Melas sau: „Ir tuomet dirbome Lietuvai“
Bur­žua­zi­niais na­cio­na­lis­tais ir buo­žė­mis pa­va­din­ti Lie­tu­vos gy­ven­to­jai prieš 75 me­tus pra­dė­ti trem­ti į Si­bi­rą – ko­mu­nis­ti­nė ideo­lo­gi­ja „to­bu­lą vi­suo­me­nę“ pra­dė­jo kur­ti nuo „ap­si­va­ly­mo“. To lai­ko­tar­pio sim­bo­liai – prie­var­ta, krau­jas ir aša­ros. Bet mi­tai apie ge­rą Lie­tu­vos „šei­mi­nin­ką“ ir gy­nė­ją nuo Mask­vos An­ta­ną Snieč­kų – ir­gi gy­vi.

„Vie­niems jis bu­vo tau­tos iš­da­vi­kas Nr. 1, oku­pan­tų vy­riau­sias pa­ka­li­kas ir pa­pras­tas jų va­lios vyk­dy­to­jas, ki­tiems – šei­mi­nin­kas (ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je jo nie­kas ki­tu var­du ir ne­va­di­no), dar ki­tiems (o jų Lie­tu­vo­je dau­gu­ma) – ir vie­nas, ir ki­tas“, – taip apie A. Snieč­kų yra pa­sa­ko­jęs di­si­den­tas Alek­sand­ras Štro­mas.

At­si­mi­ni­mus lei­džian­tys so­vie­ti­nės no­menk­la­tū­ros vei­kė­jai iki šiol ti­ki­na: „Ir tuo­met dir­bo­me Lie­tu­vai“. Taip pa­va­din­ti LPK CK se­kre­to­riaus Al­gir­do Bra­zaus­ko pri­si­mi­ni­mai api­bū­di­na ir vi­są sro­vę, for­muo­jan­čią tei­gia­mą at­min­tį apie gy­ve­ni­mą so­vie­ti­nė­je Lie­tu­vo­je, ku­rią ty­ri­nė­ja „Lie­tu­vos ži­nių“ pa­šne­ko­vas Vil­niaus uni­ver­si­te­to Is­to­ri­jos fa­kul­te­to do­cen­tas dr. Arū­nas Strei­kus.

Po­ka­rio sten­gia­si neminėti

– Ko­kią sche­mą so­vie­ti­nės no­menk­la­tū­ros vei­kė­jai siū­lo aiš­kin­da­mi ar­ba pri­si­min­da­mi A. Snieč­kaus lai­kus, po­ka­rio lai­ko­tar­pį? Ką jie ban­do įro­dy­ti?

– Daž­niau­siai tuo­se at­si­mi­ni­muo­se apie tą tra­giš­ką­jį lai­ko­tar­pį, apie pir­mą­jį anek­si­jos de­šimt­me­tį nu­ty­li­ma. Daž­niau­siai at­si­mi­ni­mai pra­de­da­mi nuo pos­ta­li­ni­nio lai­ko­tar­pio, at­ši­li­mo, kai bu­vo dau­giau ga­li­my­bių veik­ti sa­va­ran­kiš­kai. Ir ak­cen­tuo­ja­mi ūkio lai­mė­ji­mai, LTSR sa­va­ran­kiš­ku­mo už­ti­kri­ni­mas, gy­ni­ma­sis nuo Mask­vos val­di­nin­kų ban­dy­mo ko­lo­ni­zuo­ti Lie­tu­vą ir pa­na­šūs da­ly­kai.

Ki­ta ver­tus, jei kal­ba­ma ir apie tą juo­dą­jį pir­mą­jį anek­si­jos de­šimt­me­tį, kar­tais kai ku­riuo­se at­si­mi­ni­muo­se dės­to­ma ne tiek apie trė­mi­mus ir rep­re­si­jas, bet apie ko­vą su gink­luo­tu pog­rin­džiu, par­ti­za­nais. Ti­ki­na­ma, esą to­kios ko­vos rė­mi­mas ap­sau­go­jo Lie­tu­vą nuo di­des­nių rep­re­si­jų, esą Lie­tu­vos ko­mu­nis­tai, slo­pin­da­mi pa­sip­rie­ši­ni­mą, ap­sau­go­jo tau­tą nuo di­des­nių kan­čių.

– Ko­dėl tos le­gen­dos ir mi­tai apie so­vie­ti­nį lai­ko­tar­pį te­besk­lan­do? Kas juos for­muo­ja ir pa­lai­ko? Kiek tu­ri įta­kos so­viet­me­čio vei­kė­jų Al­gir­do My­ko­lo Bra­zaus­ko, Lion­gi­no Še­pe­čio ir ki­tų pri­si­mi­ni­mai, ku­riuos ty­ri­nė­ja­te?

– Tuo su­in­te­re­suo­tos vi­sų pir­ma tam ti­kros po­li­ti­nės jė­gos, ku­rių kil­mė aiš­kiai ma­to­ma so­viet­me­ty­je. Tie vi­si pri­si­mi­ni­mai at­si­ran­da ne tuš­čio­je vie­to­je. Juos ra­šo žmo­nės, ku­rie tuo me­tu ėjo tam ti­kras par­ei­gas. O sa­vo gy­ve­ni­mą rei­kia kaž­kaip įpras­min­ti ir pa­teik­ti tam ti­krą su­pra­ti­mą. Vi­suo­me­nė­je vy­rau­ja pa­sip­rie­ši­ni­mo/­ko­la­bo­ra­vi­mo na­ra­ty­vas, tai­gi to lai­ko­tar­pio vei­kė­jai na­tū­ra­liai jau­čia so­cia­li­nį spau­di­mą, kad jiems rei­kia bū­tent kaž­kaip „į­si­ra­šy­ti“ į tą pa­sip­rie­ši­ni­mo sto­vyk­lą. Ta­da ir ban­do­ma „pri­temp­ti“ ra­šant pri­si­mi­ni­mus.

Tu­rė­jo pra­ei­ti dešimtmetis

– Bet pla­čiai pa­sa­ko­ti, kad so­viet­me­čiu bu­vo ne taip jau blo­gai, pra­dė­ta ne iš­kart po ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo. Tai pra­si­dė­jo kiek vė­liau. Ko­dėl ir ka­da?

– Tai pra­si­dė­jo pra­ėjus maž­daug de­šimt­me­čiui po ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo, ties am­žių ri­ba. To­kios at­si­mi­ni­mų sro­vės pra­de­da stip­rė­ti. Ko­dėl? Ga­li bū­ti įvai­rių prie­žas­čių. Ne­ga­li­me iš­skir­ti ku­rios nors vie­nos. Tie­siog tu­rė­jo at­si­ras­ti ir lai­ko pers­pek­ty­va, to lai­ko­tar­pio vei­kė­jai tu­rė­jo tą pa­sa­ko­ji­mą su­si­dė­lio­ti ir pa­na­šiai. Ki­ta svar­bi prie­žas­tis – vi­suo­me­nės bend­ras nu­si­tei­ki­mas, so­cia­li­nė ap­lin­ka.

Di­dė­jant da­lies vi­suo­me­nės nu­si­vy­li­mui pir­mai­siais su­nku­mais, at­si­ra­dus tam ti­kram ne­pa­si­ten­ki­ni­mui esa­ma pa­dė­ti­mi, so­cia­li­nė ap­lin­ka kei­čia­si. Dėl to at­si­ran­da pa­lan­kes­nė ter­pė ir ki­to­kiam pa­sa­ko­ji­mui apie so­viet­me­tį.

Lū­žis – kon­fe­ren­ci­ja apie A. Sniečkų

– Kas tos sro­vės pra­di­nin­kas? A. M. Bra­zaus­kas, 2007 me­tais iš­lei­dęs opu­są „Ir tuo­met dir­bo­me Lie­tu­vai“?

– Spe­cia­liai ne­ty­ri­nė­jau, kas bu­vo pir­mas. Bet ryš­kes­ni at­si­mi­ni­mai – A. M. Bra­zaus­ko. Taip, jie su­tei­kė skam­bų pa­va­di­ni­mą tai sro­vei. Bet, ma­no po­žiū­riu, vie­nas di­des­nių lū­žių bu­vo ban­dy­mas kaž­kaip rea­bi­li­tuo­ti A. Snieč­kų 2003 me­tais (Moks­lų aka­de­mi­jo­je vy­ko šio vei­kė­jo 100-osioms gi­mi­mo me­ti­nėms skir­ta kon­fe­ren­ci­ja „Tau­ta, epo­cha, as­me­ny­bė“ – aut.). Ta­da bu­vo iš­leis­tas at­si­mi­ni­mų apie jį rin­ki­nys „Snieč­kaus fe­no­me­nas: pri­si­mi­ni­mai ir pa­mąs­ty­mai“, apie jo, kaip ša­lies šei­mi­nin­ko, įvaiz­dį. Man re­gis, tas bu­vo vie­nas pa­ste­bi­mes­nių įvy­kių.

– O Lion­gi­nas Še­pe­tys, iš­lei­dęs ne vie­ną kny­gą, kal­ban­tis apie „nep­ra­ras­tą­ją kar­tą“?

– L. Še­pe­čio at­si­mi­ni­mai ra­fi­nuo­tes­ni. Jie nė­ra ties­mu­ki, kaip ki­tų vei­kė­jų. Ki­tų vei­kė­jų pri­si­mi­ni­muo­se ak­cen­tuo­ja­mi ūkio lai­mė­ji­mai, vie­tos no­menk­la­tū­ros in­dė­lis. L. Še­pe­tys bu­vo at­sa­kin­gas už ideo­lo­gi­nę sri­tį, už kul­tū­rą.

– Kaip vi­si tie so­viet­me­čio vei­kė­jų at­si­mi­ni­mai da­ro įta­ką? Jų nuo­sta­tos, re­gis, ran­da ša­li­nin­kų.

– At­si­mi­ni­mai fi­gū­ruo­ja ne tik kny­gų for­ma, jie per­si­ke­lia į po­pu­lia­rią­ją ži­niask­lai­dą ir me­di­jas, sklin­da. Tai da­ro įta­ką vi­suo­me­nei. Bet dau­giau įta­kos da­ro tai, kad ne­ma­žai da­liai vi­suo­me­nės – vy­res­nei kar­tai – toks po­žiū­ris ati­tin­ka jų pa­tir­tį. Jie čia ma­to daug ką iš sa­vo gy­ve­ni­mo, tai, kas iš ti­krų­jų tuo­se at­si­mi­ni­muo­se, mie­la. Tai kaž­kaip pa­tei­si­na jų vei­ki­mą so­viet­me­čiu.

Ty­ri­mai su­ka kas­die­ny­bės link

– Ar dar ga­li­me ti­kė­tis ko­kių nors ak­tua­lių pri­si­mi­ni­mų apie tą lai­ko­tar­pį, ar jau pa­sa­ky­ta vis­kas, ką no­menk­la­tū­ra no­rė­jo pa­sa­ky­ti, ir ta at­si­mi­ni­mų lei­dy­ba su­sto­jo?

– Da­bar ko nors iš­skir­ti­nio nė­ra, bet vie­nų ar ki­tų vei­kė­jų pri­si­mi­ni­mai vis dar pa­si­ro­do. Žmo­nių iš kul­tū­ri­nės sri­ties, kul­tū­ros val­dy­mo no­menk­la­tū­ros at­sto­vų. Jūs jau mi­nė­jo­te L. Še­pe­tį ir jo 2013 me­tais iš­leis­tus die­no­raš­čius „Ne­ge­ri už­ra­šai“. Snieč­kaus-Bra­zaus­ko li­ni­ja šiuo me­tu lyg ir pa­si­trau­ku­si į an­trą pla­ną.

– Bet po­li­ti­kai vis grįž­ta prie to lai­ko­tar­pio ver­ti­ni­mų. Štai Sei­me da­lis kon­ser­va­to­rių ra­gi­no pri­im­ti re­zo­liu­ci­ją dėl Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų par­ti­jos įver­ti­ni­mo. Ko­dėl po­li­ti­kams taip rū­pi so­viet­me­tis?

– Tai – po­li­ti­nio žai­di­mo da­lis. Ban­dy­mas su­grą­žin­ti so­viet­me­čio in­terp­re­ta­vi­mo klau­si­mą į po­li­ti­nę are­ną. Jis man at­ro­do pri­temp­tas ir pa­vė­luo­tas. Da­bar, pra­ėjus ket­vir­čiui am­žiaus, de­so­vie­ti­za­ci­ja rea­liai yra ma­žai ak­tua­li.

– O ko mes dar ne­ži­no­me apie so­viet­me­tį? Po­li­ti­nė so­viet­me­čio is­to­ri­ja – pa­ly­gin­ti ne­blo­gai iš­ty­ri­nė­ta. Re­gis, pe­rei­na­ma prie kas­die­ny­bės ty­ri­mų, ku­rie ne to­kie pa­pras­ti. Yra ne­lies­tų klau­si­mų?

– Taip, par­ei­na­ma, ga­li­ma sa­ky­ti, prie kas­die­ny­bės is­to­ri­jos. Iki šiol vis tik do­mė­ta­si ir nag­ri­nė­ta ne tik so­viet­me­čio, bet aps­kri­tai XX am­žiaus is­to­ri­ja ir po­li­ti­nio eli­to veiks­mai. Da­bar pe­rei­na­ma prie pa­pras­to žmo­gaus jau­se­nos, su­pra­ti­mo. At­skleis­ti ir su­pras­ti tai – di­džiau­sias iš­šū­kis ir už­da­vi­nys. Ir tai ge­ro­kai su­nkiau. Nes pa­pras­to žmo­gaus gy­ve­ni­mas mums įpras­tuo­se šal­ti­niuo­se su­nkiai ap­čiuo­pia­mas – rei­kia ne­įp­ras­tų me­to­dų, ki­to­kių prie­igų.