Merginos kariuomenėje ieško ne tik ugnies
Ko­dėl mer­gi­nos no­ri tar­nau­ti ka­riuo­me­nė­je sa­va­no­rė­mis ar­ba įsi­lie­ti į pro­fe­sio­na­lių ka­rių gre­tas? Ar jas do­mi­na gink­lai, ar jos tę­sia gi­mi­nės tra­di­ci­ją, nes yra įpra­tu­sios prie griež­tos tvar­kos šei­mo­je, ar prieš­in­gai – na­mie per daug chao­so, to­dėl joms no­ri­si aiš­kios die­not­var­kės, kon­kre­čių už­da­vi­nių ir tiks­lų? Kaip mer­gi­noms se­ka­si ka­riuo­me­nė­je?

Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės psi­cho­lo­gė, Psi­cho­lo­gi­nės par­amos gru­pės pir­mi­nin­kė, ka­pi­to­nė Da­nu­tė La­pė­nai­tė įsi­ti­ki­nu­si, kad tek vy­ri, tiek mo­te­rys tu­ri įvai­rių mo­ty­vų tar­nau­ti ka­riuo­me­nė­je – tai nuo ly­ties ne­la­bai pri­klau­so. Kiek­vie­nas žmo­gus tie­siog ei­na sa­vo ke­liu, nors daug įta­kos jo ap­sisp­ren­di­mui da­ro ir ap­lin­ka, ypač jei­gu jau­nas žmo­gus tu­ri pa­vyz­dį – su ka­riuo­me­ne su­si­ju­sį šei­mos na­rį, gi­mi­nai­tį, kai­my­ną.

Kaip sa­ko psi­cho­lo­gė, į ka­riuo­me­nę at­ei­na to­kios mer­gi­nos, ku­rios no­ri iš­ban­dy­ti sa­ve, pra­plės­ti ga­li­my­bių ri­bas. Joms pa­tin­ka ne­nuo­bo­di, di­na­miš­ka veik­la, ryš­kes­ni po­ky­čiai, di­des­ni iš­šū­kiai. Tar­ki­me, kas­die­nia­me gy­ve­ni­me joms ga­li trūk­ti iš­ban­dy­mų, jos no­ri iš­lai­ky­ti di­des­nį fi­zi­nį krū­vį, iš­siug­dy­ti iš­tver­mę, va­lią. Ka­riuo­me­nė­je ga­li­ma ug­dy­ti ir stip­rin­ti vi­sas no­ri­mas cha­rak­te­rio sa­vy­bes.

„To­kioms mer­gi­noms pa­tin­ka dis­cip­li­na, griež­ta tvar­ka, tai, kad ka­riuo­me­nė­je vis­kas apib­rėž­ta, vis­kas aiš­ku. Kai ku­rios jų pa­žy­mi, kad joms svar­bu tar­ny­bo­je įpras­tas punk­tua­lu­mas, tiks­lu­mas“, – var­di­jo D. La­pė­nai­tė. Ji aiš­ki­no, kad vie­nos ka­rės tę­sia sa­vo šei­mos tra­di­ci­jas – joms svar­bi griež­ta tvar­ka. Ki­toms no­ri­si pa­keis­ti gy­ve­ni­mo bū­dą, kad ja­me bū­tų kuo ma­žiau chao­so. Kai vis­kas aiš­kiai apib­rėž­ta, jos jau­čia­si sau­giau.

„Kai ku­rios mer­gi­nos tie­siog sa­ko, kad jas do­mi­na jė­gos struk­tū­ros – ka­riuo­me­nė, po­li­ci­ja, spor­tiš­ka veik­la – pa­sa­ko­jo psi­cho­lo­gė. – Pa­vyz­džiui, yra ka­riū­nių, at­ėju­sių iš pro­fe­sio­na­laus spor­to, iš Lie­tu­vos rink­ti­nių.“

Rikiuotėje kartu su vaikinais. / Rasos Pakalkienės (LŽ) nuotrauka

Krei­pia­si rečiau

Kaip pra­dė­ju­sios tar­nau­ti ka­riuo­me­nė­je ar ka­riū­nė­mis ta­pu­sios mer­gi­nos adap­tuo­ja­si ne­įp­ras­to­je, ne­kas­die­niš­ko­je ap­lin­ko­je? „Ma­nau, joms se­ka­si vi­sai ne­blo­gai, – tvir­ti­no D. La­pė­nai­tė. – Mer­gi­nos, ku­rios at­ei­na į ka­riuo­me­nę, pa­pras­tai yra iš­tver­min­gos, re­čiau krei­pia­si į psi­cho­lo­gus nei vai­ki­nai. Jos no­ri įro­dy­ti vi­sam pa­sau­liui, o pir­miau­sia tur­būt pa­čios sau, kad su­ge­ba įveik­ti bet ko­kius su­nku­mus.“

Vis dėl­to ka­pi­to­nė pa­brė­žė, kad yra nor­ma­lu kreip­tis psi­cho­lo­gi­nės pa­gal­bos, kai to rei­kia.

Pa­sak D. La­pė­nai­tės, ei­da­mos tar­nau­ti ka­riuo­me­nė­je, mer­gi­nos su­pran­ta, kad bus su­nku, kad jos bus ati­džiau ste­bi­mos, nes jų čia ge­ro­kai ma­žiau nei vai­ki­nų. To­dėl jos bū­na la­biau mo­ty­vuo­tos. „Bū­tent tai joms pa­de­da adap­tuo­tis, – pa­žy­mė­jo psi­cho­lo­gė. – Klau­sia­mos, kaip se­ka­si, mer­gi­nos daž­nai sa­ko: „Ge­rai. Ju­da­me pir­myn.“ Ir šyp­so­si.“

Gal joms ka­riuo­me­nė­je su­da­ro­mos kiek ki­to­kios są­ly­gos, ne­gu vai­ki­nams? Kaip tei­gė D. La­pė­nai­tė, mer­gi­nos tar­nau­ja kaip vi­si. Ski­ria­si tik kai ku­rie vai­ki­nų ir mer­gi­nų fi­zi­nio par­en­gi­mo nor­ma­ty­vai. Mat at­siž­vel­gia­ma į fi­zio­lo­gi­nius ly­čių skir­tu­mus. Pa­vyz­džiui, at­sis­pau­di­mų jos ga­li da­ry­ti kiek ma­žiau, ne­gu vai­ki­nai.

Kariūnės šypsena po sunkių pratybų. / Rasos Pakalkienės (LŽ) nuotrauka

Iš­tver­mė ir kantrybė

D. La­pė­nai­tė pa­sa­ko­jo, kad mer­gi­nos ka­riuo­me­nė­je kan­tres­nės, iš­tver­min­ges­nės, jos ga­li ei­ti į il­gus žy­gius, ga­li il­gai iš­bū­ti vie­no­je vie­to­je, joms leng­viau dirb­ti mo­no­to­niš­ką dar­bą, tar­ki­me, bu­dė­ti. Ka­ro aka­de­mi­jo­je stu­di­juo­jan­čioms ka­riū­nėms ge­rai se­ka­si moks­las, jos daž­nai pir­mau­ja, tu­ri aukš­tus rei­tin­gus. Jas do­mi­na psi­cho­lo­gi­ja, jos mie­lai skai­to šios sri­ties kny­gas.

Dai­lia­jai ly­čiai bū­din­gas be­tar­piš­kas bend­ra­vi­mas, ge­ri so­cia­li­niai įgū­džiai, lanks­tu­mas, em­pa­ti­ja taip pat la­bai pra­ver­čia ka­riuo­me­nė­je. Mer­gi­nos lin­ku­sios ir ki­tiems pa­dė­ti, ir pa­čios leng­viau pri­ima pa­gal­bą, jei­gu jos pri­rei­kia. Ka­riuo­me­nė­je tai la­bai svar­bu, nes tai ko­man­di­nė veik­la.

„Mer­gi­noms se­ka­si vis­kas, kas, kaip mes sa­ko­me, su­si­ję su ver­ba­li­ka, – kal­bė­jo psi­cho­lo­gė. – Jos pa­si­žy­mi aukš­tes­niu emo­ci­niu in­te­lek­tu. Be to, su­ge­ba ge­rai pa­skirs­ty­ti dė­me­sį ir dirb­ti ke­lis dar­bus vie­nu me­tu. Mer­gi­nos at­vi­res­nės, o kai ne­už­sisk­len­di, bet da­li­nie­si rū­pes­čiais, leng­viau ne tik ka­riuo­me­nė­je, bet ir gy­ve­ni­me.“

Dau­ge­lį to­kių mo­te­riš­kų sa­vy­bių esą ga­li­ma lai­ky­ti pra­na­šu­mais prieš vai­ki­nus.

Jau 15 metų

Pa­ti D. La­pė­nai­tė ka­riuo­me­nė­je dir­ba nuo ta­da, kai bai­gė psi­cho­lo­gi­jos ma­gis­tro stu­di­jas – jau 15 me­tų. Ji pa­sa­kė, kad tie­siog taip su­sik­los­tė ap­lin­ky­bės“ esą kaip tik tuo me­tu, kai bai­gė stu­di­jas, at­si­ra­do ga­li­my­bė įsi­dar­bin­ti ka­riuo­me­nė­je, ji da­ly­va­vo kon­kur­se, jį lai­mė­jo ir bu­vo pa­kvies­ta dirb­ti psi­cho­lo­ge.

„Žiū­rint gi­liau, da­bar su­pran­tu, kad tai su­si­ję ir su ma­no šei­ma, – kal­bė­jo D. La­pė­nai­tė. – Ma­no tė­tis – bu­vęs ka­ri­nin­kas. Mū­sų šei­mos drau­gai, ma­no bend­rak­la­siai, jų tė­vai taip pat bu­vo iš tos ap­lin­kos. Au­gau ka­ri­nia­me mies­te­ly­je, ten pra­ėjo vai­kys­tė ir pa­aug­lys­tė. Ma­ty­da­vau daug ka­riš­kių. To­kia tvar­ka ir gy­ve­ni­mo bū­das man įpras­ti.“ To­dėl ka­pi­to­nė yra ten, kur ga­li sėk­min­gai pri­tai­ky­ti sa­vo ži­nias bei pa­tir­tį.

D. La­pė­nai­tė dir­ba Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės Jung­ti­nia­me šta­be ir yra Psi­cho­lo­gi­nės par­amos gru­pės pir­mi­nin­kė. Pa­grin­di­nė jos veik­la – psi­cho­lo­gi­nė par­ama ka­riams ir tarp­tau­ti­nė­se ope­ra­ci­jo­se tar­nau­jan­čių ka­rių šei­mų na­riams; in­di­vi­dua­lus ir gru­pi­nis psi­cho­lo­gi­nis kon­sul­ta­vi­mas; psi­cho­lo­gi­nė pa­gal­ba trau­mi­nių įvy­kių at­ve­jais, mo­ky­mai stre­so ir įtam­pos val­dy­mo, konf­lik­tų spren­di­mo, psi­cho­lo­gi­nių kri­zių įvei­kos ir ki­to­mis te­mo­mis.