Lietuvos senjorai: išsilavinę ir aktyvūs, bet nuvertinti ir niekinami
Vy­res­nio am­žiaus Lie­tu­vos žmo­nės pa­gal fi­nan­si­nį sau­gu­mą uži­ma 53 vie­tą iš be­veik šim­to tir­tų pa­sau­lio ša­lių. Pa­gal svei­ka­tos būk­lę – 65 vie­to­je. O pa­gal įga­li­nan­čios vi­suo­me­nės ir ap­lin­kos in­dek­są Lie­tu­va yra net 90 vie­to­je pa­sau­ly­je. Ta­čiau mū­sų kraš­to sen­jo­rai yra iš­si­la­vi­nę, ak­ty­viai rū­pi­na­si šei­ma – vai­kai­čiais, ne­įga­liai­siais. Vis dėl­to jie yra nu­ver­ti­na­mi vi­suo­me­nės ir dis­kri­mi­nuo­ja­mi.

So­cio­lo­gė dr. Gra­ži­na Ra­po­lie­nė iš Vil­niaus uni­ver­si­te­to So­cio­lo­gi­jos ka­ted­ros per Na­cio­na­li­nė­je Mar­ty­no Maž­vy­do bib­lio­te­ko­je su­reng­tą kon­fe­ren­ci­ją „Pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių gy­ve­ni­mo ko­ky­bė Lie­tu­vo­je: ar jun­ta­ma dis­kri­mi­na­ci­ja vy­res­nia­me am­žiu­je?“ ly­gi­no mū­sų ša­lies bei už­sie­nio sen­jo­rų pa­dė­tį ir kal­bė­jo apie tai, ar se­nat­vė yra stigma, t.y. ran­das ar­ba dė­mė.

G. Ra­po­lie­nė nu­ro­dė, kad ver­ti­nant gy­ve­ni­mo ko­ky­bę, re­mia­ma­si „Glo­bal Age­Watch“ in­dek­su, su­da­ry­tu 2013 me­tais. Iš vi­so tai­ko­ma 13 ro­dik­lių, ku­rie pa­čių vy­res­nio am­žiaus žmo­nių ir po­li­ti­kos ren­gė­jų pri­pa­žin­ti tin­ka­mi šių žmo­nių ge­ro­vės ver­ti­ni­mo kri­te­ri­jai. Pa­grin­di­niai – fi­nan­si­nis sau­gu­mas, svei­ka­ta, da­ly­va­vi­mas dar­bo rin­ko­je ir vi­suo­me­nės gy­ve­ni­me. Ty­ri­mas re­mia­si duo­me­nų ba­zė­mis, api­man­čio­mis 96 ša­lis ir 91 proc. pa­sau­lio sen­jo­rų. „Tai­gi ty­ri­mas yra iš­sa­mus ir komp­lek­si­nis“, – tei­gė so­cio­lo­gė.

Di­džiuo­tis ga­li­me tik išsilavinimu

Pa­gal 2014 me­tų duo­me­nis, pir­mau­jan­čių ša­lių pen­ke­tas pa­gal šį in­dek­są yra Nor­ve­gi­ja, Šve­di­ja, Švei­ca­ri­ja, Ka­na­da ir Vo­kie­ti­ja. O są­ra­šo pa­bai­go­je – Tan­za­ni­ja, Ma­la­vis, Va­ka­rų Kran­tas ir Ga­za, Mo­zam­bi­kas bei Af­ga­nis­ta­nas.

„Lie­tu­va pa­gal šiuos ro­dik­lius uži­ma 60-ą vie­tą, – in­for­ma­vo G. Ra­po­lie­nė. – Ver­ti­na­mas fi­nan­si­nis sau­gu­mas. Lie­tu­vo­je pen­si­jos ne­di­de­lės. Ta­čiau jų ap­rėp­tis – 100 proc. Pas mus nė­ra žmo­nių, ku­rie bū­tų se­ni ir vi­sai ne­tu­rė­tų pa­ja­mų. Svei­ka­tos būk­lės ver­ti­ni­mas ne­aukš­tas.“ Tai­gi, pa­gal svei­ka­tos ver­ti­ni­mą Lie­tu­va uži­ma tik 64 vie­tą pa­sau­ly­je.

Sociologė dr. Gražina Rapolienė. Rasos Pakalkienės nuotrauka

O štai pa­gal vy­res­nio am­žiaus žmo­nių ge­bė­ji­mus Lie­tu­va yra tarp 20 ge­riau­sių ša­lių ir uži­ma 17 vie­tą. „Kuo ga­lė­tu­me di­džiuo­tis – tai vy­res­nio am­žiaus žmo­nių iš­si­la­vi­ni­mu“, – pa­žy­mė­jo G. Ra­po­lie­nė.

So­cio­lo­gė sa­kė, kad apie 27 proc. pa­gy­ve­nu­sių mū­sų ša­lies žmo­nių da­ly­vau­ja dar­bo rin­ko­je. Ta­čiau pra­sta pa­dė­tis dėl jų da­ly­va­vi­mo po­li­ti­nė­je, vi­suo­me­ni­nė­je veik­lo­je, įsi­trau­ki­mo į lais­va­no­riš­ką veik­lą. Pa­gal įga­li­nan­čios vi­suo­me­nės ir ap­lin­kos in­dek­są Lie­tu­va yra net 90 vie­to­je pa­sau­ly­je. Pa­gal šį in­dek­są ver­ti­na­mi žmo­nių so­cia­li­niai ry­šiai, fi­zi­nis sau­gu­mas, pi­lie­ti­nės lais­vės ir vie­šo­jo trans­por­to prie­ina­mu­mas.

So­cio­lo­gė at­krei­pė dė­me­sį, kad mū­sų kraš­to sen­jo­rai yra ak­ty­vūs šei­mo­je, pa­de­da pri­žiū­rė­ti ne­įga­liuo­sius, vai­kai­čius ir kt. Ta­čiau į vi­suo­me­ni­nį gy­ve­ni­mą jie daž­nai ne­įsi­trau­kia. „Gal­būt ne­tu­ri tam są­ly­gų ar­ba tai le­mia kul­tū­ri­nė ap­lin­ka“, – sa­kė G. Ra­po­lie­nė. Ji pri­dū­rė, kad toks ak­ty­vaus se­nė­ji­mo in­dek­sas ma­tuo­ja­mas tik Eu­ro­pos Są­jun­go­je.

Nu­ver­ti­ni­mas ir paniekinimas

Jei vy­res­nia­me am­žiu­je ne­pa­sie­kia­mas vi­siš­kas so­cia­li­nis pri­pa­ži­ni­mas, tai yra lai­ko­ma se­nat­vės stigma, t.y. ran­du ar­ba dė­me. Pa­sak G. Ra­po­lie­nės, stig­ma­ti­zuo­ja­mi, ar­ba nie­ki­na­mi, žmo­nės ne­ga­li vi­sa­ver­čiai da­ly­vau­ti vi­suo­me­nės gy­ve­ni­me, nau­do­tis jos pa­slau­go­mis, jie yra tar­si ap­lin­kos at­stu­mia­mi, nu­ver­ti­na­mi kon­kre­čia­me so­cia­li­nia­me kon­teks­te, jų ven­gia­ma. Pa­sak so­cio­lo­gės, tar­ki­me, nie­ki­na­mi, t. y. stigmatizuojami ap­kū­nūs žmo­nės. Tai pa­ti­ria ir vy­res­nio­ji kar­ta. Žmo­nės dis­kri­mi­nuo­ja­mi.

Ga­liau­siai ir pa­tys žmo­nės pra­de­da sa­ve nu­ver­tin­ti, nie­kin­ti – stigmatizuoti. Tar­ki­me, pa­gy­ve­nę žmo­nės ne­si­krei­pia į gy­dy­to­jus, sa­vo li­gas pri­ski­ria se­nat­vei, ma­no, kad jiems ne­bė­ra rei­ka­lo gy­dy­tis. G. Ra­po­lie­nės tei­gi­mu, stigmatizavimo pa­sek­mės yra daug api­man­čios. Tai tu­ri įta­kos ir svei­ka­tai, ir so­cia­li­niam gy­ve­ni­mui.

G. Ra­po­lie­nės pri­sta­ty­to dar vie­no – Eu­ro­pos so­cia­li­nio ty­ri­mo duo­me­ni­mis, Lie­tu­vo­je se­nat­vė lai­ko­ma stig­ma – kaip sa­ko­ma, ir bė­da, ir gėda. Mū­sų ša­lies vi­suo­me­nė dis­kri­mi­nuo­ja vy­res­nio am­žiaus žmo­nes, ne­įsi­są­mo­nin­da­ma dis­kri­mi­na­vi­mo ža­los ir ne­at­pa­žin­da­ma dis­kri­mi­na­vi­mo ap­raiš­kų.

Se­nat­vės stig­ma­ti­za­vi­mas, ar­ba niekinimas Lie­tu­vo­je yra la­bai pa­pli­tęs. Iš­anks­ti­nį prieš­iš­ku­mą, ne­pa­gar­bų, ne­tin­ka­mą el­ge­sį yra pa­ju­tę be­veik pu­sė vy­res­nio am­žiaus mū­sų kraš­to apk­lau­sos da­ly­vių. Se­nat­vės stigmatizavimas ir dis­kri­mi­na­vi­mas Lie­tu­vo­je stip­res­nis nei pa­žen­gu­sio­se Eu­ro­pos ša­ly­se, ar­ti­mas ki­tų po­ko­mu­nis­ti­nių kraš­tų ir Vi­dur­že­mio jū­ros vals­ty­bių ty­ri­mo re­zul­ta­tams. Se­nat­vės nie­ki­ni­mas mū­sų ša­ly­je yra mas­kuo­ja­mas: už pa­gar­bos ir pa­lan­kaus po­žiū­rio į se­nus žmo­nes sly­pi ne­pa­kan­tu­mas, ig­no­ra­vi­mas ir jų dis­kri­mi­na­vi­mas.

La­šas optimizmo

Ką su tuo da­ry­ti? Pa­sak so­cio­lo­gės, kad stigmą pa­vyk­tų pa­nai­kin­ti, ją rei­kia at­pa­žin­ti, ne­pa­lai­ky­ti ir ne­pa­si­duo­ti ap­lin­kos nuo­tai­kai, bū­ti sa­vi­mi, au­ten­tiš­ku bei veik­ti.

O štai Har­var­do stu­di­jos, kai bu­vo tir­ti be­veik trys šim­tai vy­res­nio am­žiaus ab­sol­ven­tų, re­zul­ta­tai op­ti­mis­tiš­ki. Ten bu­vo aiš­ki­na­ma­si, kas le­mia lai­mę.

At­sa­ky­mai to­kie: gy­ve­ni­mas po 60–70 me­tų ne­si­bai­gia, o pra­de­da kles­tė­ti; sėk­min­ga se­nat­vė ne­bū­ti­nai se­ka po sėk­min­gos bran­dos ar jau­nys­tės; pa­si­ten­ki­ni­mas san­tuo­ka iš­au­ga po 70 me­tų; fi­zi­nis se­nė­ji­mas po 80 me­tų pri­klau­so nuo įpro­čių iki 50 me­tų.