Maskvos ir Kijevo kova dėl tikinčiųjų: kur žiūri Lietuva?
Kons­tan­ti­no­po­lio pa­triar­chui Bar­to­lo­mė­jui su­si­ki­bus su Mask­vos pa­triar­chu Ki­ri­lu dėl Ukrai­nos sta­čia­ti­kių baž­ny­čios ne­prik­lau­so­my­bės, ky­la klau­si­mas, kur šio­je ko­vo­je tu­rė­tų at­si­dur­ti Lie­tu­vos sta­čia­ti­kių baž­ny­čia, ku­ri pri­klau­so Mask­vos pa­triar­cha­tui, bet yra bu­vu­si ir Ki­je­vo me­tro­po­li­jos da­lis. 

Kijevo patriarchato atsiskyrimas nuo Maskvos – politinis sprendimas, kuriuo yra itin nepatenkinti aukšti stačiatikių šventikai Maskvoje. Jei Konstantinopolio patriarchas Bartolomėjus suteiktų Kijevui autokefaliją (nepriklausomybę), tai būtų šios bažnyčios atsiskyrimo nuo Maskvos patriarchato oficialus pripažinimas. Savo kalboje, kurioje aptarė autokefalijos Kijevui suteikimo galimybę, Bartolomėjus taip pat minėjo ir Lenkijos bei Lietuvos stačiatikių bažnyčias, kurios Maskvos patriarchatui atiteko po abejotinų istorinių sprendimų. Tiesa, istorija yra itin paini ir sena, todėl šiuo metu „atrasti“ kas yra teisus ir kaip turėtų būti – sudėtinga.

Pasak Vilniaus universiteto istoriko, docento Dariaus Barono, istorija yra „suvelta ir sujaukta“, kažkada tai (Ukrainos, Lietuvos ir dalis Rusijos teritorijos) buvo vienas vienetas – Kijevo Rusios metropolija, nuo Kijevo iki Vladimiro – visa Rusia. O vėliau – 1686 metais Ukraina buvo įtraukta į Maskvos patriarchatą.

Mums būtų psichologiškai sudėtinga šiuo metu priklausyti Ukrainos patriarchatui, matyt reikėtų melstis ukrainietiškai.

„Jei jie (Ukrainos stačiatikių bažnyčia) dabar atsiskirs, Lietuvos tai nelies. Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių arkivyskupija tiesiogiai priklauso Maskvos patriarchatui ir Lietuvoje nėra judėjimo, siekiančio atsiskirti nuo Maskvos patriarchato. Arkivyskupija yra atskiras padalinys ir automatiškai atsiskirti nuo Maskvos patriarchato ir prisijungti prie Kijevo patriarchato vykstant pasikeitimams – negali“, – sakė istorikas.

Anot jo, jei bendruomenėje kiltų noras atsiskirti nuo Maskvos ir jungtis prie ekumeninio Konstantinopolio patriarchato, tada galėtų būti kažkokios pasekmės. Bet jei vietinė bendruomenė yra visiškai patenkinta būdama Maskvos patriarchato sudėtyje, tai niekas jos neatplėš, tai nėra automatinis sprendimas.

„Estijoje, tarkime, vyksta kažkoks judėjimas, jie kviečiasi dvasininką iš Graikijos. Taigi, jei bendruomenė norės – galbūt įvyks kažkokie pokyčiai, bet jei ne, niekas negali priversti atsiskirti. Panaši situacija yra ir Ukrainoje, jei niekas nenorėtų atsiskirti – nebūtų ir sujudimo“, – sakė D. Baronas.

Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos atstovas Vitalijus Mockus sako, kad Ukrainos ir Lietuvos stačiatikių bažnyčių situacija smarkiai skiriasi, todėl Ukrainoje atsiskyrimo nuo Maskvos patriarchato klausimas aktyviai svarstomas, o Lietuvoje – ne.

„Ukrainiečių bažnyčioje yra bent 50 vyskupų taip pat yra ir daugiau aukštų dvasininkų, todėl ir kilo klausimas bei problematika dėl savarankiškumo. Tai logiškas sprendimas. Lietuvoje gi situacija yra visiškai kitokia, mes esame per maži, kad reikalautume savarankiškumo. Norint būti savarankiškais reikia bent 4 vyskupų, nes tik 3 vyskupai gali įšventinti kitą vyskupą. Taip pat reikėtų gebėti visiškai save aprūpinti, turėti savo seminariją, o tam reikia didesnės tikinčiųjų bendruomenės, Lietuvoje šiuo metu tai yra neįmanoma“, – sakė V. Mockus.

Pasak jo, jei Kijevo patriarchatas atsiskirs nuo Maskvos patriarchato Lietuvos stačiatikių bažnyčia liks Maskvos patriarchato globoje, nes susiklostė tokia tradicija.

„Tiesa, buvo laikas, kai Lietuvos stačiatikiai priklausė Kijevo metropolijai ir net Kijevo metropolitas gyveno Vilniuje, bet tai buvo itin seniai. Po to įvyko Kijevo metropolijos perdalijimas, ji tapo pavaldi Maskvos, o ne Konstantinopolio patriarchatui, tiesa, kaip tai nutiko istorikai vis dar nesutaria ir ginčijasi.

Buvo laikas, kai mes buvome artimesni Ukrainai, gal jautėme psichologinį artumą, kaip vienos valstybės gyventojai, bet dabar yra kitaip. Mums būtų psichologiškai sudėtinga šiuo metu priklausyti Ukrainos patriarchatui, matyt reikėtų melstis ukrainietiškai. Dabar mes meldžiamės bažnytine slavų kalba. O ir ukrainiečių, vietinių rusų yra gana nedaug, dalis tikinčiųjų yra atsikėlę sovietiniais metais, todėl ryšio su Ukraina nebūtų“, – sakė Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos atstovas.

Anot jo, Ukrainos patriarchatui mes būtume tarsi 5 koja. „Situacija mūsų parapijose yra draugiška, nors yra rusų bei ukrainiečių, bet žmonės nesipyksta, nėra įtampos. Svarbu ir tai, kad arkivyskupijos yra savarankiškos, mes gyvename pagal Lietuvos įstatymus, tai mums leidžia kanoninė teisė“, – sakė V. Mockus. Stačiatikių bažnyčioje vyskupai savo vyskupijose yra aukščiausia valdžia, todėl vyskupijos yra gana savarankiškos.

Ortodoksais (stačiatikiais) save laiko apie 4 procentai (145 tūkstančiai) Lietuvos gyventojų. Dauguma – slavai, tačiau yra ir gruzinų, graikų, lietuvių. Lietuvoje yra 57 parapijos ir apie 60 dvasininkų. Ortodoksų (stačiatikių) tikėjimo centras Lietuvoje yra Vilniaus Šv. Dvasios vienuolyno bažnyčia, kurioje palaidoti šventųjų Vilniaus kankinių palaikai.

Dauguma stačiatikių bažnyčių yra autokefalinės – viena nuo kitos visiškai nepriklausomos – jos skiriasi administraciniu sutvarkymu, papročiais, bet didžioji jų dalis palaiko draugiškus tarpusavio ryšius.

Stačiatikybė lietuvius pasiekė anksčiau nei katalikybė. Dalis pagonių Lietuvos kunigaikščių, valdžiusių slavų žemes, priėmė stačiatikių tikėjimą. Iki XV a. vidurio apie 40 lietuvių kunigaikščių buvo stačiatikiai. 1317 m. buvo įkurta Lietuvos stačiatikių metropolija su centru Naugarduke. Jos pagrindu susiformavo Kijevo (Lietuvos) metropolija, dėl kurios varžėsi Rusijos ir Konstantinopolio patriarchai. 1686 metais ši metropolija atiteko Maskvos patriarchatui. Tiesa, 1923 metais dalis šios metropolijos teritorijos buvo grąžinta Konstantinopolio patriarchatui, mat Lenkijos Ortodoksų Bažnyčia 1925 metais buvo suteikta autokefalija.

Kova tarp Kijevo ir Maskvos

Šiandien Ukrainoje veikia trys stačiatikių bažnyčios: Maskvos valdžios nepripažįstantis Kijevo patriarchatas, vadovaujamas metropolito Filareto, Maskvai lojali Ukrainos stačiatikių bažnyčia ir trečioji Ukrainos autokefalinė stačiatikių bažnyčia (unitų), kuri laikosi stačiatikių liturgijos, bet paklūsta Romos popiežiui. Rusijos patriarchui Kirilui pavaldi bažnyčia išlieka didžiausia, bet oficiali schizma nuvestų daug jos sekėjų į Kijevo patriarchatą.

Maskvos patriarchatas laikosi nuomonės, kad Ukrainos „atskalūnai“ privalo atgailauti ir grįžti po Rusijos stačiatikių sparnu. Maskvos partiarchatas yra atsakingas už Ukrainos stačiatikių bažnyčią nuo XVII amžiaus. Kai 1992 metais Filaretas pralaimėjo politinę kovą dėl Maskvos patriarcho posto, jis įsteigė atskirą Ukrainos stačiatikių bažnyčios atšaką.

Maskva su tuo nesutiko. Rusijos žiniasklaida šmeižė Filaretą, Maskvos patriarchatas galiausiai jį ekskomunikavo. Iš pradžių ekumeninis Konstantinopolio patriarchas (titulas „ekumeninis“ reiškia, kad jis atstovauja ne vienai, o kelioms bažnyčioms) buvo Maskvos pusėje ir nepripažino Ukrainos stačiatikių bažnyčios, kitaip nei pripažįsta, pavyzdžiui, Graikijos, Serbijos, Bulgarijos ir Rumunijos bažnyčias.

Toks oficialaus statuso nebuvimas ir neleido daugeliui dvasininkų prisidėti prie Filareto atskilėlių. Tačiau po 2014 metų Maidano daug Ukrainos stačiatikių nusisuko nuo Maskvos vadovaujamos bažnyčios, tarp jų ir prezidentas P. Porošenka. Mat Kijevo patriarchatas labai palaikė revoliuciją, dvasininkai buvo gatvėse ir padėjo protestuotojams, o Maskvos bažnyčia liko nuošalyje.

Kova dėl lyderystės

Organizaciniu ir finansiniu požiūriu Ukraina lieka labai svarbi Maskvos patriarchatui.

2013-aisiais, prieš metus iki Krymo aneksijos, Maskvos patriarchatui Ukrainoje priklausė maždaug trečdalis jo turimų 33 489 bažnyčių ir 30 430 dvasininkų. Tarp jų yra ir pats seniausias Ukrainos stačiatikių vienuolynas – Kijevo Pečorų laura, įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą su 1000 metų senumo relikvijomis ir palaikais bei kitomis unikaliomis bažnytinėmis vertybėmis.

Tuo metu Filareto Ukrainos stačiatikių bažnyčia, turinti apie 3500 dvasininkų, yra daug mažesnė ir skurdesnė. Maskvos patriarchatui siekiant lyderystės stačiatikių pasaulyje, šie skaičiai daug reiškia politiniu ir ideologiniu požiūriu. Vadovavimas stačiatikių pasauliui yra vienas pamatinių Rusijos neoimperialistinės ideologijos ramsčių.

Nenuostabu, kad ta pati grupė įsilaužėlių, kaltinamų kibernetiniais išpuoliais prieš JAV demokratus, neseniai pademonstravo didelį susidomėjimą patriarchu Bartolomėjumi. Mat Ukrainos autokefalija suduotų didžiulį smūgį Maskvos pretenzijoms į dvasinę Rytų stačiatikių lyderystę.

Autokefalija pastūmėtų daugelį, jei ne visus Maskvos patriarchato dvasininkus dezertyruoti. Ukrainos bažnyčiai gavus oficialų pripažinimą, dvasininkai nebeturėtų priežasties likti organizacijoje, kurią Kijevo valdžia laiko Rusijos penktąja kolona.

Susilpnėjęs Maskvos patriarchatas tik sustiprintų ekumeninio patriarcho Bartolomėjaus, Rytų stačiatikių bažnyčioje laikomo „pirmuoju tarp lygių“, pozicijas ir leistų kalbėti viso stačiatikių pasaulio vardu. Bartolomėjus siekia tiesti tiltus su Katalikų bažnyčia ir asmeniškai su popiežiumi Pranciškumi. Konservatyvi Rusijos bažnyčia tokių pastangų nepalaiko.

Nors Rusijos patriarchas tradiciškai turi mažesnį autoritetą, jis tiesiogiai atsakingas už 150 mln. tikinčiųjų, o tai – maždaug pusė visų Rytų krikščionių. Abu patriatchatai, nebeegzistuojančių imperijų įpėdiniai, nori išlaikyti įtaką savo teritorijose, bet kai kuriais atvejais jos persidengia – Ukraina yra didžiausia jų. Konstantinopolio ir Maskvos patriarchatai jau yra susidaužę kaktomis kitose posovietinėse šalyse, pavyzdžiui, Estijoje.

Šioje Baltijos valstybėje abu patriarchatai sudarė dvi paralelines stačiatikių hierarchijas. Tačiau sutarti dėl panašaus kompromiso Ukrainoje nebus įmanoma dėl politinių priežasčių. Rusijos veiksmai prieš Ukrainą neabejotinai pakirto tikinčiųjų norą priklausyti Maskvai pavaldžiai bažnyčiai. Ir tai tokia sritis, kur pasiųsti tankų Maskva negali.

O tuo metu tolesnį šalies kelią labiau lems galbūt net ne teritoriniai praradimai, o idėjos, kurios ims viršų Ukrainoje. Todėl diplomatinis mūšis dėl autokefalijos toks svarbus Kijevui.