Ministrų giljotina: už ką?
To dar ne­bu­vo – pats prem­je­ras už­si­mo­jo „nu­kirs­ti“ iš­kart tris sa­vo mi­nis­trus. Jei ne to­kia ma­si­nė gal­vap­jū­tė ir dar mi­nis­tro pir­mi­nin­ko ini­cia­ty­va, ne­bū­tų nie­ko nau­ja: ir šios Vy­riau­sy­bės pirm­ta­kių ka­den­ci­jos pu­siau­ke­lės ne­su­lau­kė ly­giai tiek pat – po še­šis mi­nis­trus.

Tikrosios priežastys, kodėl krinta ministrų galvos, dažniausiai būna vienos, bet pretekstas surandamas kitas. Ir dabartinis premjeras dievažijasi, kad visi trys ministrai – tiek švietimo ir mokslo – Jurgita Petrauskienė, tiek aplinkos – Kęstutis Navickas, tiek kultūros – Liana Ruokytė-Jonsson – jo pasitikėjimo neprarado, visi vykdė reformas, kurios ir toliau bus tęsiamos, o jokios protesto akcijos jų atstatydinimui įtakos neturėjo. Tačiau ministrai aukojami, nes reikia Vyriausybės „perkrovimo“, naujo impulso reformoms.

Antras dublis kartais būna blogesnis už pirmąjį: Dainių Pavalkį pakeitusi Audronė Pitrėnienė labiau pykdė ir juokino, nei sprendė švietimo problemas.

Pasikeis šeši iš keturiolikos

S. Skvernelio vadovaujama Vyriausybė jau yra praradusi tris narius. Pernai rudenį iš valdančiosios koalicijos pasitraukus socialdemokratams, ūkio ministro postą paliko šios partijos į jį deleguotas Mindaugas Sinkevičius. Kiti du buvo priversti trauktis dėl skandalų. Teisingumo ministrė Milda Vainiutė šį kovą krito po pavaldinių pareiškimų, kad ministerijos vadovybė trikdė kalėjimų sistemos vidaus auditą. Žemės ūkio ministras Bronius Markauskas balandį apleido pareigas paaiškėjus, kad jo šeima apie penkerius metus dirbo svetimą žemę be savininkų leidimo ir už tai dar gavo europines išmokas.

Siūlomi atstatydinti trys ministrai taip pat yra sulaukę daug kritikos, daugiausia – į pato situaciją ir save, ir švietimo reformą įstūmusi J. Petrauskienė. K. Navickas prisišaukė piketų ir kritikos dėl urėdijų reformos, naikinamų miškų, savo buvusios įstaigos galimo protegavimo. L. Ruokytė-Jonsson sukėlė pasipiktinimą dėl planuojamų kultūros įstaigų reformų.

Opozicija norėtų ir daugiau Vyriausybės narių galvų: socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio – už nevykusį vadinamosios Matuko reformos įgyvendinimą, finansų ministro Viliaus Šapokos – už mokesčių reformą. Kiti siūlo atstatydinti ir interpeliaciją kartą jau atlaikiusį sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą – už gydymo įstaigų reformą, kuri, išsigandus dar vieno gaisro visuomenėje, atidėta po savivaldos rinkimų, vidaus reikalų ministrą Eimutį Misiūną – už naujais skandalais grasinančią valstybės valdymo reformą ir patį premjerą, negebantį suvaldyti nei savo ministrų, nei reformų.

Krito nebūtinai blogiausi

Dabartinė situacija unikali dėl premjero „savitarnos“, mat anksčiau ministrai paprastai krisdavo prezidento valia, spaudžiant opozicijai.

Po nepriklausomybės atkūrimo šešios iš septyniolikos vyriausybių neprarado nė vieno ministro, bet tik todėl, kad pačios buvo neilgaamžės. Visą kadenciją atlaikė tik du ministrų kabinetai – 2008–2012 metų Andriaus Kubiliaus ir 2012–2016 metų Algirdo Butkevičiaus. Penkioliktoji Vyriausybė prarado septynis, šešioliktoji – net dešimt ministrų.

Be kita ko, dažniausiai ne tuos, kurie dėl menkos kompetencijos laikyti silpniausiomis grandimis ar sukėlė didžiausius skandalus. Pavyzdžiui, A. Kubiliaus Vyriausybėje visą kadenciją dirbo labiausiai skandaluose skendęs aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas. Toks jo stabilumas – tik iš premjero baimės užrūstinti koalicijos partnerius „valinskininkus“, tai būtų reiškę ir Vyriausybės žlugimą.

Šešioliktajame ministrų kabinete visus ketverius metus išsilaikė silpnąja grandimi vadinta socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė. Posto neprarado ir aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas, „sublizgėjęs“ vadinamajame Vijūnėlės dvaro skandale. Pusantrų metų iki kadencijos pabaigos švietimo ir mokslo ministre buvo net ir pajuokos sulaukdavusi Audronė Pitrėnienė. Krašto apsaugos ministras socialdemokratas Juozas Olekas nepasitraukė iš posto, nors dėl „auksinių šaukštų“ skandalo tai padaryti jį ragino ne tik opozicija ir prezidentė, bet ir kai kurie jo partijos bičiuliai.

Reti atvejai, kai iš postų vertė savi: kultūros ministras Remigijus Vilkaitis krito, nes jį delegavusi Tautos prisikėlimo partija pareiškė juo nebepasitikinti.

Ministrai dažniau krito ne dėl nekompetencijos, bet suradus kokį nors konkretų pretekstą. Pavyzdžiui, vos pusmetį A. Butkevičiaus Vyriausybės ūkio ministro poste išsilaikiusi Birutė Vėsaitė dėl savo darbo buvo kritikuota ir net išjuokta, tačiau kėdę atlaisvino tik kilus skandalui, kai pasiskraidė privačios bendrovės „Arvi“, dalyvavusios su ministerija susijusiuose viešuosiuose konkursuose, užsakytu verslo klasės lėktuvu.

Be kita ko, A. Butkevičiaus Vyriausybė išskirtinė ir tuo, kad dviejose – Sveikatos apsaugos ir Vidaus reikalų – ministerijose per kadenciją spėjo paministrauti net po tris ministrus.

Ministerijų galvų pasikeitimus lėmė ne tik skandalai, bet ir ministrų tolesnė karjera. Aplinkos ministras Valentinas Mazuronis buvo išrinktas į Europos Parlamentą, finansų ministras Rimantas Šadžius tapo Europos Audito Rūmų nariu. Dalios Grybauskaitės valia dviejų vyriausybių ministrai išsiųsti į „auksinę tremtį“ Briuselyje: Europos Komisijos nariais paskirti kritikos lavinoje skendę A. Kubiliaus Vyriausybės finansų ministras Algirdas Šemeta, o kitą kadenciją – net ir interpeliacijos sulaukęs sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis.

„Lietuvos žinių“ archyvo nuotrauka

Bet, kaip žinoma, interpeliacijos baigiasi tuo, ko nori valdančioji dauguma, tiksliau, niekuo. Ministrai dažniau krinta prezidentės valia. Pavyzdžiui, D. Grybauskaitę perrinkus antrai kadencijai ji pareiškė, kad netvirtins ministrais tų, kurie nenorės atleisti viceministrų, patekusių į vadinamąjį juodąjį sąrašą, sudarytą pagal Specialiųjų tyrimų tarnybos duomenis. Taip A. Butkevičiaus Vyriausybėje neliko žemės ūkio ministro Vigilijaus Juknos, energetikos ministro Jaroslavo Neverovičiaus.

Kėdės subraškėdavo dėl korupcinių skandalų. Dėl galbūt neskaidrių ministerijos viešųjų pirkimų posto neteko šešioliktosios Vyriausybės vidaus reikalų ministras Dailis Barakauskas. Penkioliktosios Vyriausybės sveikatos apsaugos ministras Algis Čaplikas pasitraukė iš posto dėl korupcijos skandalo, į kurį įklimpo jo viceministras. Ūkio ministras Dainius Kreivys buvo priverstas palikti kėdę po Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimo, kad jis supainiojo viešuosius ir privačius interesus, kai paskyrė savo mamos iš dalies valdomai įmonei ES paramą.

Iš postų vertė ir savi

To, kad ministrus reikia atleisti dėl reformų „perkrovimo“, iki šiol nebuvo. Tačiau įdomybių pasitaikydavo. A. Kubiliaus Vyriausybėje pirmas krito kultūros ministras Remigijus Vilkaitis, mat nepasitikinti juo pareiškė jį delegavusi Tautos prisikėlimo partija. Panašai nutiko ir A. Butkevičiaus Vyriausybės švietimo ir mokslo ministrui Dainiui Pavalkiui – jį delegavusi Darbo partija apkaltino ministrą nevykdant partijos ir Vyriausybės programos, tad jis atsistatydino. Kita A. Butkevičiaus Vyriausybės narė Rimantė Šalaševičiūtė sveikatos apsaugos ministro postą prarado prisipažinusi, kad prieš daug metų yra davusi kyšį medikui. Dabartinis premjeras S. Skvernelis karjerą Vidaus reikalų ministerijoje baigė, kai būdamas „tvarkiečių“ deleguotu ministru pareiškė, kad Seimo rinkimuose dalyvaus su „valstiečiais“.

Tarp dabar siūlomų atstatydinti ministrų – tik vienas iš dažniausių turbulencijų ministerijos. Nestabiliausia buvo ūkio (anksčiau – ekonomikos) ministrų karjera – kadencijos pabaigos nesulaukė net dešimt. Aplinkos (anksčiau – miškų; statybos ir urbanistikos) ir sveikatos apsaugos ministrų krito net po aštuonis. Nestabilios ir vidaus reikalų bei finansų ministrų kėdės. Kai kur turbulenciją lėmė pačių ministrų personalijos, bet dažnai nestabilumas buvo tiesiogiai proporcingas ministerijų valdomų europinių lėšų kiekiui ir ministro reformų užmojams.

Stabiliausias – užsienio reikalų ministro postas. Jį prarado vienintelis Vygaudas Ušackas, dirbęs A. Kubiliaus Vyriausybėje. D. Grybauskaitė pareiškė nepasitikinti V. Ušacku, išsiskyrus jų požiūriams ir dėl CŽV kalėjimo skandalo, ir dėl bendravimo su Baltarusija, ir dėl diplomatų parinkimo.

Antras dublis ne visada sėkmingesnis

S. Skvernelis tikina ministrus keičiantis, nes nauji žmonės duos didesnį impulsą reformoms. Deja, kaip rodo istorija, antras dublis dažnai būna prastesnis. Pavyzdžiui, A. Kubiliaus Vyriausybės sveikatos apsaugos ministru paskirtas A. Čaplikas į ministeriją įžengė ryžtingai nusiteikęs pagaliau optimizuoti sveikatos įstaigų sistemą, bet netrukus po ministro langais jau vilnijo mitingai. Pasipylus skandalams dėl galimos korupcijos ministerijoje ir jai pavaldžiose įstaigose, A. Čaplikas atsistatydino, bet traukdamasis iš posto atrodė kaip laimingas žmogus, pagaliau nusikratęs nemalonios naštos. Jį pakeitęs Raimondas Šukys taip pat sulaukdavo siūlymų trauktis, bet nekartojo pirmtako „klaidų“ – nesimetė į reformas, todėl poste išsilaikė iki kadencijos pabaigos. A. Butkevičiaus Vyriausybės sveikatos apsaugos ministras V. Andriukaitis užsimojo daryti kone revoliuciją, o postą iš jo perėmusi R. Šalaševičiūtė buvo kur kas nuosaikesnė, nors situacija šioje sistemoje negerėjo, o įtarimų dėl neskaidrumo nemažėjo. Savo pirmtakus A. Butkevičiaus Vyriausybėje pranoko, deja, tik skandalais, tiek aplinkos ministru tapęs K. Trečiokas, tiek švietimo ir mokslo – A. Pitrėnienė.

Tiesa, buvo geresnių už pirmąjį ministrą: pavyzdžiui, A. Kubiliaus Vyriausybėje kur kas sėkmingiau už A. Šemetą valstybės finansus tvarkė Ingrida Šimonytė, kultūros srityje Arūnas Gelūnas lenkė R. Vilkaitį, o A. Butkevičiaus Vyriausybėje Evaldas Gustas buvo geresnis ūkio ministras už B. Vėsaitę. Tačiau visi jie į Vyriausybę pateko pirmojoje jos kadencijos pusėje. Sunku tikėtis, kad dabar, jau įpusėjus kadencijai, atėjusiems naujiems „profesionalams“, kuriuos premjerui pasiseks prišnekinti į tris laisvas vietas, pavyks ne tik perprasti politinių postų vingrybes, bet ir suskubti ką nors vertinga nuveikti.

Tačiau juk dabartiniai valdantieji iš pirmtakų patirties nesimoko, gal mano esantys unikalūs. Tikrai unikalūs negebėjimu įgyvendinti savo sumanytų reformų. Ignoruojama vadybos abėcėlė, kad naujoves pirmiausia reikia išbandyti „pilotiniuose“ projektuose, o ne iš karto bandomaisiais triušiais paversti keliasdešimt tūkstančių mokytojų ir kelis šimtus tūkstančių moksleivių, kaip mėgino ne kiek ministrė profesionalė, kiek ministrė teoretikė J. Petrauskienė. Negebama komunikuoti ir suvaldyti krizinių situacijų, o kilusių – atlaikyti in corpore visai Vyriausybei. Galų gale atrodo, kad premjeras ir toliau ignoruos politologijos aksiomą, kad Vyriausybės nariui politinė ir vadybinė patirtis net svarbiau nei tos srities dalykinės žinios, nes jei neturėsi politinio užnugario ir įgūdžių praktiškai įgyvendinti teorines idėjas, gali sukelti tik daug triukšmo.