Mirė diplomatas Vytautas Antanas Dambrava
Ei­da­mas 96-uo­sius me­tus po su­nkios li­gos Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se mi­rė il­ga­me­tis iš­ki­lus Lie­tu­vos ir JAV dip­lo­ma­tas, žur­na­lis­tas, vi­suo­me­nės vei­kė­jas, tei­sės moks­lų dak­ta­ras Vy­tau­tas An­ta­nas Damb­ra­va.

Tai BNS šeš­ta­die­nį pa­tvir­ti­no dip­lo­ma­to žmo­na Un­da Damb­ra­va. Su­tuok­ti­niai pa­sta­ruo­ju me­tu gy­ve­no Flo­ri­do­je.

Pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė ir prem­je­ras Al­gir­das But­ke­vi­čius šeš­ta­die­nį par­eiš­kė užuo­jau­tas dėl dip­lo­ma­to Vy­tau­to An­ta­no Damb­ra­vos mir­ties.

Pa­sak pre­zi­den­tės, V.A.Damb­ra­va ko­le­gas ir drau­gus vi­sa­da ža­vė­jo sa­vo en­tu­ziaz­mu ir ener­gi­ja bei di­džiu­liu at­sa­ko­my­bės jaus­mu. Lie­tu­vos oku­pa­ci­jos me­tu, jo kil­ni as­me­ny­bė ta­po ne­at­sie­ja­ma ir Lie­tu­vos įvaiz­džio da­li­mi, il­ga­me­tės ir tur­tin­gos V.A.Damb­ra­vos kar­je­ros me­tu, pa­dė­ju­si žmo­nėms vi­sa­me pa­sau­ly­je pa­žin­ti Lie­tu­vą.

„Ne­pai­sy­da­mas pri­vers­ti­nio Tė­vy­nės pa­li­ki­mo, V.A.Damb­ra­va iš­li­ko iš­ti­ki­miau­sias sa­vo vals­ty­bės pi­lie­tis, vi­sa­da gar­bin­gai gy­nęs Lie­tu­vos in­te­re­sus ir puo­se­lė­jęs lie­tu­vy­bę. Grį­žęs į Tė­vy­nę le­mia­mais vals­ty­bės at­kū­ri­mo me­tais, V.A.Damb­ra­va at­sa­kin­gai ėmė­si la­bai svar­baus Lie­tu­vai dip­lo­ma­ti­nio dar­bo, vėl tvir­tai gin­da­mas jos in­te­re­sus. Ne­nuils­ta­ma ir nuo­šir­di šio Lie­tu­vos dip­lo­ma­to veik­la bu­vo ne­pa­kei­čia­ma įtvir­ti­nant mū­sų ša­lį kaip ne­prik­lau­so­mą, sau­gią, ir ger­bia­mą vals­ty­bę – ne­ats­ki­ria­mą Eu­ro­pos ir vi­sos eu­roat­lan­ti­nės bend­ruo­me­nės da­lį“, – ra­šo­ma ša­lies va­do­vės užuo­jau­to­je.

„Ne­te­ko­me kil­niu at­si­da­vi­mu Lie­tu­vai pa­si­žy­mė­ju­sios as­me­ny­bės. V.A.Damb­ra­vos vi­so gy­ve­ni­mo pa­stan­gos, pa­tir­tis ir ak­ty­vus dar­bas brė­žė Lie­tu­vos dip­lo­ma­ti­jos rai­dą, am­ba­sa­do­rius ne­abe­jo­ti­nai bu­vo vie­nas ryš­kiau­sių lie­tu­vių po­li­ti­nės kul­tū­ros puo­se­lė­to­jų ir mū­sų ša­lies tei­sių gy­nė­jų už jos ri­bų“, – užuo­jau­to­je sa­ko prem­je­ras Al­gir­das But­ke­vi­čius. Prem­je­ro tei­gi­mu, am­ba­sa­do­rius vi­sa­da liks ti­kru dip­lo­ma­ti­jos švy­tu­riu.

„Pra­ra­do­me iš­ki­lią as­me­ny­bę, pro­fe­sio­na­lų dip­lo­ma­tą, nuo­šir­dų drau­gą. V.A.Damb­ra­vos il­ga­me­tė veik­la ir ko­va už Lie­tu­vos lais­vę, gar­bin­gas at­sto­va­vi­mas mū­sų ša­liai dau­ge­ly­je už­sie­nio vals­ty­bių yra pa­vyz­dys jau­na­jai dip­lo­ma­tų kar­tai“,– ra­šo­ma už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­tro Li­no Lin­ke­vi­čiaus užuo­jau­to­je.

So­viet­me­čiu iš­ei­vi­jo­je gy­ve­nęs V.A.Damb­ra­va at­kū­rus ne­prik­lau­so­my­bę 1992– 1999 me­tais dir­bo Lie­tu­vos ne­pap­ras­tuo­ju ir įga­lio­tuo­ju am­ba­sa­do­riu­mi Lo­ty­nų Ame­ri­kos ša­ly­se – bu­vo Lie­tu­vos at­sto­vu Ko­lum­bi­jai, Ar­gen­ti­nai, Bra­zi­li­jai, Urug­va­jui, bu­vo spe­cia­lių­jų mi­si­jų am­ba­sa­do­rius Lo­ty­nų Ame­ri­kai ir Ka­ri­bų jū­ros re­gio­nui.

1999– 2004 me­tais V.A.Damb­ra­va bu­vo ne­pap­ras­ta­sis ir įga­lio­ta­sis mi­nis­tras Is­pa­ni­jai, nuo 2001 me­tų – taip pat Ma­ro­kui ir An­do­rai.

V.A.Damb­ra­va gi­mė 1920 me­tais bir­že­lio 10 die­ną, 1939 me­tais bai­gė Ute­nos vals­ty­bi­nę gim­na­zi­ją, po ke­le­rių me­tų jo šei­ma pa­ty­rė so­vie­tų rep­re­si­jas – 1941 me­tais bir­že­lio 13 die­ną tė­vai, bro­liai ir se­suo bu­vo iš­trem­ti į Si­bi­rą.

1944 me­tais V.A.Damb­ra­va pa­si­trau­kė į Va­ka­rus. 1948 me­tais iš­vy­ko į JAV. Bu­vo ak­ty­vus lie­tu­vių iš­ei­vi­jos vei­kė­jas.

1950– 1951 me­tais dir­bo Či­ka­gos lie­tu­vių dien­raš­čio „Drau­gas“ ko­res­pon­den­tu Jung­ti­nė­se Tau­to­se. .

1951 me­tais pra­dė­jo dirb­ti JAV Vals­ty­bės de­par­ta­men­to tar­ny­bo­je, ra­di­jo sto­ties „A­me­ri­kos bal­sas“ lie­tu­viš­ka­me sky­riu­je.

1951– 1986 me­tais dir­bo ir JAV in­for­ma­ci­jos agen­tū­ro­je (USIA). 1955– 1960 me­tais va­do­va­vo „A­me­ri­kos bal­so“ spe­cia­lio­sios nau­jie­nų tar­ny­bai Eu­ro­po­je, 1960– 1965 me­tais bu­vo prog­ra­mų Lo­ty­nų Ame­ri­kai di­rek­to­rius. 1965– 1967 me­tais dir­bo JAV Jung­ti­nio vie­šų­jų rei­ka­lų de­par­ta­men­to Sai­go­ne (dab. Ho Ši Mi­no) ra­di­jo prog­ra­mų ve­dė­ju, be to, 1966– 1967 me­tais dės­tė Sai­go­no uni­ver­si­te­te.

Nuo 1969 me­tų JAV pre­zi­den­to bu­vo pa­skir­tas į nuo­la­ti­nę kar­je­ros dip­lo­ma­ti­nę tar­ny­bą. 1967– 1980 me­tais bu­vo JAV am­ba­sa­dų Pie­tų Ame­ri­ko­je vie­šų­jų ry­šių di­rek­to­riu­mi.

1980– 1985 me­tais va­do­va­vo Ve­ne­sue­los lie­tu­vių bend­ruo­me­nei, 1988– 1990 me­tais bu­vo Pa­sau­lio lie­tu­vių bend­ruo­me­nės vi­ce­pir­mi­nin­kas.

V.A. Damb­ra­va yra ap­do­va­no­tas Ge­di­mi­no III laips­nio or­di­nu , Ge­di­mi­no II laips­nio or­di­nu, Dip­lo­ma­ti­jos žvaigž­de.

V. Lands­ber­gis: Lie­tu­va ne­iš­nau­do­jo vi­sų V. A. Damb­ra­vos gabumų

Lie­tu­va ne­iš­nau­do­jo vi­sų mi­ru­sio dip­lo­ma­to Vy­tau­to An­ta­no Damb­ra­vos ga­bu­mų įsit­vir­tin­da­ma tarp­tau­ti­nė­je po­li­ti­ko­je ir siek­da­ma ener­ge­ti­nės ne­prik­lau­so­my­bės, sa­ko pir­ma­sis fak­ti­nis ne­prik­lau­so­my­bę at­kū­ru­sios Lie­tu­vos va­do­vas Vy­tau­tas Lands­ber­gis.

„Mes, kaip vals­ty­bė, ne vi­siš­kai pa­nau­do­jo­me ir pa­si­nau­do­jo­me jo ga­bu­mais, jo ini­cia­ty­vo­mis, jo su­ge­bė­ji­mais įtvir­tin­ti Lie­tu­vą tarp­tau­ti­niuo­se po­li­ti­niuo­se ir eko­no­mi­niuo­se, ener­ge­ti­niuo­se rei­ka­luo­se, ku­riuos jis ge­rai su­pra­to ir sten­gė­si, kad Lie­tu­va grei­čiau ir anks­čiau iš­ei­tų į ener­ge­ti­nę ne­prik­lau­so­my­bę, ku­rios ke­ly­je jau esa­me ne­ma­žai pa­sie­kę“, – BNS šeš­ta­die­nį sa­kė Tė­vy­nės są­jun­gos – Lie­tu­vos krikš­čio­nių de­mo­kra­tų par­ti­jos gar­bės pir­mi­nin­kas.

„Ga­lė­jo­me pa­siek­ti anks­čiau ir dau­giau, jei bū­tu­me pa­si­nau­do­ję vi­sais jo pa­ta­ri­mais ir pa­stan­go­mis“, – pri­dū­rė jis.

V.Lands­ber­gio tei­gi­mu, V.A.Damb­ra­vos įna­šas Lie­tu­vos dip­lo­ma­ti­jai nė­ra ge­rai su­vo­kia­mas ša­ly­je ir tam rei­kia di­des­nio is­to­ri­kų su­si­do­mė­ji­mo juo, kad „mes vi­si su­vok­tu­me, ko­kį žmo­gų Lie­tu­va tu­rė­jo“.

Pa­sak jo, dip­lo­ma­ti­niuo­se ir po­li­ti­niuo­se sluoks­niuo­se V.A.Damb­ra­va ry­šių tu­rė­jo dar iki ofi­cia­liai jam at­ei­nant į Lie­tu­vos dip­lo­ma­ti­nę tar­ny­bą.

V.Lands­ber­gis taip pat sa­kė pa­ži­no­jęs V.A.Damb­ra­vą nuo jau­nys­tės.

„La­bai džiau­giau­si, kad jis su­ti­ko at­ei­ti į bend­rą Lie­tu­vos vals­ty­bės ir dip­lo­ma­ti­nį dar­bą. Nors jis bu­vo kuk­lus, nuo­šir­džiai kuk­lus, tar­si abe­jo­da­mas, kad ga­lės bū­ti nau­din­gas, o bu­vo ne­pap­ras­tai nau­din­gas. Jis pa­dė­jo mums iš­plės­ti ry­šius į Lo­ty­nų Ame­ri­kos ša­lis. O pa­skui ir Is­pa­ni­jo­je“, – pa­sa­ko­jo kon­ser­va­to­rius.

Jo tei­gi­mu, V.A.Damb­ra­va bu­vo gi­liai mąs­tan­tis ir gi­liai ti­kin­tis žmo­gus, pa­li­kęs teks­tų, ku­riuos ver­ta pa­žin­ti ir stu­di­juo­ti. Pa­sak V.Lands­ber­gio, jis ga­lė­jo bū­ti di­de­lis mo­ky­to­jas jau­niau­siai Lie­tu­vos dip­lo­ma­tų kar­tai.

„No­riu par­agin­ti kad šie jau­ni dip­lo­ma­tai at­ras­tų jo raš­tus ir stu­di­juo­tų“, – sa­kė V.Lands­ber­gis.

Pub­li­cis­tas V. Va­liu­šai­tis: jis ga­lė­jo bū­ti prezidentu

Pub­li­cis­tas Vid­man­tas Va­liu­šai­tis, biog­ra­fi­nės kny­gos apie V.A.Damb­ra­vą au­to­rius, sa­ko, kad dip­lo­ma­tas bu­vo žmo­gus, na­tū­ra­liai jun­gęs prieš­ka­rio Lie­tu­vą su da­bar­ti­ne Lie­tu­va.

„Tai bu­vo žmo­gus, pe­rė­jęs vi­sus lai­ko­tar­pius,1940 me­tų oku­pa­ci­ją, šei­mos tra­ge­di­ją, rep­re­si­jas, jo aky­se 1941 me­tais bu­vo iš­trem­ta šei­ma, tė­čio jau dau­giau ne­su­ti­ko, jis žu­vo, ma­ma grį­žo. Ta­da jo gy­ve­ni­mo mo­to bu­vo – jei aš ne­kal­bė­siu, tai ak­me­nys kal­bės. Jis ma­tė sa­vo mi­si­ją liu­dy­ti Lie­tu­vą iš­ti­ku­sią tra­ge­di­ją“, – BNS sa­kė V.Va­liu­šai­tis.

Anot V.Va­liu­šai­čio, bū­da­mas ta­len­tin­gas, įgi­jęs tei­si­nin­ko, taip pat ir mu­zi­ko iš­si­la­vi­ni­mą, il­gas me­tus dir­bęs „A­me­ri­kos bal­so“ žur­na­lis­tu, 1951 me­tais V.A.Damb­ra­va bu­vo pa­kvies­tas į Ame­ri­kos dip­lo­ma­ti­nę tar­ny­bą.

„Ra­šant jo biog­ra­fi­ją te­ko skai­ty­ti šim­tus Ame­ri­kos do­ku­men­tų, dip­lo­ma­tų at­si­lie­pi­mų, kaip jį ver­ti­no kaip žmo­gų, dip­lo­ma­tą, pro­fe­sio­na­lą. Tai bu­vo ne­pap­ras­tai aukš­ti įver­ti­ni­mai. Tie­siog trūks­ta žo­džių api­bū­din­ti tas cha­rak­te­ris­ti­kas, ku­rio­mis ame­ri­kie­čiai kal­bė­jo apie jo ta­len­tą. Jis bu­vo api­bū­di­na­mas kaip žmo­gus or­kes­tras, nes jis ga­li ir apie me­ną, ir apie mu­zi­ką, ir apie kul­tū­rą kal­bė­ti, ir čia pat „Vod­kos“ stik­le­lį iš­gert ir jis žo­džio ki­še­nė­je ne­ieš­ko­jo“, – pa­sa­ko­jo V.Va­liu­šai­tis.

JAV dip­lo­ma­ti­nė­je tar­ny­bo­je, anot pub­li­cis­to, V.A.Damb­ra­vai bū­da­vo pa­ti­ki­mos svar­bios už­duo­tys ano me­to karš­tuo­siuo­se taš­kuo­se – „Che Gue­va­ros ju­dė­ji­mas Bo­li­vi­joj, pa­skui te­ro­riz­mas Ar­gen­ti­no­je, pi­lie­ti­nis ka­ras Sal­va­do­re, vi­sur jį siųs­da­vo į karš­tus taš­kus ir vi­sur jis iš­nau­do­jo tą sa­vo po­zi­ci­ją, tri­bū­ną pri­mint apie Lie­tu­vą“, be to, ras­da­vo su­bti­lių bū­dų kas­kart iš­kel­ti Lie­tu­vos lais­vės klau­si­mą daug ra­šy­da­mas is­pa­nų spau­do­je.

„Aiš­ku, Lie­tu­vai bu­vo lai­mė, kad ji ga­lė­jo pa­sku­ti­niais de­šimt­me­čiais pa­nau­do­ti jį sa­vo dip­lo­ma­ti­nė­je tar­ny­bo­je, bet V.A.Damb­ra­va nu­sis­kųs­da­vo, kad, vis dėl­to, Lie­tu­vos dip­lo­ma­ti­nė tar­ny­ba ne­tu­ri to spon­ta­niš­ku­mo, ne taip su­pran­ta dip­lo­ma­ti­jos mi­si­ją, kaip ame­ri­kie­čiai. Ir jis jau­tė­si šiek tiek įsuk­tas to­kio­je biu­ro­kra­ti­nė­je ru­ti­no­je“, – kal­bė­jo V.Va­liu­šai­tis.

V.A.Damb­ra­va bu­vo la­bai ak­ty­vus, įman­triai mez­gęs ry­šius dip­lo­ma­tas, tad, pa­sak V.Va­liu­šai­čio, jį ste­bi­no da­lies šiuo­lai­ki­nių lie­tu­vių dip­lo­ma­tų ne­ran­gu­mas, at­sai­nu­mas, nu­si­vil­da­vo ma­ty­da­mas, „kai žmo­nės at­vyk­da­vo į am­ba­sa­dą „at­bū­ti“ lai­ką ir gal­būt pa­to­giau pa­gy­ven­ti“.

Pub­li­cis­to ma­ny­mu, V.A.Damb­ra­va ne­bu­vo iš­nau­do­tas: „10 me­tų Ve­ne­sue­lo­je, tai fak­tiš­kai to­li­mas už­kam­pis. Nors jis ga­lė­jo bū­ti ir už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­tras ir net 1997 me­tais bu­vo ini­cia­ty­vos siū­ly­ti jį kan­di­da­tu į pre­zi­den­tus po A.M.Bra­zaus­ko ka­den­ci­jos. Bet ne­at­si­ra­do pla­tes­nės po­li­ti­nės par­amos, tai ne­bu­vo įgy­ven­din­ta“.

V.Va­liu­šai­čio ver­ti­ni­mu, dip­lo­ma­tas Lie­tu­vai dau­giau­sia nu­si­pel­nė bū­da­mas am­ba­sa­do­riu­mi Is­pa­ni­jo­je 1999 – 2004 me­tais.

„Jo įna­šas bu­vo, kad jis pa­len­kė vi­są Is­pa­ni­jos opi­ni­ją ir ka­ri­niį ge­ne­ra­li­te­tą jų pa­sie­kęs, kad Is­pa­ni­ja ta­po di­de­lė mū­sų drau­gė ir rė­mė­ja Lie­tu­vos pri­ėmi­mo į NA­TO“, – tei­gė biog­ra­fas.