Liūdna realybė: Lietuva reanimacijos palatoje
Emig­ra­ci­ja jau se­niai per­žen­gė pa­vo­jin­gą ri­bą ir ta­po di­džiu­le grės­me mū­sų ša­liai. Kol po­li­ti­kai kar­to­ja de­šimt­me­tį gir­di­mus už­kal­bė­ji­mus, eks­per­tai baks­no­ja į prob­le­mas, ku­rias bū­ti­na sku­biai spręs­ti, no­rint su­stab­dy­ti Lie­tu­vos ny­ki­mą.

Va­kar Sei­me vy­ku­sio­je dis­ku­si­jo­je dėl mig­ra­ci­jos ir de­mog­ra­fi­nės po­li­ti­kos sa­vo nuo­mo­nę apie emig­ra­ci­ją bei pa­siū­ly­mus, kaip ją ma­žin­ti, pa­tei­kė eks­per­tai. Jei val­džia kaip ga­li­ma grei­čiau ne­priims rei­kia­mų spren­di­mų, Lie­tu­vai prog­no­zuo­ja­ma liūd­na at­ei­tis.

Tarp­tau­ti­nės mig­ra­ci­jos or­ga­ni­za­ci­jos Vil­niaus biu­ro va­do­vė Aud­ra Si­pa­vi­čie­nė pa­tei­kė iš­kal­bin­gą sta­tis­ti­ką. Nuo 1990 me­tų Lie­tu­vos gy­ven­to­jų su­ma­žė­jo 900 tūks­tan­čių, ar­ba ket­vir­ta­da­liu. Vien dėl emig­ra­ci­jos mū­sų ša­lis ne­te­ko apie 680 tūkst. žmo­nių. „Pa­gal ne­to emig­ra­ci­jos ro­dik­lius 1 tūkst. gy­ven­to­jų Lie­tu­va pir­mau­ja Eu­ro­pos Są­jun­go­je (ES), ir taip yra dau­giau kaip de­šimt­me­tį. Dėl emig­ra­ci­jos spar­čiai ma­žė­ja gy­ven­to­jų, ta­čiau di­džiau­sia prob­le­ma ne tai, o emig­ran­tų struk­tū­ra. Do­mi­nuo­ja jau­ni­mas, dar­bin­giau­sio am­žiaus žmo­nės, pa­klau­sių pro­fe­si­jų at­sto­vai, to­dėl ir pa­sek­mės ati­tin­ka­mos: vi­suo­me­nė sens­ta, blo­gė­ja ki­ti de­mog­ra­fi­niai ro­dik­liai. Dar­bo jė­gos ima trūk­ti vi­suo­se sek­to­riuo­se“, – kons­ta­ta­vo eks­per­tė.

Anot A. Si­pa­vi­čie­nės, itin daug ne­ri­mo ke­lian­čios ten­den­ci­jos ste­bi­mos pa­sta­ruo­sius 2–3 me­tus. Vien per­nai iš Lie­tu­vos emig­ra­vo per 50 tūkst. gy­ven­to­jų. Per po­rą šių me­tų mė­ne­sių – 14 tūkst. žmo­nių. „Kuo ši si­tua­ci­ja ski­ria­si nuo anks­tes­nės? Vi­sų pir­ma tuo, kad pir­mą­kart ste­bi­me ten­den­ci­ją, kai emig­ra­ci­ja ne­be­ko­re­liuo­ja su eko­no­mi­niais ro­dik­liais. Jie au­ga, bend­ro­jo vi­daus pro­duk­to, al­gų ki­li­mas – vie­nas di­džiau­sių Vi­du­rio Eu­ro­po­je, ma­žė­ja ne­dar­bas, bet kar­tu spar­čiai di­dė­ja emig­ra­ci­ja“, – pa­žy­mė­jo ji.

Aud­ra Si­pa­vi­čie­nė: „Di­džiau­sia prob­le­ma – emig­ran­tų struk­tū­ra. Do­mi­nuo­ja jau­ni­mas, dar­bin­giau­sio am­žiaus žmo­nės, pa­klau­sių pro­fe­si­jų at­sto­vai.“

Jau­čia­si nereikalingi

A. Si­pa­vi­čie­nės tei­gi­mu, eko­no­mi­kos au­gi­mas yra pa­sis­kirs­tęs la­bai ne­to­ly­giai. Gy­ve­ni­mo ge­rė­ji­mą jau­čia tik ne­di­de­lė gru­pė žmo­nių, o ki­tų si­tua­ci­ja blo­gė­ja. Tai ro­do ir nau­jau­sia ES at­as­kai­ta.

„Skur­das ir so­cia­li­nė at­skir­tis Lie­tu­vo­je – vie­ni di­džiau­sių. Pa­ja­mų ne­ly­gy­bė mū­sų ša­ly­je au­ga grei­čiau­siai, treč­da­lis gy­ven­to­jų – ties skur­do ri­ba. Mo­kes­čių ven­gi­mas – ir­gi vie­nas di­džiau­sių ES, šio­je sri­ty­je pir­me­ny­bę už­lei­džia­me tik Ru­mu­ni­jai. Kar­tu la­biau­siai ap­mo­kes­ti­na­mi tie, ku­rie už­dir­ba ma­žiau­siai. Šį są­ra­šą ga­li­ma tęs­ti, tad ne­nuos­ta­bu, kad spar­čiai ma­žė­ja gy­ven­to­jų, ku­rie Lie­tu­vo­je jau­čia­si rei­ka­lin­gi. Žmo­gaus stu­di­jų cen­tro duo­me­ni­mis, nuo 2008 me­tų to­kių su­ma­žė­jo nuo 62 iki 42 pro­cen­tų“, – kal­bė­jo spe­cia­lis­tė. A. Si­pa­vi­čie­nės įsi­ti­ki­ni­mu, rei­kia ne steng­tis vi­siš­kai su­stab­dy­ti emig­ra­ci­ją, o ska­tin­ti, kad ji bū­tų lai­ki­na, kad tau­tie­čiai su­grįž­tų na­mo, ir teik­ti jiems bū­ti­ną pa­gal­bą.

Audra Sipavičienė: "Didžiausia problema - emigrantų struktūra. Dominuoja jaunimas, darbingiausio amžiaus žmonės, paklausių profesijų atstovai."/Alinos Ožič nuotrauka

Tra­giš­ka ži­nia pasauliui

Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to De­mog­ra­fi­nių ty­ri­mų cen­tro va­do­vė Vla­dis­la­va Stan­kū­nie­nė džiau­gė­si, jog pir­mą­kart per ket­vir­tį am­žiaus Sei­me su­reng­ti klau­sy­mai dėl ša­lį ka­muo­jan­čių de­mog­ra­fi­nių prob­le­mų. „Mes, de­mog­ra­fai, ban­dan­tys aiš­kin­ti, ko­kia yra si­tua­ci­ja, la­bai ti­ki­mės, kad šį sy­kį vis­kas ne­si­baigs kal­bo­mis, kad bus pra­dė­ta dirb­ti, bus pri­ima­mi spren­di­mai, ir ne pseu­doi­dė­jų lyg­me­niu. Vis dėl­to tu­ri­me pri­pa­žin­ti, jog la­bai vė­lai rea­guo­ja­me į be­si­kau­pian­čias de­mog­ra­fi­nes prob­le­mas“, – dės­tė ji.

Lie­tu­vo­je, kal­bant apie emig­ra­ci­jos su­val­dy­mą, per­ne­lyg il­gai bu­vo ap­si­ri­bo­ja­ma frag­men­ti­niais spren­di­mais, pla­nais ar prog­ra­mo­mis. V. Stan­kū­nie­nė pri­mi­nė, kad apie bė­das pra­dė­ta šne­kė­ti se­niai. Pa­vyz­džiui, 2004 me­tais bu­vo pri­im­ta De­mog­ra­fi­nės po­li­ti­kos stra­te­gi­ja, ku­rio­je su­sis­te­min­ti pri­ori­te­tai. Dar­bai tu­rė­jo vyk­ti to­liau. Ta­čiau ne­bu­vo rim­to at­sa­kin­gų ins­ti­tu­ci­jų dia­lo­go, į pa­gal­bą ne­pa­si­telk­ta moks­lo. „Per ket­vir­tį am­žiaus Lie­tu­vos gy­ven­to­jų su­ma­žė­jo be­veik ket­vir­čiu, ir kas­met ma­žė­ja dau­giau kaip 1 proc., o per­nai – 1,4 pro­cen­to. Tai la­bai ne­igia­ma ži­nia pa­sau­liui. Dar blo­ges­nė ži­nia – Eu­ros­ta­to prog­no­zė, kad nyks­ta­me ir nyk­si­me spar­čiau­siai ES. Net esa­me vie­ni ly­de­rių pa­sau­ly­je. Tai ži­nia ir in­ves­tuo­to­jams, ir mū­sų tė­vy­nai­niams už­sie­ny­je“, – pa­brė­žė pro­fe­so­rė.

Gy­ven­to­jų ma­žė­ja ne vien dėl emig­ra­ci­jos, bet ir dėl per­ne­lyg ma­žo gims­ta­mu­mo bei di­de­lio mir­tin­gu­mo. Pa­grin­di­nė emig­ra­ci­jos va­ro­mo­ji jė­ga – eko­no­mi­niai mo­ty­vai. Dar­bo už­mo­kes­tis Va­ka­rų Eu­ro­pos vals­ty­bė­se, į ku­rias vyks­ta lie­tu­viai, yra ge­ro­kai di­des­nis ne­gu Lie­tu­vo­je.

V. Stan­kū­nie­nės prog­no­zės ne­džiu­gi­na: jei­gu pa­dė­tis ne­si­keis, mū­sų ša­lis to­liau spar­čiai nyks. „Juo­lab jog tai užp­rog­ra­muo­ta am­žiaus struk­tū­ro­je. Per šį pe­rio­dą, ypač in­ten­sy­vią emig­ra­ci­ją, la­bai su­ma­žė­jo jau­ni­mo – nė­ra kam kur­ti šei­mų, ne­bus kam gim­dy­ti vai­kų. Am­žiaus struk­tū­ra taip de­for­muo­ta, kad tie, ku­riems 50 me­tų ar dau­giau, tam­pa pa­grin­di­ne mū­sų po­pu­lia­ci­jos da­li­mi, o to­liau ją keis ge­ro­kai ma­žes­nė gy­ven­to­jų po­pu­lia­ci­ja“, – aiš­ki­no de­mog­ra­fė.

Kri­ti­kuo­ja po­li­ti­kus

Sam­bū­rio „Kad Lie­tu­va ne­iš­si­vaikš­čio­tų“ na­cio­na­li­nio ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas Kres­cen­ci­jus Stoš­kus ak­cen­ta­vo, jog esa­me at­si­dū­rę grei­to tau­tos ny­ki­mo aki­vaiz­do­je. „Kas įro­dė, kad tu­ri­me į at­lie­kas nu­ra­šy­ti mū­sų tau­tą ir vals­ty­bę? Ne­gi jau ne­li­ko ką sau­go­ti sa­vo pa­li­kuo­nims?“ – ste­bė­jo­si jis.

Fi­lo­so­fas kri­ti­ka­vo po­li­ti­kus, ku­rių stal­čiuo­se dū­la dau­gy­bė ša­lies at­ei­čiai svar­bių do­ku­men­tų. Vie­nas to­kių – 2015 me­tų na­cio­na­li­nis su­si­ta­ri­mas dėl emig­ra­ci­jos pro­ce­sų su­val­dy­mo, taip ir pa­si­bai­gęs tik pa­si­ra­šy­mo ce­re­mo­ni­ja.

Anot K. Stoš­kaus, par­la­men­ta­rai tu­rė­tų su­pras­ti vi­di­nę grės­mę vals­ty­bei ir pri­pa­žin­ti prieš­ini­mą­si šiam pa­vo­jui to­kiu pat po­li­ti­niu pri­ori­te­tu, kaip ir prieš­ini­mą­si iš­ori­nei grės­mei. „To­dėl Sei­mas tu­rė­tų par­ei­ka­lau­ti iš Vy­riau­sy­bės par­eng­ti il­ga­lai­kę de­mog­ra­fi­nės kri­zės įvei­ki­mo prog­ra­mą“, – tvir­ti­no jis. K. Stoš­kus pri­dū­rė, kad par­la­men­ti­nėms par­ti­joms rei­kė­tų pa­si­ra­šy­ti nau­ją su­si­ta­ri­mą dėl emig­ra­ci­jos stab­dy­mo.

Sie­kiant de­mog­ra­fi­nių per­mai­nų, fi­lo­so­fo nuo­mo­ne, la­bai svar­bus vi­suo­me­nės su­si­tel­ki­mas. „Sei­mas, rem­da­ma­sis po­li­ti­nių par­ti­jų su­si­ta­ri­mu, pri­va­lė­tų kreip­tis į ži­niask­lai­dą, mo­kyk­las, moks­lo įstai­gas, sa­vi­val­dy­bes, re­li­gi­nes or­ga­ni­za­ci­jas, prof­są­jun­gas, įvai­rias vi­suo­me­nės or­ga­ni­za­ci­jas, pa­trio­tiš­kai ir pi­lie­tiš­kai nu­si­tei­ku­sius žmo­nes, kad jie po­zi­ty­via veik­la bei vi­so­mis ga­li­my­bė­mis pri­si­dė­tų prie ree­mig­ra­ci­jos pro­ce­sų ir de­mog­ra­fi­nės būk­lės ge­ri­ni­mo Lie­tu­vo­je. Tik taip par­ti­jų su­si­ta­ri­mas virs­tų ti­kru na­cio­na­li­niu su­si­ta­ri­mu“, – kal­bė­jo fi­lo­so­fas.

Tarptautiniai ekspertai yra vaizdžiai konstatavę, kad Lietuva dėl emigracijos masto yra reanimacijos palatoje./"Lietuvos žinių" archyvo nuotrauka

Ar pa­na­cė­ja – dvi­gu­ba pi­lie­ty­bė?

Mig­ra­ci­jos eks­per­tas Dai­nius Pa­ukš­tė pri­sta­tė spren­di­mus, ku­riuos, jo gal­va, tu­rė­tų pri­im­ti Sei­mas, no­rė­da­mas su­val­dy­ti si­tua­ci­ją dėl ne­ma­žė­jan­čios emig­ra­ci­jos. „Tarp­tau­ti­niai eks­per­tai aiš­kiai pa­sa­kė, kad mū­sų tau­ta yra rea­ni­ma­ci­jos pa­la­to­je. O kaip po­li­ti­kai el­gia­si su li­go­niu, esan­čiu rea­ni­ma­ci­jos pa­la­to­je? Ma­no, kad jis ga­li da­ly­vau­ti olim­pia­do­je, nes pri­ima spren­di­mus, skir­tus svei­kam žmo­gui“, – sa­kė eks­per­tas.

D. Pa­ukš­tė įsi­ti­ki­nęs, jog par­ti­jos tu­ri pa­si­ra­šy­ti na­cio­na­li­nį su­si­ta­ri­mą dėl de­mog­ra­fi­nės po­li­ti­kos, pa­gal ku­rį bū­tų pri­ima­mi rei­kia­mi spren­di­mai. Taip pat, jo ma­ny­mu, at­ėjo lai­kas Sei­mo Mig­ra­ci­jos ko­mi­si­jai su­teik­ti reikš­min­ges­nį – ko­mi­te­to – sta­tu­są. Tre­čias svar­bus da­ly­kas – rea­lus pa­dė­ties, to, kas įvy­ko Lie­tu­vo­je per 25 me­tus, įver­ti­ni­mas.

Vi­sos svar­biau­sios val­džios ins­ti­tu­ci­jos, D. Pa­ukš­tės tei­gi­mu, pri­va­lo tu­rė­ti mig­ra­ci­jos klau­si­mus spren­džian­čius pa­da­li­nius. Taip pat rei­kė­tų cen­tra­li­zuo­ti mig­ra­ci­jos rei­ka­lus vie­no­je ins­ti­tu­ci­jo­je, nes da­bar už tai yra at­sa­kin­gos skir­tin­gos ži­ny­bos. To­dėl su­sik­los­tė si­tua­ci­ja, kai „daug auk­lių – vai­kas be gal­vos“. „Pas­ku­ti­nis klau­si­mas, ku­rį no­rė­čiau pa­mi­nė­ti, – pi­lie­ty­bė. Jau lyg ma­tau bend­rą su­si­ta­ri­mą Sei­me, kad dvi­gu­ba pi­lie­ty­bė iš es­mės bus lei­džia­ma, tik rei­kia ras­ti bū­dą, kaip ją įtei­sin­ti. Ma­no nuo­mo­nė la­bai pa­pras­ta. Tą pa­čią se­kun­dę, kai Sei­me bus pri­im­tas toks spren­di­mas, vi­sos ki­tos prie­mo­nės stab­dy­ti emig­ra­ci­ją bus ne­rei­ka­lin­gos. Ki­taip ne­pra­dė­ki­te ir šių rei­ka­lų“, – pa­žy­mė­jo eks­per­tas.

Nuo 1990 me­tų Lie­tu­vos gy­ven­to­jų su­ma­žė­jo 900 tūks­tan­čių, ar­ba ket­vir­ta­da­liu.

Gi­ria Dar­bo kodeksą

Prem­je­ras Sau­lius Skver­ne­lis ma­no, jog ne­įma­no­ma fi­ziš­kai ne­leis­ti žmo­nėms pa­lik­ti Lie­tu­vos. Vis dėl­to esą pri­va­lu su­ma­žin­ti emig­ra­ci­jos srau­tus iki nor­ma­lių. „Ne­ga­li­me kal­bė­ti, kad trum­pa­lai­kė emig­ra­ci­ja ne­nau­din­ga, kai sie­kia­ma sa­vi­raiš­kos, įgy­ti pa­tir­ties, stu­di­juo­ti. To rei­kia. Ta­čiau bū­ti­na dras­tiš­kai ma­žin­ti iš­vyks­tan­čių­jų skai­čių, su­kur­ti tin­ka­mas są­ly­gas grįž­ti“, – ti­ki­no jis.

Emig­ra­ci­ją, anot S. Skver­ne­lio, pir­miau­sia ska­ti­na eko­no­mi­niai mo­ty­vai. Taip pat gy­ven­to­jai emig­ruo­ja dėl tei­sin­gu­mo sto­kos, šei­mai ne­pa­lan­kios ap­lin­kos.

Įgel­da­mas anks­tes­niam mi­nis­trų ka­bi­ne­tui S. Skver­ne­lis pri­mi­nė, kad da­bar­ti­nė Vy­riau­sy­bė tu­ri kiek ki­to­kią vi­zi­ją: emig­ra­ci­jos ne­stab­dys nei dar­bo gru­pė­mis, nei nau­jais de­par­ta­men­tais.

Kas tuo­met ga­li pa­dė­ti? S. Skver­ne­lis nu­ro­dė – aiš­kūs ir kryp­tin­gi dar­bai gims­ta­mu­mo ska­ti­ni­mo, so­cia­li­nės ap­sau­gos ir pa­gal­bos, švie­ti­mo, dar­nios ir kon­ku­ren­cin­gos eko­no­mi­kos plė­tros, žmo­giš­kų­jų iš­tek­lių val­dy­mo ir vie­šo­jo sek­to­riaus pert­var­kos sri­ty­se. „Vie­nas pir­mų­jų žings­nių kei­čiant ne­igia­mą dar­bo kul­tū­rą jau ženg­tas – Tri­ša­lė ta­ry­ba pa­sie­kė su­si­ta­ri­mą dėl Dar­bo ko­dek­so. Bū­tent su­si­ta­rė, ne pra­stū­mė vie­nai ar ki­tai ša­liai pa­lan­kų spren­di­mą. Nei darb­da­viams, nei dar­buo­to­jams ne­rei­kės gy­ven­ti pa­gal dve­jo­pų stan­dar­tų sis­te­mą, ku­ri tik ska­ti­na ne­tei­sin­gu­mo ir nu­si­vy­li­mo ne­funk­cio­nuo­jan­čia vals­ty­bės ap­sau­ga jaus­mą“, – pa­brė­žė prem­je­ras.