LŽ archyvas. Kodėl Sąjūdžio neliko po Kovo 11-osios?
LŽ siū­lo in­ter­viu su po­li­to­lo­gu Ry­čiu Bu­lo­ta, ku­ris sa­vo di­ser­ta­ci­jo­je pa­tei­kė jau­no­sios kar­tos moks­li­nin­kų po­žiū­rį į Są­jū­dį. Jis tei­gia, jog na­tū­ra­lu, kad tiks­lą pa­sie­kę so­cia­li­niai ju­dė­ji­mai iš­nyks­ta. „Tik ap­mau­du, kai da­bar vi­siems trūks­ta su­vo­ki­mo, kad vals­ty­bė – bend­ras pro­jek­tas“, – sa­ko moks­li­nin­kas.

Kau­no Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to (VDU) Po­li­ti­kos moks­lų ir dip­lo­ma­ti­jos fa­kul­te­to do­cen­tas dr. R.Bu­lo­ta, di­ser­ta­ci­jo­je „Lie­tu­vos per­sit­var­ky­mo są­jū­dis: teo­ri­nė ma­si­nio ju­dė­ji­mo ana­li­zė“ nag­ri­nė­jęs šio uni­ka­laus reiš­ki­nio es­mę, džiau­gia­si, kad jam ne­te­ko su­si­dur­ti su do­ku­men­tų trū­ku­mu, kaip kar­tais nu­tin­ka is­to­ri­kams: „Ra­šiau ne is­to­ri­nę, o po­li­ti­kos moks­lų di­ser­ta­ci­ją. Ma­ne do­mi­no ne kon­kre­tūs do­ku­men­tai, su­si­ję su Są­jū­džio veik­la, bet vie­ša­sis so­cia­li­nio ju­dė­ji­mo po­vei­kis.“

Vie­no tiks­lo ju­dė­ji­mas

– Kuo jus, kaip po­li­to­lo­gą, nu­ste­bi­no Są­jū­dis?

– Da­bar mums jau su­nku įsi­vaiz­duo­ti, kad į ko­kį nors ren­gi­nį ar mi­tin­gą at­ei­tų ge­ro­kai dau­giau kaip 10 tūkst. žmo­nių, kaip bū­da­vo Są­jū­džio lai­kais. Pa­na­šus skai­čius su­si­ren­ka ne­bent ta­da, kai grįž­ta lai­mė­ję krep­ši­nin­kai, o dėl so­cia­li­nių ar po­li­ti­nių idė­jų tiek jau ne­suei­na.

Kai tęs­da­mas stu­di­jas Nor­ve­gi­jo­je 1995 me­tais pra­dė­jau do­mė­tis Są­jū­džiu moks­li­niu po­žiū­riu, už­sie­ny­je jis daug kam bu­vo įdo­mus. Ir Nor­ve­gi­jo­je, ir Da­ni­jo­je, kur mo­kiau­si 1992 me­tais, žmo­nės į mus žiū­rė­jo po­zi­ty­viau, nei žiū­rė­jo­me pa­tys į sa­ve. Man ta­da bu­vo keis­ta, ko­dėl taip grei­tai nu­slo­po bu­vęs pa­trio­tiz­mas, pa­si­di­džia­vi­mas sa­vi­mi, Lie­tu­va, ko­dėl žmo­nės vals­ty­bės ir sa­vo tau­tos at­žvil­giu pa­si­da­rė kraš­tu­ti­nai kri­tiš­ki. Į akis kri­tęs nor­ve­giš­kas kon­tras­tas – ten vos ne prie kiek­vie­no na­mo ple­vė­sa­vo jų vė­lia­va – pa­stū­mė­jo pa­si­do­mė­ti, ko­kios yra mū­sų tau­ti­nio pa­si­di­džia­vi­mo pro­ver­žio šak­nys, ko­dėl ta ma­si­nio pa­ki­li­mo ban­ga bu­vo to­kia trum­pa­lai­kė. Są­jū­dis (tu­ri­mas gal­vo­je pir­ma­sis Są­jū­dis, nes pa­skui bu­vo ir an­tra­sis, ir tre­čia­sis, ir da­bar­ti­nis, – aut.), kaip ma­si­nis reiš­ki­nys, gy­va­vo pa­ly­gin­ti trum­pai – ne vi­sus dve­jus me­tus (nuo 1998 m. bir­že­lio iki 1990 m. ko­vo 11-osios).

– Tai ge­rai ar blo­gai? Ir aps­kri­tai, kaip api­bū­din­tu­mė­te Są­jū­dį?

– Teo­riš­kai Są­jū­dį ga­li­ma lai­ky­ti vie­no tiks­lo ju­dė­ji­mu. Tuo so­cia­li­nis ju­dė­ji­mas aiš­kiai ski­ria­si nuo po­li­ti­nės par­ti­jos, ku­ri nuo­lat tu­ri daug įvai­rių tiks­lų, iš­ti­ki­mų rė­mė­jų. Par­ti­jos ga­li gy­vuo­ti šim­tus me­tų, o ju­dė­ji­mai iš­nyks­ta pa­sie­kus no­ri­mą tiks­lą. Po stei­gia­mo­jo Są­jū­džio su­va­žia­vi­mo jo tiks­las jau bu­vo aiš­kiai su­for­mu­luo­tas – ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mas. Šis sie­kis vie­ni­jo Lie­tu­vą iki ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo. O pa­skui pa­aiš­kė­jo, kad žmo­nės skir­tin­gi – vie­ni kon­ser­va­ty­ves­nių pa­žiū­rų, ki­ti li­be­ra­les­ni, tre­ti nu­si­tei­kę de­mo­kra­tiš­kiau, ki­tų po­li­ti­ka at­kū­rus ne­prik­lau­so­my­bę iš­vis ėmė ne­be­do­min­ti. Ne­be­li­ko tų kli­jų, ku­rie anks­čiau vi­sus lip­dė. Šiuo at­ve­ju tik pa­tvir­ti­na­ma teo­ri­ja, kad so­cia­li­niai ju­dė­ji­mai, pa­sie­kę tiks­lą, iš­nyks­ta, mirš­ta. Ju­dė­ji­mas, ku­ris gy­vuo­ja il­gai, yra ne­sėk­min­gas, vis dar ne­įgy­ven­di­nęs sa­vo sie­kių. Jei jis iš­nyks­ta grei­tai, va­di­na­si, tiks­lą pa­sie­kė.

Mo­kė­si vie­ni iš ki­tų

– Ar Są­jū­dis bu­vo kuo nors uni­ka­lus?

– Ži­no­ma, ne. Tuo me­tu by­rė­jo So­vie­tų Są­jun­ga ir vi­sa ko­mu­nis­ti­nė sis­te­ma Eu­ro­po­je. Vi­sų de­mo­kra­ti­nių ju­dė­ji­mų stra­te­gi­ja Eu­ro­po­je bu­vo pa­na­ši. Rei­kė­jo ko­vo­ti su tuo pa­čiu ideo­lo­gi­niu opo­nen­tu, ku­ris jė­ga bu­vo pra­na­šes­nis.

Są­jū­dis – vie­nas iš tų ju­dė­ji­mų, ku­rie tuo me­tu vei­kė. Ne­ga­li­ma apie jį kal­bė­ti iš­trau­kus iš kon­teks­to. Ne­pa­mirš­ki­me, kad So­vie­tų Są­jun­gos ko­mu­nis­tų par­ti­jos ly­de­riui Mi­chai­lui Gor­ba­čio­vui pra­dė­jus re­for­mas pra­ktiš­kai ne­be­li­ko cen­zū­ros. Tai, apie ką žmo­nės iki tol kal­bė­jo sa­vo vir­tu­vė­se, iš­si­ver­žė į vie­šą­ją erd­vę. Pa­si­ro­dė, jog dau­ge­ly­je tų vi­suo­me­nių eg­zis­ta­vo ga­na stip­rios opo­zi­ci­nės nuo­sta­tos so­vie­ti­niam gy­ve­ni­mui.

Tie ju­dė­ji­mai mo­kė­si vie­ni iš ki­tų, vie­ni ki­tus pa­stū­mė­da­vo. Kai So­vie­tų Są­jun­go­je at­si­ra­do pir­mie­ji liau­dies fron­tai, ypač Bal­ti­jos kraš­tuo­se, pa­na­šūs įvy­kiai pra­si­dė­jo ir Var­šu­vos su­tar­ties vals­ty­bė­se. Če­kos­lo­va­ki­jo­je, Ry­tų Vo­kie­ti­jo­je, Len­ki­jo­je jau vis­kas vy­ko daug grei­čiau, nes šios ša­lys ne­bu­vo So­vie­tų Są­jun­gos da­lis. Mums bu­vo su­dė­tin­giau, rei­kė­jo la­vi­ruo­ti, kad Mask­va ne­pris­paus­tų. Ta­čiau tai, kad Mask­va pa­lei­do sa­vo sa­te­li­ti­nes ša­lis, bu­vo dar vie­nas stuk­te­lė­ji­mas Bal­ti­jos vals­ty­bių tau­ti­niams de­mo­kra­ti­niams ju­dė­ji­mams. Vi­si įvy­kiai tu­rė­jo reikš­mės vie­nas ki­tam, tad Są­jū­džio ne­ga­li­ma iš­im­ti iš bend­ro kon­teks­to.

Ri­zi­ka bu­vo di­de­lė

– Šian­dien daug kam at­ro­do, kad ne­prik­lau­so­my­bė pa­siek­ta ga­na leng­vai.

– Ne­pa­mirš­ki­me, jog Są­jū­dis vei­kė ga­na ne­pa­lan­kio­mis po­li­ti­nė­mis ir vi­sai ne­de­mo­kra­ti­nė­mis są­ly­go­mis. Da­bar mums at­ro­do, kad ne­prik­lau­so­my­bę at­ga­vo­me la­bai grei­tai, tad daug kas lin­kęs jau nu­ver­tin­ti ir Są­jū­dį. Bet ne­pa­mirš­ki­me, kas bu­vo So­vie­tų Są­jun­ga, kaip bu­vo nu­vers­tas Ni­ki­ta Chruš­čio­vas. Ly­giai tas pats ga­lė­jo lauk­ti ir re­for­mas pra­dė­ju­sio tuo­me­ti­nio ko­mu­nis­tų par­ti­jos va­do­vo M.Gor­ba­čio­vo. Ga­lų ga­le pa­gal­vo­ki­me: jei 1991 me­tų rugp­jū­tį bū­tų pa­vy­kęs pu­čas, kaip ta­da vis­kas bū­tų bai­gę­si. Ri­zi­ka bu­vo la­bai di­de­lė. Tik da­bar at­ro­do, kad vis­kas pa­siek­ta leng­vai. Tai, ką vie­šai dek­la­ra­vo Są­jū­dis, bu­vo la­bai tei­sin­gi, ap­gal­vo­ti žings­niai, be rei­ka­lo ne­er­zi­nan­tys Mask­vos. Net sa­vo su­si­rin­ki­muo­se są­jū­di­nin­kai ne­ga­lė­jo vie­šai skelb­ti ti­krų­jų sie­kių, nes bu­vo aiš­ku, kad juo­se sė­di slap­tų­jų so­vie­ti­nių struk­tū­rų at­sto­vai.

– Ko­dėl šian­dien vis gir­dė­ti bal­sų, pa­si­šai­pan­čių iš są­jū­di­nin­kų, esą jie no­ri jaus­tis kaip did­vy­riai, šil­dy­tis šlo­vės spin­du­liuo­se, kad ne­aiš­ku, ar nuo pir­mų­jų žings­nių mąs­ty­ta apie ne­prik­lau­so­my­bę?

– Įro­dy­mų, jog Są­jū­dis sie­kė ne­prik­lau­so­my­bės nuo pir­mų­jų žings­nių, mes ne­ra­si­me. Da­bar ga­li­ma tik įvai­riai svars­ty­ti, spe­ku­liuo­ti, iš­ve­džio­ti, ar bu­vo tas tiks­las, ar ne. Iš ti­krų­jų tai nė­ra la­bai svar­bu. Svar­biau­sia – ne­prik­lau­so­my­bė pa­siek­ta. Vis dėl­to Są­jū­dį ga­li­me lai­ky­ti lo­ko­mo­ty­vu, ku­ris į prie­kį tem­pė mū­sų po­li­ti­nius sie­kius. Jį rei­kia ver­tin­ti po­zi­ty­viai. Vi­siš­kai ne­svar­bu, ar sto­vė­jo so­vie­ti­nės slap­to­sios tar­ny­bos už Są­jū­džio, ar ne­sto­vė­jo. Man at­ro­do, tu­rė­tu­me žvelg­ti į Są­jū­dį kaip į ju­dė­ji­mą, ku­ris at­ve­dė prie Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo. Ir to pa­kan­ka. O kaip ten vis­kas bu­vo iš ti­krų­jų, grei­čiau­siai nie­ka­da ne­su­ži­no­si­me. Ap­lin­ky­bės lė­mė, kad ne vis­kas Są­jū­džio veik­lo­je do­ku­men­tuo­ta.

Be abe­jo, daug ką ga­li­me su­ži­no­ti iš Są­jū­džio da­ly­vių pri­si­mi­ni­mų. Mes VDU kar­tu su ko­le­go­mis iš Vil­niaus uni­ver­si­te­to ana­li­zuo­ja­me ju­dė­ji­mą rem­da­mie­si pri­si­mi­ni­mais, am­ži­nin­kų liu­di­ji­mais. Pa­si­ro­dys mo­nog­ra­fi­ja. Liu­di­ji­mais ga­li­ma rem­tis, ta­čiau ne­rei­kia pa­mirš­ti, kad da­bar­ti­mi nu­si­vy­lę žmo­nės ne­ga­li blai­viai ver­tin­ti pra­ei­ties. Jie sa­ko: do­ku­men­tais įro­dy­ki­te, kad nuo pat pra­džių bu­vo­te di­de­li pa­trio­tai. Jei lei­si­mės į to­kias dis­ku­si­jas, pa­tek­si­me į už­bur­tą ra­tą ir at­sa­ky­mo vis tiek ne­ra­si­me.

At­sa­ky­ki­me sau, ar no­ri­me kuo nors di­džiuo­tis, ar vi­sur ban­dy­si­me ieš­ko­ti tik blo­go. Esu lin­kęs žvelg­ti op­ti­mis­tiš­kai. Baig­sis kri­zė, pa­kils gy­ve­ni­mo ly­gis, žmo­nės taps ne to­kie pik­ti, gal ir Są­jū­dį ims ver­tin­ti ki­taip. Da­bar šiuo po­žiū­riu ne pats ge­riau­sias lai­ko­tar­pis. Dau­ge­lis gy­ven­to­jų vis­ką, kas su­si­ję su lie­tu­viš­ku eli­tu, ver­ti­na ne­igia­mai, ypač po­li­ti­ko­je esan­čius žmo­nes.

Is­to­ri­kai, po­li­to­lo­gai, ty­ri­nė­jan­tys is­to­ri­nius pro­ce­sus, su­ge­ba at­si­ri­bo­ti nuo to, kas yra da­bar, ir žvel­gia iš pla­tes­nės pers­pek­ty­vos.

Ne­iš­ven­gia­ma stra­te­gi­ja

– Są­jū­džio va­do­vy­bei kar­tais me­ta­mi kal­ti­ni­mai, kad ji ne­bu­vo pa­kan­ka­mai ra­di­ka­li, kad per daug taiks­tė­si prie Mask­vos.

– Su­pras­ki­me, tai bu­vo ne­iš­ven­gia­ma po­li­ti­nė stra­te­gi­ja. Jei So­vie­tų Są­jun­ga ne­bū­tų at­si­dū­ru­si kri­zi­nė­je si­tua­ci­jo­je, Mask­va gal bū­tų pa­nau­do­ju­si griež­tes­nes prie­mo­nes. Są­jū­dis, pa­teik­da­mas sa­ve kaip ne­ra­di­ka­lų, nuo­sai­kų ju­dė­ji­mą, par­ody­da­mas, kad Lie­tu­vos žmo­nės jį re­mia, už­si­ti­kri­no Va­ka­rų par­amą. Žvel­giant iš tarp­tau­ti­nės are­nos, Są­jū­džio stra­te­gi­ja bu­vo ne­pap­ras­tai sėk­min­ga.

Mums, ma­nau, truk­do no­ras vis­ką gau­ti iš kar­to. Ne­ge­rai, kad da­bar iš po­li­ti­nių par­ti­jų ne­mo­ka­me rei­ka­lau­ti to, ką jos tu­rė­tų da­ry­ti. Tik nuo­lat bam­ba­me, kaip vis­kas yra blo­gai. Ta­čiau pri­si­min­ki­me Lie­tu­vą 1988 me­tais ir pa­ly­gin­ki­me su da­bar­ti­mi. Jei ta­da kas nors bū­tų pa­sa­kęs, kad bū­si­me ES ir NA­TO na­riai, ar bū­tu­me pa­ti­kė­ję? At­ro­dė, tai fan­tas­ti­nė sva­jo­nė, ku­rios iš­si­pil­dy­mo ne­įma­no­ma su­sap­nuo­ti net gra­žiau­sia­me sap­ne. Tad į Lie­tu­vą ga­li­me žiū­rė­ti ir kaip į la­bai sėk­min­gą vals­ty­bę.

– Ką ma­no­te apie žmo­nių nu­si­vy­li­mą val­džia? Kaip pa­aiš­kin­ti šį ma­si­nį reiš­ki­nį?

– Ga­li­ma ne­rem­ti kon­kre­čios vy­riau­sy­bės ar val­džio­je esan­čios par­ti­jos, bet ne svars­ty­ti, ar vals­ty­bė aps­kri­tai ver­ta eg­zis­tuo­ti. Pa­si­ro­do, Lie­tu­vo­je gir­dė­ti net to­kių nuo­mo­nių. Ma­ne ste­bi­na sta­tis­ti­niai duo­me­nys, kad pa­si­ti­kė­ji­mas po­li­ti­nė­mis par­ti­jo­mis – vos 3 pro­cen­tai. Tai pro­tu ne­su­vo­kia­ma. Gal­būt čia mū­sų men­ta­li­te­to bruo­žas.

Pro­tes­tan­tai ne to­kie ko­rum­puo­ti

– Daž­nai pa­vy­džiai žvel­gia­me į es­tus. Gal skir­tu­mus le­mia skir­tin­gos kul­tū­ros, ti­kė­ji­mas?

– So­cio­lo­gas Ma­xas We­be­ris (par­ašęs gar­sų­jį vei­ka­lą „Pro­tes­tan­tiš­ko­ji eti­ka ir ka­pi­ta­liz­mo dva­sia“ – aut.) pa­sa­ky­tų, kad pro­tes­tan­tiš­ka dar­bo eti­ka pa­žan­ges­nė. Žvelg­da­mi į Eu­ro­pą ne­ga­li­me ne­pas­te­bė­ti, jog pro­tes­tan­tiš­ko­se ša­ly­se ko­rup­ci­jos ly­gis ge­ro­kai ma­žes­nis. Ir jos la­biau iš­si­vys­čiu­sios. Ne­pa­ly­gin­si Ita­li­jos su Šve­di­ja. Gal Vo­kie­ti­ja, ku­rios di­de­lė da­lis yra ka­ta­li­kiš­ka, bū­tų iš­im­tis. Ar­ba Aus­tri­ja. Ta­čiau ki­tur M.We­be­rio min­tys pa­sit­vir­ti­na. Žvelg­da­mi šiuo kam­pu su­pra­si­me, ko­dėl Lie­tu­va ski­ria­si nuo Es­ti­jos.

Bet gal ne­rei­kė­tų vis­ko aiš­kin­ti vien skir­tin­ga re­li­gi­ne kul­tū­ra. Ma­nau, lie­tu­viams trūks­ta in­di­vi­dua­liz­mo. Ne­mo­ka­me gerb­ti žmo­gaus vien už tai, kad jis yra ki­tas žmo­gus, ki­ta pro­tau­jan­ti bū­ty­bė. Jei abu lai­ko­mės tos pa­čios vals­ty­bės įsta­ty­mų, ko­kių nors bend­rų tiks­lų ga­li­me ir ne­tu­rė­ti. Man tu­ri bū­ti vi­siš­kai ne­svar­bu, ko­dėl, pa­vyz­džiui, ki­tas žmo­gus yra lais­va­ma­nis ar la­bai pra­kti­kuo­jan­tis ka­ta­li­kas, li­be­ra­las ar­ba pa­go­nis. To­kia nuo­sta­ta – eu­ro­pie­tiš­kos se­ku­lia­rios vals­ty­bės es­mė. Lie­tu­vo­je to pa­si­gen­du.

At­skai­tos taš­kas tu­ri bū­ti in­di­vi­das, ku­ris pri­va­lo gerb­ti sa­ve ir sa­vo bend­ra­pi­lie­čius. Jų pri­klau­so­my­bė kam nors, orien­ta­ci­ja – an­traei­liai da­ly­kai. Vals­ty­bei šiuo at­ve­ju ne­de­rė­tų iš­skir­ti­nai ge­rai trak­tuo­ti vie­nos ku­rios nors gru­pės. Ji tu­ri vie­no­dai ge­rai trak­tuo­ti vi­sus pi­lie­čius ir vi­siems su­teik­ti vie­no­das tei­ses. Pa­vyz­džiui, ka­ta­li­kai ga­li steig­ti ka­ta­li­kiš­kas mo­kyk­las ir jo­se auk­lė­ti vai­kus ka­ta­li­kiš­ka dva­sia. Ly­giai tą pa­tį tu­ri tei­sę da­ry­ti liu­te­ro­nai ar pa­go­niš­ko ti­kė­ji­mo at­sto­vai. Es­mi­nis iš­si­vys­čiu­sios pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės bruo­žas – žiū­rint į skir­tu­mus ga­li­ma gin­čy­tis, bet ne­rei­kia steng­tis pa­smaug­ti sa­vo opo­nen­to.

– Są­jū­džio lai­kais gal­būt taip ne­siž­val­gė­me į vie­ni ki­tų skir­tu­mus?

– Są­jū­džio pa­tir­tis ir par­odė, kad vi­siš­kai skir­tin­gi žmo­nės ga­li su­si­vie­ny­ti bend­ram tiks­lui. Pri­si­min­ki­me, ko­kia įvai­ro­vė su­si­rink­da­vo į mi­tin­gus – nuo eks­tra­va­gan­tiš­kų pa­nkų iki ka­ta­li­kų se­nu­kų. Ir ne­kreip­da­mi dė­me­sio nei į vie­nas ki­to iš­vaiz­dą, nei į pa­žiū­ras kar­tu gie­do­da­vo pa­trio­ti­nes gies­mes. Są­jū­dis vi­siems bu­vo svar­bus dėl tau­ti­nio in­te­re­so. Ta­čiau bai­gė­si Są­jū­dis, bai­gė­si ir ta vie­ny­bė. Ge­rai, kad žmo­nės pa­si­da­rė skir­tin­gi, bet mes pra­ra­do­me su­pra­ti­mą, kas yra to­le­ran­ci­ja. O tai vi­sų pir­ma reiš­kia pa­gar­bą. Gerb­da­mi žmo­gų kar­tu ger­bia­me ir jo įsi­ti­ki­ni­mus, net jei šie mums ne­pa­tin­ka. Tai ir yra de­mo­kra­ti­jos es­mė.

Kas ir kur „nu­va­rė“ lėk­tu­vą?

– Kaip šiuo at­ve­ju žvelg­ti į skir­tin­gus žmo­nių in­te­re­sus, įsi­ti­ki­ni­mus?

– To­dėl ir ku­ria­mos skir­tin­gos par­ti­jos, tu­rin­čios at­sto­vau­ti skir­tin­giems in­te­re­sams. Tik bė­da, kad Lie­tu­vo­je par­ti­jos ne­ats­to­vau­ja skir­tin­giems in­te­re­sams. Pa­vyz­džiui, so­cial­de­mo­kra­tai. Iš es­mės tai yra stam­bio­jo ka­pi­ta­lo par­ti­ja. Di­de­lė da­lis no­menk­la­tū­ros at­sto­vų, ku­rie so­viet­me­čiu pri­klau­sė val­džios eli­tui, pa­si­kei­tus val­džiai tu­rė­jo kur kas ge­res­nes star­to ga­li­my­bes. Ka­dan­gi pa­si­kei­ti­mas bu­vo tai­kus, jie ga­lė­jo ir to­liau da­ly­vau­ti po­li­ti­ko­je, be­je, tas pats vy­ko ir Ry­tų Eu­ro­po­je. Lie­tu­vo­je kal­bė­ti apie lais­vą­ją rin­ką la­bai su­dė­tin­ga, nes to­kio­je rin­ko­je ak­cen­tuo­ja­mas žai­di­mas pa­gal są­ži­nin­gas tai­syk­les. Mū­sų vals­ty­bė­je taip ne­bu­vo žai­džia­ma. Tie, ku­rie sė­dė­jo val­džio­je, kles­tė­jo oku­pa­ci­nio re­ži­mo me­tais, at­kū­rus Ne­prik­lau­so­my­bę vėl tu­rė­jo ge­riau­sias są­ly­gas star­tuo­ti vers­lo ir po­li­ti­kos sri­tys. To­dėl žmo­nes ir pik­ti­na ne­ly­gy­bė Lie­tu­vo­je – ne­są­ži­nin­gas pa­sis­kirs­ty­mas. Ne­nuos­ta­bu, kad ir bu­vę ko­mu­nis­tai, pa­skui LDDP na­riai, vaiz­džiai ta­riant, sėk­min­gai „nu­va­rė“ so­cial­de­mo­kra­tų lėk­tu­vą sa­vo kur­su. Tai, be abe­jo, stam­bio­jo ka­pi­ta­lo par­ti­ja, ku­rią su kai­rių­jų idė­jo­mis ma­žai kas sie­ja. Lie­tu­vos so­cial­de­mo­kra­tai ne kar­tą tu­rė­jo Sei­me rei­kia­mas po­zi­ci­jas, kad bū­tų įves­ti prog­re­si­niai mo­kes­čiai, bet ne­pa­da­rė to. Ir vien to­dėl ne­ga­li­me jų trak­tuo­ti kaip So­cial­de­mo­kra­tų par­ti­jos. Tad Lie­tu­vo­je dir­ban­čių žmo­nių in­te­re­sams iš es­mės nie­kas ne­ats­to­vau­ja. Aps­kri­tai nė­ra nor­ma­lios par­ti­nės sis­te­mos. Taip ir su­ka­mės lyg už­bur­ta­me ra­te. O no­rė­tų­si, kad vi­sos par­ti­jos bū­tų ti­kros, kad at­sto­vau­tų vi­sam po­li­ti­nių pa­žiū­rų spek­trui.

Kai nie­kas ne­gi­na dir­ban­čių žmo­nių in­te­re­sų, ta­da jie bal­suo­ja už įvai­rius po­pu­lis­tus, įvai­rias par­ti­jas, ju­dė­ji­mus, as­me­ny­bes, už ku­rių daž­nai ne­aiš­ku, kas sto­vi. Bet ku­rio­je nor­ma­lio­je de­mo­kra­ti­nė­je vals­ty­bė­je so­cial­de­mo­kra­ti­nė jė­ga ga­na stip­ri. Kai ši jė­ga yra, pi­lie­čiai ne­tam­pa la­bai ra­di­ka­lūs. Ne­siž­val­go į šo­nus, nes jų in­te­re­sams pa­kan­ka­mai ge­rai at­sto­vau­ja­ma. Lie­tu­vo­je taip nė­ra. Dėl to di­dė­ja žmo­nių nu­si­vy­li­mas.

Pra­ktiš­kai pa­prie­kaiš­tau­ti ga­li­ma vi­soms Lie­tu­vos par­ti­joms, kad jos ne­si­lai­ko sa­vo ideo­lo­gi­nių ver­ty­bių, ku­rių tu­rė­tų lai­ky­tis.

Apie lo­ja­lu­mą vals­ty­bei

– Ar vi­sos par­ti­jos ga­li bū­ti pa­trio­ti­nės?

– Są­jū­dis par­odė, kad įma­no­ma dirb­ti bend­ram la­bui. Ta­čiau tai ne­reiš­kia, jog vi­si tu­ri­me pa­si­da­ry­ti vie­no­di. Juk pa­trio­tu ga­li bū­ti ir lai­ky­da­ma­sis kraš­tu­ti­nių na­cio­na­lis­ti­nių pa­žiū­rų, ir ne­bū­da­mas na­cio­na­lis­tu. Pa­trio­tiz­mas yra įvai­rių at­mai­nų. Bet vi­sus pa­trio­tus vie­ni­ja tai, kad gy­ve­na­me šia­me kraš­te, jau­čia­me jam lo­ja­lu­mą, vi­si kar­tu ban­do­me su­kur­ti vals­ty­bę, ku­rio­je bū­tų ge­ra gy­ven­ti.

Krikš­čio­niš­ka de­mo­kra­ti­ja pui­kiai su­vo­kia so­cia­li­nio so­li­da­ru­mo svar­bą. Ta­čiau Lie­tu­vo­je bu­vo for­muo­ja­ma nuo­mo­nė, kad jei esi de­ši­ny­sis, tu­ri kryp­tin­gai pa­lai­ky­ti darb­da­vius, o jei pa­si­sa­ky­si už pro­fe­si­nes są­jun­gas, bū­si ap­kal­tin­tas dai­ry­mu­si į so­viet­me­tį, ap­šauk­tas vos ne ko­mu­nis­tu.

Pa­žvel­ki­me į Eu­ro­pą. Kai bu­vo ku­ria­mos va­di­na­mo­sios ge­ro­vės vals­ty­bės, dau­ge­ly­je ša­lių rau­do­nie­ji ir juo­die­ji, ki­taip ta­riant, so­cial­de­mo­kra­ti­nės par­ti­jos ir krikš­čio­nys de­mo­kra­tai, su­da­rė są­jun­gas. La­bai blo­gai, kad Lie­tu­vo­je skirs­ty­mas į kai­riuo­sius ir de­ši­niuo­sius vy­ko pa­gal tai, ar tei­gia­mai, ar ne­igia­mai žiū­ri­ma į so­viet­me­tį. Jei ver­ti­ni jį tei­gia­mai, va­di­na­si, esi kai­ry­sis, jei kraš­tu­ti­nai ne­igia­mai – jau de­ši­ny­sis. LDDP, pa­skui so­cial­de­mo­kra­tai į so­viet­me­tį žiū­rė­jo tei­gia­mai, nes tuo lai­ko­tar­piu jie su­si­kro­vė ge­ro­vės pa­grin­dus. Kas į so­viet­me­tį ne­žvel­gia la­bai ne­igia­mai, tuos esą ga­li­ma va­din­ti kai­riai­siais, nors iš tie­sų, kal­bant iš eko­no­mi­nių po­zi­ci­jų, su kai­ru­mu tai ne­tu­ri nie­ko bend­ro. Krik­de­mai į so­viet­me­tį žiū­ri griež­tai ne­igia­mai, nes ka­ta­li­ky­bė bu­vo per­se­kio­ja­ma, va­di­na­si, jie au­to­ma­tiš­kai yra de­ši­nie­ji. To­kiu at­ve­ju krik­de­mai tu­rė­tų va­do­vau­tis ne­oli­be­ra­liu su­pra­ti­mu apie eko­no­mi­ką, nors ge­ro­vės vals­ty­bės kū­ri­mas, stip­rios prof­są­jun­gos la­bai svar­būs da­ly­kai krikš­čio­nims de­mo­kra­tams.

Val­džia ne­ga­li bū­ti tiks­las

– Tu­ri­te prie­kaiš­tų vi­soms Lie­tu­vos par­ti­joms. Ar si­tua­ci­ja vi­siš­kai be­vil­tiš­ka?

– Vis dėl­to ge­riau ne­efek­ty­viai vei­kian­ti par­ti­jų sis­te­ma nei vi­sai jo­kios. Ga­lų ga­le par­ti­jos tar­pu­sa­vy­je ko­vo­ja dėl val­džios, bent šiek tiek pri­stab­do iš opo­nen­tų ky­lan­čias ne­ge­ras ten­den­ci­jas, at­sklei­džia jų nuo­dė­mes. Jei par­ti­jų ne­lik­tų, at­si­dur­tu­me iš­vis klai­kiai blo­go­je si­tua­ci­jo­je.

Lie­tu­vai rei­kia, kad par­ti­jos pra­dė­tų nor­ma­liai funk­cio­nuo­ti. Jei, tar­ki­me, bal­suo­ju už soc­de­mus, ta­da aš, kaip rin­kė­jas, tu­riu bū­ti už­ti­krin­tas, kad jie ir elg­sis kaip soc­de­mai, kad at­sto­vaus ma­no, o ne stam­bio­jo ka­pi­ta­lo in­te­re­sams. Jei bal­suo­ju už li­be­ra­lų par­ti­ją, va­di­na­si, ne­no­riu, jog li­be­ra­lai pri­im­tų vi­siš­kai ne­li­be­ra­lius spren­di­mus. To­kiu at­ve­ju pa­gei­dau­čiau, kad bū­tų at­sto­vau­ja­ma in­di­vi­dua­lis­ti­niams in­te­re­sams. O jei bal­suo­ju už krikš­čio­nis de­mo­kra­tus, tuo­met no­riu, jog bū­tų at­sto­vau­ja­ma ma­no ver­ty­bi­niams įsi­ti­ki­ni­mams.

Ap­mau­du, kad Lie­tu­vo­je pla­čiau­siai nau­do­ja­mas po­li­ti­nės par­ti­jos apib­rė­ži­mas, ku­ris sa­ko: par­ti­ja yra or­ga­ni­za­ci­ja, sie­kian­ti pa­tek­ti į val­džią, ir tam tin­ka bet ko­kios prie­mo­nės. Ta­čiau ki­tas kla­si­ki­nis Ed­mun­do Bur­ke su­for­mu­luo­tas apib­rė­ži­mas tei­gia, jog „par­ti­ja yra or­ga­ni­za­ci­ja žmo­nių, ku­rie, vie­ni­ja­mi na­cio­na­li­nio in­te­re­so, bend­ro­mis pa­stan­go­mis sie­kia ko­kio nors kon­kre­taus pri­nci­po, dėl ku­rio vi­si su­si­ta­rė“. Pa­gal šį apib­rė­ži­mą pa­tek­ti į val­džią – jau ne­bū­ti­nai pa­grin­di­nis tiks­las. Šiuo me­tu Lie­tu­vos eko­no­mi­nė si­tua­ci­ja to­kia, kad li­be­ra­lus in­di­vi­dua­liz­mas su­nkiai ga­li pa­trauk­ti di­džią­ją da­lį rin­kė­jų. Li­be­ra­lai tu­ri su­si­tai­ky­ti su tuo. Jei jiems svar­biau­sia – dirb­ti vals­ty­bės la­bui, ta­da kur kas ge­riau nuo­sek­liai at­sto­vau­ti sa­vo ver­ty­bėms, ro­dy­ti vi­suo­me­nei tų ver­ty­bių pliu­sus ir mi­nu­sus, o ne bet ko­kio­mis prie­mo­nė­mis verž­tis į val­džią.

Čia kaip pa­vyz­dį pa­tei­kiau li­be­ra­lus, ta­čiau tą pa­tį ga­li­ma pa­sa­ky­ti ir apie ki­tas lie­tu­viš­kas par­ti­jas. Joms stin­ga su­vo­ki­mo, kad vals­ty­bė – bend­ras pro­jek­tas. Jei no­ri­me, kad li­be­ra­li de­mo­kra­ti­ja nor­ma­liai funk­cio­nuo­tų, par­ti­joms rei­kia ri­bo­ti sa­vo siau­rus in­te­re­sus ir la­biau at­siž­velg­ti į vals­ty­bę, į sa­vo ideo­lo­gi­nes ver­ty­bes. Tai pa­dė­tų su­stab­dy­ti po­pu­liz­mą, o par­ti­jo­mis bū­tų ga­li­ma pra­dė­ti pa­si­ti­kė­ti.