Mantvydas Bekešius: Afganistane išmokau svarbią pamoką
Nau­ja­sis Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ge­ne­ra­li­nis kon­su­las Či­ka­go­je Mant­vy­das Be­ke­šius dar­bą pra­dė­jo dar tik prieš ke­lias sa­vai­tes. Nors su­si­ti­ki­mų su Či­ka­go­je vei­kian­čių lie­tu­vių or­ga­ni­za­ci­jų at­sto­vais bū­ta jau ne vie­no, ta­čiau ar­ti­mes­nei pa­žin­čiai su čia gy­ve­nan­čiais tau­tie­čiais M. Be­ke­šius su­ti­ko at­sa­ky­ti į „Drau­go“ klau­si­mus.

Sa­vo skai­ty­to­jams siū­lo­me pmant­vy­das be­ke­6iu­so­kal­bį su LR ge­ne­ra­li­nia­me kon­su­la­te Či­ka­go­je gar­bin­gą vie­tą prie is­to­ri­nio ra­šo­mo­jo sta­lo užė­mu­siu dip­lo­ma­tu apie svar­bius jo pa­si­rin­ki­mus, dar­bą, šei­mą, Af­ga­nis­ta­ne pa­tir­tą mir­ties al­sa­vi­mą, apie iš­mok­tą svar­bią gy­ve­ni­mo pa­mo­ką ir apie tai, ko­dėl pa­nar­šius in­ter­ne­te leng­vai ga­li­ma ras­ti to­kią itin as­me­ni­nio po­bū­džio in­for­ma­ci­ją: „Mant­vy­das Be­ke­šius: At­akuo­jan­tis gy­nė­jas. Leng­vas kraš­tas. Gi­mė 1981–02–08. Ūgis 184 cm. Svo­ris: 78 kg“.

Par­si­ve­žiau ge­rai iš­mok­tą pa­mo­ką: su­pra­ti­mą, kaip ge­rai mes gy­ve­na­me Lie­tu­vo­je ar Či­ka­go­je.

– Kaip Jūs pats sa­ve pri­sta­ty­tu­mė­te Či­ka­go­je gy­ve­nan­tiems tau­tie­čiams?

– Pa­gal iš­si­la­vi­ni­mą esu tei­si­nin­kas. Rink­da­ma­sis pro­fe­si­ją, bu­vau pa­si­rin­kęs dvi spe­cia­ly­bes – žur­na­lis­ti­ką ir tei­sę. Bu­vau pa­kvies­tas stu­di­juo­ti ir į VU žur­na­lis­ti­ką, ir į tei­sę My­ko­lo Ro­me­rio uni­ver­si­te­te. Ma­no tė­vų po­žiū­ris bu­vo – jei no­rė­si ra­šy­ti, vi­sa­da tą ga­lė­si da­ry­ti. Pa­si­rin­kau tei­sę. Į žur­na­lis­ti­ką taip ir ne­nu­ne­šiau do­ku­men­tų. Kai įsto­jau į tei­sę, žur­na­las „Ka­rys“ ieš­ko­jo ko­res­pon­den­to. Taip pra­dė­jau dirb­ti re­dak­ci­jo­je, bet ten il­gai ne­už­si­bu­vau. Da­riau ne vie­ną in­ter­viu, į spau­dos kon­fe­ren­ci­jas vaikš­čio­jau Kraš­to ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jo­je (KAM) ar gy­ny­bos šta­be.

Ka­riuo­me­nės va­das tuo me­tu bu­vo Jo­nas Kron­kai­tis. Vė­liau kei­tė­si va­dai. Tuo me­tu KAM pra­dė­jo kur­ti nau­ją Vie­šų­jų ry­šių de­par­ta­men­tą ir ieš­ko­jo žmo­nių, ku­rie kal­bė­tų ang­liš­kai, tu­rė­tų kom­piu­te­ri­nio raš­tin­gu­mo įgū­džių. Taip ir at­si­dū­riau KAM. Ten dir­bau vie­šų­jų ry­šių sri­ty­je, vė­liau ke­lias at­ve­dė į Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­ją (URM), ir ėmiau dar­buo­tis sau­gu­mo po­li­ti­kos sri­ty­je: te­ro­riz­mo pre­ven­ci­ja, gink­luo­tės li­cen­ci­ja­vi­mo klau­si­mai, ir Af­ga­nis­ta­no te­ma bu­vo vie­na iš ma­no ku­ruo­ja­mų sri­čių. Taip ke­lias nu­ve­dė į Af­ga­nis­ta­ną, kur dir­bau dip­lo­ma­ti­nė­je Lie­tu­vos at­sto­vy­bė­je.

Ten su per­trau­ko­mis pra­lei­dau 3,5 me­tų, tad Či­ka­ga nė­ra ma­no pir­mo­ji ro­ta­ci­ja. Pa­skui dir­bau LR Sei­me, Sei­mo pir­mi­nin­kui pa­ta­ri­nė­jau už­sie­nio po­li­ti­kos klau­si­mais, o vė­liau grį­žau į URM, dir­bau už­sie­nio rei­ka­lų vi­ce­mi­nis­tru. Vė­liau bu­vau pa­skir­tas į ge­ne­ra­li­nio kon­su­lo par­ei­gas Či­ka­go­je. Tie­sa, ka­dan­gi esu tei­si­nin­kas, dės­čiau pa­gal ga­li­my­bes Ka­ro aka­de­mi­jos stu­den­tams tei­sės dis­cip­li­nas.

– Įdo­mu iš­girs­ti apie Af­ga­nis­ta­ne pra­leis­tą lai­ką? Ką iš ten par­si­ve­žė­te?

– Par­si­ve­žiau ge­rai iš­mok­tą pa­mo­ką: su­pra­ti­mą, kaip ge­rai mes gy­ve­na­me Lie­tu­vo­je ar Či­ka­go­je. Žmo­nės mėgs­ta pa­sis­kųs­ti, kad jiems vis kaž­ko trūks­ta. Pa­gy­ve­nęs Af­ga­nis­ta­ne su­pra­tau, kiek mes vis­ko daug tu­ri­me. Ir sau ne kar­tą esu pa­sa­kęs, ir drau­gams, ir šei­mai sa­kiau: jei ma­ne iš­gir­si­te be­sis­kun­džian­tį, tai pri­min­ki­te man, kad aš bu­vau to­je ša­ly­je, kur žmo­nės tu­ri tei­sę skųs­tis įvai­riais trū­ku­mais, taip pat ir sau­gu­mo.

Tai bu­vo iš­skir­ti­nė dip­lo­ma­ti­nio dar­bo pa­tir­tis. Kai aš at­va­žia­vau į Af­ga­nis­ta­ną 2007 me­tais, per pir­mą­ją sa­vo ro­ta­ci­ją, tai at­vy­ko­me dar be ap­sau­gos. Ir ke­lis mė­ne­sius va­ži­nė­jo­me su pa­pras­ta „Toyo­ta Co­rol­la“, ku­rią vai­ra­vo vie­ti­nis vai­ruo­to­jas. Sten­gė­mės at­ro­dy­ti kaip ti­kri vie­ti­niai, tik af­ga­nai vi­sa­da juo­kda­vo­si, kai klaus­da­vau, ko­dėl prie kon­tro­lės punk­tų mus taip leng­vai pra­lei­džia. Sa­ky­da­vo, kad aki­vaiz­du, jog va­žiuo­ja už­sie­nie­čiai.

Be tra­di­ci­nių dip­lo­ma­ti­nių už­duo­čių, ma­no ir ko­le­gų dar­bas bu­vo pa­gal­ba vys­to­mo­jo bend­ra­dar­bia­vi­mo sri­ty­je – pa­dė­ti vie­tos gy­ven­to­jams at­kur­ti inf­ras­truk­tū­rą, stip­rin­ti jų ad­mi­nis­tra­ci­nius ge­bė­ji­mus. Lie­tu­va bu­vo at­sa­kin­ga už vi­są Go­ro pro­vin­ci­ją. Va­do­va­vo­me šios pro­vin­ci­jos at­kū­ri­mo gru­pei. Lie­tu­va bu­vo pla­čiai įsi­trau­ku­si į tą veik­lą. Ta pa­tir­tis bu­vo su­si­ju­si su vys­to­muo­ju bend­ra­dar­bia­vi­mu, sau­gu­mo klau­si­mais. Aš gy­ve­nau Ka­bu­le, bet daug tek­da­vo ke­liau­ti po Af­ga­nis­ta­ną. Daž­nai lan­ky­da­vau­si Go­ro pro­vin­ci­jo­je, ku­rios sos­ti­nė Čag­ča­ra­nas, ša­lies va­ka­ruo­se He­ra­te, o taip pat pie­tuo­se, kur vei­kė Lie­tu­vos Spe­cia­lio­sios pa­jė­gos. Ke­liau­da­mas pa­ma­čiau šią ša­lį ir tu­rė­jau su­pra­ti­mą apie tai, kas vyks­ta Af­ga­nis­ta­ne.

– Af­ga­nis­ta­nas – la­bai pa­vo­jin­ga ša­lis. Ar te­ko tą as­me­niš­kai pa­tir­ti?

– Bu­vo­me pa­te­kę ne į vie­ną pa­vo­jin­gą si­tua­ci­ją. Mes Ka­bu­le gy­ve­no­me Green Vil­la­ge, va­di­na­mo­je sau­gio­je zo­no­je. Ten bu­vo įsi­kū­rę ir ki­tų tarp­tau­ti­nių or­ga­ni­za­ci­jų at­sto­vai. Kar­tą te­ro­ris­tai štur­ma­vo mū­sų gy­ven­vie­tę. Anks­ti ry­tą, apie 6 va­lan­dą, su pir­mais spin­du­liais mus pa­ža­di­no spro­gi­mas. Vi­si na­mų lan­gai ir du­rys at­si­da­rė nuo spro­gi­mo ban­gos. Mes įpra­tę, ži­no­me ką da­ry­ti to­kiu at­ve­ju, esa­me iš­mo­kę tas „pro­ce­dū­ras“: pir­miau­siai ap­si­vel­ki ne­per­šau­na­mą lie­me­nę, tik po to ga­li pra­si­krapš­ty­ti akis, pra­dė­ti ruo­štis, jei­gu bus ga­li­my­bė, eva­kua­ci­jai.… Vė­liau ma­tė­me įra­šą, ku­rį pa­da­rė prie var­tų esan­čios ka­me­ros: sa­vi­žu­džiai, su sprog­me­nų pri­krau­tu mi­kroau­to­bu­su pri­va­žia­vo prie sto­vyk­los Green Vil­la­ge var­tų. Pra­džio­je ma­ši­na su­sto­jo at­okiau, iš jos iš­li­po ke­li vy­rai, per­si­ren­gę mo­te­riš­kais dra­bu­žiais, po ku­riais bu­vo pa­sis­lė­pę gink­lų. Tuo me­tu sa­vi­žu­dis pri­va­žia­vo prie Green Vil­la­ge var­tų ir su­sisp­rog­di­no. Spro­gi­mas iš­ver­tė vi­sus var­tus, bokš­te­lį. O tie mo­te­riš­kais dra­bu­žiais vil­kin­tys vy­rai per iš­sprog­din­tą sky­lę įbė­go į sto­vyk­los vi­dų ir ėmė ap­lin­kui į vi­sus šau­dy­ti. De­gė san­dė­liai, ku­ro sau­gyk­los. Šau­dy­mas tru­ko il­gai, vis­kas tę­sė­si maž­daug 6 va­lan­das, bet pa­vy­ko ap­si­gin­ti. Apie 12 va­lan­dą te­ro­ris­tai bu­vo nu­kau­ti. Mus sau­go­ję Lie­tu­vos ka­riai yra pa­sa­kę: „Mes jus sau­go­me, bet jei­gu lik­sit pa­sku­ti­niai, ži­no­kit, ką da­ry­ti – gin­tis.“ Ir mes ži­no­jo­me: jei ma­ty­tum ap­sau­gi­nį, ku­ris ne­be­ga­li šau­dy­ti, tai im­tum gink­lą ir gin­tu­meis iš pa­sku­ti­nių­jų. Tą da­ry­ti mes, aiš­ku, mo­kė­jo­me, nes Af­ga­nis­ta­ne vyk­da­vo­me į šau­dyk­las, ten tre­ni­ruo­da­vo­mės kar­tu su ka­riais. Bet man tai ne­bu­vo nau­jas da­ly­kas, nes dirb­da­mas KAM, ne­ma­žai įvai­rių gin­kų esu iš­ban­dęs.

Yra pa­si­tai­kę ir ki­tų da­ly­kų – ra­ke­ta virš gal­vos yra pra­lė­ku­si. Tai įvy­ko ki­tą nak­tį po to, kai Go­ro pro­vin­ci­jo­je žu­vo Lie­tu­vos ka­rys. Ten bu­vo riau­šės. Mes pri­ėmė­me žu­vu­sio­jo kū­ną Bag­ra­me, pa­si­rū­pi­no­me, kad jis bū­tų iš­siųs­tas į Lie­tu­vą. Alek­sand­ras Ma­to­nis, ko­le­ga, apž­val­gi­nin­kas gy­ny­bos klau­si­mais, tuo me­tu bu­vo pa­skir­tas va­do­vau­ti mi­si­jai. Mes kar­tu su juo at­skri­do­me į Go­ro pro­vin­ci­ją pa­lai­ky­ti ka­rių dva­sios. Spe­cia­lio­sios pa­jė­gos iš pie­tų at­skri­do ir­gi. Tą nak­tį kaž­kaip ne­ėmė mie­gas, mes su Alek­sand­ru sto­vė­jo­me vė­lų va­ka­rą ir stai­ga mums virš gal­vos pra­skri­do ra­ke­ta. Spė­jo­me tik tūp­te­lė­ti. Prieš tai iš­gir­do­me pokš­te­lė­ji­mą ir švil­pi­mą. Kaž­kas šo­vė į sto­vyk­lą, ta ra­ke­ta nu­kri­to už maž­daug 100 me­trų nuo mū­sų. Kai ten bū­ni, su­pran­ti, kas vyks­ta. Na­tū­ra­liai pri­imi, kad yra taip, kaip yra, ir bus taip, kaip bus. Ki­taip ne­ga­lė­tum ten gy­ven­ti. Ka­bu­le kar­tą va­žia­vau po su­si­ti­ki­mo Svei­ka­tos mi­nis­te­ri­jo­je. Ten ap­ta­rė­me li­go­ni­nės Čag­ča­ra­ne pro­jek­tą. Va­žiuo­jant na­mo, prie pat Green Vil­la­ge ko­vo­to­jai su­sprog­di­no au­to­mo­bi­lį, pri­krau­tą sprog­me­nų. Mes va­žia­vo­me šar­vuo­tu trans­por­tu „Toyo­ta Land Crui­ser“, ku­ris svė­rė 5 to­nas, bet ta spro­gi­mo ban­ga bu­vo to­kia stip­ri, kad mū­sų ma­ši­ną net kils­te­lė­jo.

– Tuo me­tu ne­bu­vo­te ve­dęs, ne­tu­rė­jo­te žmo­nos, ku­rią bū­tų rei­kė­ję ra­min­ti?

– Ne­bu­vau ve­dęs, bet ma­ma ne­ži­no­jo, kur aš. Va­žiuo­da­mas į Af­ga­nis­ta­ną, ma­mai ne­sa­kiau, kur dirb­siu. Jai bu­vau pa­sa­kęs, kad va­žiuo­ju dirb­ti į mū­sų am­ba­sa­dą Gru­zi­jo­je. Vis­ką jai pa­pa­sa­ko­jau an­trą kar­tą grį­žęs iš šios ša­lies. Ji py­ko tru­pu­tė­lį, bet pa­skui pa­ti pri­pa­ži­no, kad gal ir tei­sin­gai el­giau­si. Ki­ti šei­mos na­riai ži­no­jo tą pa­slap­tį, bet ją sau­go­jo.

– Pri­sta­ty­ki­te sa­vo žmo­ną.

– Ma­no žmo­na Eg­lė yra ki­lu­si iš Jo­niš­kio, ji pa­gal spe­cia­ly­bę yra po­li­to­lo­gė. Bet, tie­są pa­sa­kius, ji vi­sa­da dau­giau­sia dir­bo vie­šų­jų ry­šių sri­ty­je. Mes su­si­tuo­kę jau tre­jus me­tus. Dar la­bai ne­daug lai­ko pra­ėjo nuo mū­sų at­vy­ki­mo, rei­kia dar iš­spręs­ti biu­ro­kra­ti­nius klau­si­mus, kad ir ji čia, Či­ka­go­je, ga­lė­tų dirb­ti. Eg­lė pla­nuo­ja ieš­ko­tis dar­bo ir no­rė­tų kuo grei­čiau įsi­dar­bin­ti. Tu­ri pa­si­ra­šiu­si CV, to­dėl pa­si­ren­gu­si ei­ti dar­bo po­kal­bių. No­rė­tų sa­vo sri­ties dar­bo, su­si­ju­sio su ži­niask­lai­da, te­le­vi­zi­ja, vie­šai­siais ry­šiais.

– Ar tie­sa, kad bu­vo­te vie­nin­te­lis kan­di­da­tas į ge­ne­ra­li­nio kon­su­lo Či­ka­go­je pos­tą?

– Ne­ži­nau, esu ski­ria­mas, ne­ga­liu pa­veik­ti spren­di­mo. Taip, aš kan­di­da­ta­vau. Ne­ži­nau, ko­dėl kan­di­da­tuo­jan­čių ne­bu­vo. Tur­būt to­dėl, kad ne­leng­va po­zi­ci­ja. Tie­są pa­sa­kius, net ne­ki­lo min­čių apie tai, kol ne­pak­lau­sė­te.

– Ko­dėl šias par­ei­gas va­di­na­te „ne­leng­va po­zi­ci­ja“? Ar ga­vo­te ko­kių slap­tų pa­ta­ri­mų iš bu­vu­sio kon­su­lo Ma­ri­jaus Gu­dy­no?

– Mes su Ma­ri­ju­mi ne­ma­žai bend­rau­da­vo­me iki šiol, ka­dan­gi aš dir­bau su prog­ra­ma „Glo­ba­li Lie­tu­va“. Mes ti­krai pa­si­kal­bė­da­vo­me ir apie Lie­tu­vių Bend­ruo­me­nės rei­ka­lus ir įvai­rius pro­jek­tus. Ma­ri­jus daug ką pa­aiš­ki­no, „priar­ti­no prie rea­ly­bės“, ku­ri ski­ria­si nuo teo­ri­nių ži­nių. Jis ne­slė­pė, kad ne­bus leng­va, kad teks daug dirb­ti sa­vait­ga­liais, kad ati­msiu iš žmo­nos, šei­mos tą lai­ką. Bet aš vi­sa­da sa­kiau, kad man tai bus ma­lo­nu­mas, nes esu pra­tęs gy­ven­ti ak­ty­viai, da­ly­vau­ti su­si­ti­ki­muo­se, ren­gi­niuo­se. Man pa­tin­ka. Ma­no žmo­nai taip pat. Mums sa­vait­ga­liai nė­ra lai­kas ant so­fos prie te­le­vi­zo­riaus, o ėji­mas į ren­gi­nius mums nė­ra baus­mė. Ir dėl dar­bo yra nau­din­ga lan­ky­tis ren­gi­niuo­se, nes ga­li­me pa­kal­bė­ti apie pro­jek­tus, ky­la daug nau­jų ini­cia­ty­vų… Pa­si­nau­do­jau pra­ktiš­ku Ma­ri­jaus pa­ta­ri­mu, jog nuo­mo­jant bu­tą rei­kia steng­tis ne­nu­tol­ti nuo mies­to cen­tro, kad ga­lė­tum kuo dau­giau vaikš­čio­ti pės­čias, kad ne­rei­kė­tų kas­dien va­ži­nė­ti. Ki­tu at­ve­ju tek­tų ne­re­tai įstrig­ti au­to­mo­bi­lių kamš­čiuo­se, ku­rie čia, Či­ka­go­je, įsi­ti­ki­nau, la­bai di­de­li.

– Kas nu­ste­bi­no Či­ka­go­je per tą lai­ką, kiek esa­te?

– Nu­ste­bi­no or­ga­ni­za­ci­jų gau­sa, ne tik lie­tu­viš­kų. Jų – kaip iš bur­ti­nin­ko ke­pu­rės. Trau­ki vis nau­jas, ir ga­lo ne­si­ma­to. Lie­tu­viš­kos man bu­vo ži­no­mos, aš su jo­mis bu­vau iš anks­to su­si­pa­ži­nęs. Bet kal­bu apie ne­lie­tu­viš­kas. Dar nu­ste­bi­no in­ten­sy­vus gy­ve­ni­mo tem­pas.

M. Gu­dy­nas sa­ky­da­vo, kad jam svar­biais klau­si­mais ga­li­ma skam­bin­ti bet ku­riuo par­os me­tu. O kaip Jūs nu­sta­ty­si­te dar­bo ir bend­ra­vi­mo va­lan­das?

Man taip pat ga­li­ma vi­sa­da skam­bin­ti. Ma­no te­le­fo­no nu­me­ris tas pats, ku­rį tu­rė­jo M. Gu­dy­nas. Ir kor­te­lė, ir nu­me­ris, net apa­ra­tas tas pats. Nes čia yra tar­ny­bi­nis te­le­fo­nas. Jis vi­sa­da pa­dė­tas ša­lia – ir die­ną, ir nak­tį.

– Kaip mėgs­ta­te leis­ti lais­va­lai­kį?

– Kaip ti­kras lie­tu­vis, žai­džiu krep­ši­nį. Tas spor­tas man įau­gęs į krau­ją nuo vai­kys­tės, jau­nys­tės. Čia, Či­ka­go­je, ei­nu par­ke, iš­girs­tu bumb­sint ka­muo­lį aikš­te­lė­je, tie­siog taip ir trau­kia at­si­suk­ti. Ko­ne ref­lek­sas at­sis­tot, pa­si­žiū­rė­ti, kas ir kaip žai­džia. Jau su­lau­kiau pa­siū­ly­mų čia, Či­ka­go­je, jung­tis ir prie vie­nos, ir prie ki­tos ko­man­dos. Bū­ti­nai tą pa­da­ry­siu. Ti­kiuo­si ir čia ras­ti lai­ko spor­tui. Ži­nau, kad gy­ve­ni­mas ir dar­bas virs, bet ne­ga­li pa­mirš­ti, kad rei­kia pa­ju­dė­ti, pa­spor­tuo­ti, nes ir URM bu­vau la­bai ak­ty­vus spor­ti­nin­kas. Kar­tu su ko­le­go­mis įstei­gė­me aso­cia­ci­ją „Dip­lo­ma­tų spor­to klu­bas“, pa­dė­da­vau or­ga­ni­zuo­ti ren­gi­nius, ir čia steng­siuo­si pri­si­dė­ti. Dar žai­džiu te­ni­są, su drau­gais su­si­tin­ka­me pa­mu­ši­nė­ti tik­li­nio ka­muo­lio. Iš ti­krų­jų vi­sos spor­to ša­kos man, kaip ti­kram lie­tu­viui, yra ne­sve­ti­mos.

Joks krepšinio gerbėjas nepraleistų progos nusifotografuoti su krepšinio žvaigždėmis Jonu Valančiūnu (k.) ir Robertu Javtoku.

– Tai ir duo­me­nys in­ter­ne­te apie Jū­sų ūgį ir svo­rį taip pat su­si­ję su spor­ti­ne veik­la?

– Šią in­for­ma­ci­ją ga­li­ma ras­ti krep­ši­nio tink­la­la­py­je „Sos­ti­nės krep­ši­nio ly­ga“, „Balt­man tau­rė“ ar ki­tuo­se, kur te­ko rung­ty­niau­ti.

– Apie tai, ko­kie lau­kia dar­bai, dar bus pro­gos pa­si­kal­bė­ti, bet vis dėl­to trum­pai ir apie tai bū­tų įdo­mu iš­girs­ti.

– Teik­ti kon­su­li­nes pa­slau­gas la­bai svar­bu. Tę­si­me tą dar­bą. Tai tar­si kon­su­la­to veik­los vie­nas svar­biau­sių pi­lio­rių. Mes pla­nuo­ja­me dieg­ti nau­jas kom­piu­te­ri­nes re­gis­tra­vi­mo sis­te­mas, kad pa­leng­vin­tu­me kai ku­rias kon­su­li­nio dar­bo pro­ce­dū­ras. An­tra, be jo­kios abe­jo­nės, la­bai svar­bu eko­no­mi­nė dip­lo­ma­ti­ja. Ma­ri­jus pra­dė­jo, jo rū­pes­čiu mū­sų kon­su­la­te at­si­ra­do eko­no­mi­kos klau­si­mus ku­ruo­jan­tis spe­cia­lis­tas. Dau­ge­lis Lie­tu­vos įmo­nių net ne­ži­no apie kai ku­rias ga­li­my­bes. Pa­vyz­džiui, kad ga­li kreip­tis į mū­sų kon­su­la­tą, ieš­ko­da­mos eko­no­mi­nių ry­šių Il­li­nois su JAV vers­lo at­sto­vais. Mes steng­si­mės jiems pa­dė­ti, nes Chi­ca­go, IL, yra tre­čia pa­gal eko­no­mi­kos iš­si­vys­ty­mą JAV, čia įdar­bi­na­ma 4,5 mi­li­jo­no žmo­nių. Čia Lie­tu­vos įmo­nėms ti­krai yra ką da­ry­ti. Taip pat svar­bu pri­trauk­ti in­ves­ti­ci­jas į Lie­tu­vą.

Tre­čias da­ly­kas – kul­tū­ri­nis dar­bas su bend­ruo­me­ne, švie­ti­mo dar­bas ir tu­riz­mas. Aš ma­nau, kad la­bai svar­bu vež­ti čia gy­ve­nan­čius, lie­tu­viš­kų šak­nų tu­rin­čius žmo­nes į Lie­tu­vą. Tu­riz­mo de­par­ta­men­tas tu­ri at­ski­rą stra­te­gi­ją ir yra pa­si­ra­šy­ta su­si­ta­ri­mų dirb­ti su čia esan­čia įmo­ne. Svar­bu dirb­ti ne tik su lie­tu­viš­kas šak­nis tu­rin­čiais ame­ri­kie­čiais, bet nė kiek ne ma­žiau svar­bu kuo dau­giau ame­ri­kie­čių pri­sta­ty­ti Lie­tu­vą įvai­riais – eko­no­mi­niu, kul­tū­ri­niu, is­to­ri­niu – as­pek­tais. Svar­bu kal­bė­ti apie da­bar­ti­nę Lie­tu­vos geo­po­li­ti­nę si­tua­ci­ją, stra­te­gi­nę par­tne­rys­tę su JAV sau­gu­mo klau­si­mais.