LŽ archyvas. Audrys Juozas Bačkis: „Tautą ištikusi dvasinė krizė“
Šian­dien Kar­di­no­lui Aud­riui Juo­zui Bač­kiui su­kan­ka 80 me­tų, ta pro­ga siū­lo­me „Lie­tu­vos ži­nių“ in­ter­viu su juo. 

Kar­di­no­las A. J. Bač­kis sa­ko, kad lie­tu­viai yra su­tri­kę ir blaš­ko­si ne­ras­da­mi tei­sin­go ke­lio. Ta­čiau jis pa­si­ti­ki Die­vu, žmo­gu­mi ir ma­no, kad iš vi­sų mus ka­muo­jan­čių ne­gan­dų ga­li­me iš­si­va­duo­ti dva­siš­kai su­tvir­tė­ję ir at­sig­rę­žę į Baž­ny­čią.

Kar­di­no­las A.J.Bač­kis ste­bi stip­rė­jan­tį anks­čiau itin die­vo­bai­min­gos mū­sų vi­suo­me­nės se­ku­lia­ri­za­ci­jos pro­ce­są. Aukš­tas dva­si­nin­kas įsi­ti­ki­nęs, kad jį lė­mė so­vie­ti­nė oku­pa­ci­ja ir di­dė­jan­tis ma­te­ria­liz­mas. „Kas­dien tu­ri­me gal­vo­ti ne tik apie sa­vo šei­mą, vai­kus ar įmo­nės dar­bą, bet ir apie ša­lia esan­čius žmo­nes bei vals­ty­bę, kad ji bū­tų ge­res­nė ir gra­žes­nė“, – ra­gi­no jis.

At­sa­kin­gi esa­me vi­si.

– Mū­sų ša­ly­je pa­sta­ruo­ju me­tu ste­bi­mas di­de­lis žmo­nių nu­si­vy­li­mas val­džia. Jie ne­ri­mau­ja dėl po­li­ti­kų ir val­di­nin­kų spren­di­mų, o ką jau kal­bė­ti apie to­kius da­ly­kus kaip di­dė­jan­čios kai­nos. Ko­kią Lie­tu­vą ma­to­te Jūs? Ko­kiu ke­liu ei­na­me?

– Jei vis­kas, apie ką skai­to­me ži­niask­lai­do­je, pri­klau­sy­tų tik nuo val­džios ar Vy­riau­sy­bės, bū­tų ga­li­ma su­si­da­ry­ti ti­krai liūd­ną įspū­dį. Ta­čiau ma­nau, jog Lie­tu­vo­je yra ne­ma­žai pa­do­rių ir darbš­čių po­li­ti­kų, pa­pras­tų žmo­nių, ku­rie de­da daug pa­stan­gų, kad mū­sų ša­lis ei­tų pir­myn. Tu­rė­ki­me šiek tiek op­ti­miz­mo.

Vis dėl­to su­si­rū­pi­ni­mą ke­lian­čių da­ly­kų ne­nu­neig­si. Skau­džiau­sia, kad aki­vaiz­džios mū­sų ša­lies pa­žan­gos, ku­ri taip jau­čia­ma tarp­tau­ti­nė­je are­no­je, ne­pa­jun­ta skur­džiau­sia mū­sų vi­suo­me­nės da­lis: pen­si­nin­kai, mo­ky­to­jai ar pro­vin­ci­jos gy­ven­to­jai. Tai, kad daug žmo­nių šian­dien pa­lie­ka Lie­tu­vą ir iš­va­žiuo­ja už­dar­biau­ti į už­sie­nį, taip pat yra ženk­las, jog vals­ty­bė­je ne vis­kas ge­rai. La­bai liū­di­na ir tai, kad lie­tu­vių ne­pa­si­ten­ki­ni­mas Vy­riau­sy­be ar Sei­mu ta­pa­ti­na­mas su ne­pa­si­ti­kė­ji­mu pa­čia vals­ty­be.

– Kaip ver­ti­na­te nuo­la­ti­nių skan­da­lų kre­čia­mą po­li­ti­nį gy­ve­ni­mą? Kas Jums ke­lia di­džiau­sią su­si­rū­pi­ni­mą?

– Lin­kiu, kad Lie­tu­vo­je at­si­ras­tų dau­giau as­me­ny­bių, ku­rioms rū­pė­tų ne vien vals­ty­bės įvaiz­dis, bet ir jos žmo­nės. Bū­tent po­li­ti­kams ten­ka di­džiau­sia at­sa­ko­my­bė už juos. Ir kad kar­tais mū­sų val­džios at­sto­vams rū­pi tik par­ti­niai in­te­re­sai, as­me­ni­nė nau­da ar di­des­nių ga­lių sie­kis, la­bai liū­di­na. Ta­čiau į vi­sa tai žiū­riu op­ti­mis­tiš­kai – man vis tiek at­ro­do, kad mū­sų ša­lis žen­gia pir­myn.

Siū­lo gy­ve­ni­mo pra­smę

– Vie­šo­sios nuo­mo­nės apk­lau­so­se Baž­ny­čia me­tai iš me­tų uži­ma pir­mau­jan­čias po­zi­ci­jas. Kas le­mia aukš­tus rei­tin­gus?

– Jau ne kar­tą esu sa­kęs, kad į tai ne­krei­piu daug dė­me­sio. Ne­ga­li­ma ly­gin­ti ne­su­ly­gi­na­mų da­ly­kų. Šio­se nuo­mo­nių apk­lau­so­se Baž­ny­čia gre­ti­na­ma su ug­nia­ge­siais, Lie­tu­vos ban­ku, nors su jais ne­tu­ri­me nie­ko bend­ra.

Ta­čiau ma­nau, jog mū­sų rei­tin­gas toks aukš­tas dėl to, kad žmo­nės la­biau­siai lin­kę pa­ste­bė­ti tai, kas ne­igia­ma, ki­to­se ins­ti­tu­ci­jo­se. Pa­ga­liau Baž­ny­čio­je ti­kriau­siai ne­atras­tu­me ko­kių nors di­de­lių blo­gy­bių.

– Baž­ny­čia vi­sa­da bu­vo svar­bi mū­sų vi­suo­me­nei. Ka­dai­se ji bu­vo švie­ti­mo ži­di­nys, so­viet­me­čiu – pa­sip­rie­ši­ni­mo oku­pa­ci­niam re­ži­mui sim­bo­lis. Koks vaid­muo jai ten­ka šian­dien?

– Is­to­riš­kai Baž­ny­čia ti­krai su­vai­di­no la­bai svar­bų vaid­me­nį švies­da­ma vi­suo­me­nę. Sa­vo ji pa­da­rė ir oku­pa­ci­jos me­tais, iš­lai­ky­da­ma žmo­gaus oru­mą ir gin­da­ma jo lais­ves bei tei­ses.

Ta­čiau vi­sais lai­kais svar­biau­sias Baž­ny­čios tiks­las bu­vo žmo­gaus iš­ga­ny­mas. Mes ska­ti­na­me, kad žmo­nės sa­vęs pa­klaus­tų, kas jie yra, iš kur at­ėjo, kur ei­na ir kas jų lau­kia po mir­ties. Pa­gal Kris­taus mo­ky­mą Baž­ny­čia žmo­nėms siū­lė ir siū­lo at­sa­ky­mus į vi­sa tai.

Pa­grin­di­nis mū­sų tiks­las ir mi­si­ja – skelb­ti ti­kė­ji­mą, kad žmo­gus pa­dė­tų sa­vo są­ži­nei aug­ti. Šian­dien mū­sų ga­li­my­bės men­kes­nės, nes ne­bė­ra baž­ny­ti­nių mo­kyk­lų, bet mes ir to­liau sie­kia­me pa­dė­ti žmo­nėms do­rai gy­ven­ti.

Ma­te­ria­li vi­suo­me­nė

– Da­bar­ti­nė vi­suo­me­nė se­ku­lia­rė­ja, baž­ny­čios daug kur tuš­tė­ja. Ko­dėl žmo­nės nu­sig­rę­žia nuo ti­kė­ji­mo?

– Ne­sa­ky­čiau, kad baž­ny­čios tuš­čios. Kai ku­rio­se jų vi­sa­da pil­na žmo­nių, įskai­tant jau­ni­mą. Ta­čiau su­tin­ku, kad Lie­tu­vo­je vyks­ta se­ku­lia­ri­za­ci­jos pro­ce­sas. Ma­no nuo­mo­ne, tai le­mia ma­te­ria­liz­mas, gy­ve­ni­mas, ku­ria­me vi­sos vil­tys su­dė­tos į ma­te­ria­lius da­ly­kus. Šian­dien žmo­nės no­ri dau­giau tur­tų, ge­rai mo­ka­mų dar­bų – rū­pi­na­si že­miš­kais da­ly­kais ir nuo­ša­ly­je pa­lie­ka dva­si­nius. Tai ti­kė­ji­mo ir vil­ties kri­zė, nes gy­ve­na­ma taip, tar­si Die­vo ne­bū­tų.

Toks nu­to­li­mas nuo ti­kė­ji­mo – so­viet­me­čio vai­sius. Da­bar jau su­au­go vai­kai, ku­rie tais lai­kais sa­vo šei­mo­se ne­ga­vo dva­si­nių ver­ty­bių pa­ma­to, nes lan­ky­tis baž­ny­čio­se bu­vo drau­džia­ma. Mus taip pat vei­kia Va­ka­rų pa­sau­lis, ku­ria­me svar­biau­sia yra sėk­mė, prog­re­sas ir kur vi­sos vil­tys de­da­mos į ra­cio­na­lų pro­tą bei moks­lą. Da­bar tik su li­go­mis, ne­lai­mė­mis su­si­dū­ręs žmo­gus pra­de­da mąs­ty­ti, ar vis­kas, ką jis kro­vė šio­je že­mė­je, yra nau­din­ga?

– Ar prie to, kad žmo­nės ieš­ko ti­kė­ji­mo al­ter­na­ty­vų, ne­pri­si­dė­jo pa­ti Baž­ny­čia? Jos au­to­ri­te­tui pa­ken­kė per pa­sau­lį nu­vil­ni­ję pe­do­fi­li­jos skan­da­lai, mū­sų ša­ly­je ke­lis­kart nu­skam­bė­ję fak­tai dėl ce­li­ba­to įža­dų su­lau­žy­mo ar įta­ri­mų nar­ko­ti­kų pre­ky­ba.

– Ži­no­ma, man vi­sa tai la­bai skau­du, bet ne­ma­nau, kad dėl to žmo­nės ga­lė­tų nu­sig­ręž­ti nuo ka­ta­li­kų ti­kė­ji­mo. Man re­gis, ži­niask­lai­da per­ne­lyg iš­pu­čia šiuos da­ly­kus. Pa­žvel­gus į sta­tis­ti­ką JAV ma­ty­ti, kad ku­ni­gų pe­do­fi­li­jos at­ve­jai mi­ni­ma­lūs, to­kių ne­lai­mių kur kas daž­niau pa­si­tai­ko šei­mo­se.

Lie­tu­vo­je tas pat – nuo­lat mi­ni­mos tų pa­čių 5–6 ku­ni­gų pa­var­dės, kai iš vi­so jų yra dau­giau kaip 800. Ku­ni­gai – pa­pras­ti žmo­nės, kar­tais jie bū­na dva­siš­kai silp­ni ir ga­li su­klys­ti.

Už­mirš­ti žmo­nės

– Mū­sų ša­lį skau­džiai pla­ka sa­vi­žu­dy­bių, al­ko­ho­liz­mo, gau­sė­jan­čių sky­ry­bų rykš­tė, tau­ta kaip nie­ka­da su­sis­kal­džiu­si. Ar mes iš­gy­ve­na­me dva­si­nę kri­zę?

– Ti­krai iš­gy­ve­na­me dva­si­nę kri­zę. Kai­mo žmo­nės ne­te­kę vil­ties, kad gy­ve­ni­mas ga­li pa­ge­rė­ti. Jie jau­čia­si nu­skriaus­ti, už­mirš­ti, to­dėl nuo gy­ve­ni­mo sten­gia­si pa­bėg­ti žu­dy­da­mie­si ar ger­da­mi. Žmo­gus, ne­tu­rin­tis ti­krų­jų ver­ty­bių, ku­rias ga­li su­teik­ti Baž­ny­čia, vi­siš­kai at­si­pa­lai­duo­ja ir ne­be­ma­to gy­ve­ni­mo pra­smės, ne­be­tu­ri jė­gų ko­vo­ti su blo­giu.

Ma­nau, iš vi­so to ga­li­me iš­aug­ti tik dva­siš­kai. Žmo­nės tu­rė­tų siek­ti ne tik as­me­ni­nės, bet ir vi­suo­ti­nės ge­ro­vės. Rei­kia my­lė­ti ne vien sa­ve, bet ir ki­tą žmo­gų, at­ras­ti ti­krą­sias krikš­čio­niš­ką­sias ver­ty­bes ir jo­mis va­do­vau­tis. Svar­bų įna­šą į tai ga­lė­tų įneš­ti Baž­ny­čia.

– Sei­me po svars­ty­mo bu­vo pri­tar­ta prieš­ta­rin­gai ver­ti­na­moms įsta­ty­mo pa­tai­soms, ku­rios at­ver­tų ke­lią abor­tų drau­di­mui. Ko­kia Baž­ny­čios po­zi­ci­ja šiuo klau­si­mu?

– Baž­ny­čia ma­no, kad gy­vy­bė – ne­lie­čia­ma Die­vo do­va­na. Vals­ty­bė ją tu­rė­tų sau­go­ti nuo pat pra­si­dė­ji­mo iki na­tū­ra­lios mir­ties.

Kal­bant apie kon­kre­čius įsta­ty­mus, ma­nau, kad juos svars­tant bu­vo su­kel­ta per daug są­my­šio ir is­te­ri­jos, su­prie­šin­tos at­ski­ros žmo­nių gru­pės. Lin­kiu, jog vi­suo­me­nė į šį rei­ka­lą žvelg­tų iš eti­nio taš­ko. Rei­kia su­pras­ti, kad abor­tai yra blo­gis, ku­ris tu­ri bū­ti ri­bo­ja­mas net bau­džia­mą­ja at­sa­ko­my­be ir ga­li­mas tik iš­skir­ti­niais at­ve­jais.

Koks įsta­ty­mo mo­de­lis ge­riau­sias, ne man spręs­ti. Ta­čiau ga­lė­čiau pa­teik­ti vie­ną siū­ly­mą. Rem­da­mie­si Vo­kie­ti­jos, Ita­li­jos pa­vyz­džiu mo­te­rį, prieš jai ap­sisp­ren­džiant da­ry­tis abor­tą, tu­rė­tų kon­sul­tuo­ti ne tik me­di­kai, bet ir psi­cho­lo­gai, dva­si­nin­kai. Mo­te­riai rei­kė­tų par­ody­ti, ko­kia yra svar­bi jos ne­šio­ja­ma gy­vy­bė. Taip pat ne­de­ra pa­mirš­ti ir vai­ko tei­sės į gy­vy­bę.

Ne­ga­li pri­mes­ti spren­di­mų

– Eu­ro­pos Žmo­gaus Tei­sių Teis­mas (EŽTT) ne­se­niai nu­spren­dė, kad drau­di­mas ho­mo­sek­sua­liems as­me­nims dėl jų ly­ti­nės orien­ta­ci­jos įsi­vai­kin­ti vai­kus pa­žei­džia Eu­ro­pos žmo­gaus tei­sių kon­ven­ci­ją. Ši ži­nia aud­rin­gai su­tik­ta ir Lie­tu­vo­je. Ar iš tie­sų me­tas apie tai kal­bė­ti?

– Į šį spren­di­mą rei­kia pa­žvelg­ti ati­džiau, nei tai pa­da­rė ži­niask­lai­da. Ji su­aš­tri­no šį da­ly­ką taip, lyg spren­di­mas su­teik­tų tei­sę ho­mo­sek­sua­lis­tams įsi­vai­kin­ti. Pra­ncū­zi­ja bu­vo pa­duo­ta į teis­mą, nes jos įsta­ty­mai ne­pri­pa­žįs­ta ga­li­my­bės tos pa­čios ly­ties po­roms au­gin­ti vai­kus. Ta­čiau EŽTT pa­smer­kė Pra­ncū­zi­ją dėl to, kad ša­lies įsta­ty­mai ne­drau­džia įsi­vai­kin­ti vie­nam as­me­niui. Iš šio spren­di­mo gal ir ky­la pre­ce­den­tas, ta­čiau įsi­vai­kin­ti ti­krai nie­kas ne­lei­do.

Ne­rei­kia pa­mirš­ti, kad yra vie­nas la­bai svar­bus do­ku­men­tas – prie Li­sa­bo­nos su­tar­ties pri­dė­ta Žmo­gaus tei­sių char­ti­ja. Jos 9 straips­nis kal­ba apie tei­sę kur­ti šei­mą. Pa­sak char­ti­jos, to­kią tei­sę pir­miau­sia nu­sta­to na­cio­na­li­niai įsta­ty­mai. Tad ne­rei­kia ma­ny­ti, kad kas nors mums ga­li pri­mes­ti bet ko­kius spren­di­mus.

Ma­nau, mū­sų ša­lies vi­suo­me­nės reak­ci­ja bu­vo aki­vaiz­di – ji prieš­ta­rau­ja ga­li­my­bei ho­mo­sek­sua­lis­tams au­gin­ti vai­kus. Kad vai­kas užaug­tų bran­di as­me­ny­bė, jis tu­ri pa­žin­ti ir tė­vo, ir mo­ti­nos mei­lę.

– Al­ko­ho­lio rek­la­mos drau­di­mas ga­lio­ja ke­lis mė­ne­sius. Ar dėl to jau ma­to­te ko­kių nors tei­gia­mų pos­lin­kių?

– Iš­ti­sus de­šimt­me­čius bu­te­lis svai­gio­jo gė­ri­mo ran­ko­je per spor­to rung­ty­nes ar dis­ko­te­kas bu­vo mū­sų men­ta­li­te­to ir kul­tū­ros da­lis. Toks įvaiz­dis kur­tas me­tų me­tus, to­dėl per ke­lis mė­ne­sius jo iš­rau­ti ne­įma­no­ma. Pa­brė­žiu – šis drau­di­mas tė­ra ma­žas žings­nis kei­čiant žmo­nių su­pra­ti­mą apie tai, kad al­ko­ho­lis nė­ra gė­ris ir kad rei­kia ma­žin­ti jo var­to­ji­mą.