Miškai Černobylio avariją mena iki šiol
Net ir pra­ėjus be­veik trims de­šimt­me­čiams Čer­no­by­lio at­omi­nės elek­tri­nės ava­ri­jos pėd­sa­kai mū­sų ap­lin­ko­je vis dar iš­li­kę, – tai par­odė Lie­tu­vos ra­dia­ci­nės sau­gos cen­tro (LRSC) at­lik­ti ty­ri­mai.

Dir­vo­že­mio už­terš­tu­mas ra­dio­nuk­li­dais nors ir su­ma­žė­jęs, bet ne­iš­ny­kęs. Vis dėl­to spe­cia­lis­tai ra­mi­na, kad žmo­nėms to­kia tar­ša ne­pa­vo­jin­ga, ta­čiau apie tai rei­kia ži­no­ti, ypač ren­kant gry­bus.

In­for­ma­ci­ja su­kė­lė nerimą

Kai ku­rių Lie­tu­vos sa­vi­val­dy­bių vie­ši pra­ne­ši­mai apie LRSC ty­ri­mų re­zul­ta­tus, liu­di­jan­čius, kad ra­dioak­ty­vių­jų me­džia­gų, iš­kri­tu­sių prieš 29 me­tus po ava­ri­jos Čer­no­by­lio at­omi­nė­je elek­tri­nė­je, vis dar ap­tin­ka­ma Lie­tu­vos miš­kuo­se, gy­ven­to­jams su­kė­lė ne­ri­mą.

Laz­di­jų ra­jo­no gy­ven­to­ja Vir­gi­ni­ja S. LŽ tei­gė net ne­be­ži­nan­ti, ar ga­li ei­ti į miš­ką ieš­ko­ti ir taip re­tai šie­met pa­si­ro­dan­čių gry­bų. „Per­nai, už­per­nai bu­vo ga­na gau­su gry­bų, tad jų daug pri­rin­ko­me. In­ten­sy­viai gry­ba­vo­me ir tais me­tais, kai įvy­ko Čer­no­by­lio ava­ri­ja. Ta­da jo­kių pers­pė­ji­mų, kad gry­bų ne­ga­li­ma rink­ti, net ne­bu­vo“, – tei­gė mo­te­ris. Ji pri­si­mi­nė, kad tais to­li­mais 1986 me­tais jos tė­vai džiau­gė­si ne tik ne­blo­gu gry­bų der­liu­mi, bet ir itin de­ran­čio­mis braš­kė­mis. Vi­sa, ką pa­vy­ko tais me­tais užau­gin­ti ir par­uš­ti žie­mai, bu­vo su­var­to­ta kaip mais­to pro­duk­tai. Tie­sa, ar jie bu­vo už­terš­ti ra­dioak­ty­vio­sio­mis me­džia­go­mis, nie­kas ne­ty­rė. Kiek tai ga­lė­jo pa­veik­ti šei­mos na­rių svei­ka­tą, taip pat nie­kas ne­siaiš­ki­no. To­dėl kai da­bar vėl pra­dė­ta vie­šai kal­bė­ti apie ter­ša­lus, už­si­li­ku­sius po Čer­no­by­lio ava­ri­jos, dzū­kė la­bai su­ne­ri­mo. Apie tai ji klau­sė sa­vo šei­mos gy­dy­to­jos, bet ši pri­si­pa­ži­no ne­la­bai ką kon­kre­taus ži­nan­ti.

Dir­ba­ma že­mė apsivalė

LRSC di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja Ra­mu­nė Ma­ri­ja Sta­siū­nai­tie­nė LŽ pa­tvir­ti­no, kad to­kius ty­ri­mus cen­tro spe­cia­lis­tai at­li­ko, ta­čiau nė­ra pa­grin­do gy­ven­to­jams šiuo me­tu pa­ni­kuo­ti. „Ra­dio­lo­gi­niams dir­vo­že­mio tar­šos ty­ri­mams at­lik­ti bu­vo pa­si­rink­tos la­biau­siai už­terš­tos Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jos. Bu­vo at­lik­ti do­zės ga­lios ma­ta­vi­mai ir pa­im­ti dir­vo­že­mio mė­gi­niai ra­dio­lo­gi­niams ty­ri­mams. Jų re­zul­ta­tai par­odė, kad nu­sta­ty­tas di­džiau­sias ra­dio­nuk­li­do ce­zis137 kie­kis vir­šu­ti­nia­me 5 cen­ti­me­trų dir­vo­že­mio sluoks­ny­je ne­vir­ši­ja leis­ti­nos nor­mos“, – tei­gė R. M. Sta­siū­nai­tie­nė.

Be to, ce­zio iš­kri­tų ak­ty­vu­mo tan­kis yra ge­ro­kai ma­žes­nis, nei bu­vo anks­tes­niais me­tais. Tai ro­do, kad už­terš­ta ap­lin­ka pa­ma­žu va­lo­si. Vis dėl­to, pa­sak spe­cia­lis­tų, už­terš­tu­mas per tris de­šimt­me­čius su­ma­žė­jo tik iki po­ros kar­tų. Di­džiau­sias ter­ša­lų kie­kis ap­tik­tas vir­šu­ti­niuo­se miš­ko pa­klo­tės sluoks­niuo­se, nes ji ne­ju­di­na­ma. Ra­dioak­ty­vus ce­zis per šak­nų sis­te­mą pa­ten­ka į au­ga­lus ir kau­pia­si jų žie­vė­je, da­lis la­puo­se, spyg­liuo­se ir smul­kio­se ša­ke­lė­se. Kei­čian­tis me­džių la­pi­jai da­lis ra­dioak­ty­vių ter­ša­lų grįž­ta į že­mę.

Tie­sa, smė­lin­go­se že­mė­se ter­ša­lų ran­da­ma ma­žiau ne­gu ten, kur vy­rau­ja mo­lis ar prie­mo­lis. Be to, dir­ba­mo­je že­mė­je ra­dio­nuk­li­dų be­veik ne­ap­tin­ka­ma. Mat per tris pa­sta­ruo­sius de­šimt­me­čius dir­ba­mos že­mės pa­vir­ši­nis sluoks­nis bu­vo nuo­lat ju­di­na­mas ir ra­dio­nuk­li­dai pra­sis­mel­kė į gi­les­nius dir­vos sluoks­nius. To­dėl šiuo me­tu dir­ba­mo­je že­mė­je au­gi­na­mi kul­tū­ri­niai au­ga­lai ne­už­terš­ti.

Pa­mirš­ti negalima

LRSC Gy­ven­to­jų apš­vi­tos ste­bė­se­nos sky­riaus ve­dė­ja Ri­ma La­dy­gie­nė tei­gė, kad 1986 me­tais po Čer­no­by­lio at­omi­nės elek­tri­nės ava­ri­jos pa­ki­lęs ter­ša­lų de­be­sis dau­giau­sia ra­dioak­ty­vių­jų da­le­lių pa­sklei­dė Lie­tu­vos pie­tuo­se, taip pat va­ka­ruo­se. „Ta­čiau tuo me­tu ne­bu­vo su­si­da­riu­sių lie­taus de­be­sų, tad iš­kri­tos bu­vo sau­sos ir ne itin gau­sios. Su lie­tu­mi iš­kri­tos bū­tų bu­vu­sios kur kas gau­ses­nės ir pa­vo­jin­ges­nės“, – aiš­ki­no R. La­dy­gie­nė. Ji pri­mi­nė, kad tuo­met ap­lin­ka bu­vo už­terš­ta tiek ra­dioak­ty­viuo­ju jo­du, ku­ris ga­na greit su­ski­lo ir ta­po ne­pa­vo­jin­gas, tiek ki­tais, il­gaam­žiais, iš jų pa­grin­di­nis – ce­zis137, jo ski­li­mo lai­ko­tar­pis – 30 me­tų. Ta­čiau, anot spe­cia­lis­tės, tai ne­reiš­kia, kad ki­tų me­tų va­sa­rą jo lie­ka­nų ap­lin­ko­je jau ne­be­bus ap­tin­ka­ma. Mat tam, kad jis vi­sai iš­nyk­tų, ga­li pri­reik­ti ne ke­lių de­šimt­me­čių, o net šimt­me­čių.

„Ce­zis pa­vo­jin­gas žmo­gaus or­ga­niz­mui. Pa­te­kęs į or­ga­niz­mo vi­dų jis įsi­sa­vi­na­mas kaip ir ka­lis, bet nu­sės­da­mas rau­me­ny­se jis apš­vi­ti­na žmo­gų iš vi­daus. Tad iš­orė­je jis ke­lia ma­žes­nį pa­vo­jų, nes iš­ori­nė apš­vi­ta yra ge­ro­kai ma­žes­nė už sklei­džia­mą iš or­ga­niz­mo vi­daus“, – pa­brė­žė R. La­dy­gie­nė.

Anot jos, iš miš­ko gė­ry­bių ra­dio­nuk­li­dus kaup­ti la­biau­siai yra lin­kę gry­bai. Ta­čiau dėl to at­si­sa­ky­ti gry­ba­vi­mo ir pa­tie­ka­lų iš gry­bų ne­ver­ta. Mat ter­miš­kai ne­ap­do­ro­tų miš­ko gry­bų nie­kas ne­val­go, bū­ti­na ap­vir­ti net ir vo­ve­rai­tes. „Ver­dant gry­bus ra­dioak­ty­vio­sios me­džia­gos pe­rei­na į nuo­vi­rą, ku­rį šei­mi­nin­kės pa­pras­tai iš­pi­la. To­dėl gry­bai lie­ka san­ty­ki­nai šva­rūs“, – ti­ki­no moks­li­nin­kė.

Tie­sa, spe­cia­lis­tė at­krei­pė dė­me­sį, kad ra­dioak­ty­vaus ce­zio ga­li pa­tek­ti ne tik į žmo­nių or­ga­niz­mą, bet ir į na­mi­nių gy­vu­lių, ku­rie ga­no­si ne­kul­tū­rin­to­se pie­vo­se. O su to­kių gy­vu­lių pie­nu bei mė­sa ce­zis ga­li pa­tek­ti ir į žmo­gaus or­ga­niz­mą. „Ta­čiau ir šiuo at­ve­ju apš­vi­ta ne­bū­tų itin di­de­lė“, – nu­ra­mi­no R. La­dy­gie­nė.