei­kia to siek­ti“, – ma­no A.Dau­no­rie­nė.