Medininkų žudynių dalyvis savo teisybės ieškos Strasbūre
Me­di­nin­kų žu­dy­nių by­lo­je ka­lė­ti iki gy­vos gal­vos nu­teis­tas Kons­tan­ti­nas Mi­chai­lo­vas krei­pė­si į Eu­ro­pos Žmo­gaus Tei­sių Teis­mą Stras­bū­re.

„Lai­kan­tis vi­sų įsta­ty­mo rei­ka­la­vi­mų vis­kas yra at­lik­ta ir lauk­si­me Eu­ro­pos Žmo­gaus Tei­sių Teis­mo spren­di­mo. Taip, fak­tas toks eg­zis­tuo­ja – skun­das teis­me gau­tas, to­liau lau­kia­me teis­mo pro­ce­dū­ros“, – BNS sa­kė K.Mi­chai­lo­vo ad­vo­ka­tas Arū­nas Mar­cin­ke­vi­čius.

Pa­gal eg­zis­tuo­jan­čius pro­ce­dū­ras par­eiš­kė­jui pra­ne­ša­ma apie gau­tą skun­dą.

„Skun­das yra pa­teik­tas ir gau­tas teis­mo pa­tvir­ti­ni­mas, kad skun­das gau­tas ir įre­gis­truo­tas, jam su­teik­tas re­gis­tra­ci­jos nu­me­ris ir nie­ko dau­giau. Teis­mas dar tu­ri spręs­ti pri­im­ti­nu­mo klau­si­mą ir vi­sa ki­ta. Tik iš­spren­dęs pri­im­ti­nu­mo klau­si­mą dar tu­ri spręs­ti dėl ko­mu­ni­ka­vi­mo pro­ce­dū­ros pra­dė­ji­mo, iki to dar rei­kia pa­lauk­ti“, – BNS sa­kė A.Mar­cin­ke­vi­čius.

Stras­bū­rui skun­das bu­vo iš­siųs­tas lie­pą.

Ad­vo­ka­tas iš­sa­miai skun­do mo­ty­vų ir rei­ka­la­vi­mų ne­ko­men­tuo­ja, ta­čiau sa­ko, kad nag­ri­nė­jant jo klien­to bau­džia­mą­ją by­lą bu­vo pa­žeis­tos Eu­ro­pos žmo­gaus tei­sių ir pa­grin­di­nių lais­vių ap­sau­gos kon­ven­ci­jo­je įtvir­tin­tos žmo­gaus tei­sės.

„Nė vie­nas as­muo ne­ga­li bū­ti nu­teis­tas ki­taip, nei įro­dy­mų pa­grin­du. K.Mi­chai­lo­vas nu­si­kal­ti­mo pa­da­ry­mo me­tu bu­vo OMON ba­zė­je Vil­niu­je, tad jis nie­kaip ne­ga­lė­jo bū­ti Me­di­nin­kuo­se. Tai apie vi­są ki­tą nė­ra pra­smės kal­bė­ti, nė­ra jo­kių įro­dy­mų, kad jis pa­da­rė nu­si­kal­ti­mą. Jei­gu mes in­terp­re­ta­ci­jų, samp­ro­ta­vi­mų ir po­li­ti­nių nuo­sta­tų pa­grin­du pra­dė­si­me teis­ti žmo­nes, tai at­sip­ra­šau...“, – sa­ko ad­vo­ka­tas. Jis vi­sų ins­tan­ci­jų teis­mus ti­ki­no, kad jo klien­tas yra ne­kal­tas.

Ad­vo­ka­tas kol kas ne­no­ri vie­šin­ti, ko iš Lie­tu­vos vals­ty­bės pra­šo nu­teis­ta­sis Me­di­nin­kų by­lo­je. Pa­pras­tai vals­ty­bę aps­kun­dę as­me­nys pra­šo jiems at­ly­gin­ti tur­ti­nę ir ne­tur­ti­nę ža­lą.

Šie­met va­sa­rį iš­plės­ti­nė Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo (LAT) sep­ty­nių tei­sė­jų ko­le­gi­ja at­me­tė iki gy­vos gal­vos Me­di­nin­kų žu­dy­nių by­lo­je nu­teis­to bu­vu­sio omo­ni­nin­ko K.Mi­chai­lo­vo ir jo ad­vo­ka­tų skun­dus.

LAT tei­sė­jai pa­tvir­ti­no anks­tes­nių teis­mų spren­di­mus, kad Me­di­nin­kų žu­dy­nės su­reng­tos vyk­dant so­vie­tų po­li­ti­ką, ku­rios tiks­las – iš­lai­ky­ti Lie­tu­vą So­vie­tų są­jun­gos su­dė­ty­je, o už­puo­li­kai rė­mė ir vyk­dė so­vie­tų val­džios po­li­ti­ką – di­de­liu mas­tu už­pul­di­nė­ti, žu­dy­ti ir ža­lo­ti ci­vi­lius. Bu­vo sie­kia­ma nai­kin­ti vals­ty­bin­gu­mo po­žy­mius, tarp jų ir jų mui­ti­nės pos­tus.

K.Mi­chai­lo­vo aiš­ki­ni­mus, kad jis ne­da­ly­va­vo žu­dy­nė­se, Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo ver­ti­ni­mu, pa­nei­gia su­rink­ti by­los duo­me­nys.

„Ne­ky­la abe­jo­nių, kad mui­ti­nės pos­tas už­pul­tas kaip ci­vi­li­nis ob­jek­tas, sie­kiant nu­žu­dy­ti ja­me bu­dė­ju­sius as­me­nis“, – sa­kė tei­sė­jas Vy­tau­tas Ma­sio­kas.

LAT tei­gi­mu, Me­di­nin­kų pos­tas, kaip ir ki­ti mui­ti­nės pos­tai, bu­vo tik ci­vi­li­nis ob­jek­tas, skir­tas ci­vi­li­nio po­bū­džio funk­ci­joms vyk­dy­ti, o ja­me dir­bę par­ei­gū­nai ne­vil­kė­jo ka­ri­nių uni­for­mų, ne­tu­rė­jo gink­lų, to­dėl jei lai­ko­mi ci­vi­liais. Mui­ti­nin­kai ir po­li­ci­nin­kai ne­bu­vo pri­skir­ti ka­ri­nėms pa­jė­goms.

Per­nai bir­že­lio 6 die­ną Lie­tu­vos ape­lia­ci­nis teis­mas pa­skel­bė, kad K.Mi­chai­lo­vo veiks­mus iš nu­žu­dy­mo perk­va­li­fi­kuo­ja į nu­si­kal­ti­mus žmo­niš­ku­mui bei pa­lie­ka ga­lio­ti lais­vės at­ėmi­mo iki gy­vos gal­vos baus­mę. Perk­va­li­fi­kuo­ti veiks­mus pra­šė Ge­ne­ra­li­nė pro­ku­ra­tū­ra.

Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo ko­le­gi­ja pri­ta­rė ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mo iš­va­dai, kad K.Mi­chai­lo­vo pa­da­ry­ta vei­ka 1991 me­tais lai­ky­ta nu­si­kal­ti­mu pa­gal tarp­tau­ti­nę tei­sę. Aukš­čiau­sia­sis Teis­mas kons­ta­ta­vo, kad „bau­džia­mo­ji at­sa­ko­my­bė už šiuos nu­si­kal­ti­mus ky­la ne­prik­lau­so­mai nuo to, ar pa­da­ry­mo me­tu jie bu­vo to­kiais lai­ko­mi pa­gal vals­ty­bės na­cio­na­li­nę tei­sę, jei nu­si­kal­ti­mais jie bu­vo lai­ko­mi pa­gal tarp­tau­ti­nę tei­sę ar ci­vi­li­zuo­tų tau­tų vi­suo­ti­nai pri­pa­žin­tus bend­ruo­sius tei­sės pri­nci­pus“. Šios nuo­sta­tos iš­plau­kia iš 1945 me­tų rugp­jū­čio Niurn­ber­go tarp­tau­ti­nio ka­ri­nio tri­bu­no­lo sta­tu­to bei jo nuo­spren­džio.

„K.Mi­chai­lo­vas, pri­klau­sy­da­mas OMON bū­riui ir tie­sio­giai da­ly­vau­da­mas nu­si­kals­ta­mo­je veik­lo­je prieš ci­vi­lius gy­ven­to­jus, su­pra­to nu­si­kal­ti­mo pa­vo­jin­gu­mą to laik­me­čio po­li­ti­nia­me kon­teks­te ir kad da­ro nu­si­kal­ti­mą pa­gal tarp­tau­ti­nę tei­sę“, – pa­skel­bė tei­sė­jas V.Ma­sio­kas.

Tei­sė­jai at­krei­pė dė­me­sį, kad omo­ni­nin­kas su­vo­kė jam pa­ves­tos ope­ra­ci­jos tiks­lą. 1991 me­tais jis są­mo­nin­gai da­ly­va­vo ope­ra­ci­jo­se prieš ci­vi­lius ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir Lat­vi­jo­je.

LAT taip pat pa­žy­mė­jo, kad 1991 me­tais, kai bu­vo pa­da­ry­tas nu­si­kal­ti­mas, vei­kos, pa­da­ry­tos prieš ci­vi­lius gy­ven­to­jus, jų žu­dy­mas, pa­da­ry­tos vyk­dant di­de­lio mas­to ar­ba sis­te­min­go jų už­puo­li­mo kon­teks­te, ne­svar­bu: ka­ri­nio konf­lik­to ar tai­kos me­tu, tarp­tau­ti­nė­je tei­sė­je aiš­kiai bu­vo apib­rėž­tos kaip nu­si­kal­ti­mai žmo­niš­ku­mui.

Lat­vi­jos pi­lie­tį K.Mi­chai­lo­vą 2007 me­tų lap­kri­čio 28 die­ną su­lai­kė Lat­vi­jos tei­sė­sau­ga, rem­da­ma­si Lie­tu­vos iš­duo­tu Eu­ro­pos areš­to or­de­riu. Lu­kiš­kių tar­dy­mo izo­lia­to­riu­je jis lai­ko­mas nuo 2008-ųjų sau­sio. Vė­liau pa­aiš­kė­jo, kad tei­sia­ma­sis yra įgi­jęs ir Ru­si­jos pi­lie­ty­bę.

Iš K.Mi­chai­lo­vo Lie­tu­vos vals­ty­bės nau­dai pri­teis­ta 653 tūkst. 850 eu­rų pa­da­ry­tai ža­lai at­ly­gin­ti.

Aš­tuo­ni ci­vi­liai par­ei­gū­nai bu­vo su­gul­dy­ti mui­ti­nės va­go­nė­ly­je ant grin­dų, sep­ty­ni nu­žu­dy­ti šū­viais į gal­vą, ki­tas vie­tas, o vie­nas su­nkiai su­ža­lo­tas į gal­vą.

By­lo­je nu­sta­ty­ta, kad K.Mi­chai­lo­vas, dirb­da­mas So­vie­tų są­jun­gos Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos vi­daus ka­riuo­me­nės ypa­tin­go­sios pa­skir­ties mi­li­ci­jos bū­rio (OMON) mi­li­ci­nin­ku, veik­da­mas šio bū­rio va­do Čes­la­vo Mly­ni­ko su­bur­to­je or­ga­ni­zuo­to­je gru­pė­je, kar­tu su to pa­ties bū­rio mi­li­ci­nin­kais And­re­ju­mi Lak­tio­no­vu ir Alek­sand­ru Ry­žo­vu, ty­čia nu­žu­dė tar­ny­bos par­ei­gas vyk­džiu­sius Lie­tu­vos mui­ti­nės ir po­li­ci­jos par­ei­gū­nus An­ta­ną Mus­tei­kį, Sta­nis­lo­vą Or­la­vi­čių, Ri­čar­dą Ra­ba­vi­čių, Al­gir­dą Kaz­laus­ką, Juo­zą Ja­no­nį, Al­gi­man­tą Juo­za­ką ir Min­dau­gą Ba­la­va­ką bei pa­si­kė­si­no nu­žu­dy­ti To­mą Šer­ną.

Aukš­čiau­sia­sis Teis­mas sa­vo nu­tar­ty­je pa­žy­mė­jo, kad Me­di­nin­kų pos­tas bu­vo už­pul­tas ne pir­mą kar­tą, o lem­tin­gą­ją 1991-ųjų lie­pos 31-ają už­pul­tas su­pla­nuo­tai ne­ti­kė­tai par­yčiais gink­luo­tų už­puo­li­kų, su ku­riais Lie­tu­vos par­ei­gū­nai ne­konf­lik­ta­vo, jų ne­pro­vo­ka­vo ir jiems jo­kiais bū­dais ir prie­mo­nė­mis ne­sip­rie­ši­no, nors to­kia ga­li­my­bė bu­vo – To­mas Šer­nas, iš­gir­dęs pis­to­le­to šū­vius, pa­ža­di­no ki­ta­me kam­ba­ry­je be­siil­sin­čius par­ei­gū­nus, tarp jų bu­vo gink­luo­tas „A­ro“ par­ei­gū­nas.

„Prieš nu­žu­dy­mą po­li­ci­jos par­ei­gū­nai bu­vo nu­gink­luo­ti. Aš­tuo­ni ci­vi­liai par­ei­gū­nai bu­vo su­gul­dy­ti mui­ti­nės va­go­nė­ly­je ant grin­dų, sep­ty­ni nu­žu­dy­ti šū­viais į gal­vą, ki­tas vie­tas, o vie­nas su­nkiai su­ža­lo­tas į gal­vą. Šis nu­žu­dy­mo bū­das – šū­viai į gu­lin­čių be­gink­lių žmo­nių gal­vas – ro­do, kad veik­ta pro­fe­sio­na­liai, sie­kiant, kad ne­lik­tų gy­vų liu­dy­to­jų“, – sa­kė tei­sė­jas V.Ma­sio­kas.