LNDT stoja Mariaus Ivaškevičiaus pusėn: tai – politinis spaudimas
Lie­tu­vos na­cio­na­li­nis dra­mos tea­tras (LNDT), tei­kęs dra­ma­tur­go Ma­riaus Ivaš­ke­vi­čiaus kan­di­da­tū­rą Na­cio­na­li­nei kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jai, ki­lus dis­ku­si­joms vie­šo­jo­je erd­vė­je, ar iš au­to­riaus ati­mti mi­nė­tą pre­mi­ją, iš­reiš­kia pa­lai­ky­mą iš­ki­liam Lie­tu­vos me­ni­nin­kui.

Martyno Budraičio, Lietuvos nacionalinio dramos teatro generalinio direktoriaus išplatintame pranešime spaudai išreiškiamas palaikymas rašytojui Mariui Ivaškevičiui, kurį praėjusią savaitę užsipuolė Politinių kalinių, tremtinių bei kitos organizacijos, kurios suabejojo rašytojo galimybėmis gauti Nacionalinę premiją. Šios organizacijos kaltina M. Ivaškevičių 2002 metais išleistame romane „Žali“ apjuodinus Lietuvos partizanus.

Kaip teigiama LNDT direktoriaus pranešime spaudai, ši situacija yra gerokai politizuota, ir tai kelia nerimą: „Dabar susiklostė situacija, kai atskiri asmenys ir visuomeninės organizacijos bando panaudoti politinius valstybės svertus, siekdamos įtvirtinti savo nuomonės pranašumą. Pasitelkiami Seimo nariai, Seime veikianti taryba, siekiant sistemiškai susidoroti su neįtikusiu literatūros kūriniu ir autoriumi. Būtent šis situacijos politizavimas ir kelia nerimą. Kai metus kaltinimus Mariui Ivaškevičiui šmeižtu kreipiamasi ne į teismą, o į Seimo narius, siekiant politinio spaudimo, tai pakerta pačius demokratinės visuomenės pagrindus“, rašoma išplatintame pranešime spaudai. Anot direktoriaus, Lietuvos konstitucija garantuoja pamatines žmogaus teises ir laisves – tarp jų žodžio ir kūrybos laisvę. Šios teisės garantuojamos visiems.

„Gyvename jaunoje valstybėje, kuri išgyveno ne vieną okupaciją ir diktatūrinį režimą. Gerai žinome, ką reiškia cenzūra. Tai mūsų praeitis. Šiuo metu esame karo grėsmės akivaizdoje ir tuo bandoma pasinaudoti paskelbiant tam tikras temas neliečiamomis ir nediskutuotinomis. Tačiau kiekviena apribota laisvė mąstyti, reikšti savo nuomonę ir kurti stabdo mūsų visuomenės ir valstybės augimą, gebėjimą atsispirti grėsmėms – išorės ir vidaus. Tik laisvė šalies viduje garantuoja laisvę nuo išorės priešų ir nedraugų,“ rašoma pranešime spaudai.

Tai – laisvės ir demokratijos išbandymas, teigiama pranešime, o tai, ar menininkas nusipelnė aukščiausio valstybės apdovanojimo kultūros ir meno srityje, sprendžia ne politikai ir ne prokuratūra.

LŽ primena, jog palaikymo pusėn stojo Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba: „Rašytojų sąjungos valdyba primena, jog viena iš pamatinių žmogaus teisių yra teisė į žodžio ir apskritai kūrybos laisvę, o žmogaus teisių Lietuvos Respublikoje yra paisoma“, – pažymima Rašytojų sąjungos valdybos pareiškime.

Politinių kalinių, tremtinių bei kitos organizacijos reikalavo sušaukti premijų komisijos posėdį ir iš naujo svarstyti klausimą dėl premijos M. Ivaškevičiui, „atsižvelgiant į jo vykdytą mirusiųjų atminimo niekinimą“. Siūloma premiją įteikti rašytojui istorikui ar menininkui, pasižymėjusiam „partizaninės kovos klausimu“.

Lietuvos nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius septynerius metus, taip pat kūriniai, sukurti per visą gyvenimą.

Kasmet skiriamos premijos yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio – tai sudaro 30,4 tūkst. eurų.

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijų laureatų diplomai ir ženklai įteikiami Vasario 16-ąją, per Lietuvos valstybės atkūrimo dieną.