Mobilizacija: gyvenimas vyks kaip vykęs
Po ka­ri­nių veiks­mų Ukrai­no­je į vei­kiau teo­ri­nius mo­bi­li­za­ci­jos pla­nus pra­dė­ta žiū­rė­ti pra­ktiš­kai. Už mo­bi­li­za­ci­ją at­sa­kin­gi ša­lies par­ei­gū­nai šian­dien tvir­ti­na, kad Lie­tu­vos pa­si­ren­gi­mas ir va­lia prieš­in­tis yra ge­ra ža­dan­ti, nors di­džiu­lės pro­pa­gan­dos pa­jė­gos įvai­riais ka­na­lais gy­ven­to­jams ban­do įteig­ti prieš­in­gai.

Žlu­gus So­vie­tų Są­jun­gai at­si­ra­do vil­čių, kad lau­kia tai­kus sam­bū­vis. Ne­be­li­ko aki­vaiz­daus prieš­inin­ko ir vi­sa Eu­ro­pa ėmė nu­si­gink­luo­ti. Ma­ny­ta, jog bus ko­vo­ja­ma tik per eks­pe­di­ci­nius ka­rus to­li Af­ri­ko­je ar Azi­jo­je.

Ta­čiau 2001 me­tų rug­sė­jo 11-oji pri­mi­nė, kad di­džiu­lė grės­mė iš­lie­ka net ir esant to­li nuo ka­ro veiks­mų. O 2008-ųjų Ru­si­jos ka­ras su Gru­zi­ja pa­ska­ti­no NA­TO par­eng­ti pla­nus Bal­ti­jos ša­lims ap­gin­ti. Dė­me­sys mo­bi­li­za­ci­jai su­stip­rė­jo ir įga­vo iš­skir­ti­nę reikš­mę po 2014 me­tų Kry­mo oku­pa­ci­jos.

Apie Lie­tu­vos pa­si­ren­gi­mą mo­bi­li­za­ci­jai, ka­ro grės­mei ir lie­tu­vių ga­lią prieš­in­tis „Lie­tu­vos ži­nioms“ pa­sa­ko­jo Mo­bi­li­za­ci­jos ir pi­lie­ti­nio pa­sip­rie­ši­ni­mo de­par­ta­men­to prie Kraš­to ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jos di­rek­to­rius Ma­rius Jatautas bei šio de­par­ta­men­to Mo­bi­li­za­ci­nio ir pi­lie­ti­nio pa­sip­rie­ši­ni­mo ren­gi­mo sky­riaus ve­dė­ja Aud­ro­nė Kaladžinskienė.

Dė­me­sys sustiprėjo

– Są­vo­ką „mo­bi­li­za­ci­ja“ dau­ge­lis su­pran­ta kaip gy­ven­to­jų su­si­tel­ki­mą gin­tis, slėp­tis slėp­tu­vė­se. Ar toks su­vo­ki­mas tei­sin­gas?

M. J.: – Iš tie­sų iš­gir­dę žo­dį „mo­bi­li­za­ci­ja“ dau­ge­lis ma­no, kad vi­si, kam lei­džia svei­ka­ta ir am­žius, tu­rės ei­ti į ka­riuo­me­nę. Ta­čiau mo­bi­li­za­ci­ją su­da­ro du ele­men­tai: ka­ri­nis, pa­vyz­džiui, at­sar­gos ka­ro prie­vo­li­nin­kų šau­ki­mas į ka­riuo­me­nę, už ku­rį at­sa­kin­ga Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė, ir ci­vi­li­nis. Ci­vi­li­nių ins­ti­tu­ci­jų pa­si­ren­gi­mas ga­li­mam ka­ro pa­dė­ties įve­di­mui yra ne ma­žiau svar­bus, už jį at­sa­kin­gas mū­sų de­par­ta­men­tas.

Taip pat daug kas ma­no, kad mo­bi­li­za­ci­ja yra są­my­šis, chao­sas, kai vals­ty­bė nu­sto­ja funk­cio­na­vu­si kaip anks­čiau, o vi­si iš­tek­liai tel­kia­mi tik ka­ri­niam pa­jė­gu­mui stip­rin­ti. Ta­čiau mo­bi­li­za­ci­ja ne re­vo­liu­ci­ja, tai – evo­liu­ci­ja. Ji iš es­mės yra vi­sų sri­čių tęs­ti­nu­mo už­ti­kri­ni­mas. Mes mak­si­ma­liai tu­ri­me da­ry­ti vis­ką, kad gy­ve­ni­mas vyk­tų kaip vy­kęs. Pri­va­lo­me ei­ti į dar­bą, ves­ti vai­kus į mo­kyk­las ir t. t. Tik to­kiu at­ve­ju mū­sų vals­ty­bė iš­liks sta­bi­li. O be kas­die­nės veik­los, mums dar rei­kia pa­pil­do­mai reng­tis blo­giau­siam sce­na­ri­jui – ga­li­mai ka­ro pa­dė­čiai. Tu­ri­me per­žiū­rė­ti per­so­na­lą, gal­būt pa­šauk­ti žmo­nes iš at­os­to­gų, pla­nin­gai kaup­ti spe­ci­fi­nes at­sar­gas.

– Įsi­vaiz­duo­ki­me, kad nu­tin­ka di­de­lė ne­lai­mė. Koks yra de­par­ta­men­to vaid­muo, ką jis tuo me­tu da­ro?

M. J.: – De­par­ta­men­to pa­skir­tis – da­ly­vau­ti for­muo­jant vals­ty­bės mo­bi­li­za­ci­jos, pri­iman­čio­sios ša­lies par­amos ir pi­lie­ti­nio pa­sip­rie­ši­ni­mo po­li­ti­ką, taip pat ją įgy­ven­din­ti. Pa­pras­tai ta­riant, esa­me at­sa­kin­gi už ci­vi­li­nių ins­ti­tu­ci­jų ir pi­lie­čių pa­si­ren­gi­mą ka­ro pa­dė­čiai, jų su­vo­ki­mą, kad pri­rei­kus tu­ri­me gin­tis.

Už vi­sų vals­ty­bei gy­vy­biš­kai svar­bių funk­ci­jų už­ti­kri­ni­mą, iš­sky­rus ka­ri­nę gy­ny­bą, yra at­sa­kin­gos ins­ti­tu­ci­jos: vi­sos 60 sa­vi­val­dy­bių, vi­sos mi­nis­te­ri­jos ir kai ku­rios vals­ty­bės įstai­gos. Jos pri­va­lo nu­ma­ty­ti, ko­kių prie­mo­nių im­sis, jei bus pa­skelb­ta mo­bi­li­za­ci­ja ar net ka­ro pa­dė­tis, tu­ri par­eng­tus ir kas­met at­nau­ji­na­mus sa­vo mo­bi­li­za­ci­jos pla­nus.

A. K.: – Pa­skel­bus mo­bi­li­za­ci­ją de­par­ta­men­tas koor­di­nuo­tų ir kon­tro­liuo­tų mi­nis­te­ri­jų, sa­vi­val­dy­bių ins­ti­tu­ci­jų ir ūkio su­bjek­tų veiks­mus vyk­dant mo­bi­li­za­ci­nes už­duo­tis ir už­ti­kri­nant ka­riuo­me­nės po­rei­kius. De­par­ta­men­tas tu­ri pri­ėji­mą prie duo­me­nų ba­zių, vi­si mo­bi­li­za­ci­jos pla­nai yra jo ži­nio­je.

– Mi­nė­jo­te, kad dė­me­sys mo­bi­li­za­ci­jai su­stip­rė­jo po Mai­da­no. Kaip ruo­šian­tis mo­bi­li­za­ci­jai, ren­giant jos pla­nus rea­guo­ja­ma į geo­po­li­ti­nius įvy­kius?

M. J.: – Taip, vie­nas svar­biau­sių įvy­kių ren­gian­tis mo­bi­li­za­ci­jai bu­vo 2014 me­tų ka­ras Ukrai­no­je. Anks­čiau vi­si kur­da­vo mo­bi­li­za­ci­jos pla­nus ma­ny­da­mi, kad jų nie­ka­da ne­teks ak­ty­vuo­ti. Ta­čiau po mi­nė­to konf­lik­to tie pla­nai bu­vo per­žiū­rė­ti ir at­nau­jin­ti. At­si­ra­do kri­ti­nis, griež­tes­nis po­žiū­ris į juos. Rei­kia pa­dė­ko­ti bro­liams ukrai­nie­čiams, kad jie sa­vo krau­ju pa­de­da stip­rin­ti mū­sų vals­ty­bės sau­gu­mą.

At­siž­velg­da­mi į geo­po­li­ti­nį kon­teks­tą kei­čia­me de­par­ta­men­to struk­tū­rą: iš­gry­ni­na­me sky­rių funk­ci­jas ir įku­ria­me nau­jų sky­rių. Pa­vyz­džiui, kai iš NA­TO jung­ti­nio šta­bo ga­vo­me in­for­ma­ci­jos, kad bus ga­na daug są­jun­gi­nin­kų pri­ėmi­mo pra­ty­bų, su­pra­to­me, jog šiems rei­ka­lams rei­kia at­ski­ro sky­riaus. Jei vė­liau ši sri­tis bus nu­kel­ta į an­trą pla­ną, vėl ko­re­guo­si­me sa­vo struk­tū­rą.

– Ar yra aiš­kūs kri­te­ri­jai, ka­da tu­ri bū­ti pa­skelb­ta mobilizacija?

M. J.: Mo­bi­li­za­ci­ja skel­bia­ma iš­ki­lus ka­ro pa­vo­jui, vals­ty­bės su­ve­re­nu­mo, te­ri­to­ri­jos vien­ti­su­mo grės­mei. Si­tua­ci­ją ste­bi ka­riuo­me­nės žval­gy­ba, Vals­ty­bės sau­gu­mo de­par­ta­men­tas, įvai­rios ins­ti­tu­ci­jos, am­ba­sa­dos ir nuo­lat tei­kia in­for­ma­ci­ją Sei­mui bei pre­zi­den­tui. Jis ir skel­bia mo­bi­li­za­ci­ją. Tai svar­bus įvy­kis. Mo­bi­li­za­ci­ja yra pre­ven­ci­nė prie­mo­nė – vals­ty­bė de­mons­truo­ja, kad ak­ty­viai ruo­šia­si gin­tis.

– Tai­gi mo­bi­li­za­ci­ja ga­li bū­ti pa­skelb­ta dar ne­įvy­kus jo­kiam fi­zi­niam in­ci­den­tui?

M. J.: Tar­ki­me, Ka­li­ning­ra­de ar prie Bal­ta­ru­si­jos ir Lie­tu­vos sie­nos ren­gia­mos pra­ty­bos. Kai ša­lia su­tel­kia­mos di­džiu­lės pa­jė­gos, kai ku­rie in­di­ka­to­riai ro­do, kad yra di­džiu­lė grės­mė. Taip pat ga­li bū­ti jau pra­si­dė­ję ka­ro veiks­mai kur nors ki­tur, ne Lie­tu­vo­je. Mes juos ver­ti­na­me kaip kri­ti­nį po­vei­kį tu­rin­tį įvy­kį. Ga­liau­siai, žvelg­da­mi per NA­TO pri­zmę, mo­bi­li­za­ci­ją ga­li­me skelb­ti tam, kad tu­rė­tu­me ga­li­my­bę pa­nau­do­ti tam ti­kras spe­ci­fi­nes prie­mo­nes, ku­rių ne­ga­lė­tu­me im­tis tai­kos me­tu. Be to, pa­skel­bus mo­bi­li­za­ci­ją leng­viau ap­ri­bo­ti kai ku­rias lais­ves.

– Kaip vi­suo­me­nė bū­tų in­for­muo­ja­ma apie mo­bi­li­za­ci­ją?

M. J.: Vi­so­mis įma­no­mo­mis sklai­dos prie­mo­nė­mis.

Vers­las gy­vy­biš­kai svar­bus

– Kal­bė­da­mi apie mo­bi­li­za­ci­ją pa­brė­žia­te vi­sos veik­los tęs­ti­nu­mą. Ta­čiau kaip ko­vo­ti su vers­lo ir dar­buo­to­jų po­žiū­riu, kad iš­ki­lus ka­ro grės­mei jų pre­kės ir pa­slau­gos bus ne­rei­ka­lin­gos, o dirb­ti to­liau – bep­ras­miš­ka?

M. J.: Gal­būt ka­ro at­ve­ju vie­nas ar ki­tas vers­las iš tie­sų taps ne­rei­ka­lin­gas. Bet pa­skelb­ta mo­bi­li­za­ci­ja dar ne­reiš­kia, kad ka­ras bū­ti­nai pra­si­dės. Mes ne­ži­no­me, ar mo­bi­li­za­ci­ja truks tris die­nas, tris mė­ne­sius ar dar il­giau. Gal­būt iš­ny­kus grės­mei bus pa­skelb­ta de­mo­bi­li­za­ci­ja. Ir tam vers­li­nin­kui, ku­ris vis­ką me­tęs iš­vy­ko, bus la­bai su­nku at­kur­ti sa­vo vers­lą.

– Kaip – par­tne­rys­tės ar įsa­ky­mo pri­nci­pu – bend­ra­dar­biau­ja­ma su įmo­nė­mis, ku­rios, įvy­kus di­de­lei ne­lai­mei ir pa­skel­bus mo­bi­li­za­ci­ją, tu­ri už­ti­krin­ti gy­vy­biš­kai svar­bių pa­slau­gų tei­ki­mą: van­dens tie­ki­mo, ap­gy­ven­di­ni­mo pa­slau­gų ir pan.?

A. K.: At­sa­kin­gos mo­bi­li­za­ci­jos ins­ti­tu­ci­jos yra nu­ma­čiu­sios įmo­nes, ku­rios teik­tų rei­kia­mas pa­slau­gas: de­ga­lus, mais­tą, me­di­ci­nos prie­mo­nes, ry­šių pa­slau­gas ir kt. Tie­sa, kol kas iš­anks­ti­nių su­tar­čių, ku­rios įsi­ga­lio­tų mo­bi­li­za­ci­jos at­ve­ju, su įmo­nė­mis ne­pa­si­ra­šy­ta. Ta­čiau mo­bi­li­za­ci­jos lai­ko­tar­piu ga­li­ma nau­do­ti to­kias prie­mo­nes kaip lai­ki­nas pa­ėmi­mas ir rek­vi­zi­ci­ja. Tai reiš­kia, jog vals­ty­bė tiek iš ju­ri­di­nių, tiek iš fi­zi­nių as­me­nų ga­li pa­im­ti tai, ko jai rei­kia, kad bū­tų už­ti­krin­ta vals­ty­bės veik­la ir vi­suo­me­nės sau­gu­mas bei sta­bi­lu­mas. Ži­no­ma, vė­liau už tai bus at­ly­gin­ta.

Pra­ty­bas ža­da vi­so­je šalyje

– Per­nai pir­mą kar­tą per Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės lai­ko­tar­pį bu­vo ren­gia­mos mo­bi­li­za­ci­jos pra­ty­bos. Pa­pa­sa­ko­ki­te, kas da­ro­ma per jas.

M. J.: Per­nai vy­ku­sios mo­bi­li­za­ci­jos pla­no pa­ti­kri­ni­mo pra­ty­bos Ute­no­je ir Pa­sva­ly­je par­odė, kad abi sa­vi­val­dy­bės mo­ka val­dy­ti si­tua­ci­ją, pa­skirs­ty­ti vaid­me­nis. Ypač no­rė­čiau pa­si­džiaug­ti Ute­nos sa­vi­val­dy­be – jos va­do­vy­bė ir dar­buo­to­jai pa­de­mons­tra­vo pui­kius or­ga­ni­za­ci­nius ge­bė­ji­mus ir pi­lie­tiš­ku­mą.

Pa­grin­di­nis šių pra­ty­bų ak­cen­tas bu­vo su­rink­ti mo­bi­li­za­ci­jos val­dy­mo gru­pę, ar­ba, kaip va­di­nu, šta­bą. Par­en­gė­me pra­ty­bų sce­na­ri­jų, pa­gal ku­rį sa­vi­val­dy­bei siun­tė­me ži­nu­tes apie in­ci­den­tus, ir žiū­rė­jo­me, kaip į juos rea­guo­ja­ma. Į sce­na­ri­jų bu­vo įtrauk­tos ši­lu­mos ūkio, van­den­tie­kio, ke­li­nin­kų ir ki­tos svar­bias pa­slau­gas tei­kian­čios įmo­nės.

Pa­vyz­džiui, im­ituo­ta van­den­tie­kio ava­ri­ja. Sa­vi­val­dy­bė la­bai grei­tai suo­rga­ni­za­vo, kad ge­ria­ma­sis van­duo cis­ter­no­mis bū­tų ve­ža­mas ten, kur nu­trū­ko jo tie­ki­mas. Vie­tos gy­ven­to­jams in­ter­ne­tu, per te­le­vi­zi­ją bu­vo trans­liuo­ja­mos ži­nu­tės, ke­lin­tą va­lan­dą ir kur jis bus tie­kia­mas. Po­li­ci­ja ke­lio­se vie­to­se įren­gė sa­vo pos­tus, pri­žiū­rė­jo vie­šą­ją tvar­ką ir kon­tro­lia­vo trans­por­tą. Taip pat bu­vo su­stip­rin­ta Ute­nos užt­van­kos ap­sau­ga, nes ją pa­žei­dus bū­tų už­lie­ta da­lis mies­to.

– Ar iš­ti­kus ne­lai­mei me­ri­jos taip pat ge­rai su­si­do­ro­tų su už­duo­ti­mis kaip ir per pra­ty­bas?

M. J.: Mū­sų tiks­las – su­reng­ti to­kias pra­ty­bas vi­so­se sa­vi­val­dy­bė­se, tik kol kas iš­tek­liai ri­bo­ti, tad ieš­ko­me spren­di­mų. Ta­čiau tai tė­ra lai­ko klau­si­mas. Ru­de­nį pla­nuo­ja­mos pra­ty­bos Ma­ri­jam­po­lė­je, Anykš­čiuo­se, Tau­ra­gė­je.

– Nuo 2009-ųjų kas­met ren­gia­mos tri­jų Bal­ti­jos vals­ty­bių pri­iman­čio­sios ša­lies par­amos pra­ty­bos, ku­rios ro­ta­ci­jos pri­nci­pu vyks­ta Lie­tu­vo­je, Lat­vi­jo­je, Es­ti­jo­je. Ar per tiek me­tų jau ge­rai pa­si­ruoš­ta?

A. K.: Kiek­vie­nais me­tais ke­lia­mi skir­tin­gi pra­ty­bų tiks­lai ir už­da­vi­niai. Pa­vyz­džiui, 2012-ai­siais bu­vo at­lie­ka­mas kon­kre­tus pra­kti­nis pa­ti­kri­ni­mas – at­vy­ko rea­lios pa­jė­gos su sa­vo tech­ni­ka, tan­kais ir ver­ti­no­me, kiek už­trun­ka įvai­rių do­ku­men­tų su­tvar­ky­mas, kaip tai da­ro­ma ir pan. 2013 me­tais šios pra­ty­bos bu­vo pri­jung­tos prie vie­nų di­džiau­sių NA­TO grei­to­jo rea­ga­vi­mo pa­jė­gų pra­ty­bų „Tvir­tas džia­zas“, tai­gi bend­ra­dar­bia­vi­mas jau vy­ko aukš­tes­niu ly­giu. Per šias pra­ty­bas ver­ti­na­ma, ko­kios yra są­jun­gi­nin­kų pri­ėmi­mo pro­ce­dū­ros, kiek jų ga­li­me pri­im­ti ir kaip grei­tai, ko­kias pa­slau­gas ga­lė­tu­me su­teik­ti, ste­bi­mos spra­gos.

Pro­pa­gan­da tai­ko­si į pilietiškumą

– Bal­ti­jos ke­lias yra be­maž ge­riau­sias pi­lie­ti­nės va­lios ir su­si­vie­ni­ji­mo pa­vyz­dys. Ta­čiau vie­šo­jo­je erd­vė­je ky­la abe­jo­nių, ar šian­dien žmo­nės bū­tų to­kie vie­nin­gi. Kaip ver­tin­tu­mė­te da­bar­ti­nę pi­lie­čių va­lią pa­sip­rie­šin­ti?

M. J.: Kai iš­ky­la aki­vaiz­di grės­mė ir at­si­ran­da bend­ras prieš­as, Lie­tu­vos gy­ven­to­jai pa­mirš­ta vi­sus ne­su­ta­ri­mus, su­si­vie­ni­ja ir tam­pa mo­no­li­tu. Kal­bė­da­mie­si su įvai­rio­mis au­di­to­ri­jo­mis ma­to­me, kad mū­sų žmo­nės pi­lie­tiš­ki – vi­si ti­ki­na, jog ki­lus grės­mei lik­tų, nie­kur ne­bėg­tų. Po­žiū­ris, kad vi­si iš­si­laks­tys, o ša­ly­je įsi­vy­raus chao­sas ir anar­chi­ja, yra są­mo­nin­gai sklei­džia­mas mū­sų prieš­ų.

– Mi­nė­jo­te prieš­ų siun­čia­mas ne­ga­ty­vias ži­nu­tes. Ar de­par­ta­men­tas šiuo lai­ko­tar­piu fik­suo­ja jų su­in­ten­sy­vė­ji­mą?

A. K.: In­for­ma­ci­nė­je erd­vė­je da­bar pil­na ži­nu­čių, ska­ti­nan­čių ne­pa­si­ten­ki­ni­mą val­džia, griau­nan­čių pa­si­ti­kė­ji­mą ka­riuo­me­ne ir NA­TO. Mū­sų tiks­las – jas pa­neig­ti ir par­ody­ti žmo­nėms, kur ir kaip sklei­džia­ma pro­pa­gan­da. De­par­ta­men­tas tuo už­sii­ma la­bai in­ten­sy­viai: or­ga­ni­zuo­ja se­mi­na­rus in­for­ma­ci­nių ka­rų, pro­pa­gan­dos klau­si­mais, švie­čia vi­sas ins­ti­tu­ci­jas, sa­vi­val­dy­bes, mo­ky­to­jus ir t. t.

M. J.: Ta­da žmo­nėms at­si­ve­ria akys. Skleis­ti pro­pa­gan­dą Krem­liui pa­de­da ga­lin­gos ins­ti­tu­ci­jos, tam ski­ria­mi di­džiu­liai iš­tek­liai.

– Vei­kiau­siai tai la­bai glau­džiai su­si­ję su de­par­ta­men­to funk­ci­ja ug­dy­ti pi­lie­tiš­ku­mą, pi­lie­ti­nį pa­sip­rie­ši­ni­mą. Kaip jis vyk­do­mas?

M. J.: Sa­vi­val­dy­bė­se, mi­nis­te­ri­jo­se aiš­ki­na­me apie vals­ty­bei gy­vy­biš­kai svar­bias funk­ci­jas ir tai, kad gink­luo­tas ka­riuo­me­nės pa­sip­rie­ši­ni­mas yra tik vie­na ne­di­de­lė vi­sų tų funk­ci­jų da­lis. Vi­si pi­lie­čiai tu­ri su­si­telk­ti ir par­ody­ti va­lią prieš­in­tis. Pa­vyz­džiui, kal­ba­me apie ne­ko­la­bo­ra­vi­mą – jei­gu į sa­vi­val­dy­bę at­ei­tų va­do­vau­ti prieš­inin­kų at­sto­vas, vi­sa sa­vi­val­dy­bė ga­lė­tų ne­vyk­dy­ti jo nu­ro­dy­mų ir taip su­ma­žin­tų prieš­inin­ko ga­lią. Ga­liau­siai aiš­ki­na­me, kad ge­rai at­lie­kant sa­vo par­ei­gas pri­si­de­da­ma ir prie vals­ty­bės ap­sau­gos. Juk net mo­kes­čių mo­kė­ji­mas stip­ri­na jos ga­lią.

A. K.: Po 2014 me­tų įvy­kių Ukrai­no­je no­rin­čių­jų pa­sik­lau­sy­ti pra­ne­ši­mų apie mo­bi­li­za­ci­ją pa­dvi­gu­bė­jo, net pa­tri­gu­bė­jo.

M. J.: Iš tie­sų su­si­do­mė­ji­mas di­de­lis, ak­ty­vūs, smal­sūs yra ir vers­li­nin­kai. Jie, prieš­in­gai nei tei­gia­ma prieš­iš­kų jė­gų ži­nu­tė­se, no­ri pri­si­dė­ti prie Lie­tu­vos sau­gu­mo už­ti­kri­ni­mo, mąs­to ir apie vals­ty­bę, ir apie žmo­nes.