Lietuvos vertybės Rusijos gniaužtuose
Mū­sų ša­lis, dau­giau kaip prieš 20 me­tų iš­si­kė­lu­si tiks­lą su­sig­rą­žin­ti už­sie­ny­je, dau­giau­sia – Ru­si­jo­je, pra­din­gu­sias sa­vo kul­tū­ros ver­ty­bes, ma­žai pa­sis­tū­mė­jo kon­kre­čių dar­bų link. Pa­sta­rai­siais me­tais nie­ki­niai pa­sie­ki­mai tei­si­na­mi su­sik­los­čiu­sia geo­po­li­ti­ne si­tua­ci­ja.

Lie­tu­vos Me­tri­ka – vie­nas svar­biau­sių Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės (LDK) is­to­ri­jos šal­ti­nių, Vil­niaus uni­ver­si­te­to rek­to­riaus skep­tras, ob­ser­va­to­ri­jos bib­lio­te­ka bei her­ba­riu­mas, įvai­rių lai­ko­tar­pių ar­chy­vi­niai do­ku­men­tai, mu­zie­ji­nės ver­ty­bės, di­di­kų lo­biai – šios mū­sų ša­liai reikš­min­gos kul­tū­ros ver­ty­bės, jau nuo XVII am­žiaus per ka­rus, su­ki­li­mus, oku­pa­ci­jas at­si­dū­ru­sios už­sie­ny­je, dau­giau­sia - Ru­si­jo­je, iki šiol lie­ka ne­pa­sie­kia­mos.

„Lie­tu­vo­je nė­ra spe­cia­li­zuo­tos kul­tū­ros ver­ty­bių pa­ieš­ko­mis už­sii­man­čios ins­ti­tu­ci­jos, ana­lo­giš­kos esan­čioms už­sie­nio vals­ty­bė­se (pa­vyz­džiui, Len­ki­jo­je), to­dėl šiuo me­tu vie­nin­te­lis ga­li­mas in­for­ma­ci­jos apie iš­vež­tas kul­tū­ros ver­ty­bes ga­vi­mo šal­ti­nis - vi­suo­me­nės ar at­ski­rų mu­zie­jų, moks­lo įstai­gų ini­cia­ty­va ren­gia­mos pa­ieš­kos, ku­rių vyk­dy­to­jai kas­met ga­li kreip­tis į Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ją dėl da­li­nio fi­nan­sa­vi­mo sky­ri­mo“, - LŽ nu­ro­dė Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos Vie­šų­jų ry­šių sky­rius. Pa­sta­rai­siais me­tais Lie­tu­vai reikš­min­gų kil­no­ja­mų­jų kul­tū­ros ver­ty­bių pa­ieš­kų prie­mo­nei Kul­tū­ros rė­mi­mo fon­das ski­ria po 57 tūkst. eu­rų.

Ne­tu­ri tiks­lių žinių

Di­de­lė da­lis Lie­tu­vos kul­tū­ros pa­vel­do bu­vo iš­grobs­ty­ta ka­rų, oku­pa­ci­jų me­tais. Pir­mo­ji di­des­nė ver­ty­bių iš­ve­ži­mo ban­ga per­si­ri­to XVII am­žiu­je, kai di­džią­ją da­lį LDK užė­mė Ru­si­jos im­pe­ri­ja. Vė­liau daug ver­ty­bių iš Lie­tu­vos į ry­ti­nę kai­my­nę iš­ga­ben­ta po Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos pa­da­li­ji­mų (bū­tent ta­da ne­te­ko­me Lie­tu­vos Me­tri­kos), su­ki­li­mų. Po 1831-ųjų su­ki­li­mo, už­da­rius Vil­niaus uni­ver­si­te­tą, į Ru­si­ją bu­vo iš­vež­ta tūks­tan­čiai jo bib­lio­te­kos kny­gų, uni­ka­lus rek­to­riaus skep­tras, uni­ver­si­te­to ants­pau­das, o nu­mal­ši­nu­si 1863 me­tų su­ki­li­mą ca­ri­nė val­džia už­da­rė Vil­niu­je vei­ku­sį Se­nie­nų mu­zie­jų ir dau­gu­mą ver­tin­gų jo eks­po­na­tų iš­ga­be­no į Mask­vą bei Sankt Pe­ter­bur­gą. Ver­ty­bių Lie­tu­va ne­te­ko ir pa­sau­li­nių ka­rų me­tais.

At­kū­rus ne­prik­lau­so­my­bę Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ja or­ga­ni­za­vo in­for­ma­ci­jos apie Ru­si­jo­je at­si­dū­ru­sias mū­sų kul­tū­ros ver­ty­bes ren­gi­mą Vy­riau­sy­bės de­ry­boms su Ru­si­ja dėl oku­pa­ci­jos me­tais pa­da­ry­tos ža­los at­ly­gi­ni­mo. Tuo me­tu is­to­ri­kai, nag­ri­nė­da­mi Lie­tu­vo­je tu­ri­mą me­džia­gą apie iš­vež­tas kul­tū­ros ver­ty­bes, par­en­gė pa­žy­mas apie apy­tiks­lius Lie­tu­vos kul­tū­ros ver­ty­bių pra­ra­di­mus XVIII – XX am­žiais.

Ramojus Kraujelis: „Kol nėra politinio apsisprendimo, kad derybos dėl vertybių grąžinimo galimos, investuoti į detalaus vertybių sąrašo sudarymą gal ir nėra tikslinga, nes toks darbas reikalauja didelių sąnaudų." / lrs.lt nuotrauka

„Ta­čiau tai nė­ra ga­lu­ti­nė in­for­ma­ci­ja, lei­džian­ti teig­ti, ko­kių ir kiek tiks­liai ver­ty­bių bu­vo iš­vež­ta iš Lie­tu­vos ir ku­rio­se Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos ar ki­tų vals­ty­bių sau­gyk­lo­se jos iš­li­ko iki šių die­nų (iš­sky­rus re­tas iš­im­tis, pa­vyz­džiui, Vil­niaus uni­ver­si­te­to rek­to­riaus skep­tras ar Lie­tu­vos Me­tri­ka)“, - pra­ne­šė Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos Vie­šų­jų ry­šių sky­rius.

Pa­si­gen­da tarp­vals­ty­bi­nio susitarimo

Kel­ti klau­si­mą dėl mū­sų ša­lies kil­no­ja­mo­jo kul­tū­ros pa­vel­do grą­ži­ni­mo bu­vo įpa­rei­go­ta 1990 me­tais su­da­ry­ta Lie­tu­vos de­ry­bų su SSRS gru­pė. Ta­čiau tų me­tų rugp­jū­tį Ru­si­jo­je įvy­kus pu­čui, nu­spręs­ta su­da­ry­ti nau­ją de­ry­bų su Ru­si­ja de­le­ga­ci­ją. Jos dar­bot­var­kė­je kul­tū­ros pa­vel­do grą­ži­ni­mo klau­si­mui vie­tos ne­be­li­ko. Vals­ty­bi­niu ly­giu jis ne­bu­vo iš­kel­tas iki šiol.

Su­si­tar­ti su Ru­si­ja mū­sų ša­liai ne­si­se­ka net dėl at­ski­rų kul­tū­ros ver­ty­bių su­sig­rą­ži­ni­mo. „Teo­riš­kai tai bū­tų įma­no­ma esant tarp­vy­riau­sy­bi­niam su­si­ta­ri­mui tarp Lie­tu­vos ir Ru­si­jos, ta­čiau Ru­si­ja iki šiol ne­pa­si­ra­šo Lie­tu­vos siū­lo­mo tarp­vy­riau­sy­bi­nės su­tar­ties dėl bend­ra­dar­bia­vi­mo kul­tū­ros sri­ty­je pro­jek­to. Oku­pa­ci­jos me­tais pa­da­ry­tos ža­los at­ly­gi­ni­mo, taip pat ne­tei­sė­tai iš­vež­tų kul­tū­ros ver­ty­bių su­grą­ži­ni­mo klau­si­mo svars­ty­mas tarp Ru­si­jos ir Lie­tu­vos strin­ga dėl geo­po­li­ti­nės si­tua­ci­jos“, - LŽ tvir­ti­no Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ja.

Lie­tu­vos vy­riau­sio­jo ar­chy­va­ro Ra­mo­jaus Krau­je­lio tei­gi­mu, kal­bos, kad dėl kul­tū­ros ver­ty­bių su Ru­si­ja tu­rė­tų bū­ti pa­siek­tas at­ski­ras su­si­ta­ri­mas, skam­ba jau dau­giau kaip de­šimt­me­tį, ta­čiau de­ry­bi­nin­kai nuo­lat "užs­trin­ga" prie straips­nio, ku­ria­me kal­ba­ma apie Lie­tu­vos nuo­sa­vy­bės grą­ži­ni­mą. „Už­tek­da­vo vien užuo­mi­nos apie ke­ti­ni­mus kel­ti šį klau­si­mą, vyk­dy­ti pa­ieš­kas – Ru­si­jos tai nie­ka­da ne­ten­kin­da­vo. Vi­sa­da nu­skam­bė­da­vo siū­ly­mas to­kį straips­nį iš­brauk­ti. Su­si­de­rė­ti ne­pa­vyks­ta, kol nė­ra po­li­ti­nio su­si­ta­ri­mo, to­dėl ti­kė­tis su­sig­rą­žin­ti do­ku­men­tus sa­vo jė­go­mis ne­la­bai rea­lu“, - svars­tė jis.

Žygintas Būčys: "Kai atgavome nepriklausomybę, nesusigrąžinome nieko. Juk tai ne muziejininkų darbas, o tarpvalstybinių derybų objektas." / mab.lt nuotrauka

R. Krau­je­lis at­sar­giai ver­ti­na pa­sta­ruo­ju me­tu vie­šo­jo­je erd­vė­je skam­ban­čius siū­ly­mus, kad Lie­tu­va sa­vo ini­cia­ty­va tu­rė­tų par­eng­ti kon­kre­čius pra­ras­tų ver­ty­bių są­ra­šus ir, su­for­mu­la­vu­si ati­tin­ka­mus rei­ka­la­vi­mus, pa­teik­ti juos Ru­si­jai. „Kol nė­ra ga­lu­ti­nio po­li­ti­nio ap­sisp­ren­di­mo, kad de­ry­bos dėl ver­ty­bių grą­ži­ni­mo ga­li­mos, in­ves­tuo­ti į de­ta­laus są­ra­šo su­da­ry­mą gal ir nė­ra tiks­lin­ga, nes toks dar­bas rei­ka­lau­ja di­de­lių są­nau­dų. Į mū­sų stra­te­gi­nius veik­los pla­nus ke­lis kar­tus siū­lė­me įtrauk­ti prie­mo­nę, skir­tą iden­ti­fi­kuo­ti ver­ty­bėms, gal­būt iš­vež­toms į Ru­si­ją, su­tei­kiant pa­pil­do­mą fi­nan­sa­vi­mą, bet to­kių lė­šų ne­at­si­ran­da. Vis dėl­to prieš su­da­rant są­ra­šą tu­rė­tų bū­ti pir­mi­nė va­lia dėl de­ry­bų. Tarp­tau­ti­nė­je sri­ty­je tu­ri­me gra­žių pa­vyz­džių – Aus­tri­jos, Veng­ri­jos, iš da­lies Bul­ga­ri­jos, ku­rioms pa­vy­ko su­sig­rą­žin­ti ar­chy­vi­nius do­ku­men­tus, ta­čiau tais kon­kre­čiais at­ve­jais pir­miau­sia bū­da­vo pa­sie­kia­mas pri­nci­pi­nis su­ta­ri­mas pa­čiu aukš­čiau­siu po­li­ti­niu ly­giu“, - kal­bė­jo vy­riau­sia­sis Lie­tu­vos ar­chy­va­ras.

Ver­ty­bės su­nkiai pasiekiamos

Ne­sant vals­ty­bi­nio lyg­mens ini­cia­ty­vų Lie­tu­vos moks­li­nin­kams ne tik su­nku kal­bė­ti apie ver­ty­bių grą­ži­ni­mą, bet net ir pa­tek­ti į Ru­si­jos sau­gyk­las, ku­rio­se ga­li bū­ti mū­sų kraš­to lo­bių. „Man pa­čiam yra te­kę bū­ti Mask­vos is­to­ri­jos mu­zie­ju­je. At­va­žiuo­ji, o tau pa­sa­ko­ma, kad šiuo me­tu dė­žės su­pa­kuo­tos, vyks­ta per­kraus­ty­mas, to­dėl pra­šo­ma at­vyk­ti vė­liau. Tą pa­tį gir­dė­jo ir prieš ma­ne ten vy­kę is­to­ri­kai. Abe­jo­ju, kad ir nu­va­žia­vus vė­liau si­tua­ci­ja bū­tų ki­to­kia“, - LŽ pa­sa­ko­jo Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio mu­zie­jaus di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas mu­zie­ji­niams rei­ka­lams Žy­gin­tas Bū­čys.

1855-1865 me­tais Vil­niu­je vei­ku­sio Se­nie­nų mu­zie­jaus, ku­rio dau­gu­ma eks­po­na­tų po 1863-ių­jų su­ki­li­mo Ru­si­jos ad­mi­nis­tra­ci­jos va­lia at­si­dū­rė Mask­vo­je, ver­ty­bių su­sig­rą­ži­ni­mo sie­kian­čio Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio mu­zie­jus at­sto­vo tei­gi­mu, ne­di­de­lė da­lis šių lo­bių – ta­py­bos dar­bų, gink­lų, ki­tų eks­po­na­tų – so­viet­me­čiu grį­žo į Lie­tu­vą gar­saus moks­li­nin­ko Le­vo Vla­di­mi­ro­vo ir kai ku­rių ki­tų lie­tu­vy­bės puo­se­lė­to­jų pa­stan­go­mis.

Istorikas Algimantas Kasparavičius mano, kad Lietuva kultūros vertybių susigrąžinimo klausimu valstybiniu lygiu neužsiima. / LŽ archyvo nuotrauka

„Kai at­ga­vo­me ne­prik­lau­so­my­bę, ne­su­sig­rą­ži­no­me nie­ko. Juk tai ne mu­zie­ji­nin­kų dar­bas, o tarp­vals­ty­bi­nių de­ry­bų ob­jek­tas“, - aiš­ki­no Ž. Bū­čys.

Pa­vyz­dys - Lenkija

Is­to­ri­kas Al­gi­man­tas Kas­pa­ra­vi­čius ma­no, kad sie­kiant su­sig­rą­žin­ti Lie­tu­vos kul­tū­ros ver­ty­bes es­mi­nis da­ly­kas tu­rė­tų bū­ti vals­ty­bės po­li­ti­nė va­lia, stra­te­gi­nių na­cio­na­li­nių in­te­re­sų su­vo­ki­mas ir nuo­sek­lus, la­bai so­li­dus šių tiks­lų įgy­ven­di­ni­mas. „Jei­gu to­kios po­li­ti­kos nė­ra, kal­bė­ti apie bent kiek rim­tes­nius da­ly­kus ne­ten­ka pra­smės“, - pa­brė­žė jis.

Pa­sak moks­li­nin­ko, Lie­tu­vai ga­lė­tų bū­ti pa­vyz­dys Len­ki­ja, ku­riai prieš ku­rį lai­ką pa­vy­ko su­si­tar­ti su Ru­si­ja dėl di­džio­sios da­lies do­ku­men­tų, su­si­ju­sių su len­kų ka­ri­nin­kų ir ki­tų žmo­nių iš­žu­dy­mu An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais Ka­ty­nė­je, grą­ži­ni­mo. „Nuo ta­da, kai XX am­žiaus pa­sku­ti­nį de­šimt­me­tį bu­vo at­kur­ta vi­siš­kai ne­prik­lau­so­ma Len­ki­ja, jos am­ba­sa­do­je Mask­vo­je iš kar­to at­si­ra­do dip­lo­ma­ti­nė par­ei­gy­bė, pa­ti­ki­ma vie­nam ar ki­tam žy­miam ša­lies is­to­ri­kui. Jie nuo­sek­liai dir­bo Ru­si­jo­je su įvai­rio­mis tos ša­lies ins­ti­tu­ci­jo­mis – ar­chy­vais, mu­zie­jais, kon­kre­čio­mis as­me­ny­bė­mis, mez­gė kon­tak­tus, ren­gė kon­fe­ren­ci­jas. Kol at­si­ra­do su­si­ta­ri­mas dėl Ka­ty­nės do­ku­men­tų, bu­vo nu­veik­tas mil­ži­niš­kas bend­ras Len­ki­jos ir Ru­si­jos is­to­ri­kų dar­bas, o di­džiau­sią naš­tą ne­šė Len­ki­jos am­ba­sa­da Mask­vo­je ir ten dir­bę kon­kre­tūs žmo­nės“, - pa­sa­ko­jo jis.

A. Kas­pa­ra­vi­čiaus nuo­mo­ne, Lie­tu­va kul­tū­ros ver­ty­bių su­sig­rą­ži­ni­mo klau­si­mu vals­ty­bi­niu ly­giu ne­už­sii­ma. „Kad ga­lė­tu­me Ru­si­jo­je ką nors su­ras­ti, rei­kia už­megz­ti kon­tak­tus, nu­sta­ty­ti esa­mus do­ku­men­tus, iš­li­ku­sias ver­ty­bes. To­je ša­ly­je tu­ri­me su­kur­ti sau pa­lan­kią ter­pę gin­ti na­cio­na­li­nius in­te­re­sus – tik to­kiu bū­du ga­li­me ko nors ti­kė­tis. De­ja, per pa­sta­ruo­sius ket­ve­rius-pen­ke­rius me­tus nu­ei­ta taip to­li, kad ne­vyks­ta be­veik jo­kio bend­ra­dar­bia­vi­mo“, - tvir­ti­no is­to­ri­kas.