Mes – antrarūšio maisto valgytojai
Iš ko­man­di­ruo­čių Briu­se­ly­je lie­tu­viai na­mo ve­ža­si sku­ti­mo­si pei­liu­kų, šo­ko­la­do, eu­ro­par­la­men­ta­rai šei­mas ap­rū­pi­na net dan­tų pa­sta. Nors mū­sų ka­ti­nai min­ta to pa­ties pre­kės ženk­lo ėda­lu, pa­ukš­tie­nos ja­me treč­da­liu ma­žiau nei Va­ka­rų rai­nių ra­cio­ne. Ta­čiau šią sa­vai­tę Sei­mas nu­spren­dė – nie­ko to­kio, kad esa­me an­tra­rū­šiai var­to­to­jai. Eu­ro­pos Par­la­men­to (EP) ir Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos (EK) na­riai dar ko­vo­ja, kad taip ne­bū­tų.

Europarlamentaras Bronis Ropė rodo dvi šokolado „Milka“ plyteles: vieną pirko Briuselyje, kitą – Vilniuje. Įdėmiai išanalizavęs sudėtį, politikas pamatė, kad ant Vilniuje pirkto šokolado pakuotės angliškai rašoma, kad produkte yra pieno miltelių, o lietuviškame apraše jie neminimi. Tai apsirikimas ar sąmoninga apgaulė? Jei apgaulė, kas iš to pelnosi? Ar įmanoma nubausti klaidinančius gamintojus, juk įpakavimai – vizualiai identiški?

Kodėl net gerai žinomų prekės ženklų atstovai Vakarų Europai gamina vienokią, o kitiems regionams – gal ir atitinkančius saugaus produkto žemiausius rodiklius, bet mažiau kokybišką produkciją?

„Produktai bendrojoje ES rinkoje: vienodai saugūs ir kokybiški visiems?“ – tokia tema EP biuro Lietuvoje vakar surengtoje diskusijoje užvirė karšti ginčai.

Apgaudinėja ištisus regionus

„Jei kalbama apie atskirą produktą, galima argumentuoti, kad verslas turi teisę gaminti produktus, pritaikytus vienai ar kitai rinkai, bet atitinkančius standartus. Tačiau kai žiūrime į sistemą, vaizdas visai kitas: akivaizdu, kad gamintojai kartu su prekybininkais įžūliai apgaudinėja ištisų valstybių ir regionų vartotojus. Gaminama pigesnė produkcija nei originalas ir ji pardavinėjama, galima sakyti, už tą pačią kainą. Taip apvaginėjami vartotojai“, – įsitikinęs EP narys Valentinas Mazuronis.

Europarlamentaras B. Ropė ironizuoja: „Gamintojai argumentuoja, kad produktai skiriasi, nes atsižvelgiama į vartotojų skonį. Ar tikrai labiau mėgstame palmių, o ne saulėgrąžų aliejų, kurį ir patys gaminame? Arba fruktozę vietoj cukraus? Kodėl mūsų regionui tiekiamuose produktuose mažiau naudingų medžiagų – pieno miltelių ar daržovių?“

B. Ropė lygina: to paties prekės ženklo analogiškame produkte, skirtame Lietuvai, naudotas palmių, o pirktame Briuselyje – palmių branduolių aliejus. Briuselyje pirktame kačių ėdale paukštienos dalis – trečdaliu didesnė. „Kodėl taip daroma? Kodėl didmenininkai neveža to, ką valgo Vakarų europiečiai? Tegul atveža ir tokių produktų, padeda šalia skirtųjų mūsų rinkai, o pirkėjai tegul renkasi. Dėl kokios kitos priežasties nei dėl pelno vartotojų sąskaita gamintojams reiktų vežti į Lietuvą prastesnės nei Vakarų šalims kokybės produktus? Nesakau, kad tie produktai nuodingi ar nesaugūs. Bet čia tas pats, kaip svarstyti, ar vienodos galimybės vaiko, kuris baigė mokyklą vienais dešimtukais, ir penketukininko“, – paralelę veda B. Ropė.

Anot Arūno Vinčiūno, už visuomenės sveikatą ir maisto saugą atsakingo EK nario Vytenio Andriukaičio kabineto vadovo, skiriasi ne tik Vakarų Europoje ir kitose šalyse parduodami produktai, bet ir tiekiami tik vakariečiams. Maisto sauga ES pakankamai gerai reguliuojama, ir labai retais atvejais į rinką patenka nesaugūs produktai. Bet maisto kokybė – kiekvienos šalies reikalas. Pavyzdžiui, Vokietijoje reguliuojama net tai, kokios koncentracijos uogienė gali vadintis džemu, ir tai gali atrodyti juokinga. Tačiau jei keičiama produkto sudėtis, kyla klausimas, kodėl tai daroma – siekiant naudos ar tenkinant vartotojų poreikius, juk jei produktas tokio pat pavadinimo ir pakuotės visose šalyse, vartotojai tikisi tokios pačios sudėties. Deja, pasak A. Vinčiūno, Lietuvoje atliktas tyrimas dėl tų pačių produktų skirtumų nelabai atsakė į šiuos klausimus, o naujų sukėlė dar daugiau. Pavyzdžiui, kodėl palyginimui pasitelkta tik vokiška produkcija arba kodėl lyginti produktai, kurių kasdien apskritai nederėtų valgyti – sausainiai, saldumynai.

Kas yra produkto etalonas

B. Ropė atkreipia dėmesį, kad kontroliuojančios institucijos žiūri, ar produktų kokybė nėra mažesnė, nei turi būti pagal minimalius reikalavimai, tačiau vis dėlto reikia aiškesnio ženklinimo, kuo produktas skiriasi nuo analogiško kitose šalyse.

Diskusijos dalyviai kėlė klausimą, ką vadinti etalonu? Kaip nustatyti, siūlomas kokybiškesnis ar prastesnis produktas už gaminamą kitoms šalims? V. Mazuronis „Rimi“ prekybos tinklo atstovei replikavo: „Jei didžiųjų prekybos tinklų komercijos skyriai negali nekompetentingi to nustatyti, tai priimkite mane į tokios skyriaus vadovus ir aš išsiaiškinsiu.“ B. Ropė pridūrė, jog visiems yra žinoma, kad palmių aliejus yra mažesnio maistingumo nei alyvmedžių ar saulėgrąžų.

Valentinas Mazuronis: „Jei pradėtume tyrimus ir paskelbtume, kurių prekių ženklų atstovai į Lietuvą siunčia prastesnius gaminius ir kurie prekybos centrai jais prekiauja, tai būtų labai efektyvus žingsnis.“

Jei Lietuvos prekybos centruose yra tik mūsų regionui skirtų produktų, iš kur vartotojai gali žinoti, kokia Briuselyje ar Paryžiuje parduodamų analogų sudėtis? Tačiau pirkėjai neturi būti klaidinami analogiška kaip Vakaruose pakuote. Pasak B. Ropės, ženklinimas privalo būti aiškus, o vartotojai tada jau patys pasirinks, ar pirkti tokį produktą. Žinoma, gamintojai tuomet ima gąsdinti kilsiančiomis kainomis. Tačiau tai blefas. B. Ropė primena, kad kai prieš kelerius metus produkte vietoj jautienos buvo rasta arklienos, pareikalauta griežtinti ženklinimą. Atsikalbinėt, kad jei labai smulkiai bus aprašoma produkto sudėtis, jis brangs dvigubai ar trečdaliu. Bet sugriežtinus ženklinimą tas produktas pabrango tik kokiu procentu ar dviem.

B. Ropės Briuselyje ir Vilniuje pirkto šokolado „Milka“ pakuočių skirtumas – auksinė juostelė. Tad jei ginčas dėl neteisingos informacijos būtų sprendžiamas teisme, nors bandymas klaidinti vartotojus akivaizdus, bylą galima ir pralaimėti – formaliai pakuotės nėra visiškai identiškos. Tačiau dėl klaidinančių įrašų lietuvių ir anglų kalba šokolado gamintojus tikrai būtų galima bausti už nesąžiningos prekybos praktiką. .

A. Vinčiūnas turi gerų žinių, kad įmonėms jų reputacija tikrai svarbi. Po EK atstovų pokalbių su gamintojais „Hirsch“ pažadėjo konditerijos gaminiuose naudoti tik sviestą ir nebedėti palmių aliejaus. „HiPP“ vaikų produktų gamintojai ir „Ferrero“ įsipareigojo suvienodinti receptus visose šalyse.

Lietuva kapituliavo, EP ir EK – dar ne

Nors dvejopi produktų Vakarams ir Rytams standartai – plika akimi matoma apgavystė, de jure tai gali ir nebūti pažeidimas. „Yra teisėtas ir yra teisingas veiksmas. Suprantu, kad teisės aktai gal ir nepažeidžiami, bet procesas neteisingas. Siekti pelno yra normalu. Tačiau pelno siekis per teisėtus, bet neteisingus veiksmus turi būti suvaržytas teisės aktais, kad tai, kas teisėta, ir tai, kas teisinga, būtų vienas ir tas pats“, – pabrėžė V. Mazuronis.

Šiuo metu EP komitetai diskutuoja, kaip keisti situaciją, kad dalis europiečių nebūtų diskriminuojami. A. Vinčiūnas informavo, kad ir EK darbama šiuo klausimu. Iki balandžio pabaigos EK Jungtinis tyrimų centras turi parengti bendrą maisto ir ne maisto produktų tyrimo metodologiją, gegužę bus pasirinkta, kuriuos produktus tirti, ir iki metų pabaigos turėtų paaiškėti, kokia situacija yra ES. Balandį eurokomisarė Vera Jourova pristatys vartotojų teisės direktyvos pakeitimus. Bus bandoma apibrėžti neteisėtus skirtumus ir nurodyti ginti kiekvienos šalies vartotojų teises.

Tačiau, kaip atkreipia dėmesį V. Mazuronis, savo gyventojus turi apginti ir kiekviena valstybė. Yra žinoma, kad europinėse institucijose sprendimų priėmimas užtrunka.

„Jei pradėtume tyrimus ir paskelbtume, kurių prekių ženklų atstovai į Lietuvą siunčia prastesnius gaminius ir kurie prekybos centrai jais prekiauja, tai būtų labai efektyvus žingsnis. Žmonės nustotų pirkti tokias prekes, priverstų gamybininkus ir prekybininkus liautis mus apvaginėti“, – siūlo V. Mazuronis.

B. Ropė prašo žmonių, susidūrusių su tokiais atvejais, fotografuoti etiketes ir siųsti į jo biurą, mat per porą mėnesių EP turi apsispręsti, ką europiniu mastu daryti sprendžiant šią problemą. Kiekvienas pavyzdys gali parodyti jos mastą. Politikas primena, kad vartotojai galėtų pasinaudoti ir peticijos teise.

Tačiau mūsų vartotojams tai lyg ir nerūpi: tiek Valstybinės maisto ir veterinarijos, tiek ir Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos atstovai užtikrino, kad nėra gavę skundų dėl produktų dvejopų standartų.

Abejingas šiai problemai ir mūsų Seimas. Nors pernai Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba paskelbė ištyrusi 33 rūšių maisto produktus ir net 23 atvejais nustačiusi, kad jie skiriasi ne tik sudėtimi, bet ir skoniu, spalva ar konsistencija nuo Vokietijoje parduodamų to paties ženklo produktų, Seimo laikinoji komisija dėl dvejopos maisto prekių kokybės nutarė, kad tai nėra vartotojų diskriminavimas, mat tokia situacija yra ir kitose ES šalyse. Be to, komisija nenustatė, kad į Lietuvą pateko maisto produktų, kurie kenktų sveikatai, tik pasiūlė gamintojams arba platintojams ateityje papildomai paženklinti įvežamus produktus, jei jų sudėtis skirsis nuo originalių kitose šalyse.

Seimas šią savaitę po pateikimo tokioms Seimo komisijos išvadoms pritarė. V. Mazuronis piktinosi tokiu Seimo sprendimu. Jo nuomone, produktų skirtumai – akivaizdus diskriminavimas. Esą Seimas nenori spręsti problemos arba bijo gamintojų bei prekybininkų.

Dangstytis kaina negalima

Su vartotojų diskriminavimu susiduriame ne tik dėl maisto, bet ir dėl kitų produktų. Esame bendroje ES rinkoje, tačiau mes – antrarūšiai. V. Mazuronis pripažįsta, kad draudimų keliu eiti negalime, nes pažeistume ES principus. Viską lemia kainos ir kokybės santykis. Jei Lietuvos gamintojų kainos ir kokybės santykis lenktų kitų šalių, dalis problemos išsispręstų savaime. Tačiau ne tik kitų šalių gamintojai diskriminuoja mūsų vartotojus. Taip elgiasi ir lietuviškos bendrovės, vienus produktus gamindamos vietos rinkai, o geresnės kokybės – vakariečiams.

Visi tai argumentuoja mūsų vartotojų perkamąja galia. Bet gal leiskime jiems patiems rinktis? Kita vertus, kainos Lietuvoje pakilusios į tokias aukštumas, kad skirtumai nėra jau tokie dideli.

Diskusijoje buvo surengta degustacija, kurioje pasiūlyta palyginti Prancūzijoje ir Vilniuje pirktų analogiškų produktų kokybę. Santykiu 8:1 pagal skonį laimėjo prancūziškoji „Nutella“, Lietuvoje pirkti bulvių traškučiai laimėjo santykiu 12:5, o „Milka“ šokoladas sulaukė daugmaž vienodų vertinimų.

Tačiau įdomiausia buvo produktų kaina: „Milka“ Prancūzijoje kainavo 1,23, Lietuvoje – 1,13 euro, bulvių traškučiai analogiškai 2,09 ir 1,91 euro. Skirtumas yra, bet tikrai ne esminis. O štai „Nutella“ verta pirkti Prancūzijoje: ten ji kainuoja 2,85, o Lietuvoje – 3,15 euro.

Tad į ironišką prekybininkų ir gamintojų klausimą, ar norime susilyginti su vakariečiais ne tik pagal produktų sudėtį, bet ir pagal kainą, galima atsakyti, kad jau beveik ir susilyginome.