Milena Medineckienė: kodėl visi pamiršta dėstytojų atlyginimus?
Vie­šo­jo­je erd­vė­je nuo­lat pa­si­girs­ta dis­ku­si­jos apie į už­sie­nį „nu­te­kan­čius“ jau­nuo­sius Lie­tu­vos pro­tus. Ta­čiau Lie­tu­vos jau­nų­jų moks­li­nin­kų są­jun­gos (LJMS) pir­mi­nin­kė dr. Mi­le­na Me­di­nec­kie­nė sa­ko prob­le­mą įžvel­gian­ti ki­tur. „Dok­to­ran­tams, apie ku­rių iš­va­žia­vi­mą daž­niau­siai kal­ba­ma, Lie­tu­vo­je su­da­ry­tos ti­krai ne­blo­gos są­ly­gos. Daug su­nkes­nė­je si­tua­ci­jo­je at­si­du­ria jau­ni moks­lo dak­ta­rai.

Pa­vyz­džiui, pa­bai­gus dok­to­ran­tū­ros stu­di­jas jų al­ga ne tik kad ne­pa­di­dė­ja, bet prieš­in­gai – ne­te­kus sti­pen­di­jos ji su­ma­žė­ja apie pu­san­tro kar­to ir kar­tais ne­sie­kia nei 380 Eur“, – pra­ne­ši­me spau­dai pa­sa­ko­ja LJMS pir­mi­nin­kė.

Pa­ti M. Me­di­nec­kie­nė Vil­niaus Ge­di­mi­no tech­ni­kos uni­ver­si­te­te (VGTU) bai­gė Sta­ty­bos tech­no­lo­gi­jų ir va­dy­bos ba­ka­lau­ro, ma­gis­tro ir dok­to­ran­tū­ros stu­di­jas, sta­ža­vo­si Veng­ri­jo­je ir Šve­di­jo­je, šiuo me­tu bai­gia dok­to­ran­tū­ros stu­di­jas Šve­di­jos Ka­ra­liš­ka­ja­me tech­ni­kos ins­ti­tu­te, sie­kia įgy­ti an­trą dak­ta­ro laips­nį. Apie tai, ko­dėl ji at­si­sa­ko ga­li­my­bės dirb­ti ir gy­ven­ti Šve­di­jo­je, apie jau­nuo­sius moks­li­nin­kus ir jiems ten­kan­čius iš­šū­kius, dok­to­ran­tų pa­dė­tį Lie­tu­vo­je ir Šve­di­jo­je kal­ba­mės su pa­čia LJMS pir­mi­nin­ke dr. M. Me­di­nec­kie­ne.

– Ko­kia Lie­tu­vo­je jau­nų­jų moks­li­nin­kų si­tua­ci­ja?

– Jei­gu kal­bė­tu­me apie moks­li­nin­ko kar­je­rą iki dak­ta­ro laips­nio įgi­ji­mo – ga­li­my­bių yra daug, tiek kar­je­ros, tiek fi­nan­si­nių, jei tik dok­to­ran­tas pats įde­da dar­bo. La­bai svar­bu ra­šy­ti moks­li­nes pub­li­ka­ci­jas – šiuo me­tu tai yra nors ir daž­nai kri­ti­kuo­ja­mas, bet kol kas vie­nin­te­lis ro­dik­lis, pa­gal ku­rį ver­ti­na­mas moks­li­nin­kas.

Tie­sa, dis­ku­tuo­da­mi tar­pu­sa­vy­je mū­sų są­jun­gos dok­to­ran­tai pa­ste­bi, kas skir­tin­gų Lie­tu­vos aukš­tų­jų mo­kyk­lų są­ly­gos dok­to­ran­tams vis dėl­to nė­ra vie­no­dos. Ma­no as­me­ni­nė nuo­mo­nė la­biau at­spin­di ma­no pa­tir­tį VGTU. Čia bu­vo su­teik­tos ga­li­my­bės su­ži­no­ti ir pre­ten­duo­ti į pa­pil­do­mų fon­dų, so­cia­li­nių par­tne­rių įsteig­tas, vi­di­nes uni­ver­si­te­to bei Lie­tu­vos moks­lo ta­ry­bos sti­pen­di­jas ir pre­mi­jas. La­bai pla­čios ir tarp­tau­ti­nės ga­li­my­bės –kiek­vie­nas VGTU dok­to­ran­tas ga­li va­žiuo­ti į bet ku­rią pa­sau­lio ša­lį, jei tik pa­grin­džia vi­zi­to svar­bą sa­vo at­lie­ka­miems ty­ri­mams. Ar mū­sų tė­vai ka­da ga­lė­jo pa­sva­jo­ti apie to­kias ga­li­my­bes?

Dar dau­giau ga­li­my­bių at­si­ve­ria įsi­trau­kus į vi­suo­me­ni­nę veik­lą, sa­va­no­rys­tę. Jei tu tik sė­di už­si­da­ręs ka­bi­ne­te ir ra­šai di­ser­ta­ci­ją – tai nė­ra sėk­min­ga kar­je­ra. Veik­da­mas, da­ly­vau­da­mas, įsi­trauk­da­mas pe­rei­ni į ki­to­kį bend­ra­vi­mo, bend­ra­dar­bia­vi­mo su žmo­nė­mis lyg­me­nį ir pa­ma­tai vi­są moks­lo pa­sau­lio plot­mę. Ši „in­ves­ti­ci­ja“ vė­liau la­bai at­si­per­ka, pvz., pa­tir­tis, ku­rią įgi­jau LJMS yra ne­įkai­no­ja­ma, to­kia, ku­rios ne­įgy­si jo­kia­me ap­mo­ka­ma­me dar­be – su­si­pa­ži­nau su aukš­čiau­sio ran­go po­li­ti­kais, pa­ma­čiau, kaip iš tie­sų ver­da vi­sa „moks­lo sriu­ba“.

– Su ko­kiais su­nku­mais su­si­du­ria jau­nas moks­li­nin­kas Lie­tu­vo­je?

– Yra ke­le­tas prob­le­mų, ku­rias ban­do­me spręs­ti bend­ra­dar­biau­da­mi su Lie­tu­vos stu­den­tų są­jun­ga (LSS) ir Lie­tu­vos moks­li­nin­kų są­jun­ga (LMS). Vi­sai ne­se­niai pa­vy­ko su­tvar­ky­ti be­veik prieš 5 me­tus pra­dė­tą ju­din­ti klau­si­mą dėl mo­ti­nys­tės/­tė­vys­tės at­os­to­gų dok­to­ran­tams. Iki tol į mo­ti­nys­tės ar tė­vys­tės at­os­to­gas iš­ei­nan­tis dok­to­ran­tas ne­gau­da­vo jo­kių so­cia­li­nių ga­ran­ti­jų, ka­dan­gi jis, kaip tu­rin­tis stu­den­to sta­tu­są, yra draus­tas tik iki 26 me­tų, nors į dok­to­ran­tū­rą ir yra sto­ja­ma 25–26 me­tų. Po di­de­lių pa­stan­gų ši prob­le­ma vi­sai ne­se­niai bu­vo iš­spręs­ta.

Ki­tas opus klau­si­mas – dės­ty­to­jų at­ly­gi­ni­mai, ku­riems api­bū­din­ti į gal­vą at­ei­na tik vie­nas žo­dis – „ab­sur­diš­ki“. Vi­du­ti­nis dės­ty­to­jo at­ly­gi­ni­mas daž­nai yra ma­žes­nis nei mo­kyk­los mo­ky­to­jų, o pa­sta­rie­ji kai ku­rie net ne­tu­ri ma­gis­tro laips­nio. Tai yra ne­nor­ma­lu ir ne­tei­sin­ga. Tie­sa, mo­ky­to­jų at­ly­gi­ni­mų dy­džio klau­si­mas vi­suo­me­nė­je ke­lia­mas nuo­lat, o ko­dėl vi­si pa­mirš­ta dės­ty­to­jus?

– Esa­te ir LMS vi­ce­pir­mi­nin­kė, to­dėl ga­li­te ma­ty­ti bend­rą si­tua­ci­ją – ar su­nku jau­niems moks­li­nin­kams įsi­lie­ti į „di­džių­jų pro­tų“ ra­tą?

Iš vie­nos pu­sės – nė­ra leng­va. Bai­gęs stu­di­jas jau­nas moks­li­nin­kas yra pri­vers­tas kon­ku­ruo­ti su pa­ty­ru­siais pro­fe­so­riais, ku­rie sa­vo sri­ty­je dir­ba daug me­tų, tu­ri ži­nių ir il­gą pub­li­ka­ci­jų są­ra­šą. Ma­no nuo­mo­ne, tai nė­ra są­ži­nin­ga. Kai ku­rie pro­jek­tai jau bū­na at­skir­ti, orien­tuo­ti tik į jau­nus moks­li­nin­kus, bet ma­nau, kad to ne­pa­kan­ka. Są­jun­go­je šiuo klau­si­mu daug dis­ku­tuo­ja­me ir sten­gia­mės šią si­tua­ci­ją pa­keis­ti.

Ki­tą ver­tus, ir jau­ni­mas tu­ri ne­ma­žai pri­va­lu­mų. Mes jau esa­me vi­sai ki­to­kia kar­ta, ki­taip žvel­gia­me į pa­sau­lį. Esa­me „pri­pum­puo­ti“ in­for­ma­ci­jos, lan­kę įvai­rių vie­šo­jo kal­bė­ji­mo, ly­de­rys­tės, ko­man­di­nio dar­bo se­mi­na­rų ir ki­tų kur­sų, tad tu­ri­me ir sa­vų kon­ku­ren­ci­nių įran­kių. Jau­ni­mo da­bar yra daug, jis drą­sus, pa­si­ti­kin­tis sa­vi­mi, ne­bi­jan­tis kal­bė­ti.

– Kaip LJMS va­do­vė, ko­kias pa­ste­bi­te jau­nų Lie­tu­vos moks­li­nin­kų iš­vy­ki­mo į už­sie­nį ten­den­ci­jas?

Pa­ste­bė­jau, kad la­bai daug jau­nų žmo­nių iš­va­žiuo­ja ba­ka­lau­ro ir ma­gis­tro stu­di­jų lai­ko­tar­piu. Dok­to­ran­tai vi­sam lai­kui iš­va­žiuo­ja daug re­čiau. Gal­būt to­dėl, kad ne­ma­žai pro­jek­tų, su ku­riais ga­li­ma iš­vyk­ti į sve­čias ša­lis rei­ka­lau­ja, kad po to moks­li­nin­kas grįž­tų ir ke­le­rius me­tus dirb­tų sa­vo ša­ly­je. Iš ti­kro iš ap­lin­ki­nių ra­to ne­tu­riu pa­vyz­džių, ku­rie bū­tų emig­ra­vę, bet ži­nau net ke­le­tą iš mū­sų LJMS, ku­rie bai­gę stu­di­jas už­sie­ny­je grį­žo, kad kur­tų moks­lą čia.

– Šiuo me­tu stu­di­juo­ja­te dok­to­ran­tū­rą Šve­di­jo­je ir ga­li­te pa­ly­gin­ti – kuo ski­ria­si jau­no­jo moks­li­nin­ko si­tua­ci­ja Lie­tu­vo­je ir už­sie­ny­je?

Dok­to­ran­tai Šve­di­jo­je, vi­sų pir­ma, ly­giai taip pat ra­šo pub­li­ka­ci­jas, da­ly­vau­ja pro­jek­tuo­se. Tie­sa, jie gau­na ko­kius 4 kar­tus di­des­nę sti­pen­di­ją ir tas aukš­tes­nis fi­nan­si­nis ly­gis lei­džia jiems bū­ti lais­ves­niems, la­biau at­si­pa­lai­da­vu­siems.

Šve­di­jo­je pa­ma­čiau vi­sai ki­to­kį uni­ver­si­te­to bend­ruo­me­nės tar­pu­sa­vio bend­ra­vi­mą. Šve­dai yra la­bai at­vi­ri, drau­giš­ki, lais­vi, pa­pras­ti žmo­nės. Pas juos įpras­ta, kad moks­li­nin­kai vie­nas į ki­tą krei­pia­si ne­pab­rėž­da­mi tu­ri­mo sta­tu­so. Į ma­no va­do­vą Fol­kę Bjӧrką vi­si dok­to­ran­tai krei­pė­si „Fol­ke“, o man iš įpro­čio, no­rint pa­brėž­ti jo pa­sie­ki­mus, nuo­lat kil­da­vo no­ras sa­ky­ti „pro­fe­so­riau“. Šve­dai bend­rau­da­mi su­ku­ria ma­lo­nią bei tei­gia­mą at­mos­fe­rą ir tai at­sis­pin­di jų dar­be, moks­li­nė­je veik­lo­je.

– Ne­tru­kus baig­si­te stu­di­jas Šve­di­jo­je, tu­rė­si­te šve­diš­ką dak­ta­ro laips­nį. Ke­ti­na­te gy­ven­ti ten ar Lie­tu­vo­je?

Aš nuo pat dok­to­ran­tū­ros stu­di­jų pra­džios ga­lė­jau vyk­ti gy­ven­ti į Šve­di­ją. Gal ir ba­na­liai nu­skam­bės, bet aš esu di­de­lė šios ša­lies pa­trio­tė ir ne­no­riu nie­kur iš čia va­žiuo­ti. Man ge­ra Lie­tu­vo­je, su tuo pa­čiu „ce­pe­li­nų spal­vos“ dan­gu­mi, su šal­tu oru ir kar­tais liūd­nais žmo­nė­mis. Tai yra ma­no ša­lis, my­liu ją, čia ir ke­ti­nu kur­ti sa­vo ger­bū­vį.