Liudvikas Gadeikis apie neapykantą verslui: lūžis įvyko Rolando Pakso laikais
Ne­igia­mas po­žiū­ris į vers­lą nė­ra at­si­tik­ti­nu­mas: mū­sų tau­ti­nei ta­pa­ty­bei vers­lu­mas ne­bū­din­gas. Ta­čiau ne dėl vis­ko kal­ta vals­tie­tiš­ka lie­tu­vių kil­mė. Po­li­ti­kai nuo Ro­lan­do Pa­kso pre­zi­den­ta­vi­mo lai­kų pa­da­rė daug, kad su­prie­šin­tų vers­lą ir vi­suo­me­nę.

Apie tai kal­ba Liud­vi­kas Gadeikis, žur­na­lo „In­ves­tuok“ vy­riau­sia­sis re­dak­to­rius, prieš sep­ty­ne­rius me­tus su­da­ręs pir­mą­ją vers­lo is­to­ri­jai skir­tą kny­gą. Pri­dė­ti­nę ver­tę ku­rian­čiam sluoks­niui Lie­tu­vo­je ne­leng­va ne­at­si­tik­ti­nai – tai, ko tar­pu­ka­riu lie­tu­viai iš­mo­ko iš žy­dų, nu­si­ne­šė ka­rai ir so­viet­me­tis. O per pa­sta­rą­jį ket­vir­tį am­žiaus ta­kos­ky­rą di­di­no po­li­ti­kai, Lie­tu­vą pa­da­li­ję į „e­li­tą“ ir „run­ke­lius“. Da­bar­ti­nė val­džia, re­gis, ir to­liau ke­ti­na ei­ti pa­na­šiu ke­liu.

Ne­sa­me la­bai unikalūs

– So­cio­lo­gi­nės apk­lau­sos ro­do, jog ša­ly­je jau ku­rį lai­ką vy­rau­ja nuo­sta­ta, kad vers­las – tai blo­gis. Po­li­ti­kai ir­gi jau­čia tas na­tas, tad ne­at­si­lie­ka pliek­da­mi – štai vers­li­nin­kai jau ve­ja­mi iš Sei­mo ko­mi­te­tų. Kiek to­kį ne­ga­ty­vų po­žiū­rį le­mia mū­sų is­to­ri­ja, o kiek – įsi­kal­bė­tos bai­mės?

– Tai le­mia ir Lie­tu­vos is­to­ri­ja, ir pa­sau­li­nės ten­den­ci­jos. Pa­sau­ly­je, iš­sky­rus JAV, po­žiū­ris į vers­lą ir vers­li­nin­kus ga­na skep­tiš­kas. Štai ir 2012 me­tų Eu­ro­ba­ro­me­tro duo­me­ni­mis, pi­lie­čių pa­klau­sus, kaip vers­lo kom­pa­ni­jos vei­kia mū­sų vi­suo­me­nę, 38 proc. lie­tu­vių pa­sa­kė, kad vers­lo bend­ro­vės da­ro ne­igia­mą įta­ką. At­ro­dy­tų – bai­su. Bet taip ma­nan­čių­jų Eu­ro­po­je yra apie 41 pro­cen­tas. Tai­gi ne­sa­me la­bai uni­ka­lūs.

Liud­vi­kas Ga­dei­kis: „Rei­kia gal­vo­ti ne apie tai, kaip su­prie­šin­ti „ge­rą­ją vi­suo­me­nę“ ir „blo­guo­sius vers­li­nin­kus“, o pa­pras­čiau­siai da­ry­ti bū­ti­nus dar­bus.“

Ne­igia­mas po­žiū­ris į vers­lą su­si­jęs ir su mū­sų is­to­ri­ja, šis as­pek­tas svar­bes­nis. Lie­tu­viai juk bu­vo vals­tie­čiai. Vals­tie­čiai, ama­ti­nin­kai, ba­jo­rai, dva­si­nin­kai, ka­riai – to­kie il­gą lai­ką bu­vo tra­di­ci­niai gy­ven­to­jų sluoks­niai. Tau­ti­nę vals­ty­bę 1918 me­tais su­kū­rė­me bū­tent vals­tie­čių sluoks­nio pa­grin­du. Sluoks­nio, ku­ris dir­bo že­mę, – ki­tų sa­vy­bių jis ne­tu­rė­jo, tad tas sa­vy­bes rei­kė­jo įgy­ti.

Tar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­je dau­giau­sia vers­lo pri­klau­sė žy­dams. Ypač tas smul­ku­sis, bu­vęs ar­čiau­siai žmo­gaus, pri­klau­sė žy­dams. Taip, bū­ta ir vo­kie­čių vers­lo, bet tai, kas ma­to­miau­sia, bu­vo žy­dų. Ne­prik­lau­so­mo­je Lie­tu­vo­je bū­ta stum­dy­mo­si, įtam­pos, bet tai bu­vo ti­kra, na­tū­ra­li kon­ku­ren­ci­ja. Ta­čiau iš to ir mo­kė­mės. Lie­tu­viai mo­kė­si iš ša­lia dir­ban­čių žy­dų vers­li­nin­kų, ir šis pro­ce­sas vy­ko ga­na spar­čiai. Vė­liau, per ka­rą, žy­dų bend­ruo­me­nės ne­be­li­ko, tad ne­be­li­ko ir iš ko mo­ky­tis. Ma­ža to, dar pu­sę šimt­me­čio – so­viet­me­čiu – ne­be­leis­ta mo­ky­tis vers­lu­mo.

– Vers­lu­mas ne­bū­din­gas ir Lie­tu­vos ta­pa­ty­bei. Lie­tu­vių kal­ba ir že­mė – tai pir­miau­sia ak­cen­tuo­ja­mos „lie­tu­viš­ko­sios ver­ty­bės“. Vers­las – jau žy­dų rei­ka­las, tad nė­ra nė tra­di­ci­jos, nie­ko nė­ra.

– Kaip mi­nė­jau, tar­pu­ka­riu bu­vo sve­tim­tau­čių, iš ku­rių ga­lė­jo­me mo­ky­tis, o mo­ky­ma­sis – la­bai svar­bus da­ly­kas. Stai­ga vi­so to ne­be­li­ko. Ir dar pu­sę am­žiaus vis­kas bu­vo są­mo­nin­gai nai­ki­na­ma, bet ko­kie vers­lu­mo li­ku­čiai bu­vo smer­kia­mi, drau­džia­mi, dėl to per­se­kio­ja­ma.

Štai at­ve­jis iš so­vie­ti­nių lai­kų. Drau­gė dir­bo bib­lio­te­ko­je, o kar­tą ji pa­ma­tė sa­vo ko­le­gą prie tuo­me­ti­nio „Kro­ni­kos“ ki­no tea­tro tur­ge­ly­je par­da­vi­nė­jant gė­les. Vė­liau ji sa­kė: „Aš net į jo lai­do­tu­ves nė­jau...“ Tai­gi tas žmo­gus jai bu­vo ne­bep­riim­ti­nas. Dėl to, kad pre­kia­vo! Da­bar ga­li­ma iš to juo­ktis, bet tai ro­do, kaip so­viet­me­čiu bu­vo su­bjau­ro­tas mū­sų men­ta­li­te­tas.

Še­šė­li­nis vers­las ir pre­ky­ba įtaka

– Kaip tik no­rė­jau klaus­ti apie tą per­vers­mo mū­sų są­mo­nė­je lai­ko­tar­pį, kai at­ga­vo­me ne­prik­lau­so­my­bę. Koo­pe­ra­ty­vai, pri­va­ti­za­ci­ja, pir­mie­ji vers­lai. Kaip ta pa­tir­tis da­bar vei­kia po­žiū­rį į vers­lą, pa­čius vers­li­nin­kus?

– Grįž­ki­me į so­viet­me­tį. Pir­mus po­rą de­šimt­me­čių, ypač kai­me, vei­kė ne še­šė­li­nė, bet, pa­va­din­ki­me, „pra­si­mai­ti­ni­mo“ rin­ka – su­ka svies­tą, ren­ka kiau­ši­nius, ver­pia vil­nas ir ve­ža par­duo­ti, nes rei­kia kaž­kaip gy­ven­ti. Vė­les­niuo­ju so­viet­me­čiu ir­gi ne­lei­do vers­lau­ti, bet žmo­nės su­ko­si, vei­kė slap­ta. O ka­dan­gi vis­ko trū­ko, re­ži­mas šiek tiek „pri­merk­da­vo akis“ ir tų „ne­le­ga­lių vers­lų“ tar­si ne­ma­ty­da­vo. An­tai ap­link Kau­ną bu­vo au­gi­na­mos nu­tri­jos, la­pės ir ki­ti kai­li­niai žvė­re­liai, o Kė­dai­niuo­se šilt­na­miuo­se – agur­kai. Vis dėl­to jie ne­ta­po „le­ga­lūs“, kiek­vie­ną aki­mir­ką prieš juos ga­lė­jo at­si­suk­ti val­džios rūs­ty­bė. Ju­ri­jaus And­ro­po­vo ir Mi­chai­lo Gor­ba­čio­vo lai­kais, kai ei­li­nį kar­tą (ačiū Die­vui, pa­sku­ti­nį) im­ta ko­vo­ti su „spe­ku­lian­tais“, tuos šilt­na­mius im­ta griau­ti.

Ta­čiau ša­lia to bu­vo (ir te­bė­ra) ki­tas sluoks­nis – par­da­vi­nė­jan­čių­jų sa­vo įta­ką. Jie nie­ko ne­ga­mi­no, nie­ko ne­kū­rė, bet tu­rė­jo „priė­ji­mą“. Pa­vyz­džiui, mez­gi­mo fab­ri­ko dar­bi­nin­kas ga­lė­jo „pa­rū­pin­ti“ siū­lų, o mė­sos kom­bi­na­to dar­bi­nin­kas – mė­sos. Ką jau kal­bė­ti apie aukš­tes­niuo­se pos­tuo­se sė­din­čius. Ko­dėl tai svar­bu? At­kū­rus ne­prik­lau­so­my­bę vi­sa tai iš­li­ko. Tie, kas bu­vo vers­li­nin­kai še­šė­ly­je, ga­lė­jo pra­dė­ti veik­ti vie­šai – juk pir­mie­ji koo­pe­ra­ty­vai ar­ba pir­mie­ji vers­li­nin­kai vei­kė ir so­viet­me­čiu, tik še­šė­ly­je. Bent jau ne­ma­ža jų da­lis. Li­ko ir mi­nė­tas an­tra­sis sluoks­nis – įta­kos par­da­vi­nė­to­jai. Jie ėmė veik­ti dar efek­ty­viau, ypač kai pra­si­dė­jo pri­va­ti­za­ci­ja, jie ra­do nau­jų galimybių

– Vis dėl­to ti­kė­ta­si, kad vers­las, pri­va­tūs sa­vi­nin­kai ims elg­sis taip, kaip pri­im­ta rin­kos vi­suo­me­nė­je. Ta­čiau taip yra ne vi­sa­da ir ne vi­sais at­ve­jais. O kiek da­bar ska­ti­na­mas pats vers­lu­mas?

– Daž­nai su­si­mąs­tau, ar jis Lie­tu­vo­je ska­ti­na­mas. Juk per tuos so­vie­ti­nius lai­kus bu­vo pri­si­kau­pę ener­gi­jos, bet šiuo me­tu, re­gis, ji jau iš­eik­vo­ta. Da­bar rei­kia kur­ti iš nau­jo. Ta­čiau tam rei­kia ir są­ly­gų. Ma­ne liū­di­na da­bar­ti­nė si­tua­ci­ja – kai ap­lin­ki­nių po­žiū­ris ne­igia­mas, ko­kia pa­ska­ta ban­dy­ti kur­ti? Vers­las – tai kū­ry­ba tuš­čio­je vie­to­je, įskai­tant vi­sas ri­zi­kas.

R. Pa­ksui pa­vy­ko supriešinti

– Lie­tu­vo­je net ban­kro­tas su­pran­ta­mas kaip gė­da – dė­mė, ku­rios ne­nu­sip­lau­si. Juk tai ne­nor­ma­lu.

– Taip, kai nė­ra ri­zi­kos, nė­ra ir vers­lo. Nes ten, kur nė­ra ri­zi­kos, vi­sos ga­li­my­bės iš­sem­tos. Ir tai yra bū­tent vi­suo­me­nės nuo­sta­tų prob­le­ma. Ar ji ska­ti­na bū­ti vers­li­nin­ku? Ne, ma­no­ma, kad tai ken­kia vi­suo­me­nei. Ir tai yra la­bai blo­gai. Tie­sa, pa­žvel­gus į de­ta­lius so­cio­lo­gi­nius ty­ri­mus, ma­ty­ti, kad ne­ma­žai Lie­tu­vos gy­ven­to­jų vis dėl­to su­vo­kia, ką da­ro vers­li­nin­kai. Pa­pras­tai jie įvar­di­ja, kad vers­li­nin­kas – tai su­nkiai dir­ban­tis, ri­zi­kuo­jan­tis, su­tei­kian­tis, duo­dan­tis, at­sa­kin­gas žmo­gus. Vi­si su­pran­ta, kad pi­ni­gai ant me­džių ne­au­ga.

Ta­čiau prie ne­igia­mų nuo­sta­tų vers­li­nin­kų at­žvil­giu pri­si­dė­jo va­di­na­ma­sis vi­suo­me­nės eli­tas – pir­miau­sia, po­li­ti­kai ir kul­tū­ri­nė ap­lin­ka. Re­gis, lū­žis įvy­ko Ro­lan­do Pa­kso rin­ki­mų kam­pa­ni­jos į pre­zi­den­tus lai­kais. Ne­ga­lė­čiau to pa­grįs­ti ob­jek­ty­viais duo­me­ni­mis, bet iki tol po­li­ti­nė­je re­to­ri­ko­je ska­tin­ti ne­apy­kan­tos ku­rian­čiam sluoks­niui ne­bu­vo pri­im­ti­na. Ak­cen­tuo­ta, kad vis dėl­to vers­las rei­ka­lin­gas vals­ty­bei.

O R. Pa­kso lai­kais at­si­ra­do dvi Lie­tu­vos – „run­ke­lių“ ir „e­li­to“. R. Pa­kso kam­pa­ni­ja bu­vo par­em­ta tuo su­prie­ši­ni­mu – ir ji bu­vo sėk­min­ga. Tai ma­ty­da­mi, vė­liau dau­ge­lis po­li­ti­kų mi­nė­tą skir­tį sten­gė­si pa­brėž­ti, ak­cen­tuo­ti. Tai da­ro ir da­bar­ti­nė val­džia. Juk gir­dė­jo­me tei­gi­nių, esą Vil­nius „gy­ve­na bur­bu­le“ ir iš­nau­do­ja li­ku­sią Lie­tu­vą. To­kie samp­ro­ta­vi­mai ku­ria ne­ga­ty­vią at­mos­fe­rą. Bend­ro­mis pa­stan­go­mis rei­kia keis­ti to­kias nuo­sta­tas ir ug­dy­ti po­žiū­rį, kad į vers­lą ne­bū­tų žiū­ri­ma kaip į blo­gį, ku­rį rei­kia pa­ža­bo­ti. De­ja, dis­kur­sas – kad vers­las – tai blo­gis, yra la­bai stip­rus.

– Ką dėl to ga­li­ma pa­da­ry­ti? Kai di­de­lių įmo­nių pa­va­di­ni­mai mi­ni­mi po­li­ti­kų pa­pir­ki­nė­ji­mo skan­da­luo­se, ne­sun­ku pa­da­ry­ti iš­va­dą ir pa­tvir­tin­ti ne­igia­mas nuo­sta­tas, ne­va „vi­si jie to­kie“...

– Yra toks po­sa­kis: su pa­pla­vo­mis ir kū­di­kį iš­pi­la. Šis at­ve­jis – pa­na­šus. Vers­las daž­nai ieš­ko leng­ves­nio ke­lio. Jei ma­to­ma, kad leng­viau­sias ke­lias – nu­neš­ti ky­šį, vers­las ir ei­na tuo ke­liu. Bet ar už tai ga­li­ma pa­smerk­ti vi­sus vers­li­nin­kus? Gal­būt rei­kia su­da­ry­ti są­ly­gas, kad tai ne­bū­tų leng­viau­sias ke­lias. Rei­kė­tų at­skir­ti mi­nė­tus da­ly­kus ir kuo spar­čiau su­kur­ti to­kią sis­te­mą, ku­rio­je bū­tų kuo ma­žiau lan­dų ir pa­gun­dų.

O ne­su­ge­bė­da­mi su­kur­ti ci­vi­li­zuo­tų tai­syk­lių im­ame gau­dy­ti vers­li­nin­kus ir aiš­kin­ti, ne­va bend­ro­vė Sei­mo na­riui ne­ga­li pa­do­va­no­ti kny­gos apie Jo­ną Ba­sa­na­vi­čių... Be­je, pa­sau­ly­je eg­zis­tuo­ja su­kur­tos tai­syk­lės, te­rei­kia at­si­rink­ti, ko­kią pra­kti­ką de­rė­tų pe­rim­ti.

In­te­re­sų esa­ma visur

– Ma­ža to, Lie­tu­vo­je ir lo­biz­mas su­vo­kia­mas kaip eg­zo­tiš­kas reiš­ki­nys.

– Taip, juk pir­mą ir vos ne vie­nin­te­lį lo­bis­tą ati­tin­ka­mos tar­ny­bos pa­so­di­no į ka­lė­ji­mą vos ne ke­liems mė­ne­siams. Ir, kaip su­pra­tau, už tai, kad jis „lo­bi­no“. Tai – par­adok­sas. Štai, pa­vyz­džiui, JAV vals­ty­bė grįs­ta lo­biz­mu. Vi­siems tu­ri bū­ti aiš­ku, kas kam dir­ba, kam at­sto­vau­ja, kie­no in­te­re­sams. Kai iš­girs­tu sa­kant „dir­bu dėl Lie­tu­vos“, su­klus­tu, pa­gal­vo­ju, kad ma­ne ban­do ap­gau­ti.

Vals­ty­bė – in­te­re­sų der­mė, ir nė­ra pra­smės kal­bė­ti, kad in­te­re­sai ne­eg­zis­tuo­ja. To­dėl vei­kė­jai, tei­gian­tys, kad ne­tu­ri in­te­re­sų, ne­va dir­ban­tys tik dėl die­viš­kos idė­jos, man ke­lia įta­ri­mų.

– Pa­dė­tis aš­trė­ja – po­li­ti­kai, da­bar­ti­nė val­džia į vers­lą žvel­gia iš aukš­to, ne­si­lei­džia į kal­bas. Vers­las skirs­to­mas į „ge­rą“ ir „blo­gą“. Kaip pa­keis­ti to­kią si­tua­ci­ją?

– Nie­ko ste­buk­lin­go ne­su­gal­vo­si­me. Be vers­lo nė­ra ki­to ke­lio stum­ti eko­no­mi­ką į prie­kį. Vers­las ku­ria dar­bo vie­tas, ge­ne­ruo­ja pri­dė­ti­nę ver­tę. Ir ne­rei­kia į vers­lą žiū­rė­ti bū­ti­nai kaip į di­de­lį, su šim­tais iš­nau­do­ja­mų dar­buo­to­jų. Žmo­gus, pats sau su­si­kū­ręs dar­bo vie­tą, toks pat ver­tin­gas. Vals­ty­bė – ne vers­li­nin­kė. Vals­ty­bės prie­vo­lė ir prie­der­mė – su­kur­ti kuo aiš­kes­nes ir pa­pras­tes­nes, vi­siems vie­no­das žai­di­mo tai­syk­les. Kad kil­tų ma­žiau pa­gun­dų ir ma­žiau ga­li­my­bių tas tai­syk­les apei­ti. Be abe­jo, vers­las sie­kia pel­no. Tai ne­leng­vas už­siė­mi­mas, tad vers­li­nin­kas tu­ri gau­ti ne­ma­žai nau­dos, kad no­rė­tų ri­zi­kuo­ti, kur­ti vers­lą.

Čia pa­na­šiai kaip su emig­ra­ci­ja: sa­ko­ma, kad at­ly­gi­ni­mas ša­ly­je, į ku­rią emig­ruo­ja­ma, tu­ri skir­tis ne pro­cen­tais, o kar­tais, kad žmo­gus ryž­tų­si emig­ruo­ti. Bet ne­su­tik­čiau, kad vers­li­nin­kai vien tik ieš­ko, kaip ap­gau­ti – vals­ty­bę, dar­buo­to­jus. Pri­si­min­ki­me ka­sos apa­ra­tų tur­guo­se is­to­ri­ją. Iš pra­džių tur­gaus pre­kei­viai prieš­ino­si, vė­liau ži­niask­lai­do­je bu­vo šai­po­ma­si, kad vis tiek nie­kas jais ne­si­nau­do­ja. Pra­ėjo kiek lai­ko, ir pa­ma­žu vis­kas at­sis­to­jo į sa­vo vie­tas. Pre­kiau­to­jai pri­pra­to, su­pra­to, kad ki­taip ne­bus, – kam jiems rei­ka­lin­ga įtam­pa? Tad rei­kia gal­vo­ti ne apie tai, kaip su­prie­šin­ti „ge­rą­ją vi­suo­me­nę“ ir „blo­guo­sius vers­li­nin­kus“, o pa­pras­čiau­siai da­ry­ti bū­ti­nus dar­bus.

– Bet yra ir tei­sė­tas prie­kaiš­tas: te­be­sa­me ma­žos pri­dė­ti­nės ver­tės pro­duk­tus ku­rian­ti vals­ty­bė. Vers­las van­giai in­ves­tuo­ja į aukš­tą­sias tech­no­lo­gi­jas, aukš­tos kva­li­fi­ka­ci­jos spe­cia­lis­tus. Su­ka­mės tar­si už­bur­ta­me ra­te. Ko­dėl? Ne­gi tai ga­li­ma pa­aiš­kin­ti vien ne­sta­bi­lia mo­kes­čių ar vers­lo ap­lin­ka?

– Ma­žos pri­dė­ti­nės ver­tės pro­duk­tus ga­min­ti leng­viau, su jais pa­pras­čiau įei­ti į pa­sau­lio rin­kas. Ne­no­riu pa­sa­ky­ti, kad mes, lie­tu­viai, kvai­li. Di­de­lės pri­dė­ti­nės ver­tės rei­kia siek­ti il­gai ir at­kak­liai. O stai­ga, vien pa­no­rė­jus, to pa­da­ry­ti ne­pa­vyks – kuo di­des­nės pri­dė­ti­nės ver­tės pro­duk­tą siū­lai, tuo di­des­nės kon­ku­ren­ci­jos su­lauk­si.

Kai in­ves­tuo­ja­mas už­sie­nio ka­pi­ta­las, ga­li­ma ti­kė­tis, kad jis kurs di­des­nę pri­dė­ti­nę ver­tę, nes ten, sa­vo ša­ly­je, jau yra su ja įsit­vir­ti­nęs. Ga­li ste­buk­lin­gą pro­duk­tą su­kur­ti, bet kol įei­si į tur­tin­gų ša­lių rin­kas, – o juk į to­kias rin­kas pir­miau­sia ir ver­ta tai­ky­tis, – teks daug pra­kai­to iš­lie­ti. Ar ma­no­te, kad va­di­na­mo­sios ža­lia­vi­nės ša­lys no­ri bū­ti pri­klau­so­mos vien nuo ža­lia­vų? Bet ir to­liau to­kios lie­ka, nes tas ki­tas ke­lias ne­leng­vas. No­rint kur­ti di­de­lės pri­dė­ti­nės ver­tės pro­duk­tus rei­kia su­kur­ti tra­di­ci­ją, o tam rei­kia il­gai dar­buo­tis. Ta­čiau ma­nau, kad po ket­vir­čio am­žiaus pa­dė­tis bus pa­si­kei­tu­si.