Mįslingą V. Pociūno žūtį tebegaubia abejonės
Šian­dien mi­ni­mos de­šim­to­sios Vals­ty­bės sau­gu­mo de­par­ta­men­to (VSD) pul­ki­nin­ko Vy­tau­to Po­ciū­no žū­ties me­ti­nės. Nors tei­sė­sau­ga yra pa­tei­ku­si tra­giš­kos nak­ties įvy­kių ver­si­ją, da­lies vi­suo­me­nės ji ne­įti­ki­na.

Pa­mi­nė­ti V. Po­ciū­no žū­ties me­ti­nių jo šei­ma, bi­čiu­liai, vi­suo­me­ni­nin­kai tra­di­ciš­kai su­si­rinks sos­ti­nės S. Dau­kan­to aikš­tė­je. Ak­cen­tuo­ja­ma, jog VSD pul­ki­nin­ko žū­ties Bres­te (Bal­ta­ru­si­ja) ap­lin­ky­bės ir jo šmeiž­to po mir­ties prie­žas­tys iki šiol ne­iš­tir­tos.

„Lie­tu­vos ži­nių“ kal­bin­ti V. Po­ciū­no bend­ra­žy­giai kar­to­jo, kad pa­teik­ti vi­suo­me­nei at­sa­ky­mus į rū­pi­mus klau­si­mus – vals­ty­bės gar­bės rei­ka­las.

Šar­vas – kantrybė

V. Po­ciū­no naš­lė Liud­vi­ka Po­ciū­nie­nė pri­si­pa­ži­no nie­ka­da ne­pra­ran­dan­ti vil­ties, kad tie­sa apie jos vy­ro žū­tį anks­čiau ar vė­liau bus at­skleis­ta. „Jei ne aš, to su­lauks ma­no anū­kai“, – sa­kė mo­te­ris. Per de­šimt­me­tį Po­ciū­nų šei­ma ge­ro­kai pa­gau­sė­jo. L. Po­ciū­nie­nė džiau­gė­si šiuo me­tu tu­rin­ti pen­kis anū­kus, dar dvie­jų lau­kian­ti. Vy­riau­sia­sis anū­kas se­ne­lio gar­bei pa­va­din­tas Vy­tau­tu.

Naš­lė tei­gė, jog pa­sku­ti­nis by­los ty­rė­jas at­li­ko ne­ma­žą dar­bą dė­lio­da­mas tra­ge­di­jos Bres­te de­ta­les. „Fak­tiš­kai to­kios sta­di­jos, ko­kios by­la už­da­ry­ta, ga­li­ma da­ry­ti pa­gal tą me­džia­gą vi­siš­kai ne to­kią iš­va­dą, ko­kia bu­vo pa­da­ry­ta. Ki­taip ta­riant, yra ne­ma­žai nu­žu­dy­mo po­žy­mių, tik tiek, kad ne­ras­ta žu­di­kų“, – ti­ki­no L. Po­ciū­nie­nė.

Anot mo­ters, ver­si­jų ir prie­žas­čių, pra­žu­džiu­sių jos vy­rą, ga­li­ma su­skai­čiuo­ti ne­ma­žai, nes „Vy­tau­tas dir­bo prie dau­gy­bės karš­tų ir sli­džių te­mų“. „Bet ku­rio­je ga­lė­jo bū­ti kaž­kas, ko nie­kas da­bar ne­už­čiuo­pia. To­dėl taš­ko ti­krai ne­pa­dė­jo­me.

Pa­sak jos, yra vil­čių, kad ka­da nors in­for­ma­ci­ja apie įvy­kį pa­si­da­lys Bal­ta­ru­si­ja. „Rei­kia tie­siog ap­si­šar­vuo­ti kan­try­be. Pa­sau­lio is­to­ri­jo­je esa­ma by­lų, ku­rio­se tie­sa pa­aiš­kė­jo po 50 me­tų“, – pri­mi­nė L. Po­ciū­nie­nė, šian­dien drau­ge su šei­mos na­riais da­ly­vau­sian­ti vy­ro at­mi­ni­mui skir­ta­me ren­gi­ny­je.

Ty­ri­mas bu­vo sudėtingas

Ge­ne­ra­li­nė pro­ku­ra­tū­ra 2013 me­tais kons­ta­ta­vo, kad V. Po­ciū­no mir­tis Bal­ta­ru­si­jo­je ne­bu­vo nu­si­kal­ti­mo ar bau­džia­mo­jo nu­si­žen­gi­mo pa­sek­mė. „Pa­kar­to­ti­nio ty­ri­mo me­tu su­rink­ti duo­me­nys ro­do, jog žmo­gaus gy­vy­bė ne­bu­vo ati­mta dėl as­mens ar as­me­nų nu­si­kals­ta­mo pa­si­ti­kė­ji­mo, nu­si­kals­ta­mo ne­rū­pes­tin­gu­mo ar ty­či­nių veiks­mų, to­dėl, va­do­vau­jan­tis Bau­džia­mo­jo pro­ce­so ko­dek­su, to­les­nis bau­džia­ma­sis pro­ce­sas ne­ga­li­mas“, – nu­spren­dė pro­ku­ro­rai.

Ge­ne­ra­li­nės pro­ku­ra­tū­ros Or­ga­ni­zuo­tų nu­si­kal­ti­mų ir ko­rup­ci­jos ty­ri­mo de­par­ta­men­to pro­ku­ro­ras Ar­tū­ras Ur­be­lis, tre­čias ir pa­sku­ti­nis par­ei­gū­nas, ty­ręs V. Po­ciū­no žū­ties ap­lin­ky­bes, „Lie­tu­vos ži­nioms“ tvir­ti­no, kad jo­kių by­los po­ky­čių kol kas nė­ra. Iki­teis­mi­nis ty­ri­mas bu­vo su­stab­dy­tas 2013 me­tų sau­sio pa­bai­go­je.

„Jei ty­ri­mas ne­at­nau­jin­tas, va­di­na­si, jo­kios es­mi­nės nau­jos in­for­ma­ci­jos šiuo klau­si­mu ne­gau­ta. Ta­čiau jo­kių taš­kų pas mus nie­ka­da nė­ra de­da­ma net ir pri­ėmus nuo­spren­dį“, – pa­brė­žė pro­ku­ro­ras. Iki­teis­mi­nio ty­ri­mo me­džia­ga ne­vie­ša.

„Bet kuriuo metu gali atsirasti informacijos, kuri suteiks impulsą naujam tyrimui. Gali prabilti žmonės, kurie iki šiol tylėjo“, - kalbėjo Liudvika Pociūnienė.

27 me­tų pro­ku­ro­ro dar­bo pa­tir­tį tu­rin­tis, ne­ma­žai re­zo­nan­si­nių by­lų ty­ręs A. Ur­be­lis pri­pa­ži­no, kad V. Po­ciū­no žū­ties ty­ri­mas bu­vo vie­nas su­dė­tin­giau­sių per jo kar­je­rą. Tai lė­mė ne tik įvy­kio vie­ta (Bal­ta­ru­si­ja), šios vals­ty­bės spe­ci­fi­ka, ne­tie­sio­gi­nė pa­žin­tis su V. Po­ciū­nu, jo veik­la, no­ras vis­ką iš­siaiš­kin­ti, bet ir ne­igia­mas vi­suo­me­nės po­žiū­ris į pro­ku­ra­tū­rą. „Re­zo­nan­si­nė­se by­lo­se tai la­bai sle­gia“, – ne­slė­pė A. Ur­be­lis.

Pro­ku­ro­ras pa­sa­ko­jo V. Po­ciū­ną ne­tie­sio­giai pa­ži­no­jęs nuo 1994-ųjų, kai šis su jo ko­le­go­mis da­ly­vau­da­vo bend­ro­se ope­ra­ci­jo­se. „Mums, dir­ban­tiems pro­ku­ra­tū­ros sis­te­mo­je, nie­ka­da ne­ki­lo abe­jo­nių, kad Vy­tau­tas – są­ži­nin­gas, pa­do­rus, darbš­tus žmo­gus, mū­sų ko­le­ga, bend­ra­žy­gis. Vi­si ne­prik­lau­so­my­bės pra­džio­je pra­dė­jo­me ko­vą su or­ga­ni­zuo­tu nu­si­kals­ta­mu­mu. Ne­abe­jo­jo­me dėl jo mo­ra­lės, pa­do­ru­mo, eti­kos ir pa­trio­tiš­ku­mo. Mes tai ži­no­me ne tik iš by­los, bet ir iš gy­ve­ni­mo“, – kal­bė­jo pro­ku­ro­ras. Jis ne­at­me­tė ti­ki­my­bės, kad at­ei­ty­je dar ga­li at­si­ras­ti nau­jų šios by­los de­ta­lių.

Ap­gai­lė­ti­nas ins­ti­tu­ci­jų elgesys

Po­li­ti­ko, ži­no­mo vi­suo­me­ni­nin­ko Da­riaus Kuo­lio ma­ny­mu, per de­šimt­me­tį vals­ty­bė pa­da­rė to­li gra­žu ne vis­ką, kad šio­je is­to­ri­jo­je pa­aiš­kė­tų tie­sa. Esą itin daug klai­dų bū­ta ty­ri­mo pra­džio­je.

„Žu­vus V. Po­ciū­nui ty­rė­jai ne­pa­si­tel­kė kri­mi­na­li­nės po­li­ci­jos par­ei­gū­nų, tai yra tų eks­per­tų, ku­rie jau tuo me­tu sa­vo pro­fe­sio­na­lu­mu gar­sė­jo Eu­ro­po­je. By­lą ėmė­si tir­ti pro­ku­ro­rai kar­tu su Vals­ty­bės sau­gu­mo de­par­ta­men­to dar­buo­to­jais, ne­tu­rė­ju­siais žmog­žu­dys­čių ty­ri­mo pa­tir­ties. Be to, ir po­li­ti­kai la­bai ak­ty­viai sku­bi­no kuo grei­čiau baig­ti ty­ri­mą, o ne ob­jek­ty­viai ir iš­sa­miai vis­ką iš­siaiš­kin­ti. Tai­gi Lie­tu­vos ins­ti­tu­ci­jų el­ge­sys žu­vus V. Po­ciū­nui, ma­no su­pra­ti­mu, bu­vo ap­gai­lė­ti­nas“, – sa­kė D. Kuo­lys.

Anot jo, ši by­la ap­nuo­gi­no mū­sų vals­ty­bė­je eg­zis­tuo­jan­čius, bet vi­suo­me­nės ne­pas­te­bi­mus po­van­de­ni­nius ri­fus. „Iš­ryš­kė­jo vie­nas bai­sus da­ly­kas. Po mir­ties pra­si­dė­jo pul­ki­nin­ko šmeiž­tas. Ši­taip elg­da­vo­si Ita­li­jos ma­fi­jos struk­tū­ros, ku­rios sa­vo au­kas po mir­ties dar ir ap­juo­din­da­vo. Tai­gi V. Po­ciū­no is­to­ri­ja at­sklei­dė, kad vals­ty­bi­nė­se struk­tū­ro­se dir­ban­tys žmo­nės ga­li ne­sis­kai­ty­ti su jo­kio­mis prie­mo­nė­mis šmeiž­da­mi po mir­ties sa­vo ko­le­gą“, – dės­tė D. Kuo­lys.

Kar­tu jis ti­ki­no ne­pra­ran­dan­tis vil­ties, kad anks­čiau ar vė­liau nu­ty­lė­ti fak­tai bus at­skleis­ti. Pir­miau­sia, pa­sak vi­suo­me­ni­nin­ko, bū­tų pra­smin­ga rim­tiems ty­rė­jams pa­ves­ti iš­siaiš­kin­ti, ko­dėl to­kia ne­vy­ku­si bu­vo V. Po­ciū­no žū­ties ty­ri­mo pra­džia. „Iš tie­sų tai juk pir­mą kar­tą ne­prik­lau­so­my­bės me­tais žu­vo Lie­tu­vos pul­ki­nin­kas“, – pa­žy­mė­jo D. Kuo­lys.

Jis, kaip Vil­niaus ta­ry­bos na­rys, pa­siū­lė vie­ną sos­ti­nės gat­vių pa­va­din­ti V. Po­ciū­no var­du. „Ma­nau, tai bū­tų pra­smin­gas spren­di­mas. V. Po­ciū­nas bu­vo moks­lo žmo­gus, in­te­lek­tua­las, fi­zi­kas. Mes ne­tu­ri­me tiek daug žmo­nių, ku­rie taip nuo­sek­liai tar­nau­tų sa­vo vals­ty­bei, o po mir­ties dar bū­tų apš­meiž­ti. To­dėl la­bai svar­bu at­kur­ti tam ti­krą mo­ra­li­nę di­men­si­ją“, – įsi­ti­ki­nęs D. Kuo­lys.

Klau­si­mų dau­giau nei atsakymų

V. Po­ciū­no bi­čiu­lis par­la­men­ta­ras Kęs­tu­tis Ma­siu­lis ne­slė­pė, kad lai­kas gy­do žaiz­das, ta­čiau nuo­skau­dos dėl ne­ži­nios, kas iš tie­sų įvy­ko 2006 me­tų rugp­jū­čio 23-io­sios nak­tį, iš­lie­ka. „Y­ra tik abe­jo­nių dėl vi­sų jo mir­ties ap­lin­ky­bių ir dėl to, kas bu­vo šne­ka­ma. Ne­gra­žiai vis­kas ten bu­vo ir li­ko to­kios su­vel­tos, ne­aiš­kios bū­se­nos. At­sa­ky­mų – jo­kių. Klau­si­mų dau­giau ne­gu at­sa­ky­mų“, – ap­gai­les­ta­vo jis.

Anot K. Ma­siu­lio, is­to­ri­ja ro­do, kad to­kios žū­tys kaip V. Po­ciū­no ne­bū­ti­nai yra at­sklei­džia­mos ar­ba ty­ri­mai daž­nai pa­nė­šė­ja į pur­vi­no van­dens nu­lei­di­mą ant pir­mo pa­si­tai­kiu­sio as­mens – ko­kio nors at­pir­ki­mo ožio. „Pa­na­šių ana­lo­gi­jų ma­tau ir šiuo at­ve­ju. Pa­me­nu, ta­da ži­niask­lai­da ma­nęs klau­sė, ar ti­kiu, kad žū­ties ap­lin­ky­bės bus iš­tir­tos. Sa­kiau, kad ne­ti­kiu. Tai ir tvir­ti­na­si“, – kal­bė­jo po­li­ti­kas.

K. Ma­siu­lis tu­ri sa­vo ver­si­ją, ko­dėl žu­vo V. Po­ciū­nas. Esą jis ju­di­no per di­de­lius as­me­nis ir at­si­dū­rė tarp per­ne­lyg di­de­lių in­te­re­sų. Par­la­men­ta­ras pri­si­mi­nė, kad bend­ra­vo su pul­ki­nin­ku, šis pa­sa­ko­jo už­čiuo­pęs ne­for­ma­lų tink­lą žmo­nių, ku­rie, ne­tu­rė­da­mi jo­kių tei­sė­tų įga­lio­ji­mų, val­dė vals­ty­bę. „Jam tai at­ro­dė ab­so­liu­čiai ne­priim­ti­na, to­dėl ban­dė su tuo ko­vo­ti. Vy­tau­tas pats taip ma­nė ir vi­so­kių ver­si­jų bu­vo, tik, ži­no­ma, ne­ga­li­ma jų įro­dy­ti. Vie­na jo prie­lai­dų bu­vo, kad gal­būt tie as­me­nys su­si­ję su Ru­si­ja. Net bu­vo duo­me­nų, kad kai ku­rie Ru­si­jos nuo­mo­nės for­muo­to­jai, at­vy­kę į Lie­tu­vą tuo me­tu, prieš de­šimt me­tų, sa­kė, ką čia reiš­kia ko­kį pre­zi­den­tą ar prem­je­rą nu­pirk­ti – tai tik ke­li mi­li­jo­nai. Val­džią pa­im­ti pi­gu. Tie žmo­nės jau­tė­si ne­bau­džia­mi ir la­bai įta­kin­gi“, – aiš­ki­no K. Ma­siu­lis. Jo ma­ny­mu, šios is­to­ri­jos siū­lo ga­las ga­li ves­ti į Ru­si­ją.

K. Ma­siu­lis taip pat pa­brė­žė, kad kai ku­rie V. Po­ciū­no žū­ties ap­lin­ky­bių is­to­ri­jo­je fi­gū­ra­vę įta­kin­gi as­me­nys pra­ra­do sa­vo ga­lias, pa­si­trau­kė į še­šė­lį, o da­lis iš­lai­kė ge­rus pos­tus. „Ta­čiau, kaip ma­tau, da­bar ži­niask­lai­da vėl ėmė apie juos ra­šy­ti. Pra­dė­jau gal­vo­ti, gal kaž­kas ban­do juos rea­bi­li­tuo­ti, gal at­si­ku­ria ne­for­ma­lus tink­las ar kla­nas“, – svars­tė po­li­ti­kas.

Ren­ka­si ti­kė­ti valstybe

Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius Leo­ni­das Dons­kis įsi­ti­ki­nęs, kad V. Po­ciū­no žū­ties is­to­ri­ja – pa­ini ir su­dė­tin­ga, bet aiš­ki­nan­tis jos ap­lin­ky­bes bu­vo ga­li­ma pa­da­ry­ti dau­giau. Ypač tu­rint ome­ny­je, jog pa­sta­rą­jį de­šimt­me­tį Lie­tu­va pa­si­kei­tė į ge­ra.

„Net ne­abe­jo­ju, kad mū­sų ša­lis ta­po dar va­ka­rie­tiš­kes­nė, at­vi­res­nė, de­mo­kra­ti­ja su­tvir­tė­jo, o ne su­silp­nė­jo. Bū­da­mas ne­abe­jin­gas žmo­gaus tei­sių sri­čiai ir ja do­mė­da­ma­sis, ga­liu pa­liu­dy­ti, jog žmo­gaus tei­sių pa­dė­tis Lie­tu­vo­je aki­vaiz­džiai pa­ge­rė­jo. Ta­čiau ši kon­kre­ti is­to­ri­ja, ma­tyt, pri­klau­so tai su­dė­tin­gai sri­čiai, ku­ri vie­naip ar ki­taip pa­si­reiš­kia ir ki­to­se ša­ly­se, kai iki ga­lo la­bai su­nku su­vok­ti, kas įvy­ko. Da­lis is­to­ri­jos ne­la­bai skel­bia­ma vi­suo­me­nei, šį tą apie tai ži­no spe­cia­lio­sios tar­ny­bos, šį tą – aukš­tes­ni po­li­ti­kai, bet ne­sku­ba da­ly­tis, nes pa­tys ne­tu­ri ga­lu­ti­nių at­sa­ky­mų. Ki­taip ta­riant, daug kas api­pin­ta nuo­gir­do­mis. Man at­ro­do, tai nė­ra ge­rai, nes V. Po­ciū­no žū­tis bu­vo re­zo­nan­si­nis įvy­kis, ne­abe­jo­ti­nai su­krė­tęs da­lį vi­suo­me­nės. Bū­tų lo­giš­ka ti­kė­tis, kad vals­ty­bė anks­čiau ar vė­liau pa­im­tų ir vis dėl­to at­ver­tų vi­są is­to­ri­ją, pa­pa­sa­ko­tų, kas ir kaip įvy­ko“, – kal­bė­jo pro­fe­so­rius.

Vis dėl­to me­to­di­nių su­me­ti­mų ve­da­mas L. Dons­kis lin­kęs ti­kė­ti sa­vo vals­ty­be. Ki­taip jis, kaip pi­lie­tis, at­si­dur­tų di­de­lė­je bė­do­je, nes ne­ti­kint vals­ty­be su­nku ti­kė­ti bet kuo ki­tu. „Ti­kiu, kad Lie­tu­vos vals­ty­bė ne­ga­lė­jo pa­sielg­ti blo­gai su sa­vo ka­ri­nin­ku, pri­sie­ku­siu iš­ti­ki­my­bę. Va­di­na­si, ga­lė­jo bū­ti ne­lai­min­gas at­si­ti­ki­mas. Gal bu­vo kaž­kas, ko ne­ži­nau. No­riu ti­kė­ti, kad jei tai bū­tų bu­vę kas nors su­si­ję su sve­ti­mos ir ne­drau­giš­kos vals­ty­bės slap­to­sio­mis tar­ny­bo­mis, Lie­tu­vos vals­ty­bė ne­bū­tų pa­li­ku­si to­kios is­to­ri­jos ne­at­sa­ky­tų klau­si­mų“, – pa­žy­mė­jo jis.

L. Dons­kis pri­mi­nė, jog žu­vus V. Po­ciū­nui bu­vo ne­aiš­kių in­terp­re­ta­ci­jų, kas įvy­ko. Vie­nu me­tu net kal­bė­ta, esą jis pats kal­tas dėl sa­vo mir­ties. Su tuo gy­ven­ti ne­va­lia. Pa­sak pro­fe­so­riaus, svar­bu, kad žmo­nės, mi­nin­tys pul­ki­nin­ko žū­ties me­ti­nes, ne­abe­jo­tų ir ži­no­tų, jog ne­bė­ra to­kios grės­mės kaip, pa­vyz­džiui, žmo­gaus, tar­na­vu­sio vals­ty­bei, var­do su­ter­ši­mas: „Ma­nau, jei­gu ir bu­vo ko­kių nors klaus­tu­kų ar­ba keis­tų in­terp­re­ta­ci­jų to­je is­to­ri­jo­je, vis dėl­to svei­ka ga­ran­tuo­ti ge­rą V. Po­ciū­no var­dą.“

L. Dons­kis ne­abe­jo­jo, kad ši is­to­ri­ja bus ty­ri­nė­ja­ma is­to­ri­kų, tik ap­gai­les­ta­vo, jog mū­sų vie­ša­ja­me gy­ve­ni­me trūks­ta iš­sa­mes­nės vyks­tan­čių pro­ce­sų ana­li­zės. „Ga­na van­giai rea­guo­ja­me į sa­vo ne­se­ną is­to­ri­ją, 10–15 me­tų įvy­kius, ku­rie su­krė­tė Lie­tu­vą. Pri­si­min­ki­me ne tik V. Po­ciū­no by­lą, bet ir Ro­lan­do Pa­kso epo­pė­ją. Kur tie gi­les­ni po­li­to­lo­gi­niai, so­cio­lo­gi­niai pjū­viai, ana­li­zės? Ko­dėl sle­pia­mės nuo sa­vo prob­le­mų ar su­dė­tin­gų is­to­ri­jų, bė­ga­me į sen­sa­ci­jų, spor­to, per­ga­lių pa­sau­lį? Ar tai nė­ra sa­viap­gau­lė? Ma­no ma­ny­mu, ar­tė­ja lai­kas, kai jau­nes­nė kar­ta, ypač is­to­ri­kų, su­ge­bės daug ką ap­ra­šy­ti ir iš­ana­li­zuo­ti. Me­džia­gos ti­krai pa­kan­ka“, – tvir­ti­no jis.

V. Po­ciū­no biografija

Vy­tau­tas Po­ciū­nas (1957–2006) – Lie­tu­vos sa­va­no­ris, par­la­men­to gy­nė­jas, Vals­ty­bės sau­gu­mo de­par­ta­men­to (VSD) pul­ki­nin­kas, dip­lo­ma­tas.

V. Po­ciū­nas gi­mė Vil­niu­je, mo­kė­si sos­ti­nės 7-ojo­je vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je, stu­di­ja­vo Vil­niaus uni­ver­si­te­to Fi­zi­kos fa­kul­te­te. Bai­gęs stu­di­jas li­ko uni­ver­si­te­te dirb­ti moks­li­nio dar­bo, ty­ri­nė­jo la­ze­rių fi­zi­ką. 1988 me­tais ta­po Lie­tu­vos Są­jū­džio sa­va­no­riu. 1990 me­tais įsto­jo į Lie­tu­vos vals­ty­bės sa­va­no­rius. 1991-ųjų sau­sį da­ly­va­vo gi­nant par­la­men­tą.

Nuo 1992 me­tų dir­bo VSD. 2004–2005 me­tais va­do­va­vo de­par­ta­men­to Eko­no­mi­nei val­dy­bai. 2005-ai­siais iš­siųs­tas dirb­ti dip­lo­ma­ti­nio dar­bo į Bal­ta­ru­si­ją – bu­vo Lie­tu­vos ge­ne­ra­li­nio kon­su­la­to Gar­di­ne mi­nis­tru pa­ta­rė­jas. 2006 me­tų rugp­jū­čio 23 die­ną mįs­lin­go­mis ap­lin­ky­bė­mis žu­vo Bres­te.

V. Po­ciū­nas už dar­bą VSD yra ap­do­va­no­tas Vy­čio Kry­žiaus or­di­no Ri­te­rio kry­žiu­mi (2004 me­tais). Po mir­ties – 2007 me­tais – pre­zi­den­tas Val­das Adam­kus ap­do­va­no­jo V. Po­ciū­ną Vy­čio Kry­žiaus or­di­no Ko­man­do­ro di­džiuo­ju kry­žiu­mi.