Minskas sako, kad nori sutarties su ES. Ar jos reikia Briuseliui ir Vilniui?
Bal­ta­ru­si­ja vėl pa­si­su­ko vei­du į Va­ka­rus – Mins­kas par­eiš­kė, kad no­rė­tų kuo grei­čiau pa­si­ra­šy­ti San­ty­kių pa­grin­dų su­si­ta­ri­mą su Eu­ro­pos Są­jun­ga (ES). Gal­būt tai ei­li­nė Alek­sand­ro Lu­ka­šen­kos žai­di­mo „nei Mask­vai – nei Briu­se­liui“ par­ti­ja. O gal Bal­ta­ru­si­jos pre­zi­den­tas taip pa­bū­go bū­ti nu­vers­tas Krem­liaus, kad ti­krai „pa­sis­lin­ko“ į va­ka­rus?

Vakar Minske susitiko Baltarusijos premjeras Sergejus Rumas ir ES biudžeto ir žmogiškųjų resursų komisaras Guentheris Oettingeris. Baltarusijos vyriausybės vadovas pareiškė: „“Norėčiau sužinoti, ką reikia padaryti, kad kuo greičiau būtų galima pasirašyti Baltarusijos ir Europos Sąjungos santykių pagrindų susitarimą, nes toks teisinis vakuumas tarp kaimynių, žinoma, yra nenaudingas abiem šalims“.

Kaip vertinti šią Minsko deklaraciją? Jei Minskas tikrai nori sutarties, nors ir beveik niekuo neįpareigojančios, Briuseliui ji gali būti pirmu žingsniu patraukti Baltarusiją į savo orbitą, o gali būti visiškai neįdomi, atsižvelgiant į tai, kiek kartų Aleksandras Lukašenka „vilkeliu“ jau sukiojosi tai į Rytus – tai į Vakarus. Galbūt Lietuvai tai būtų taip pat naudinga, atsižvelgiant ne tik į tokias opias problemas, kaip Astravo atominė jėgainė, bet ir saugumo poreikius.

Politologas Aivaras Žukauskas pataria nepuoselėti didelių vilčių, nes Minskas greičiausiai žaidžia jam įprastą žaidimą. Tuo metu apžvalgininkas Imantas Melianas teigia, Aleksandras Lukašenka, jausdamas vis didėjantį pavojų iš Kremliaus pusės, ieško atsitraukimo kelių, kurie gali vesti tik į Europą.

Lukašenka savo akiratyje turi daug didesnių už Lietuvą žaidėjų. Be to, atrodo, kad šiandien Lietuva pati nėra suformulavusi, kaip norėtų bendrauti su Baltarusija.

Mažai įtikimi žodžiai

Kaip LŽ sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doktorantas Aivaras Žukauskas, neverta dėti didelių vilčių į tai, kad būtent ši deklaracija yra ženklas, kad Minskas tikrai keičia politikos kryptį: „Aleksandras Lukašenka pasižymi gebėjimu žongliruoti tarp didžiųjų žaidėjų. Sunku ko nors kito tikėtis ir šiuo atveju“.

Anot politologo, Minskas šiuo metu vėl pergyvena nuopuolį santykiuose su Maskva, kai nepavyksta susitarti dėl naftos tiekimo ir tai verčia įtarti, kad žingsnis į ES pusę tėra dar vienas Aleksandro Lukašenkos ėjimas šioje šachmatų partijoje.

Aivaras Žukauskas/Asmeninio archyvo nuotrauka

„Net jei pradedama kalbėti tokia tema, kaip susitarimas su ES, tai visiškai nereiškia, kad kas nors greitai imsis realių veiksmų“, – sakė LŽ pašnekovas. Minskui veikiausiai net nereikėtų dėti pastangų į tai, kad užvilkinti realius susitarimo sudarymo veiksmus, nes tai gali padaryti pati ES, šiandien turinti daug opesnių klausimų. Kita vertus, Minskas gali turėti pragmatinių sumetimų – sutarties nebus, bet per tą laiką galima palaikyti kontaktus, o gal ir gauti vieną kitą infrastruktūrinį ES projektą.

„Nemanau, kad ir Briuseliui šiuo metu tokia sutartis reikalinga, atsižvelgiant į tai, kiek „verda“ problemų, pradedant Italija ir baigiant „Brexit“. Retoriniame lygmenyje tai gal ir įdomu, bet praktiniame – manyčiau, kad ne“, – teigė politologas.

Net ir vertinant ilgalaikėje perspektyvoje, ES iš tokios sutarties greičiausiai laimėtų nedaug, nes Aleksandras Lukašenka neprisiimtų gilesnių įsipareigojimų. Jis nelinkęs susisaistyti su ES taip, kaip tai padarė tokios provakarietiškos Rytų partnerystės šalys, kaip Sakartvelas ir Ukraina. Net ir jų pavyzdys rodo, kad turėdamas aktualesnių problemų, Briuselis yra linkęs užtęsti suartėjimo procesą.

Apskritai, ES yra suinteresuota prisiartinti Baltarusiją, kuri geopolitiniu požiūriu, tarnauja kaip barjeras nuo Rusijos. Tam netrukdytų ir nepatogus momentas, kad Baltarusija – nedemokratinė valstybė. „Pačioje Europoje „išlenda“ vis daugiau į autokratiją linkusių politikų, nors jie ir neatstovauja „senosios mokyklos“, kaip kad Aleksandras Lukašenka. Tai gali būti ženklas, kad ateityje vertybinės ES nuostatos gali pasidaryti lankstesnės“, – sakė Aivaras Žukauskas. Jau ir dabar ES pastebimas augantis noras Baltarusijoje palaikyti santykius su valstybės institucijomis, o ne pilietinę visuomenę atstovaujančia opozicija.

Vilnius taip pat neturėtų puoselėti didelių vilčių, kad santykiai su Minsku reikšmingai pasikeistų. „Kažkaip kalbėtis reikia, tačiau sunku kalbėti apie kokį nors ES ir Baltarusijos suartėjimo „advokatavimą“, kai nematome jokių realių žingsnių iš Minsko pusės. Aleksandras Lukašenka savo akiratyje turi daug didesnių už Lietuvą žaidėjų. Be to, atrodo, kad šiandien Lietuva pati nėra susiformulavusi aiškesnio vaizdo, kaip norėtų bendrauti su Baltarusija“, – teigė Aivaras Žukauskas.

Mums svarbu, kad už Medininkų pasienio posto stovėtų gudų pasieniečiai, o ne rusų tankai.

Lukašenką stumia baimė

Politikos apžvalgininkas ir konfliktologas Imantas Melianas laikosi ne tokios skeptiškos nuomonės ir teigia, kad Minsko pareiškimuose gali būti tiesos. „Nemanau, kad šiuo metu Baltarusija elgiasi, kaip kažkada Armėnija, kuri ilgai derėjosi dėl Asociacijos sutarties, bet po to, kaip visada, pasuko su Rusija. Beje, nuo pat pradžių buvo aišku, kad Armėnija blefavo ir neketino pasirašinėti jokių susitarimų su ES. Minsko situacija yra kitokia – jie tikrai sunerimę dėl Baltarusijos valstybingumo išsaugojimo. Tai ne tik opozicijos, bet ir Aleksandro Lukašenkos interesas – jis tikrai nenori, kad Minske jį pakeistų Maskvos statytinis“, – sakė LŽ pašnekovas.

Anot apžvalgininko, Minsko pasiūlymų jokiu būdu nereikia vertinti kaip integracijos į Europą proceso pradžios, tačiau megzdamas kontaktus, Minskas nori sukurti atitinkamą psichologinį klimatą. „Minskas suinteresuotas jei ne atsikratyti visokeriopos priklausomybės nuo Rusijos, tai bent jau ją gerokai sušvelninti, susikurti sau atsitraukimo kelius“, – teigė apžvalgininkas.

Imantas Melianas taip pat teigė, kad Briuseliui šis klausimas nėra prioritetinis, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje ES suinteresuota traukti Baltarusiją į savo pusę. „Baltarusija – sudėtinė tos pačios geopolitinės ir ekonominės erdvės dalis. Šiandien ji dar nepasirengusi integracijai, bet panašu, kad dabar ji jau imasi tam tikrų parengiamųjų veiksmų, „apsiuosto“. Manau, kad tai įdomu ir Briuseliui. Galiausiai, niekas nieko neverčia prisiimti rimtų įsipareigojimų – tai tik kontakto užmezgimas“, – sakė Imantas Melianas, pažymėdamas, kad nors Minsko valdančioji santvarka ir apsunkina dialogą, po Rusijos agresijos prieš Ukrainą tapo aišku, kad geriau Minske matyti Aleksandrą Lukašenką, o ne iš Kremliaus atsiųstą Rusijos vietininką.

Imantas Melianas/Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

„ES nereikalauja, kad rytoj Baltarusija taptų demokratine valstybe, o Aleksandras Lukašenka neketina rytoj įstoti į ES, tačiau nuolatinis kontaktas atitinka abiejų pusių interesus“, – teigė LŽ pašnekovas.

Anot apžvalgininko, Lietuvai taip pat svarbu, kad Baltarusija liktų nepriklausoma, kad ir nedemokratinė valstybė: „Mums svarbu, kad už Medininkų pasienio posto stovėtų gudų pasieniečiai, o ne rusų tankai. Lietuvai tai svarbiau, nei visai likusiai ES, o tai reiškia, kad bet kokios Baltarusijos suartėjimo su Europa pastangos atitinka mūsų interesus“.

Kaip teigia Imantas Melianas, ekspertiniame ir politiniame lygmenyje, Lietuvoje suvokiamas šis interesas. Egzistuoja ir tam tikra politika Minsko atžvilgiu, tačiau ji nepakankama. „Turime patys generuoti pasiūlymus dėl politikos Baltarusijos atžvilgiu, o ne laukti, ką apie tai pasakys Briuselis. Šioje situacijoje Lietuva turi ne tik aktyviau palaikyti dvišalius santykius su Baltarusija, bet ir aktyviau dalyvauti formuojant ES politiką“, – sakė apžvalgininkas.

Jo nuomone, netruksime sulaukti ir Maskvos reakcijos į pastaruosius Baltarusijos pareiškimus: „Nesunku prognozuoti, kad Aleksandras Lukašenka sulauks Rusijos žiniasklaidos atakos. Pasipils kaltinimai, kad jis griauna slavų brolybę, kad jį kažkas papirko ir jis veda Baltarusiją jai visai nenaudinga linkme“. Tuo metu, jei Baltarusija ir ES visgi pasirašytų vienokią ar kitokią sutartį, Maskvos reakcija veikiausiai jau nebeapsiribotų puolimu žiniasklaidoje. Kad tuo įsitikintume, pasak Imanto Meliano, pakanka prisiminti ką darė Kremlius po to, kai Kijevas apsisprendė aktyviau bendrauti su Vakarais, dar Viktoro Janukovyčiaus prezidentavimo metu.

„Tokiu atveju galime tikėtis visko, pradedant informacinėmis atakomis ir baigiant Aleksandro Lukašenkos nuvertimu. Baltarusijos prezidentas supranta tokią grėsmę, tačiau Kremliaus grėsmę jis jau dabar jaučia beveik „fiziologiškai“. Matome ženklus, kad Aleksandras Lukašenka bando bėgti nuo Rusijos, – sakė Imantas Melianas.