Ministrė gina smulkiuosius ūkininkus
Že­mės ūkio mi­nis­trė Vir­gi­ni­ja Bal­trai­tie­nė įsi­ti­ki­nu­si, kad Lie­tu­va, siek­da­ma pri­sis­ta­ty­ti pa­sau­liui kaip iš­skir­ti­nai aukš­tos ko­ky­bės mais­to pro­duk­tų ga­min­to­ja, tu­ri vi­so­ke­rio­pai rem­ti smul­kiuo­sius ir vi­du­ti­nius ūki­nin­kus. Po­li­ti­kės tei­gi­mu, net ir ne­di­de­li ūkiai ga­lė­tų sėk­min­gai gy­vuo­ti, jei­gu ki­tų Eu­ro­pos ša­lių pa­vyz­džiu koo­pe­ruo­tų­si, val­dy­tų ne tik pro­duk­ci­jos ga­my­bą, su­pir­ki­mą, bet ir per­dir­bi­mą.

„Lie­tu­va pa­da­rė di­džiu­lę klai­dą, leis­da­ma vos ke­lioms šei­moms pri­va­ti­zuo­ti per­dir­bi­mo įmo­nes, iš jų val­dy­mo iš­stum­ti ūki­nin­kus. Da­bar ste­bi­mės, ko­dėl Len­ki­ja, taip pat Suo­mi­ja, ku­ri iš­gy­ve­na to­kią pat kri­zę kaip mes, už pie­ną ga­min­to­jams mo­ka kur kas dau­giau. To­dėl, kad per­dir­bi­mo įmo­nes ten val­do koo­pe­ra­ty­vai, tai yra pa­tys ūki­nin­kai“, – in­ter­viu „Lie­tu­vos ži­nioms“ sa­kė že­mės ūkio mi­nis­trė V. Bal­trai­tie­nė.

Iš­ei­tis – kooperacija

– Lie­tu­vo­je ne pir­mus me­tus kal­ba­ma, kad mū­sų žem­dir­bių prob­le­ma – per­ne­lyg smul­kūs, tra­di­ci­ne ga­my­ba be­si­ver­čian­tys ūkiai. Esą to­kiai ne­di­de­lei ša­liai nau­din­giau bū­tų tu­rė­ti ma­žai, bet stam­bių bend­ro­vių, pa­jė­gių kon­ku­ruo­ti dėl rin­kų?

– Su di­de­le pa­gar­ba žiū­riu į stam­bius ūkius, nes daž­niau­siai tai yra bend­ro­vės, mo­kan­čios mo­kes­čius, įdar­bi­nan­čios daug žmo­nių. Bet jei no­ri­me pa­ga­min­ti dau­giau na­tū­ra­les­nės, iš­skir­ti­nės pro­duk­ci­jos, pa­ga­liau, jei no­ri­me, kad mū­sų kai­mas bū­tų gy­vy­bin­gas, ja­me tu­ri bū­ti vie­tos ir smul­kes­niems ūkiams.

Jau šian­dien maž­daug 10 proc. ūkių val­do apie 70 proc. že­mės ir apie 70 proc. vi­sų gal­vi­jų. Že­mės trū­ku­mas Lie­tu­vo­je – di­džiu­lis, to­dėl sie­kia­ma, kad iš ūki­nin­ka­vi­mo pa­si­trauk­tų smul­kie­ji žem­dir­biai. Ne­di­de­li ūkiai ga­lė­tų iš­gy­ven­ti, jei­gu koo­pe­ruo­tų­si. De­ja, ma­to­me di­džiu­lį tiek per­dir­bė­jų, tiek stam­bių­jų žem­val­džių pa­sip­rie­ši­ni­mą koo­pe­ra­ci­jai. Tar­ki­me, koo­pe­ra­ty­vas, su­rin­kęs iš ūki­nin­kų pie­ną, pats jį pri­sta­tęs, gau­na iš per­dir­bė­jų ma­žiau pi­ni­gų, nei mo­ka­ma ūki­nin­kams ar bend­ro­vėms, tie­kian­čioms per­pus ma­žes­nį kie­kį pie­no. Aki­vaiz­du: Lie­tu­vo­je da­ro­ma vis­kas, kad koo­pe­ra­ty­vų ne­at­si­ras­tų.

Džiau­giuo­si, jog Sei­mas pri­ėmė Koo­pe­ra­ti­nių bend­ro­vių įsta­ty­mo pa­tai­sas, už­kir­sian­čias ke­lią kur­ti fik­ty­vius koo­pe­ra­ty­vus, ku­rie tu­ri ke­tu­ris pen­kis pa­ji­nin­kus, o pie­ną su­per­ka iš ke­lių šim­tų ūki­nin­kų, tai­gi pel­ną pa­si­da­li­ja tarp ke­lių žmo­nių. No­ri­me, kad koo­pe­ra­ty­vus val­dy­tų pa­tys ūki­nin­kai. Kal­bu ne vien apie pie­no su­pir­ki­mą ir par­da­vi­mą, bet ir apie per­dir­bi­mą, kaip yra vi­so­je Eu­ro­po­je.

– Dar­bo par­ti­jos, de­le­ga­vu­sios jus į mi­nis­tro pos­tą, frak­ci­ja Sei­me už­re­gis­tra­vo įsta­ty­mo pa­kei­ti­mo pro­jek­tą, ku­riuo siū­lo­ma lai­ki­nai nu­sta­ty­ti mi­ni­ma­lias ža­lio pie­no su­pir­ki­mo kai­nas. Ar tam pri­ta­ria­te?

– Su­pran­tu, ga­li bū­ti tei­gia­ma, jog tai prieš­ta­rau­ja lais­vo­sios rin­kos dės­niams. Ta­čiau tu­ri­me su­vok­ti, kad rin­ko­je da­ly­vau­ja ūki­nin­kas, su­pir­kė­jas, per­dir­bė­jas ir pre­ky­bi­nin­kas. Ka­žin ko­dėl vi­si gi­na per­dir­bė­jų ir pre­ky­bi­nin­kų in­te­re­sus, o ūki­nin­kai lie­ka ne­ap­gin­ti. To­kio lo­biz­mo, koks vyks­ta pre­ky­bi­nin­kų ir per­dir­bė­jų ini­cia­ty­va Lie­tu­vo­je, nie­kur ki­tur ne­su ma­čiu­si.

Smul­kių­jų ūkių Lie­tu­vo­je ti­krai daug – apie 70 proc. vi­sų lai­ky­to­jų. Jie ne­tu­ri daug že­mės, ne­pa­ga­mi­na daug pro­duk­ci­jos, bet to­kia kryp­tis – ne­di­de­li pie­no ūke­liai – ei­na iš kar­tos į kar­tą. Tai nė­ra ko­mer­ci­nės fer­mos, ku­rio­se lai­ko­mos kar­vės ne­iš­ve­da­mos į lau­ką. Ma­žes­nės ban­dos ga­no­si na­tū­ra­liai, ėdą ti­krą žo­lę, o ne kon­cen­truo­tus pa­ša­rus. Ma­no, kaip že­mės ūkio mi­nis­trės, tiks­las – iš­lai­ky­ti to­kius ne­di­de­lius ūkius. Ta­čiau ne­at­me­tu ga­li­my­bės, kad pa­sta­ro­jo me­to strei­kai, mi­tin­gai yra ini­ci­juo­ja­mi stam­bių­jų žem­val­džių ir per­dir­bi­mo įmo­nių, sie­kiant vals­ty­bė­je su­kel­ti chao­są ir pa­si­nau­do­jant tuo pa­si­kel­ti rei­tin­gus, taip pat – su­nai­kin­ti smul­kiuo­sius ūkius.

Pra­ras­tas laikas

– Pa­sta­rai­siais me­tais Lie­tu­vos pie­no ūkio sek­to­rius iš­gy­ve­na di­de­lę kri­zę. Ko­dėl mū­sų ša­lies pie­no ga­min­to­jams taip su­nkiai se­ka­si įsi­lie­ti į ki­tų vals­ty­bių rin­kas?

– Prieš pu­san­trų me­tų Eu­ro­pos Są­jun­gos va­do­vai pri­ėmė po­li­ti­nius spren­di­mus – pri­tai­kė sank­ci­jas Ru­si­jai. Ši sa­vo ruo­žtu at­si­sa­kė pri­im­ti Eu­ro­pos ša­lių, taip pat ir Lie­tu­vos, pro­duk­ci­ją. Lie­tu­va la­biau­siai nu­ken­tė­jo dėl šios si­tua­ci­jos, nes apie 60–70 proc. vi­sos mū­sų pie­no sek­to­riaus pro­duk­ci­jos bu­vo iš­ve­ža­ma bū­tent į Ru­si­ją. Kai ku­rios įmo­nės net 70 proc. sa­vo pa­ga­mi­na­mų pie­no pro­duk­tų eks­por­ta­vo ta kryp­ti­mi.

De­ja, nuo 2009 me­tų kri­zės Lie­tu­va, prieš­in­gai nei ki­tos vals­ty­bės, ne­siė­mė prie­mo­nių pie­no rin­kai di­ver­si­fi­kuo­ti, ieš­ko­ti nau­jų ša­lių pro­duk­ci­jai par­duo­ti, ne­pra­dė­jo įdir­bio. O da­bar ti­kė­tis, kad per pu­san­trų me­tų bus pa­da­ry­ta tai, kam ne­už­te­ko de­šimt­me­čio, be­veik ne­įma­no­ma, nors de­da­me daug pa­stan­gų at­ver­da­mi nau­jas rin­kas.

Šian­dien, kai vi­sa­me pa­sau­ly­je, ne tik Eu­ro­po­je, yra pie­no per­tek­lius, įei­ti į nau­ją rin­ką, ir dar no­rint nor­ma­lių kai­nų, to­kiai vals­ty­bei kaip Lie­tu­va be­veik ne­įma­no­ma. Ži­nau at­ve­jį, kai vie­nai mū­sų įmo­nei už ki­log­ra­mą sū­rio Azi­jos rin­ko­se pa­siū­lė mo­kė­ti po 1,3 eu­ro. Vi­sos vals­ty­bės, ku­rios di­di­no pie­no ga­my­bą ti­kė­da­mo­si, kad ga­lės plė­to­ti eks­por­tą Ry­tų kryp­ti­mi, da­bar su­si­du­ria su kri­tu­sio­mis kai­no­mis.

– Ne kar­tą mi­nė­jo­te, kad tu­ri­te pa­siū­ly­mų, kaip pa­ge­rin­ti ūki­nin­kų pa­dė­tį. Ko ke­ti­na­te im­tis?

– Ne­se­niai lan­kiau­si Ši­la­lė­je. Žmo­nės pik­ti­no­si: „Kam mus ta Eu­ro­pos Są­jun­ga pri­ėmė? O jei pri­ėmė, tu­ri mo­kė­ti pi­ni­gus.“ Su­pran­tu, kaip su­nku ūki­nin­kui, ku­ris tu­ri 10–15 kar­vių. To­kiam žmo­gui ga­li aiš­kin­ti, ką pri­va­lo da­ry­ti Eu­ro­pos Ko­mi­si­ja, ką – Lie­tu­va, bet ką at­sa­ky­ti, kai jis klau­sia: „Kaip man iš­si­lai­ky­ti, kaip ne­išs­kers­ti gal­vi­jų, iš kur pa­im­ti du eu­rus, kad vai­kas mo­kyk­lo­je tu­rė­tų už ką pa­val­gy­ti?“ Si­tua­ci­ja la­bai su­dė­tin­ga, to­dėl Vy­riau­sy­bė ieš­ko įvai­rių bū­dų pa­dė­ti. Tam rei­kia ne tik Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jos, bet ir ki­tų vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jų pa­stan­gų, su­ta­ri­mo ko­re­guo­ti įsta­ty­mus ir pa­na­šiai.

Da­bar daug kal­ba­ma apie Kri­zių fon­do kū­ri­mą, bet jį rei­kė­jo steig­ti dar 2009 me­tais, kai į pa­bai­gą ėjo pir­mo­ji kri­zė. Vals­ty­bė iš tie­sų ren­gia­si kur­ti to­kį fon­dą, ta­čiau tai – il­ga­lai­kė prie­mo­nė. Ji efek­ty­viai pra­dės veik­ti tik ta­da, kai at­si­gaus rin­ka, kai ūki­nin­kai tu­rės pi­ni­gų pri­si­dė­ti ir, ži­no­ma, kai tam pri­tars Eu­ro­pos Ko­mi­si­ja, nes bū­tent že­mės ūkio sek­to­rius griež­čiau­siai reg­la­men­tuo­ja­mas iš vi­sų ūkio ša­kų. Yra pa­tvir­tin­ta bend­ro­ji že­mės ūkio po­li­ti­ka, ir mums ten­ka lai­ky­tis su­tar­tų tai­syk­lių.

Mė­sos pritrūksta

– Pie­no sek­to­riui pa­sta­ruo­ju me­tu ski­ria­ma ti­krai daug dė­me­sio. Ar ki­tuo­se že­mės ūkio sek­to­riuo­se pa­dė­tis leng­ves­nė?

– Lie­tu­vos dar­žo­vių sek­to­rius – ga­na ma­žas, ja­me vei­kia koo­pe­ra­ty­vai, pa­de­dan­tys ūki­nin­kams par­duo­ti pro­duk­ci­ją. Dar ge­res­nė pa­dė­tis – grū­dų sek­to­riu­je. Mė­sos ūkiuo­se koo­pe­ra­ci­ja, de­ja, dar la­bai men­ka, tik šian­dien mė­sos kai­nos nė­ra taip kri­tu­sios kaip pie­no. Bet jei ūki­nin­kai ne­si­jungs, prob­le­mos ga­li di­dė­ti.

Yra dar vie­na bė­da: gal­vi­ji­nin­kys­tės ūkiuo­se la­bai daž­nai pre­kiau­ja­ma „gy­vu svo­riu“, tai yra iki me­tų pa­au­gin­ti bu­liu­kai par­duo­da­mi už­sie­nio sker­dė­jams. Kiek gir­dė­jau, jau ir mū­sų per­dir­bė­jai iš­gy­ve­na, kad jiems ne­pa­kan­ka mė­sos. Ati­da­ry­ta Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų rin­ka, o mes ne­tu­ri­me ką vež­ti. Kai ky­la to­kia si­tua­ci­ja, per­dir­bė­jams sa­kau: mo­kė­ki­te tiek, kad ūki­nin­kui ap­si­mo­kė­tų par­duo­ti, ir mė­sos bus. Ska­ti­na­me Mė­si­nių gal­vi­jų au­gin­to­jų aso­cia­ci­ją di­din­ti gal­vi­jų skai­čių, par­duo­ti juos per mū­sų įmo­nes. Ži­no­ma, kol kas la­biau esa­me su­si­kon­cen­tra­vę į pie­no sek­to­rių, bet ar­ti­miau­siu me­tu, jau ba­lan­dį, pe­rei­si­me prie mė­sos sek­to­riaus, kad ne­at­si­tik­tų tas pat, kas su pie­nu.

– O lie­tu­viš­ka kiau­lie­na? Kiek šiai sri­čiai at­si­lie­pė kiau­lių ma­ras?

– Ūkiai nai­ki­na­mi ten, kur yra li­gos ži­di­niai. Ne­ga­li­me sau leis­ti ne­si­lai­ky­ti bio­lo­gi­nės sau­gos rei­ka­la­vi­mų, ki­tu at­ve­ju bū­tų pa­kenk­ta vi­sam sek­to­riui. Jei ma­ras at­si­ran­da nors ir ma­ža­me ūke­ly­je, ne­lai­mė užk­lum­pa la­bai di­de­lę te­ri­to­ri­ją. Jei kiau­lių ma­ras iš Ry­tų ir Pie­tų Lie­tu­vos pe­rei­tų to­liau, grės­mės zo­na apim­tų vi­są Lie­tu­vą.

Kol kas ma­no­me, kad prob­le­mą su­val­dė­me, kiau­lėms šios li­gos ne­be­nus­ta­to­me, tik šer­nams. To­dėl zo­no­se, ku­rio­se bu­vo fik­suo­tas kiau­lių ma­ras, ma­ži­na­me rei­ka­la­vi­mus, lei­džia­me ūki­nin­kams lai­ky­ti kiau­lių sa­vo reik­mėms, bet griež­tai drau­džia­me jas par­da­vi­nė­ti ar veis­ti. Dar prieš de­šimt­me­tį dau­ge­ly­je Lie­tu­vos tur­gų ga­lė­jo­me ma­ty­ti par­duo­da­mus žvie­gian­čius par­še­lius, o da­bar to­kio vaiz­do jau ne­beiš­vy­si­me. Par­še­lius ga­li par­da­vi­nė­ti tik veis­ly­nai, įgy­ven­di­nę vi­sus bio­lo­gi­nės sau­gos rei­ka­la­vi­mus.

Aps­kri­tai kiau­li­nin­kys­tės sek­to­rius su­si­trau­kęs, ir ne vien dėl ma­ro pa­vo­jaus. Lie­tu­viai val­go daug kiau­lie­nos, ki­ta ver­tus, bent kol kas ne­su­ge­ba­me už­ti­krin­ti, kad tur­ga­vie­tė­se ne­bū­tų pre­kiau­ja­ma ne­le­ga­liai įvež­ta mė­sa. Blo­giau­sia, jog ne­re­tai ją par­duo­da as­me­nys, tu­rin­tys lei­di­mą pre­kiau­ti, au­gi­nan­tys vie­ną ar dvi kiau­les, bet par­duo­dan­tys su­nkve­ži­miais. Džiau­giuo­si, kad Sei­me jau už­re­gis­truo­tas pa­siū­ly­mas dėl mė­sai tai­ko­mo pri­dė­ti­nės ver­tės mo­kes­čio ma­ži­ni­mo, nes tai at­pi­gin­tų kiau­lie­ną ir ne­be­lik­tų tiks­lo jos įvež­ti ne­le­ga­liai.