Miestuose – gyventojų nuomonės baimė
Svar­bių vie­tos klau­si­mų spren­di­mas pa­isant gy­ven­to­jų nuo­mo­nės – be­veik nie­ka­da rea­liai ne­nau­do­ja­mas de­mo­kra­ti­jos įran­kis. Di­džių­jų mies­tų val­džia iki šiol tar­si įsi­kal­bė­ju­si ple­bis­ci­tų ir mies­tie­čių apk­lau­sų bai­mę. Tie­sio­giai iš­rink­ti me­rai ran­da prie­žas­čių ne­prak­ti­kuo­ti to­kių eks­pe­ri­men­tų.

Vil­niu­je, Kau­ne ir Klai­pė­do­je gy­ven­to­jų apk­lau­sos pa­pras­tai at­lie­ka­mos pa­tei­kiant jiems klau­si­mą sa­vi­val­dy­bės tink­la­la­py­je, kur ga­li bal­suo­ti ko­ne bet kas. To­kia elek­tro­ni­nė de­mo­kra­ti­ja daž­niau­siai bai­gia­si pa­svars­ty­mais, kad apk­lau­sa – pa­ta­ria­mo­ji ar­ba ne­pa­kan­ka­ma, nes jo­je da­ly­va­vo vos ke­li pro­cen­tai mies­tie­čių. Ti­krų apk­lau­sų, pa­vyz­džiui, ple­bis­ci­tų, po­li­ti­kai pri­si­bi­jo, mat nie­ka­da ne­ga­li ži­no­ti, kur link pa­kryps rin­kė­jai.

Apk­lau­sa bu­vo suklastota

De­mo­kra­ti­jos rai­dai su­in­te­re­suo­tos ma­žu­mos ple­bis­ci­tas sa­vi­val­dos ly­giu bū­tų rei­ka­lin­gas, ta­čiau di­džių­jų mies­tų va­do­vai en­tu­ziaz­mu ne­trykš­ta. Štai sos­ti­nė­je Ar­tū­ro Zuo­ko va­do­va­vi­mo lai­kais elek­tro­ni­nė de­mo­kra­ti­ja tar­si bu­vo stip­ri­na­ma, į ją in­ves­tuo­ja­ma, bet šis eks­pe­ri­men­tas, re­gis, ne­pa­vy­ko, nes bet ko­kią rim­tes­nę mies­tie­čių apk­lau­są ly­dė­jo ne­su­sip­ra­ti­mai.

Pa­vyz­džiui, prieš ket­ve­rius me­tus sa­vi­val­dy­bė klau­sė vil­nie­čių, ar jie pri­tar­tų Žir­mū­nų til­to per­va­di­ni­mui Al­gir­do My­ko­lo Bra­zaus­ko var­du. Po ku­rio lai­ko pa­aiš­kė­jo, kad vil­nie­čių pri­ta­ri­mas til­to klau­si­mu – su­klas­to­tas. Me­ri­jos at­sto­vai ta­da tei­gė, jog apk­lau­sai ne­bu­vo tai­ko­mi jo­kie ap­ri­bo­ji­mai, jo­je ga­lė­jo da­ly­vau­ti bet kas ir bal­suo­ti kiek no­ri kar­tų.

Pa­sta­rai­siais me­tais gy­ven­to­jų nuo­mo­nės sos­ti­nės val­džia tei­ra­vo­si, kai rei­kė­jo ap­sisp­ręs­ti dėl vie­tos Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus pa­mink­lui. In­ter­ne­ti­nė­je apk­lau­so­je da­ly­va­vo 890 vil­nie­čių. Šių me­tų pra­džio­je mies­tas už­sa­kė so­cio­lo­gi­nę apk­lau­są dėl kre­ma­to­riu­mo. Pa­aiš­kė­jo, jog dau­giau kaip 74 proc. vil­nie­čių no­rė­tų, kad jis at­si­ras­tų sos­ti­nė­je.

Tik dėl rim­tų dalykų

Pra­ėju­sią sa­vai­tę in­ter­viu LŽ da­vęs sos­ti­nės me­ras Re­mi­gi­jus Ši­ma­šius mi­nė­jo, kad vie­tos ple­bis­ci­tas ga­lė­tų bū­ti ren­gia­mas tik stra­te­gi­niais klau­si­mais, rei­ka­lau­jan­čiais di­de­lių in­ves­ti­ci­jų. „Ne­su lie­tu­viš­kų „pa­ka­zū­chi­nių“ apk­lau­sų en­tu­zias­tas. Jei rei­kia da­ry­ti, tai dėl rim­tų da­ly­kų“, – sa­kė jis.

„Lie­tu­vos są­ra­šo“ ly­de­ris Da­rius Kuo­lys, ku­ris ei­da­mas į sa­vi­val­dos rin­ki­mus ak­cen­ta­vo idė­ją daž­niau klaus­ti mies­tie­čių nuo­mo­nės, LŽ pri­mi­nė, kad Vil­nius nė kar­to ne­bu­vo ren­gęs ti­kro ple­bis­ci­to, nors to­kia ga­li­my­bė yra. Jo įsi­ti­ki­ni­mu, dėl to tu­rė­tų ap­sisp­ręs­ti mies­to ta­ry­ba. „Nuo­mo­nės bū­tų ga­li­ma klaus­ti dėl mies­to pers­pek­ty­vų. Pa­vyz­džiui, ar sa­vi­val­dy­bės lė­šas, mi­li­jo­nus eu­rų, tu­rė­tu­me skir­ti tė­vams, ku­rie ve­da vai­kus į pri­va­čius dar­že­lius. Ar­ba dėl že­mės mo­kes­čio, ku­rį vers­lui siū­lo­ma ge­ro­kai su­ma­žin­ti. Taip pat dėl vie­šo­jo trans­por­to da­li­nio pri­va­ti­za­vi­mo, mat siū­lo­ma, kad į mies­tą at­ei­tų pri­va­tus ve­žė­jas. Tai stra­te­gi­niai da­ly­kai“, – var­di­jo D. Kuo­lys.

Klau­si­mus dėl is­to­ri­nės at­min­ties – gat­vių ir skve­rų pa­va­di­ni­mų, skulp­tū­rų, pa­mink­lų – jis siū­lo spręs­ti ne ren­giant apk­lau­sas, o vie­šą­sias kon­sul­ta­ci­jas.

Ga­ran­tuo­ja įstatymas

Visvaldas Matijošaitis

Ga­li­my­bę par­eikš­ti nuo­mo­nę dėl vie­šų­jų sa­vi­val­dos rei­ka­lų tvar­ky­mo gy­ven­to­jams ga­ran­tuo­ja Vie­tos sa­vi­val­dos įsta­ty­mas. Tai jie ga­li pa­da­ry­ti da­ly­vau­da­mi apk­lau­so­se, ku­rių re­zul­ta­tai yra pa­ta­ria­mo­jo po­bū­džio. Nu­ma­ty­ta, kad žmo­nėms ga­li bū­ti tei­kia­mi klau­si­mai, ku­riuos sa­vi­val­dy­bė spren­džia vyk­dy­da­ma sa­va­ran­kiš­kas funk­ci­jas, taip pat dėl nau­jų sa­vi­val­dy­bių stei­gi­mo, pa­nai­ki­ni­mo, te­ri­to­ri­jų ri­bų bei cen­trų nu­sta­ty­mo ir kei­ti­mo. Ini­cia­ty­vos tei­sę skel­biant apk­lau­są tu­ri sa­vi­val­dy­bės gy­ven­to­jai, sa­vi­val­dy­bės ta­ry­ba, se­niū­nas ir me­ras.

Ta­čiau, pa­vyz­džiui, Kau­no me­ras Vis­val­das Ma­ti­jo­šai­tis ti­ki­no, kad klau­si­mų, dėl ku­rių de­rė­tų at­sik­laus­ti mies­tie­čių, kol kas nė­ra. „Šiuo me­tu ne­vyk­do­me to­kių pro­jek­tų, ku­riems rei­kė­tų di­de­lės ana­li­zės, mies­tie­čių nuo­mo­nės. Daž­niau­siai pa­klau­sia­me in­ter­ne­tu ir vie­šin­da­mi įgy­ven­di­na­mus pro­jek­tus. Ži­no­me mies­tie­čių nuo­mo­nę“, – dės­tė jis.

Pa­sku­ti­nis žo­dis – politikų

Uos­ta­mies­čio sa­vi­val­dy­bė prieš po­rą me­tų su­ren­gė vi­suo­ti­nę apk­lau­są dėl to, kaip va­din­ti mies­to sim­bo­liu ta­pu­sią upę – Da­ne ar Dan­ge. Jo­je, kaip skelb­ta, ga­lė­jo da­ly­vau­ti tik klai­pė­die­čiai, už­si­re­gis­tra­vę per elek­tro­ni­nius val­džios var­tus sa­vi­val­dy­bės tink­la­la­py­je ir nau­do­da­mie­si elek­tro­ni­ne ban­ki­nin­kys­te, kad bū­tų su­sie­ti su gy­ven­to­jų re­gis­tru.

Vytautas Grubliauskas

Klai­pė­dos me­ras Vy­tau­tas Grub­liaus­kas ti­ki­no, jog mies­tie­čių apk­lau­sų for­ma – ge­ra ir rei­ka­lin­ga, tik štai pa­skui ga­lu­ti­nį žo­dį vis tiek tu­ri tar­ti po­li­ti­kai. „Tai vie­nas to­kių „vė­si­nan­čių“ ele­men­tų, ko­dėl apk­lau­sos ne­su­lau­kia iš­skir­ti­nio mies­tie­čių dė­me­sio. Pra­ėju­sią ka­den­ci­ją bu­vo dvi trys. Dėl naf­tos ter­mi­na­lo plė­tros, dėl gi­lia­van­de­nio uos­to, dėl upės pa­va­di­ni­mo. Bet žmo­nių ak­ty­vu­mas bu­vo men­kas – 4–5 pro­cen­tai“, – pri­si­mi­nė jis.

To­kios apk­lau­sos reng­tos ne tik in­ter­ne­tu, bet ir bib­lio­te­ko­se, rin­ki­mų apy­lin­kė­se. Me­ras pa­si­sa­ko ir už ple­bis­ci­tą, tik abe­jo­ja jo sėk­me. „Kaip pa­da­ry­ti, kad gy­ven­to­jų ak­ty­vu­mas vir­šy­tų tra­di­ci­nį rin­ki­muo­se da­ly­vau­jan­čių­jų pro­cen­tą? Štai čia di­dy­sis klau­si­mas“, – sa­kė V. Grub­liaus­kas.

Ak­ty­vios ma­žu­mos nemėgstamos

Po­li­to­lo­go An­ta­no Ku­la­kaus­ko ne­ste­bi­na po­li­ti­kų ne­suin­te­re­suo­tu­mas daž­niau ir ak­ty­viau tei­rau­tis žmo­nių nuo­mo­nės. „Mies­tuo­se yra veik­lių ma­žu­mų, ku­rių po­li­ti­kai, tie­są sa­kant, ne­no­ri. Jos daž­nai drums­čia van­de­nį: prieš kai ku­riuos pri­ima­mus spren­di­mus pro­tes­tuo­ja. Tai­gi įtrau­kus pla­tes­nius sluoks­nius mies­tie­čių, ne­ži­nia, kur tas pa­sy­vu­sis rin­kė­jas pa­suks. At­si­ras kon­ku­ren­ci­ja. Kuo ma­žiau kon­ku­ren­ci­jos, tuo po­li­ti­kams ge­riau“, – svars­tė jis.

Vil­nie­tis A. Ku­la­kaus­kas pri­si­pa­ži­no, kad jam ne­te­ko da­ly­vau­ti jo­kio­je mies­tie­čių apk­lau­so­je. „Vi­suo­ti­nės mies­tie­čių apk­lau­sos kai­nuo­ja. Rei­kia ko­ne rin­ki­mų ko­mi­si­ją su­da­ry­ti. Tad lie­ka so­cio­lo­gi­nės apk­lau­sos, apk­lau­sos in­ter­ne­tu, bet jos ne­rep­re­zen­ta­ty­vios“, – pri­dū­rė jis.

Prieš po­rą me­tų Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­ja at­li­ko vie­tos gy­ven­to­jų apk­lau­sų 2012–2013 me­tais sa­vi­val­dy­bė­se ste­bė­se­ną. Kaip pa­aiš­kė­jo, 45 sa­vi­val­dy­bė­se žmo­nės tam ti­kro­mis for­mo­mis da­ly­vau­ja spren­džiant vie­šuo­sius rei­ka­lus, ta­čiau 3 sa­vi­val­dy­bės nu­ro­dė, kad gy­ven­to­jai vie­šų­jų rei­ka­lų ne­svars­to jo­kio­mis for­mo­mis. 16 sa­vi­val­dy­bių or­ga­ni­za­vo vie­ti­nių apk­lau­sas pa­gal Vie­tos sa­vi­val­dos įsta­ty­mą. Tei­gia­ma, jog 12 kar­tų bu­vo at­siž­velg­ta į žmo­nių nuo­mo­nę.

„Vy­rau­jan­ti gy­ven­to­jų įtrau­ki­mo į sa­vi­val­dy­bės dar­bą kul­tū­ra yra at­sa­ky­ti į jų rei­ka­la­vi­mus, ta­čiau ne kur­ti bend­ra­vi­mo for­mas, ku­rios bū­tų il­ga­lai­kės ir per­ženg­tų for­ma­lias bend­ra­vi­mo pro­ce­dū­ras“, – re­ziu­muo­ja­ma pra­ėju­sių me­tų Pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės ins­ti­tu­to ty­ri­me „Val­džios ir ne­vy­riau­sy­bi­nio sek­to­rių bend­ra­dar­bia­vi­mo vie­šo­sios po­li­ti­kos spren­di­mų pri­ėmi­mo pro­ce­se stip­ri­ni­mas“.

. . .

Vy­rau­ja pro­gi­niai susitikimai

10 Lie­tu­vos sa­vi­val­dy­bių nu­ro­dė 2013 me­tais vyk­džiu­sios apk­lau­sas dėl gy­ven­to­jų ap­tar­na­vi­mo. Tai daž­niau­sias apk­lau­sos ti­pas. Ga­li­ma da­ry­ti iš­va­dą, kad gy­ven­to­jų pri­ėmi­mas sa­vi­val­dy­bėms yra reikš­min­ga jų įtrau­ki­mo da­lis.

Ki­ta vy­rau­jan­ti for­ma – pro­gi­niai su­si­ti­ki­mai. Pa­vyz­džiui, vie­no ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­ro at­as­kai­to­je ra­šo­ma, kad jis pri­ėmė gy­ven­to­jus 120 kar­tų, ir pa­tiks­li­na­ma, jog dar dau­giau su­si­ti­ki­mų (500) vy­ko per įvai­rias šven­tes.

Sa­vi­val­dy­bės iš­sa­miai pri­sta­to dau­gu­mą to­kių ren­gi­nių, ta­čiau be­veik kiek­vie­nas jų api­bū­di­na­mas trum­pu ap­ra­šy­mu: „me­ras su­si­ti­ko“, „bend­ra­vo“, „ap­ta­rė prob­le­mas“. Daž­niau­siai ne­aiš­ku, ko­kios tos prob­le­mos.

Tai­gi sa­vi­val­dy­bės kaip svar­biau­sią sa­vo įsi­pa­rei­go­ji­mą bend­ra­dar­biau­jant su gy­ven­to­jais su­pran­ta in­te­re­san­tų pri­ėmi­mą.

Šal­ti­nis: Pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės ins­ti­tu­to ty­ri­mas „Val­džios ir ne­vy­riau­sy­bi­nio sek­to­rių bend­ra­dar­bia­vi­mo vie­šo­sios po­li­ti­kos spren­di­mų pri­ėmi­mo pro­ce­se stip­ri­ni­mas“ (2015)