Lietuvos užsienio politika – pėstininkas, norėjęs būti karaliene
Ši­taip doc. To­mas Ja­ne­liū­nas api­bū­di­no pa­sta­rą­jį Lie­tu­vos už­sie­nio po­li­ti­kos de­šimt­me­tį, pa­pra­šy­tas su­gal­vo­ti al­ter­na­ty­vų pa­va­di­ni­mą ne­se­niai iš­leis­tai kny­gai „Am­bi­cin­gas de­šimt­me­tis: Lie­tu­vos už­sie­nio po­li­ti­ka 2004-2014“ (su­da­ry­to­ja doc. Do­vi­lė Jak­niū­nai­tė).

Ki­ti ko­lek­ty­vi­nės mo­nog­ra­fi­jos pri­sta­ty­me bei dis­ku­si­jo­je da­ly­va­vu­sie­ji pa­tei­kė ir dau­giau api­bū­di­ni­mų: „į­si­tink­li­ni­mo de­šimt­me­tis“, „ši­zof­re­ni­jos ma­ži­ni­mo de­šimt­me­tis“.

Pa­sro­viui neplaukta

2004 me­tais Lie­tu­vai ta­pus Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) bei Šiau­rės At­lan­to Su­tar­ties Or­ga­ni­za­ci­jos (NA­TO) na­re at­ro­dė, kad pa­sie­kus am­bi­cin­gus tiks­lus bus pe­rei­ta prie iner­tiš­kos už­sie­nio po­li­ti­kos. Vis­gi ly­gi­nant su ki­to­mis vie­šo­sios po­li­ti­kos sri­ti­mis, pa­vyz­džiui vals­ty­bės fi­nan­sais, de­šimt­me­tis po in­teg­ra­ci­jos į va­ka­rie­tiš­kas struk­tū­ras ne­bu­vo iš­nau­do­ja­mas pa­sy­viai. „Tai ne­bu­vo iner­ti­nis plau­ki­mas pa­sro­viui ir at­si­pa­lai­da­vi­mas“, – tei­gė T. Ja­ne­liū­nas Vil­niaus uni­ver­si­te­to Tarp­tau­ti­nių san­ty­kių ir po­li­ti­kos moks­lų ins­ti­tu­te (VU TSPMI) vy­ku­sia­me ren­gi­ny­je. Jis pa­žy­mi, kad, tar­ki­me, eko­no­mi­nei kri­zei Lie­tu­va ne­bu­vo pa­si­ruo­šu­si, tuo me­tu už­sie­nio po­li­ti­ko­je bei dip­lo­ma­ti­jo­je ne­at­si­pa­lai­duo­ta, ra­my­bės lai­ko­tar­pis iš­nau­do­tas „rau­me­nų stip­ri­ni­mui“. Už­ten­ka pri­si­min­ti pir­mi­nin­ka­vi­mą ES Ta­ry­bai bei Eu­ro­pos sau­gu­mo ir bend­ra­dar­bia­vi­mo or­ga­ni­za­ci­jai (ES­BO), in­teg­ra­ci­ją į Jung­ti­nių Tau­tų Sau­gu­mo Ta­ry­bą. „Ga­li­me džiaug­tis, kad tie de­šimt me­tų ne­bu­vo lei­džia­mi vel­tui“, – ak­cen­tuo­ja do­cen­tas, teig­da­mas, kad į mū­sų ša­lies ly­de­rius įsik­lau­so ir di­džių­jų vals­ty­bių bei tarp­tau­ti­nių or­ga­ni­za­ci­jų ly­de­riai. Pa­sak T. Ja­ne­liū­no, bū­tent šie pa­sie­ki­mai lei­džia ma­ty­ti pre­zi­den­tę bei už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­trą kal­ban­čius per CNN ar BBC apie Ukrai­ną.

Ge­rai, kad Da­lia Gry­baus­kai­tė bei Li­nas Lin­ke­vi­čius pa­ten­ka į Va­ka­rų ži­niask­lai­dą, tei­gia do­cen­tas Kęs­tu­tis Gir­nius, ta­čiau jis kves­tio­nuo­ja to prie­žas­tis. Gal­būt jie pa­ten­ka ne to­dėl, kad iš­sa­ko ver­tin­gą, o pa­pras­čiau­siai kraš­tu­ti­nę po­zi­ci­ją? Anot po­li­to­lo­go, ma­ža ša­lis tu­rė­tų steng­tis bū­ti są­ži­nin­ga tar­pi­nin­ke, ki­lus konf­lik­tui. Taip pat jai svar­bu kur­ti koa­li­ci­jas. „Man ky­la klau­si­mas, kiek Lie­tu­va iš­nau­do­ja tas ga­li­my­bes ir kiek su sa­vo da­bar­ti­ne po­li­ti­ka iš­vis ga­li tai pa­siek­ti“, – kal­ba jis.

Sau­gu­mas sau­gu­mas saugumas

K. Gir­niui opo­nuo­ja pre­zi­den­tės vy­riau­sio­ji pa­ta­rė­ja Jo­vi­ta Ne­liup­šie­nė, teig­da­ma, kad svar­bu pri­nci­pin­gai iš­sa­ky­ti sa­vo ver­ty­bes ir jas gin­ti vie­šo­jo­je erd­vė­je, mat tai vie­nas pa­grin­di­nių ins­tru­men­tų, kaip at­kreip­ti dė­me­sį į įvy­kius mū­sų re­gio­ne. Vis­gi ša­lia pri­nci­pin­gu­mo at­si­ran­da ir koa­li­ci­jų kū­ri­mo svar­ba: „Eu­ro­pa re­gio­na­li­zuo­ja­si. In­te­re­sų su­ta­pi­mas šiuo me­tu yra tarp ar­ti­miau­sių mū­sų kai­my­nų, ne tik Bal­ti­jos, bet ir Šiau­rės ša­lių, Len­ki­jos. Jei ne­su­ge­bė­si­me ša­lia sa­vo ver­ty­bių kur­ti koa­li­ci­jų, bus su­nku įgy­ven­din­ti už­sie­nio po­li­ti­kos pri­ori­te­tus“.

O ko­kie yra tie Lie­tu­vos už­sie­nio po­li­ti­kos pri­ori­te­tai? Su­tar­ti­nai svar­biau­siu įvar­dy­tas sau­gu­mas. Lie­tu­vos ka­ro aka­de­mi­jos pro­fe­so­rė Jū­ra­tė No­vag­roc­kie­nė tei­gia: vals­ty­bės in­te­re­sai – si­tua­ci­nis da­ly­kas. Šiuo me­tu kaip tris svar­biau­sius ji įvar­dy­tų sau­gu­mą, sau­gu­mą ir dar kar­tą sau­gu­mą. Vi­sų rū­šių – ka­ri­nis, eko­no­mi­nis, in­for­ma­ci­nis, ener­ge­ti­nis – pri­du­ria J. Ne­liup­šie­nė. Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos (LRT) vy­res­ny­sis už­sie­nio ži­nių re­dak­to­rius Vy­kin­tas Pu­ga­čiaus­kas dar pa­žy­mi va­ka­rie­tiš­ku­mą – ne tik kaip na­rys­tę ES bei NA­TO, bet ir pi­lie­ti­nių lais­vių bei tei­sių pi­lie­čiams už­ti­kri­ni­mą. VU TSPMI di­rek­to­riaus prof. Ra­mū­nas Vil­pi­šaus­ko tei­gi­mu, Lie­tu­vos in­te­re­sas – iš­lik­ti at­vi­rai, ne­au­ko­jant au­to­no­mi­jos. Ma­žos vals­ty­bės yra jau­tres­nės iš­orei nei di­džio­sios, ta­čiau tai ne­reiš­kia, kad ir pa­žei­džia­mes­nės. Jis pa­ste­bi, kad Lie­tu­vai na­tū­ra­lu ryž­tin­gai kel­ti Ukrai­nos klau­si­mą, nes „vyks­ta tarp­tau­ti­nių tai­syk­lių lau­žy­mas“, o bū­tent pa­sta­ro­sios ypač svar­bios ma­žoms ša­lims. Ma­žo­sios vals­ty­bės – pa­grin­di­nės tai­syk­lių įkū­ny­to­jos.

Ar Lie­tu­vos už­sie­nio po­li­ti­ka nuo­sek­li?

Pre­zi­den­to Val­do Adam­kaus ka­den­ci­jos me­tais Lie­tu­vos san­ty­kiai su Len­ki­ja bu­vo kur kas ge­res­ni, ta­čiau po­li­to­lo­gai at­sa­ko­my­bės dėl pa­blo­gė­ju­sios si­tua­ci­jos ne­lin­kę vers­ti iš­im­ti­nai ant pa­si­kei­tu­sios Vy­riau­sy­bės ar Pre­zi­den­tės. K. Gir­niaus tei­gi­mu, ga­li­my­bės ne­iš­nau­do­tos iš abie­jų pu­sių: „Aš lin­kęs ma­ny­ti, kad mes per­dėm di­džiuo­ja­mės esan­tys stra­te­gi­niais par­tne­riais. [...] Man ky­la klau­si­mų apie ne­iš­nau­do­tas ga­li­my­bes iš abie­jų pu­sių. Ma­nau, kad jei po to, kai L. Lin­ke­vi­čius nu­vy­ko į Var­šu­vą ir at­sip­ra­šė už Lie­tu­vos lai­ky­se­ną, Ra­dos­la­was Si­kors­kis bū­tų at­si­sa­kęs sa­vo aro­gan­ci­jos ir at­vy­kęs į Vil­nių, san­ty­kiai bū­tų ge­ro­kai pa­ju­dė­ję į prie­kį“. Jis ap­gai­les­tau­ja, kad Len­ki­jos pre­zi­den­tas ne­bė­ra kvie­čia­mas į Lie­tu­vos Ne­prik­lau­so­my­bės šven­tę. Smulk­me­na, tei­gia jis, bet tu­ri reikš­mės, ap­sun­ki­na koa­li­ci­jų for­ma­vi­mą, ku­ris bū­ti­nas konf­lik­to Ukrai­no­je me­tu.

Pa­ta­ruo­ju me­tu la­biau nei orien­ta­vi­ma­sis į Vi­du­rio Eu­ro­pą brė­žia­ma Šiau­rės kryp­tis. Ar tai ne­ro­do už­sie­nio po­li­ti­kos ne­nuo­sek­lu­mo? „Nuo­sek­li ži­nu­tė – Lie­tu­vos in­te­re­sų gy­ni­mas“, – at­sa­ko D. Gry­baus­kai­tės pa­ta­rė­ja. Pa­sak jos, mums svar­bi ener­ge­ti­ka, sang­lau­dos po­li­ti­ka, ES san­ty­kis su Ru­si­ja ir tuo pa­grin­du bu­ria­mos koa­li­ci­jos su ki­to­mis ša­li­mis. Ji pa­ste­bi, kad dėl po­li­ti­nės si­tua­ci­jos kai ku­rio­se Vi­šeg­ra­do ša­ly­se bend­ra­dar­bia­vi­mas nė­ra įgy­ven­di­na­mas iki ga­lo, ta­čiau į koa­li­ci­ją dėl san­ty­kių su Ru­si­ja pri­si­jun­gė Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja bei Šve­di­ja. Ener­ge­ti­kos sri­ty­je bend­ra­dar­biau­ja­ma su Šiau­rės ša­li­mis, lais­vos pre­ky­bos – prie jų pri­si­de­da ir Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja, fi­nan­si­nio sta­bi­lu­mo at­ve­ju – Vo­kie­ti­ja. „Ma­žos vals­ty­bės es­mė, kad mes la­bai aiš­kiai dek­la­ruo­ja­me sa­vo in­te­re­sus ir pa­gal juos lanks­čiai bu­ria­me koa­li­ci­jas“, – sa­ko J. Ne­liup­šie­nė. „Nuo­sek­lu­mas, ma­no nuo­mo­ne, yra su­si­jęs su po­rei­kiu val­dy­ti pri­klau­so­my­bę su Ry­tų kai­my­nys­te. Iš ši­to po­rei­kio ky­la me­to­dų pa­ieš­ka“, – an­tri­na R. Vil­pi­šaus­kas. Jis ne­lin­kęs skir­tin­gų koa­li­ci­jų kū­ri­mo va­din­ti už­sie­nio po­li­ti­kos „blaš­ky­mų­si“, o san­ty­kių Ry­tuo­se su­val­dy­mą pa­sta­rą­jį de­šimt­me­tį įvar­di­ja kaip „vi­sai ne­blo­gą“.

Ken­kia pra­stas Bal­ti­jos ša­lių bendradarbiavimas

Pa­klaus­tas, ką Lie­tu­va kaip ma­ža ša­lis tu­rė­tų da­ry­ti sa­vo už­sie­nio po­li­ti­ko­je, K. Gir­nius šmaikš­tau­ja, kad jei ži­no­tų – par­ašy­tų kny­gą ir tap­tų pa­grin­di­niu L. Lin­ke­vi­čiaus pa­ta­rė­ju. „Rei­kia pri­pa­žin­ti, kad bend­ra­dar­bia­vi­mas tarp Bal­ti­jos ša­lių nė­ra toks, koks tu­rė­tų bū­ti. Pa­grin­di­niais klau­si­mais yra dau­giau ne­su­ta­ri­mų ne­gu su­si­ta­ri­mų [...] Po kiek lai­ko pa­aiš­kės, kad kiek­vie­na ša­lis tu­rės sa­vo su­skys­tin­tų du­jų ter­mi­na­lą“, – tei­gia jis. Be to, ska­ti­na per­mąs­ty­ti pa­si­rink­tą Šiau­rės kryp­tį: „Tei­sin­gai ma­no­ma, kad rei­kia ei­ti į Skan­di­na­vi­jos ša­lis, bet ar mes įver­ti­na­me, ko tie skan­di­na­vai no­ri? Pa­grin­di­nis jų prie­kaiš­tas, kad Bal­ti­jos ša­lys ne­su­gy­ve­na“. Anot do­cen­to, skan­di­na­vų po­li­ti­kams at­ro­do, kad ša­lių pri­ar­tė­ji­mas tu­ri vyk­ti per pre­ky­bi­nius san­ty­kius, ne­vy­riau­sy­bi­nes or­ga­ni­za­ci­jas, o ne per ofi­cia­lius val­džios su­si­ta­ri­mus nu­leis­tus iš vir­šaus, tuo me­tu Lie­tu­vos po­li­ti­kai do­mi­si tik kuo di­des­niu su­si­ta­ri­mu su Šiau­rės ša­li­mis skai­čiu­mi.

Ne­per­krau­ti san­ty­kiai su Ru­si­ja iš­ėjo į naudą

Pa­sak T. Ja­ne­liū­no, aki­vaiz­du, kad Lie­tu­va ne­bu­vo ir ne­ga­li bū­ti tik tar­pi­nin­kė. Tarp­tau­ti­nė­je po­li­ti­ko­je ji at­sto­vau­ja kon­kre­čią sto­vyk­lą, pir­mi­nin­ka­vi­mas ES­BO bei ES jau par­odė, ko­kią ta­pa­ty­bę ren­ka­si, ko­kie klau­si­mai svar­būs. Nau­jo­vių ban­dy­mai tar­pi­nin­kau­jant ar kei­čiant tra­di­ci­nę kryp­tį per pa­sta­rą­jį de­šimt­me­tį, po­li­to­lo­go tei­gi­mu, ne­bu­vo sėk­min­gi. Kaip pa­grin­di­nius pa­vyz­džius jis įvar­di­ja san­ty­kius su Ru­si­ja bei Bal­ta­ru­si­ja. „I­no­va­ci­jos ban­dant ba­lan­suo­ti ar net įsi­trauk­ti į tuo me­tu po­pu­lia­rią san­ty­kių per­kro­vi­mo su Ru­si­ja kryp­tį iš es­mės žlu­go. Tai, kad mes vė­la­vo­me įsi­trauk­ti, tam ti­kra da­li­mi mums ne­tgi iš­ėjo į nau­dą. Sa­vo­tiš­kas že­mai­tiš­kas lė­tu­mas mums su­tei­kė ga­li­my­bę iš­lik­ti iš vie­nos pu­sės nuo­sek­les­niems, ne­rei­kė­jo ra­di­ka­liai blaš­ky­tis tarp ke­lių po­zi­ci­jų. Iš ki­tos pu­sės – ne­lei­do pa­di­din­ti mū­sų pa­žei­džia­mu­mo iš Ru­si­jos pu­sės“, – kal­ba jis.

Vi­daus ir už­sie­nio po­li­ti­ka ne­si­jun­gia?

Pa­žei­džia­mu­mas, kaip pa­ste­bi prof. R. Vil­pi­šaus­kas, pri­klau­so ir nuo vi­daus po­li­ti­kos kon­sen­su­so. Įsto­jus į ES po­li­ti­kai bei dip­lo­ma­tai ne iš kar­to su­pra­to, kad pa­si­kei­tė ri­ba tarp už­sie­nio ir vi­daus po­li­ti­kos. To­liau kal­bė­ta apie ES kaip apie už­sie­nio po­li­ti­kos ob­jek­tą, o ar­tė­jan­tys rin­ki­mai ša­ly­je bu­vo svar­biau už tuos pri­ori­te­tus, ku­riuos dek­la­ruo­da­vo dip­lo­ma­tai Briu­se­ly­je. Pa­sak jo, pir­mas penk­me­tis bu­vo su­nkus, dėl to il­gai ne­įgy­ven­din­ti ener­ge­ti­kos pri­ori­te­tai, ne­įs­to­ta į eu­ro zo­ną 2007-ai­siais, kaip bu­vo už­sib­rėž­ta. Ne­ma­žai lai­ko užė­mė ir ES ins­ti­tu­ci­jų įtrau­ki­mas į dvi­ša­lius san­ty­kius su Ru­si­ja. Ta­čiau tai pa­vy­ko pa­da­ry­ti 2012 me­tais, kai Eu­ro­pos Ko­mi­si­ja (EK) pra­dė­jo ty­ri­mą dėl ga­li­mų Ru­si­jos du­jų kon­cer­no „Gazp­rom“ kon­ku­ren­ci­jos pa­žei­di­mų Ry­tų Eu­ro­po­je. VU TSPMI di­rek­to­rius tei­gia ma­tąs nors ir de­šimt­me­čiu vė­luo­jan­čius, bet vis­gi pro­ver­žius, ro­dan­čius, kad vi­di­nis kon­sen­su­sas dėl už­sie­nio po­li­ti­kos stip­rė­ja.

„Mū­sų už­sie­nio po­li­ti­ka yra fan­tas­tiš­kai ne­sėk­min­ga jung­ties su vi­daus po­li­ti­niu kon­sen­su­su pra­sme, jo nė­ra“, – po­le­mi­zuo­ja V. Pu­ga­čiaus­kas, pa­žy­mė­da­mas, kad po­li­ti­kai blaš­ko­si, pa­vyz­džiui, pa­nai­kin­da­mi šauk­ti­nių ka­riuo­me­nę, po to grą­žin­da­mi. Be to, Lie­tu­vos vi­suo­me­nė „ka­tas­tro­fiš­kai so­vie­ti­nė“, o va­ka­rie­tiš­ka tik ma­žu­ma, tai le­mia, kad už­sie­nio po­li­ti­ka „pa­ki­bu­si“. Nors per CNN ra­di­ka­lią po­zi­ci­ją dėl Ukrai­nos reiš­kia ne Too­mas Il­ve­sas, o Da­lia Gry­baus­kai­tė, aps­kri­tai Es­ti­jos vi­suo­me­nė yra ra­cio­na­les­nė, ma­žiau be­sib­laš­kan­ti ir po­li­ti­nis kon­sen­su­sas to­je ša­ly­je yra žy­miai svar­bes­nis.

Pa­grin­do am­bi­cin­gu­mui yra

„Ge­ro­ji rei­ka­lo pu­sė yra ta, kad ne­ršti Lie­tu­vos dip­lo­ma­tai su­ge­ba fan­tas­tiš­kai ge­rai. Ne­daug jų, bet ne­ršė­jų tu­ri­me fan­tas­tiš­kai ge­rų. Dėl to kaip ma­ža vals­ty­bė ga­li­me bū­ti am­bi­cin­gi to­se sri­ty­se, ku­rios mums svar­bios“, – kal­ba LRT už­sie­nio nau­jie­nų re­dak­to­rius, kaip pa­vyz­dį pa­teik­da­mas „kie­tą­jį“ sau­gu­mą. Šio­je sri­ty­je, V. Pu­ga­čiaus­ko nuo­mo­ne, esa­me ne tik ne­pro­por­cin­gai am­bi­cin­gi, bet ir ne­pro­por­cin­gai sėk­min­gi ES ir ki­tuo­se tarp­tau­ti­niuo­se, dvi­ša­liuo­se for­ma­tuo­se.

„To­kio­je vie­to­je, ko­kio­je esa­me mes ir to­kio­je si­tua­ci­jo­je, kai ak­ty­vis­tų yra ne­tgi ne vi­so­se mi­nis­te­ri­jo­se [...] jau ne­kal­bant apie vi­suo­me­nės būk­lę, kas jei ne am­bi­cin­ga už­sie­nio po­li­ti­ka ga­li pa­dė­ti Lie­tu­vai už­si­ti­krin­ti sau­gu­mą? Vėl­gi tas am­bi­cin­gu­mas anaip­tol nė­ra tai, kas bū­ti­nai ma­to­ma vie­šai – gar­sūs par­eiš­ki­mai ir pa­na­šiai. Ko ge­ro dau­ge­lis da­ly­kų da­ro­mi for­ma­tuo­se, ku­rių net pa­va­di­ni­mų vie­šai žmo­nės ne­ži­no, – kal­ba jis. – Mes ne tik ga­li­me bū­ti, esa­me, bet ir tu­ri­me bū­ti to­kie am­bi­cin­gi. Ne gar­siais par­eiš­ki­mais apie re­gio­no cen­trą“. Pa­sak V. Pu­ga­čiaus­ko, am­bi­cin­gu­mas su­si­jęs su in­te­re­sų gy­ni­mu, pui­kiai ži­nant ver­ty­bes, o bend­rai žiū­rint kal­bė­ti apie ver­ty­bes šių lai­kų Eu­ro­po­je jau yra am­bi­cin­ga: „Di­de­lė da­lis Lie­tu­vos už­sie­nio po­li­ti­kos iš tie­sų re­mia­si ver­ty­bė­mis, tai jau yra tam ti­kras am­bi­ci­jos ly­gis, o mė­gi­nant tai, gi­nant sa­vo in­te­re­sus, pa­vers­ti kas­die­ni­ne po­li­ti­ka – vi­siš­kai svei­kin­ti­nas da­ly­kas“.