Mirė D. Sruogaitė
Ra­šy­to­jo Ba­lio Sruo­gos duk­tė Da­lia Sruo­gai­tė tu­rė­jo iš­skir­ti­nę at­min­tį ir aš­trų pro­tą, ta­čiau ne­spė­jo at­sisk­leis­ti Lie­tu­vos kul­tū­ri­nia­me gy­ve­ni­me, nes per vė­lai grį­žo į Lie­tu­vą, sa­ko ją ar­ti­mai pa­ži­no­ju­si tea­tro­lo­gė ir li­te­ra­tū­ro­lo­gė Ire­na Vei­sai­tė.

Ji tei­gė pri­si­me­nan­ti D.Sruo­gai­tės no­rą per­duo­ti Lie­tu­vai Jung­ti­nė­se Vals­ti­jo­se su­kaup­tą pa­tir­tį, kur ji bu­vo ypa­tin­gai įsi­trau­ku­si į iš­ei­vi­jos kul­tū­ri­nį gy­ve­ni­mą, bu­vo vie­na drau­gi­jos „Švie­sa“ įkū­rė­jų.

„Da­lia tru­pu­tį per vė­lai at­vy­ko į Lie­tu­vą: ka­da ji su­grį­žo į tė­viš­kę, aiš­ku,Lie­tu­va jau bu­vo ne vi­sai ta, ku­rią ji pa­li­ko, ji ne­sus­pė­jo pa­kan­ka­mai įsi­trauk­ti į Lie­tu­vos kul­tū­ri­nį gy­ve­ni­mą. To­dėl bū­da­ma ab­so­liu­čiai aš­trios at­min­ties, aš­traus pro­to, ko­kį jau­nys­tė­je re­tai kas tu­ri, ji jau ne­tu­rė­jo fi­zi­nių jė­gų tai pa­nau­do­ti ir pa­kan­ka­mai pa­si­reikš­ti Lie­tu­vo­je“, - sa­kė D.Sruo­gai­tės bi­čiu­lė.

„Ji bu­vo iš­skir­ti­nė as­me­ny­bė, ji bu­vo pa­sku­ti­nis mo­hi­ka­nas - su ja iš­ėjo lie­tu­vių in­te­li­gen­ti­jos kar­ta, ku­ri dar gi­mė ne­prik­lau­so­my­bės lai­kais. Su ja bai­gė­si iš­ti­sa epo­cha“, - ne­tek­tį įvar­di­jo li­te­ra­tū­ros ir tea­tro ty­ri­nė­to­ja.

Pa­sak I.Vei­sai­tės, nors jos drau­gys­tė su D.Sruo­gai­te pra­si­dė­jo tik jai su­grį­žus į Lie­tu­vą po 2000-ųjų, jas sie­jo bend­ra pra­ei­tis: jos tė­vas, ra­šy­to­jas B. Sruo­ga bu­vo ge­ras bu­vo I.Vei­sai­tės „an­tro­sios mo­ti­nos“ Ste­fa­ni­jos La­di­gie­nės, ku­ri I.Vei­sai­tę pri­glau­dė sa­vo šei­mo­je ka­ro me­tais, drau­gas.

„Kai mes su­si­ti­ko­me, mes pa­ju­to­me, jog esa­me iš to pa­ties ka­mie­no, kad tu­ri­me bend­ras šak­nis - abi vai­kys­tę pra­lei­do­me Kau­ne, ne­prik­lau­so­mo­je Lie­tu­vo­je, ku­ri iš es­mės mus ir su­for­ma­vo, mū­sų san­ty­kį su pa­sau­liu, Lie­tu­va, su žmo­nė­mis. Mū­sų drau­gys­tė bu­vo la­bai ar­ti­ma, tu­rė­jo­me daug bend­rų nuo­sta­tų gy­ve­ni­me“, - sa­kė I.Vei­sai­tė.

Anot I.Vei­sai­tės, Ji ypa­tin­gai skau­džiai pri­si­min­da­vo iš­sis­ky­ri­mą su tė­vu B.Sruo­ga ka­ro me­tais, ku­ris, anot moks­li­nin­kės, iš­vež­tas į Štut­ho­fo kon­cen­tra­ci­jos la­ge­rį su­kū­rė „ne tik lie­tu­vių, bet ir pa­sau­li­nės li­te­ra­tū­ros še­dev­rą“ - ro­ma­ną „Die­vų miš­kas“. Jį vė­liau į ang­lų kal­bą iš­ver­tė D.Sruo­gai­tės duk­tė Auš­ri­nė.

„Da­lia la­bai apie tai kal­bė­jo, pri­si­mi­nė vis­ką. Rei­kė­tų pa­brėž­ti, kad Sruo­ga ne­bu­vo ka­li­nys, jis bu­vo įkai­tas. Vi­sa gru­pė in­te­li­gen­tų, nu­vež­tų į Štut­ho­fą ir ten įka­lin­tų, jie bu­vo įkai­tai (...). Ji ne­pap­ras­tai se­kė, skai­tė vi­sus B.Sruo­gos raš­tus, laiš­kus iš Štut­ho­fo, ku­riuos man ro­dė, pra­šė ma­nęs re­da­guo­ti jų ver­ti­mą, juo­se ne­bu­vo ga­li­ma vi­sos tie­sos ra­šy­ti. Jis ne­pap­ras­tai my­lė­jo Da­lią: ji vi­suo­met va­di­no jį Ba­liu, nie­kuo­met ne­va­di­no tė­vu. Tai pa­brė­žė jų ne­pap­ras­tą drau­gys­tę ir dva­si­nį ry­šį, ku­rį ji tur­būt jau­tė iki pat gy­ve­ni­mo pa­bai­gos“, - pri­si­mi­nė I.Vei­sai­tė.

D.Sruo­gai­tė mi­rė tre­čia­die­nį Vil­niu­je, ei­da­ma 90-uo­sius.