M. Čubajevaitė: lietuviai vystomąjį bendradarbiavimą remia, bet nesupranta
Kas penk­tas žmo­gus pa­sau­ly­je gy­ve­na už ma­žiau nei 1,25 do­le­rio per die­ną, kas aš­tun­tas yra nuo­lat ka­muo­ja­mas ba­do. Apie be­si­vys­tan­tį pa­sau­lį daž­niau­siai kal­ba­me, pa­brėž­da­mi ten ve­šin­čias prob­le­mas, nors ga­lė­tu­me at­kreip­ti dė­me­sį į tai, kaip su jo­mis ko­vo­ja­ma.

Net pu­sę vi­sos par­amos vys­ty­mui­si pa­sau­lio mas­tu tei­kia Eu­ro­pos Są­jun­ga (ES). Lie­tu­va, tap­da­ma jos na­re 2004 me­tais, taip pat įsi­pa­rei­go­jo šiam tiks­lui ir šiuo me­tu ski­ria 0,11 proc. bend­rų­jų na­cio­na­li­nių pa­ja­mų (BNP). 2015-ie­ji pa­skelb­ti Eu­ro­pos me­tais vys­ty­mui­si. Šia pro­ga apie Lie­tu­vos veik­los šio­je sri­ty­je de­šimt­me­tį por­ta­las lzi­nios.lt kal­bi­na Mar­tą Ču­ba­je­vai­tę, Na­cio­na­li­nės ne­vy­riau­sy­bi­nių vys­to­mo­jo bend­ra­dar­bia­vi­mo or­ga­ni­za­ci­jų plat­for­mos (NNVBOP) vyk­dan­čią­ją di­rek­to­rę. Pa­sak jos, lie­tu­viai su­tin­ka, kad skurs­tan­tiems ki­to­se ša­ly­se rei­kia pa­dė­ti, ta­čiau ne­sup­ran­ta, kas jau yra da­ro­ma ir kaip pa­tys ga­li pri­si­dė­ti.

– 2004-ai­siais Lie­tu­va iš par­amą gau­nan­čios ta­po ša­li­mi do­no­re. Ko­kie bū­tų pa­sta­ro­jo de­šimt­me­čio pa­sie­ki­mai?

– Per de­šimt me­tų bu­vo pa­siek­ta ga­nė­ti­nai daug. Lie­tu­va įsit­vir­ti­no kaip ly­gia­ver­tis par­tne­ris tiek ES, tiek Jung­ti­nėms Tau­toms, for­muo­jant pa­sau­li­nę vys­to­mo­jo bend­ra­dar­bia­vi­mo dar­bot­var­kę. Lie­tu­vos bal­sas ir gir­di­mas, ir ger­bia­mas – tai svar­bus pa­sie­ki­mas. Dar džiu­gu, kad prieš po­rą me­tų bu­vo su­tvar­ky­ta Lie­tu­vos tei­si­nė ba­zė, pri­im­tas Vys­to­mo­jo bend­ra­dar­bia­vi­mo ir hu­ma­ni­ta­ri­nės pa­gal­bos įsta­ty­mas. Pri­ori­te­tai, ku­rioms ša­lims tei­kia­me par­amą ir pro­ce­dū­ra, kaip jie nu­sta­to­mi, ta­po žy­miai aiš­kes­ni.

– Plat­for­ma, ku­riai va­do­vau­ja­te, vei­kia nuo 2007 me­tų ir vie­ni­ja 19 vys­to­mo­jo bend­ra­dar­bia­vi­mo sri­ty­je dir­ban­čių or­ga­ni­za­ci­jų. Ar tre­čia­sis sek­to­rius Lie­tu­vo­je yra pa­kan­ka­mai įsi­trau­kęs į par­amą be­si­vys­tan­čiam pa­sau­liui?

– To­bu­lu­mui ri­bų nė­ra, bet ne­vy­riau­sy­bi­nis sek­to­rius nuo­sek­liai stip­rė­ja ir au­ga. Bent ko­kios nors pa­tir­ties šio­je sri­ty­je tu­ri apie 90 Lie­tu­vo­je vei­kian­čių or­ga­ni­za­ci­jų. Tai ga­na daug. Stip­rė­ji­mas ma­to­si ir iš to, kad mū­sų eks­per­tai ver­ti­na­mi, ypač ar­ti­mo­sio­se Lie­tu­vos kai­my­nė­se. Jie mi­ni­mi kaip vie­ni pa­ti­ki­miau­sių par­tne­rių, juk mo­ka kal­ba, ži­no tų ša­lių rea­ly­bę, da­li­na­si bend­ra So­vie­tų Są­jun­gos pa­tir­ties is­to­ri­ja. Jei pa­si­kal­bė­tu­me su ne­vy­riau­sy­bi­nė­mis or­ga­ni­za­ci­jo­mis iš Bal­ta­ru­si­jos, Gru­zi­jos, Ukrai­nos, kur mū­siš­kiai dau­giau­sia vei­kia, pa­ma­ty­tu­me, kad lie­tu­viai la­bai ver­ti­na­mi kaip par­tne­riai. Jau­čia­mas mū­sų eks­per­ti­zės po­rei­kis.

Įdo­mu, kad iki 2004 me­tų pa­dė­ju­sios mū­sų ša­liai vys­ty­tis or­ga­ni­za­ci­jos, pa­vyz­džiui, VšĮ „Psi­chi­kos svei­ka­tos pers­pek­ty­vos“, or­ga­ni­za­ci­ja „Gel­bė­kit vai­kus“, Ly­gių ga­li­my­bių plė­tros cen­tras, da­bar su­kaup­tą pa­tir­tį per­duo­da ko­le­goms iš be­si­vys­tan­čių už­sie­nio ša­lių. Eks­per­ti­zė stip­rė­ja ir dėl to, kad už­sie­ny­je vys­to­mo­jo bend­ra­dar­bia­vi­mo stu­di­jas bai­gę po tru­pu­tį grįž­ta į Lie­tu­vą. Tu­riu vil­ties, kad čia liks ir bent da­lis Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to (VDU) Vys­to­mo­jo bend­ra­dar­bia­vi­mo prog­ra­mos ab­sol­ven­tų. Pir­mo­ji kar­ta baigs stu­di­jas jau ki­tais me­tais. Taip pat stip­rė­ja ne­vy­riau­sy­bi­nių or­ga­ni­za­ci­jų dia­lo­gas su vals­ty­bi­nė­mis ins­ti­tu­ci­jo­mis, ypa­tin­gai Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­ja, for­muo­jant vys­to­mo­jo bend­ra­dar­bia­vi­mo po­li­ti­ką. Su jo­mis kon­sul­tuo­ja­ma­si dėl pri­ori­te­tų. Tai ro­dik­lis, kad de­mo­kra­ti­nė sis­te­ma stip­rė­ja aps­kri­tai.

– Dau­giau nei 60 proc. Lie­tu­vos ofi­cia­lios par­amos vys­ty­mui­si tei­kia­ma dau­gia­ša­liu pa­grin­du – Eu­ro­pos vys­ty­mo­si fon­dui, ES biu­dže­tui. Tuo tar­pu dvi­ša­liu su­si­ta­ri­mu tei­kia­ma par­ama to­kioms ša­lims kaip Bal­ta­ru­si­ja, Gru­zi­ja, Mol­do­va, Ukrai­na, Ar­mė­ni­ja, Azer­bai­dža­nas (2013 m. nu­trauk­ta par­ama Af­ga­nis­ta­nui). Ar ne­vy­riau­sy­bi­nis sek­to­rius la­biau įsi­trau­kia į par­ama šioms ša­lims ar toms, ku­rias pri­ore­ti­zuo­ja ES?

– Sta­tis­ti­kos, ku­rių pro­jek­tų vyk­do­ma dau­giau, ne­ži­nau, bet ma­no spė­ji­mas bū­tų, kad ne­vy­riau­sy­bi­nis sek­to­rius la­biau įsi­trau­kęs į dau­gia­ša­lės par­amos tei­ki­mą vien dėl to, kad per Eu­ro­pos Ko­mi­si­ją ar Eu­ro­pos vys­ty­mo­si fon­dą lai­mė­ti pro­jek­tai yra di­des­ni, il­ga­lai­kiš­ke­ni. O dvi­ša­lės par­amos Ry­tų par­tne­rys­tės ša­lims lė­šos yra ga­nė­ti­nai ne­di­de­lės, kal­ba­me apie smul­kius, trum­pa­lai­kius pro­jek­tus, ku­rie ne­lei­džia pa­siek­ti am­bi­cin­gų tiks­lų. Vis­gi po­vei­kį vi­suo­me­nei tu­ri. Pa­vyz­džiui, Bal­ta­ru­si­jo­je vyk­do­mi pro­jek­tai bend­ra­dar­biau­jant su de­mo­kra­ti­nė­mis pro­fe­si­nė­mis są­jun­go­mis, žmo­gaus tei­sių ak­ty­vis­tais, po­li­ti­kos ana­li­ti­kais, Gru­zi­jo­je su bend­ruo­me­nė­mis, gy­ve­nan­čio­mis konf­lik­ti­nė­se te­ri­to­ri­jo­se. Ten va­žiuo­ja mū­sų gy­dy­to­jai, ap­mo­ko ko­le­gas, kaip, pa­vyz­džiui, pa­dė­ti nau­ja­gi­miams iš­veng­ti ak­lu­mo. Ukrai­nie­čiai kvie­čia­mi dis­ku­tuo­ti apie bu­vi­mo ES nau­dą, ban­dant su­teik­ti at­sva­rą Ru­si­jos ku­ria­mai in­for­ma­ci­jai. Mol­do­vo­je dir­ba­ma su mo­te­rų tei­sė­mis. To­kių pa­vyz­džių yra daug, ta­čiau jie la­bai smul­kūs ir per de­šimt me­tų tai ne­pa­si­kei­tė. Be to, dau­gia­ša­lė par­ama au­ga, o dvi­ša­lė ma­žė­ja.

– Lie­tu­va vys­to­ma­jam bend­ra­dar­bia­vi­mui ski­ria 38 mi­li­jo­nus eu­rų (0,11 proc. BNP), dau­giau nei lat­viai ar len­kai, jei žvel­gia­me į da­lį nuo na­cio­na­li­nių pa­ja­mų. Ta­čiau ES Va­do­vų Ta­ry­ba 2005 me­tais nu­ta­rė, jog iki 2015 m. pen­kio­lik­tu­kas nau­jų­jų ES na­rių tu­ri pa­siek­ti 0,33 proc. BNP ly­gį. Ar aps­kri­tai įma­no­ma, kad bū­tų ski­ria­ma net tris kar­tus dau­giau lė­šų?

– Aš ma­nau, kad šis įsi­pa­rei­go­ji­mas yra rea­lus, nes se­no­sios ES na­rės tu­ri ki­to­kį tiks­lą – skir­ti 0,7 proc. BNP. Ke­lios ša­lys yra jį pa­sie­ku­sios ir ne­tgi vir­ši­ju­sios, pa­vyz­džiui, Da­ni­ja, Šve­di­ja. Tai ro­do, jog įsi­pa­rei­go­ji­mus ga­li­ma įgy­ven­din­ti, jei yra po­li­ti­nė va­lia. Jei­gu vys­to­ma­sis bend­ra­dar­bia­vi­mas tap­tų ša­lies pri­ori­te­tu, tai pa­siek­ti ne­bū­tų su­nku. Tai la­šas mū­sų biu­dže­te. Kai vy­ko Vys­to­mo­jo bend­ra­dar­bia­vi­mo ir hu­ma­ni­ta­ri­nės pa­gal­bos įsta­ty­mo svars­ty­mai, bu­vo di­de­lė prieš­prie­ša, kad mi­nė­tas 0,33 proc. ro­dik­lis ja­me at­si­ras­tų. Įsta­ty­me ap­ta­kiai su­for­mu­luo­ta, kad sie­kia­ma ofi­cia­lią par­amą vys­ty­mui di­din­ti tiek, kiek lei­džia vals­ty­bės fi­nan­si­nės ga­li­my­bės. Man tai in­di­ka­to­rius, kad po­li­ti­nės va­lios tam dar nė­ra. Čia už­suk­tas ra­tas. Žmo­nės ne­la­bai su­pran­ta, kam to rei­kia, to­dėl po­li­ti­kai ne­jau­čia pi­lie­čių spau­di­mo.

– Prof. Eg­dū­nas Ra­čius, pri­sta­ty­da­mas vys­to­mo­jo bend­ra­dar­bia­vi­mo stu­di­jas VDU prieš ke­le­tą me­tų, pa­ste­bė­jo, jog šlu­buo­ja lie­tu­vių so­cia­li­nis, po­li­ti­nis, geog­ra­fi­nis pa­sau­lio pa­ži­ni­mas dėl švie­ti­mo apie pa­sau­lį sto­kos mo­kyk­lo­se.

– No­riu pa­si­džiaug­ti, kad šiuo me­tu Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­jo­je ren­gia­ma glo­ba­laus švie­ti­mo kon­cep­ci­ja. Ji rei­ka­lin­ga, kad vai­kai nuo ma­žų die­nų bū­tų mo­ko­mi apie tai, ko­kį po­vei­kį jų kas­die­niai veiks­mai tu­ri ki­toms ša­lims, žmo­nių gru­pėms. Bū­ti­na žmo­nes švies­ti apie glo­ba­laus pa­sau­lio są­sa­jas. Vi­suo­me­nė­je jau ga­na pla­čiai su­pran­ta­ma apie eko­lo­gi­ją, kad svar­bu rū­šiuo­ti. Ma­nau, lai­kas pa­ju­dė­ti nuo ža­lių­jų idė­jų link glo­ba­les­nių. Iš es­mės su glo­ba­liu švie­ti­mu bū­tų iš­ple­čia­mas te­mų, apie ku­rias kal­ba­me, ra­tas. Be to, vys­to­ma­sis bend­ra­dar­bia­mas ras­tų ke­lią į mo­kyk­lą, nes mo­ky­to­jai dar ne­ži­no, kaip apie tai su mo­ki­niais kal­bė­ti.

– Pra­ėju­sių me­tų pa­bai­go­je pa­skelb­tas „Eu­ro­ba­ro­me­tro“ ty­ri­mas apie eu­ro­pie­čių par­amą vys­to­ma­jam bend­ra­dar­bia­vi­mui. Pu­sė Lie­tu­vos gy­ven­to­jų (53 proc.) ma­no, kad ko­va su skur­du tu­rė­tų bū­ti vie­nas svar­biau­sių ES už­da­vi­nių, ta­čiau tik 27 proc. pri­ta­ria, jog tai tu­rė­tų bū­ti ir mū­sų vy­riau­sy­bės pri­ori­te­tas. Kaip api­bū­din­tu­mė­te lie­tu­vių są­mo­nę be­si­vys­tan­čių ša­lių at­žvil­giu?

– Nors pri­ta­rian­čių pa­gal­bai be­si­vys­tan­čioms ša­lims vi­suo­me­nė­je yra daug, kves­tio­nuo­ju kiek iš jų ži­no, kas yra vys­ty­ma­sis. Man ke­lia ne­ri­mą tai, kad žmo­nės ne­sup­ran­ta, apie ką kal­ba­ma. 2013 me­tais pa­na­šios apk­lau­sos me­tu kel­tas klau­si­mas „ką ži­no­te apie Tūks­tant­me­čio vys­ty­mo­si tiks­lus?“, kas yra vie­nas pa­grin­di­nių vys­to­mo­jo bend­ra­dar­bia­vi­mo ins­tru­men­tų pa­sau­ly­je. Apie juos ži­no­jo 3 proc., kaž­ką gir­dė­ję – 15 proc., ki­ti aps­kri­tai nie­ko ne­ži­no. Lie­tu­vos at­ve­ju tik 1 proc. žmo­nių 2013-ai­siais ti­krai ži­no­jo, kur ei­na mū­sų ša­lies dvi­ša­lė ir dau­gia­ša­lė par­ama, 45 proc. ži­no­jo šiek tiek. Iš vie­nos pu­sės tai ma­žai, iš ki­tos – Eu­ro­po­je ga­nė­ti­nai ne­blo­gai at­ro­do­me. Tai­gi ži­no­me ma­žai ir rei­kia dirb­ti, švie­čiant Lie­tu­vos pi­lie­čius, kal­bė­ti apie so­li­da­ru­mo ver­ty­bes, ko­dėl pa­dė­da­mi ki­tiems, pa­de­da­me ir sau. At­ro­do, kad su­pran­ta­me, jog pa­gal­ba be­si­vys­tan­čioms ša­lims svar­bi, ta­čiau tai nė­ra mū­sų pri­ori­te­tas, ne­jau­čia­me įsi­pa­rei­go­ji­mo. Svar­bu at­kreip­ti dė­me­sį, kad nuo Ne­prik­lau­so­my­bės at­ga­vi­mo iki pat 2004-ųjų daug pa­gal­bos bu­vo siun­čia­ma į Lie­tu­vą. Da­bar at­ėjo lai­kas grą­žin­ti sko­lą.

– Pa­gal tą pa­tį „Eu­ro­ba­ro­me­tro“ ty­ri­mą, kur kas ma­žiau lie­tu­vių nei eu­ro­pie­čių aps­kri­tai ma­no, jog pa­tys as­me­niš­kai ga­li ką nors pa­keis­ti (35 proc. pa­ly­gi­nus su 50 proc.) ko­vo­je su skur­du.

– Mums, kaip ne­vy­riau­sy­bi­nin­kams, tai bu­vo kaip aliar­mas, kad kaž­kas ne­ge­rai. Ma­nan­čių, kad pa­tys ne­ga­li nie­ko pa­keis­ti, skai­čius au­ga – per me­tus pa­di­dė­jo pen­kiais pro­cen­ti­niais punk­tais. 60 proc. ne­ma­no, kad ga­li as­me­niš­kai pri­si­dė­ti. At­ro­do, kad žmo­nės tu­ri ma­žai in­for­ma­ci­jos apie sa­va­no­rys­tės ga­li­my­bes ne­vy­riau­sy­bi­nė­se or­ga­ni­za­ci­jo­se tiek Lie­tu­vo­je, tiek be­si­vys­tan­čio­se ša­ly­se. Ma­nau, kad skai­čius sa­kan­čių, kad ne­ga­li ko­vo­ti su skur­du, yra di­de­lis dėl to, kad jiems trūks­ta in­for­ma­ci­jos apie sta­žuo­čių, sa­va­no­rys­tės prog­ra­mų ga­li­my­bes, apie tai, kiek jie ga­li pa­keis­ti, au­ko­da­mi su tuo dir­ban­čioms or­ga­ni­za­ci­joms. In­for­ma­ci­jos sty­gius grą­ži­na prie klau­si­mo, ar vys­to­ma­sis bend­ra­dar­bia­vi­mas yra pri­ori­te­tas po­li­ti­kams, ži­niask­lai­dai.

– Kal­bant apie ži­niask­lai­dos vaid­me­nį, ar Lie­tu­vos vie­šo­jo­je erd­vė­je be­si­vys­tan­čio pa­sau­lio prob­le­mos nė­ra su­pap­ras­ti­na­mos, ar pa­kan­ka in­for­ma­ci­jos apie tai, kur nu­ke­liau­ja mū­sų par­ama ir ko­kį tu­ri po­vei­kį?

– Džiau­gia­mės, kad ži­niask­lai­dos su­si­do­mė­ji­mas at­si­ra­do dėl Eu­ro­pos me­tų vys­ty­mui­si, nes dė­me­sio tam trūks­ta, šia te­ma pa­si­ro­do vos ke­li pra­ne­ši­mai per me­tus. Ki­tas da­ly­kas – tie pra­ne­ši­mai daž­niau­siai ne­ga­ty­vūs, pa­vyz­džiui, kad „Bo­ko Ha­ram“ Ni­ge­ri­jo­je nu­žu­dė dar dau­giau žmo­nių ar kad Ukrai­no­je vyks­ta ka­ras. Po­zi­ty­vių da­ly­kų pas mus yra ma­žai. Ne­vy­riau­sy­bi­nin­kų nuo­mo­ne, for­muo­ja­si ne­ga­ty­vus su­pra­ti­mas apie be­si­vys­tan­čias ša­lis – „ten vis­kas blo­gai, nė­ra pra­smės pa­dė­ti“ – ir tai nė­ra vien Lie­tu­vos ži­niask­lai­dos prob­le­ma. Man pa­tin­ka da­nų ini­cia­ty­va „Ge­riau­sios pa­sau­lio nau­jie­nos“, kur ne­vy­riau­sy­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos trans­liuo­ja vien tei­gia­mas ži­nias apie vys­to­mą­jį bend­ra­dar­bia­vi­mą, apie Tūks­tant­me­čio vys­ty­mo­si tiks­lų pa­sie­ki­mus. Ne­igia­mos ži­nu­tės siun­ti­mas daž­nai yra net pa­čių ne­vy­riau­sy­bi­nin­kų prob­le­ma, at­sis­pin­din­ti ir žmo­nių są­mo­nė­je, kai im­ama klaus­ti, kam in­ves­tuo­ti, jei vis­kas blo­gai.

Ki­tas kri­ti­kos ži­niask­lai­dai mo­men­tas – ana­li­zė su­pap­ras­ti­na­ma. Pa­vyz­džiui, Sei­me vy­ko dis­ku­si­jos dėl Lie­tu­vos įna­šo į Eu­ro­pos vys­ty­mo­si fon­dą. Vie­nas por­ta­lų pa­tei­kė tei­sin­gą in­for­ma­ci­ją, ta­čiau prie jos at­si­ra­do nuo­trau­ka žmo­gaus iš kaž­ko­kios Af­ri­kos gen­ties, pa­si­puo­šu­sio tra­di­ci­niais pa­puo­ša­lais, ma­tyt dėl to, kad dau­gu­ma lė­šų iš to fon­do ten­ka Af­ri­kos, Ka­ri­bų jū­ros ir Ra­mio­jo van­de­ny­no ša­lims. Siun­čia­ma ži­nu­tė apie at­si­li­ki­mą, kad Af­ri­ką su­da­ro vien tik gen­tys. Juk kai ra­šo­ma apie ka­rą Ukrai­no­je, ne­at­si­ran­da nuo­trau­ka su ukrai­nie­te, pa­si­puo­šu­sia tau­ti­niais rū­bais. Ži­niask­lai­dai kar­tais jau­tru­mo pri­trūks­ta, stip­ri­na­mi ste­reo­ti­pai.