Metų mokytoja N. Surdokienė nurodė pedagogų rengimo spragas: „Apie kokybę sunku kalbėti“
Lie­tu­vos mo­kyk­lų ap­do­va­no­ji­muo­se (LMA) 2017 Me­tų mo­ky­to­ja pri­pa­žin­ta Ne­rin­ga Su­rdo­kie­nė, dir­ban­ti ke­lio­se Kaz­lų Rū­dos mo­kyk­lo­se, sa­ko, kad sku­bo­ti mo­kyk­lų ir uni­ver­si­te­tų su­jun­gi­mai, ju­ri­di­nio sta­tu­so ar pa­va­di­ni­mo kei­ti­mas pe­da­go­gų dar­bo ko­ky­bei įta­kos ne­tu­ri, nes tai – ša­lu­ti­niai da­ly­kai. Jos nuo­mo­ne, vyk­dant švie­ti­mo re­for­mą ir kei­čiant pe­da­go­gų ren­gi­mo mo­de­lį, bū­ti­na ne­nu­kryp­ti į par­aš­tes ir dė­me­sį skir­ti ko­ky­bi­niams ro­dik­liams.

Kaz­lų Rū­dos An­ta­na­vo pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je, Val­dor­fo pro­gim­na­zi­jo­je, „El­mos“ mo­kyk­lo­je-dar­že­ly­je bei Ba­go­to­sios pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je dir­ban­ti N. Su­rdo­kie­nė 2–10 kla­sės vai­kus mo­ko vo­kie­čių kal­bos ir pi­lie­tiš­ku­mo pa­grin­dų, taip pat 12 me­tų mo­kė is­to­ri­jos.

– Ko­kios emo­ci­jos ap­lan­kė KTU „San­ta­kos“ slė­ny­je vy­ku­sio­je Lie­tu­vos mo­kyk­lų ap­do­va­no­ji­mų ce­re­mo­ni­jo­je pel­nius Me­tų mo­ky­to­jo ap­do­va­no­ji­mą? Ar ti­kė­jo­tės to­kio įver­ti­ni­mo?, – pa­klau­sė­me N. Su­rdo­kie­nės.

– Šis ap­do­va­no­ji­mas yra be ga­lo mie­las ma­no šir­džiai, nes dir­bu ke­lio­se ma­žo­se mo­kyk­lo­se, to­dėl su­rink­ti virš pu­sės tūks­tan­čio bal­sų jau bu­vo di­de­lis įver­ti­ni­mas. Man skir­ti bal­sai reiš­kia vi­sos bend­ruo­me­nės – tė­vų, esa­mų ir bu­vu­sių mo­ki­nių, ko­le­gų, pa­žįs­ta­mų pa­lai­ky­mą.

Ne­svar­bu, ko­kį dar­bą dirb­tum, vi­siems žmo­nėms pri­pa­ži­ni­mas yra ne tik ma­lo­nus, bet ir svar­bus. Pri­si­pa­žin­siu, tap­ti Me­tų mo­ky­to­ja ti­krai ne­si­ti­kė­jau. Me­tų mo­ky­to­ja – Ne­rin­ga Surdokienė

Nuo­šir­džiai my­liu sa­vo dar­bą: man pa­tin­ka bū­ti mo­ky­to­ja, pa­tin­ka da­ly­kai, ku­riuos mo­kau, pa­tin­ka dirb­ti su jau­nais žmo­nė­mis, ku­rie kas­dien pri­ver­čia mo­ky­tis nau­jų da­ly­kų, ne­sto­vė­ti vie­to­je. Drį­siu pa­sa­ky­ti, kad šian­dien mo­ky­to­jo dar­bas man ne­bė­ra tie­siog par­ei­gos. Tai – ma­no pa­šau­ki­mas.

– Ko­dėl pa­si­rin­ko­te pe­da­go­go pro­fe­si­ją?

– Gal­būt nu­skam­bės ba­na­liai, ta­čiau bū­ti mo­ky­to­ja no­rė­jau nuo pat ma­žens. Pri­si­me­nu, kaip vai­kys­tė­je kar­tu su drau­ge, ku­ri tu­rė­jo se­ną mo­kyk­li­nę len­tą, su­so­di­nę jau­nes­nius kie­mo vai­kus, mo­ky­da­vo­me juos įvai­rių da­ly­kų. Sto­vė­ti prie tos len­tos ir jaus­tis rei­ka­lin­gai, iš­ma­nan­čiai ir tuo pa­čiu ga­lin­čiai da­lin­tis to­mis ži­nio­mis su ki­tais, man bu­vo iš­skir­ti­nis, ne­pa­kar­to­ja­mas jaus­mas.

Dirb­ti mo­ky­to­ja pra­dė­jau nuo 18 me­tų, nes tuo me­tu la­bai trū­ko pe­da­go­gų, o šian­dien jau skai­čiuo­ju 19-tus pe­da­go­gi­nio dar­bo me­tus. Per šį lai­ką te­ko mo­ky­tis iš pui­kių spe­cia­lis­tų, ku­rie bu­vo ne tik sa­vo da­ly­kų ži­no­vai, bet šil­ti, nuo­šir­dūs žmo­nės, vi­sa­da ska­ti­nę dis­ku­si­ją, nuo­mo­nių įvai­ro­vę ir kri­ti­nį mąs­ty­mą.

At­lik­da­ma dar­bą, ku­ris nė­ra ge­rai ap­mo­ka­mas, „pel­nin­gas“, iš pa­šau­ki­mo, smal­su­mo ar so­cia­li­nių pa­ska­tų, jau­no­ji pe­da­go­gų kar­ta rei­ka­lau­ja gar­bin­go at­ly­gio, ir tai yra svei­kas rei­ka­la­vi­mas.

Ypa­tin­gą įta­ką man, kaip pe­da­go­gei, tu­rė­jo il­ga­me­tė An­ta­na­vo pa­grin­di­nės mo­kyk­los di­rek­to­rė, vo­kie­čių kal­bos ir is­to­ri­jos mo­ky­to­ja Mė­ta Te­re­sė Kre­pens­kie­nė – reik­li, tei­sin­ga, įžval­gi, su­pra­tin­ga mo­te­ris, ge­ban­ti iš­nau­do­ti žmo­giš­kuo­sius iš­tek­lius, nu­kreip­ti rei­kia­ma link­me.

– Šiuo me­tu vie­šo­jo­je erd­vė­je pla­čiai ap­ta­ri­nė­ja­ma pe­da­go­gų ren­gi­mo te­ma. Ko­kios spra­gas įžvel­gia­te šio­je sri­ty­je?

– Pri­si­me­nant tuos me­tus, kai pa­ti bai­giau pe­da­go­gi­kos stu­di­jas, di­de­lė da­lis ma­no gru­pės stu­den­tų „nu­by­rė­jo“, nes ne­įsi­vaiz­da­vo mo­ky­to­jo dar­bo spe­ci­fi­kos. Pra­kti­ka pra­si­dė­jo tik an­tro kur­so pa­bai­go­je.

Ma­no nuo­mo­ne, su­si­pa­ži­ni­mas su spe­cia­ly­be ir pra­kti­ka mo­kyk­lo­se tu­rė­tų vyk­ti kuo anks­čiau, gal­būt net pa­čio­je stu­di­jų pra­džio­je, kad stu­den­tas ga­lė­tų ne va­do­vė­liuo­se pers­kai­ty­ti, koks dar­bas jo iš tie­sų lau­kia, bet su­si­dur­ti su tuo akis į akį.

Mo­ky­to­jui ne­už­ten­ka iš­ma­ny­ti vien tik sa­vo da­ly­ką. La­bai rei­ka­lin­gos psi­cho­lo­gi­nės ži­nios, to­dėl ren­giant nau­jus pe­da­go­gus ypa­tin­gas dė­me­sys tu­rė­tų bū­ti ski­ria­mas spe­cia­lia­jai pe­da­go­gi­kai, psi­cho­lo­gi­jai ir pra­kti­kai.

2017 Metų mokytoja pripažinta Neringa Surdokienė.

Bū­tent su­si­dū­ri­mas su rea­lio­mis pra­kti­nė­mis si­tua­ci­jo­mis lei­džia pa­si­ma­tuo­ti mo­ky­to­jo „ba­tus“, įver­tin­ti sa­vo ga­li­my­bes bū­ti ge­ru pe­da­go­gu ir pa­siš­vęs­ti šiam dar­bui, pa­ma­ty­ti, ar iš tie­sų tu­ri tai, ko rei­kia, kad vai­kams pa­aiš­kin­tum, iš­mo­ky­tum to, ką ži­nai.

– Kas šian­dien yra tie, į ra­tus kai­šio­ja­mi pa­ga­liai, kal­bant apie pe­da­go­gų ren­gi­mą ir švie­ti­mo sis­te­mos re­for­mą?

– Ne­aiš­kūs kri­te­ri­jai mo­ky­to­jams ir mo­ki­niams, me­tai iš me­tų be­si­tę­sian­ti Lie­tu­vos švie­ti­mo re­for­ma iš­de­ri­na vi­są sis­te­mą, pra­de­dant nuo pe­da­go­gų ren­gi­mo, bai­giant mo­ki­nių at­sis­kai­ty­mais.

Nau­jo­vės yra rei­ka­lin­gos, ta­čiau taip pat no­rė­tų­si, kad kei­čian­tis Sei­mo ka­den­ci­joms, švie­ti­mo sis­te­mo­je bū­tų dau­giau sta­bi­lu­mo, apib­rėž­tu­mo ir kryp­tin­go ėji­mo link aiš­kiai su­for­muo­tos at­ei­ties vi­zi­jos. Da­bar tu­ri­me si­tua­ci­ją, kai nuo pa­si­kei­ti­mų mi­nis­tro pos­to pri­klau­so moks­lo me­tų trum­pi­ni­mas ar il­gi­ni­mas, pri­va­lo­mų vals­ty­bi­nių bran­dos eg­za­mi­nų skai­čius ir t.t.

– Ar moks­lo įstai­gų jun­gi­mas ga­lė­tų pri­si­dė­ti re­for­muo­jant esa­mą pe­da­go­gų ren­gi­mo mo­de­lį?

– Tai, ko­kiu grei­čiu tam ti­kri uni­ver­si­te­tai sten­gia­si su­si­jung­ti, ne­lauk­da­mi Vy­riau­sy­bės iš­va­dų dėl aukš­tų­jų mo­kyk­lų pert­var­kos, ro­do sku­bo­tu­mą ir no­rą iš­lik­ti bet ko­kia kai­na. Esant to­kiai si­tua­ci­jai, da­ro­si su­nku kal­bė­ti apie ko­ky­bę tiek mo­kyk­loms, tiek uni­ver­si­te­tams.

Ly­giai taip pat ir mo­kyk­lų pri­jun­gi­mai, su­jun­gi­mai, jų sta­tu­so kei­ti­mas į pro­gim­na­zi­jas ar gim­na­zi­jas pe­da­go­gų dar­bo ko­ky­bės ne­kei­čia, nes tai tik for­ma, pa­va­di­ni­mas. Ne nuo to rei­kė­tų pra­dė­ti.

– Gal­būt at­sa­ky­mų dėl tin­ka­mes­nio pe­da­go­gų ren­gi­mo rei­kė­tų ieš­ko­ti už­sie­ny­je, rem­tis ki­tų ša­lių pa­tir­ti­mi?

– Pri­ta­riu min­čiai, kad ne­rei­kia iš­ra­di­nė­ti dvi­ra­čio, jei­gu jis jau yra iš­ras­tas. Pa­si­nau­do­ti už­sie­nio ša­lių pa­tir­ti­mi ga­li­ma, ta­čiau ne ak­lai ją ko­pi­juo­ti. Vi­sa­da rei­kia at­siž­velg­ti į kon­kre­čios vals­ty­bės si­tua­ci­ją ir vi­suo­me­nės men­ta­li­te­tą.

Ne­aiš­kūs kri­te­ri­jai mo­ky­to­jams ir mo­ki­niams, me­tai iš me­tų be­si­tę­sian­ti Lie­tu­vos švie­ti­mo re­for­ma iš­de­ri­na vi­są sis­te­mą, pra­de­dant nuo pe­da­go­gų ren­gi­mo, bai­giant mo­ki­nių at­sis­kai­ty­mais.

Pa­vyz­džiui, Vo­kie­ti­jo­je, Olan­di­jo­je, ki­to­se už­sie­nio ša­ly­se pe­da­go­gai ga­li mo­ky­ti ša­ki­nius da­ly­kus, Lie­tu­vo­je per­sik­va­li­fi­ka­vi­mas kai­nuo­ja di­džiu­lius pi­ni­gus. Sa­viš­vie­tos ir ne­for­ma­liuo­ju bū­du įgy­tų kom­pe­ten­ci­jų pri­pa­ži­ni­mo sis­te­ma pas mus ne­funk­cio­nuo­ja.

– Tur­būt dau­ge­lis šian­dien su­tik­tų, kad pe­da­go­go pro­fe­si­ja yra pra­ra­du­si tu­rė­tą il­ga­me­tį pres­ti­žą. Ko­dėl vis dėl­to ver­ta bū­ti mo­ky­to­ju?

– At­lik­da­ma dar­bą, ku­ris nė­ra ge­rai ap­mo­ka­mas, „pel­nin­gas“, iš pa­šau­ki­mo, smal­su­mo ar so­cia­li­nių pa­ska­tų, jau­no­ji pe­da­go­gų kar­ta rei­ka­lau­ja gar­bin­go at­ly­gio, ir tai yra svei­kas rei­ka­la­vi­mas.

Mo­ky­to­jas šian­dien tu­ri su­ge­bė­ti bū­ti so­cia­li­niu pe­da­go­gu, psi­cho­lo­gu, pa­ta­rė­ju ir kon­sul­tan­tu, to­dėl di­de­lis krū­vis, dar­bo ap­lin­kos – švie­ti­mo sis­te­mos – ne­apib­rėž­tu­mas šios spe­cia­ly­bės pa­trauk­lia ti­krai ne­da­ro.

Ta­čiau tie mo­ky­to­jai, ku­rie dir­ba sa­vo dar­bą iš pa­šau­ki­mo, pri­tars man, kad ma­tant, kaip vai­kai iš­moks­ta, kaip ži­ba jų akys, kai mo­ki­niai ta­vęs lau­kia įžen­giant į kla­sę, kai at­va­žiuo­ja ap­lan­ky­ti bu­vę auk­lė­ti­niai, kai sa­ko „A­čiū“ – vi­sa tai at­per­ka su­nku­mus ir pri­me­na, ko­dėl mo­ky­to­jo dar­bas yra vie­na ge­riau­sių pro­fe­si­jų.

ktu.edu