Lietuvos kariuomenės vadas: jei būtų peržengta raudona linija
"Svar­biau­sia - at­pa­žin­ti hib­ri­di­nio ka­ro užuo­maz­gą, jei to­kia at­si­ras­tų Lie­tu­vo­je. Vis­kas pra­si­dė­tų nuo ko­kių nors ne­ra­mu­mų ir kurs­ty­mų, - sa­kė Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės va­das ge­ne­ro­las ma­jo­ras Jo­nas Vy­tau­tas Žu­kas. - Svar­bu už­bėg­ti jiems už akių, ne­pra­ras­ti kon­tro­lės." Pa­sy­vu­mas, kaip jis tei­gė, ga­li bū­ti mir­ti­nai pa­vo­jin­gas. J. V. Žu­kas at­sklei­dė, kiek lai­ko ag­re­si­jos at­ve­ju Lie­tu­va tu­rė­tų su­ge­bė­ti gin­tis sa­va­ran­kiš­kai.

Su­si­ti­ki­mas su Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės va­du J. V. Žu­ku vy­ko Vil­niaus uni­ver­si­te­to Is­to­ri­jos fa­kul­te­to au­di­to­ri­jo­je, pil­no­je jau­nų žmo­nių. Bu­vo kal­ba­ma apie mū­sų vals­ty­bės gy­ny­bą XXI am­žiu­je. Aka­de­mi­nis jau­ni­mas įdė­miai klau­sė­si. Kaip su­si­rin­ku­sie­siems aiš­ki­no Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės va­das, geo­po­li­ti­nės si­tua­ci­jos po­ky­čiai, pra­si­dė­jus Ru­si­jos ir Ukrai­nos konf­lik­tui, - la­bai žy­mūs. Jis at­krei­pė dė­me­sį, kad iki Gru­zi­jos įvy­kių 2008 me­tais Ru­si­ja bu­vo lai­ko­ma par­tne­riu. Šie bu­vo pir­mas sig­na­las. Iki tol NA­TO ma­nė, kad, iš­sky­rus tarp­tau­ti­nį te­ro­riz­mą, si­tua­ci­ją Af­ga­nis­ta­ne, prieš­ų nė­ra. Al­jan­sas sie­kė įtrauk­ti Ru­si­ją į vi­sus vyks­tan­čius pro­ce­sus.

Iš­sisk­lai­dė iliu­zi­jos

Kaip sa­kė Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės va­das, da­bar pa­dė­tis pa­si­kei­tė. Po Kry­mo užė­mi­mo pa­si­da­rė aiš­ku, kad san­ty­kius su Ru­si­ja rei­kia keis­ti. Iš­sisk­lai­dė bet ko­kios iliu­zi­jos dėl to­li­mes­nės jos par­tne­rys­tės. Prie­žas­tis - ka­dan­gi pir­mą kar­tą po An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro bu­vo su­lau­žy­ta tarp­tau­ti­nė tei­sė, tarp­tau­ti­nės su­tar­tys ir užim­ta su­ve­ne­rios vals­ty­bės te­ri­to­ri­ja. Ge­ne­ro­las ma­jo­ras tei­gė, kad kai dau­giau kaip prieš me­tus, kai Ukrai­nos pa­šo­nė­je bu­vo tel­kia­mos Ru­si­jos pa­jė­gos, tai ne­bu­vo rim­tai ver­ti­na­ma, tuo­met šie veiks­mai lai­ky­ti spau­di­mo prie­mo­nė­mis, ma­ny­ta, kad tuo vis­kas ir pa­si­baigs. Ta­čiau Ru­si­ja užg­ro­bė Kry­mą, o Ry­tų Ukrai­no­je įžie­bė ka­ro ug­nį.

Pa­sak J. V. Žu­ko, iki šiol mū­sų al­jan­so ka­riuo­me­nės bu­vo la­biau orien­tuo­tos į tai­kos pa­lai­ky­mo mi­si­jas, o ne ko­vi­nius veiks­mus. Ta­čiau pa­aiš­kė­jo, kad pra­si­de­da la­bai rim­ti da­ly­kai. "Tarp NA­TO ka­riš­kių vy­ko bu­vo pa­kan­ka­mai at­vi­ros dis­ku­si­jos, ana­li­zuo­ja­ma pa­dė­tis. Bu­vo pri­im­ti spren­di­mai, kad rei­kia or­ga­ni­zuo­ti pla­taus mas­to ka­ri­nius mo­ky­mus", - kal­bė­jo Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės va­das. Jis at­sklei­dė, kad kai ku­rios di­de­lės vals­ty­bės skep­tiš­kai žiū­rė­jo į sau­gu­mo prie­mo­nes, ku­rių rei­kė­tų im­tis dėl Ru­si­jos, o kai ku­rios rei­ka­la­vo rea­guo­ti griež­tai - Tur­ki­ja, JAV, Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja, Len­ki­ja, Bal­ti­jos ša­lys. Ta­da tar­si už­si­de­gė rau­do­nas pa­vo­jaus sig­na­las: kuo tai ga­lė­tų baig­tis, jei si­tua­ci­ja pa­si­da­ry­tų to­kia rim­ta, kad rei­kė­tų NA­TO są­jun­gi­nin­kų pa­gal­bos.

Kuo grei­čiau, tuo geriau

Kaip pa­sa­ko­jo J. V. Žu­kas, dis­ku­si­jos tę­sia­si, vis dėl­to per Vel­so su­si­ti­ki­mą bu­vo nu­spręs­ta steig­ti su­da­ry­ti NA­TO pa­jė­gų in­teg­ra­vi­mo da­li­nius (NA­TO For­ce In­teg­ra­tion Units) va­di­na­mo­se bu­fe­ri­nė­se su vals­ty­bė­se, ku­rios ri­bo­ja­si su Ru­si­ja, jo­se dis­lo­kuo­ti ka­rius ir to­kiu bū­du gal­būt ga­ran­tuo­ti tų ša­lių sau­gu­mą. Taip pat bu­vo nu­spręs­ta steig­ti ypač grei­to rea­ga­vi­mo pa­jė­gas (Ve­ry High Rea­di­ness Joint Task For­ce) NA­TO grei­to­jo rea­ga­vi­mo pa­jė­gų (NA­TO Res­pon­se For­ce) su­dė­ty­je. Iki tol ka­ri­nio al­jan­so grei­to­jo rea­ga­vi­mo pa­jė­gų rea­ga­vi­mo lai­kas bu­vo nuo ke­lių sa­vai­čių iki dvie­jų mė­ne­sių. Kaip sa­kė J. V. Žu­kas, tai - di­džiu­lė prob­le­ma, nes pa­si­da­rė aki­vaiz­du, kad Ru­si­ja ga­li veik­ti grei­čiau. O si­tua­ci­ja ga­li pa­si­keis­ti per 24 va­lan­das ir į tai rei­kė­tų rea­guo­ti. Bu­vo nu­spręs­ta, kad NA­TO dis­lo­kuos kon­tro­lės ir va­do­va­vi­mo struk­tū­ras še­šio­se Eu­ro­pos ša­ly­se: Lat­vi­jo­je, Es­ti­jo­je, Len­ki­jo­je, Ru­mu­ni­jo­je ir Bul­ga­ri­jo­je. Tarp­tau­ti­niai šta­bai stei­gia­mi par­ite­to pri­nci­pu: 50 proc. na­cio­na­li­nių pa­jė­gų ir tiek pat iš par­tne­rių. Jie tu­rė­tų at­lik­ti koor­di­na­vi­mo funk­ci­jas. Taip pat pa­lai­ky­ti ry­šį su NA­TO šta­bais už mū­sų ša­lies ri­bų ir Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės jung­ti­niu šta­bu. Kaip sa­kė ge­ne­ro­las ma­jo­ras, kol kas ne­pa­kan­ka­mai aiš­kus šios sis­te­mos vei­ki­mas, bet ge­rai, kad ji įsteig­ta ir jau eg­zis­tuo­ja. O kol kas ta­ria­ma­si dvi­ša­lių su­tar­čių pa­grin­du. Pa­gal jas šiais me­tais į Lie­tu­vą at­vyks por­tu­ga­lų, vo­kie­čių, bel­gų ir ame­ri­kie­čių ka­riai. "Mes no­ri­me pa­siek­ti, kad sis­te­ma veik­tų kaip oro po­li­ci­jos Bal­ti­jos ša­ly­se", - tei­gė J. V. Žu­kas.

Pa­sak Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės va­do, mū­sų kraš­tui la­bai svar­bus da­ly­kas, kad NA­TO ypač grei­to rea­ga­vi­mo pa­jė­gų reak­ci­jos grei­tis - nuo tri­jų iki pen­kių die­nų. Šias pa­jė­gas for­muos trys ša­lys: Olan­di­ja, Nor­ve­gi­ja ir Vo­kie­ti­ja. Ta­da pra­si­dės pir­ma­sis bu­dė­ji­mas. Ru­de­nį nu­ma­ty­tos di­džiu­lės NA­TO pra­ty­bos Is­pa­ni­jo­je ir Por­tu­ga­li­jo­je, ten bus pa­ti­krin­tos ypač grei­to rea­ga­vi­mo pa­jė­gos. Ta­čiau, kaip tei­gė J. V. Žu­kas, yra vie­na di­de­lė prob­le­ma: šios pa­jė­gos ne­ga­li bū­ti pa­nau­do­tos be Šiau­rės At­lan­to Ta­ry­bos spren­di­mo, o kol toks bū­tų pri­im­tas, ga­li pra­ei­ti ne vie­na sa­vai­tė. To­dėl bū­tų ge­rai, kad dėl ypač grei­to rea­ga­vi­mo pa­jė­gų spren­di­mus ga­li­ma bū­tų pri­im­ti pa­gal oro po­li­ci­jos ana­lo­gą - iš­kart, kai si­tua­ci­ja ri­zi­kin­ga, be pa­lai­mi­ni­mo iš vir­šaus.

Kaip mū­sų ša­lis ruo­šia­si ga­li­moms grės­mėms? "Gy­ny­bos pla­nai bu­vo at­nau­jin­ti, - sa­kė Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės va­das. - Su­jun­gė­me tri­jų Bal­ti­jos ša­lių ir Len­ki­jos gy­ny­bos pla­nus." Ta­čiau ge­ne­ro­las ma­jo­ras mi­nė­jo, kad yra šta­bai, ko­man­di­nės struk­tū­ros ir pla­nai, bet trūks­ta ka­rių. Iš­lie­ka prob­le­ma, per kiek lai­ko NA­TO ga­lė­tų su­ge­ne­ruo­ti ka­ri­nę pa­gal­bą.

Lietuvos ir JAV karių pratybos Pabradės poligone. / Rasos Pakalkienės (LŽ) nuotrauka

"Pa­jė­gų ir pla­nų Bal­ti­jos ša­lių at­žvil­giu tu­ri ame­ri­kie­čiai, - pa­brė­žė J. V. Žu­kas. - Vi­siems mums tai yra la­bai ge­ra ži­nia, ka­dan­gi ame­ri­kie­čiai, ne­prik­lau­so­mai nuo NA­TO, čia ren­gia tarp­tau­ti­nius mo­ky­mus, pra­ty­bas su Bal­ti­jos ša­li­mis." Eu­ro­po­je JAV dis­lo­kuo­ja vie­ną bri­ga­dą, ir rei­kė­tų nuo vie­nos iki dvie­jų sa­vai­čių, kad ga­lė­tų pri­trauk­ti sa­vo pa­jė­gų iš vi­so pa­sau­lio. "Šis ame­ri­kie­čių pla­nas mums žy­miai op­ti­mis­tiš­kes­nis", - tvir­ti­no Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės va­das. Tai­gi JAV lai­ko­me sa­vo stra­te­gi­niu par­tne­riu.

Šauk­ti­niai tam­pa profesionalais

"Lie­tu­va tu­ri vi­sas NA­TO sau­gu­mo ga­ran­ti­jas, bet pa­tys tu­ri­me bū­ti pa­si­ruo­šę gin­ti sa­vo vals­ty­bę. Ma­ny­mas, kad mus kas nors gins, tė­ra iliu­zi­ja, jei ne­ro­dy­si­me sa­vo va­lios", - sa­kė J. V. Žu­kas. Ti­kė­ti­na, kad Ru­si­jos ka­ri­nė grės­mė ne­ma­žės. Nie­kas ne­ga­li pa­sa­ky­ti, kaip klos­ty­sis įvy­kiai Ukrai­no­je. Ma­no­ma, per dve­jus me­tus ga­li pa­aiš­kė­ti, ar ji pa­smerk­ta žlug­ti, ar bus pa­keis­ta val­džia, ar pa­vyks pa­siek­ti ko­kių nors su­si­ta­ri­mų ir si­tua­ci­ja sta­bi­li­zuo­sis. Kol kas aki­vaiz­džios dees­ka­la­ci­jos ne­ma­ty­ti, tei­gė lie­tu­vių ge­ne­ro­las ma­jo­ras.

"Prieš­iš­kos pa­jė­gos ga­li iš­nau­do­ti ne­ti­kė­tu­mą, ap­sun­kin­ti iš­anks­ti­nę mo­bi­li­za­ci­ją, truk­dy­ti są­jun­gi­nin­kų pa­jė­gų dis­lo­ka­vi­mui Lie­tu­vo­je, to­dėl mums rei­kia sa­vo grei­to­jo rea­ga­vi­mo pa­jė­gų. Tu­ri­me pa­ma­ty­ti pa­vo­jų, jei jis kil­tų, ir su­ge­bė­ti jį iden­ti­fi­kuo­ti, - kal­bė­jo Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės va­das. - Bū­ti­na iš­mok­ti Kry­mo, Ukrai­nos pa­mo­kas. Tu­ri­me la­bai aiš­kiai su­vok­ti, ka­da ga­li bū­ti per­ženg­ta rau­do­na li­ni­ja. Rei­kia pa­ma­ty­ti, jei tai­kūs so­cia­li­niai ar­ba po­li­ti­niai pro­tes­tai pe­rau­ga į prie­var­tą bei tam ti­krą gink­luo­to konf­lik­to es­ka­la­vi­mą ir rea­guo­ti. Ne­ga­li­me bū­ti pa­sy­vūs, per­leis­ti ini­cia­ty­vos ir iš ša­lies žiū­rė­ti, kuo vis­kas baig­sis. Tai mir­ti­nai pa­vo­jin­ga."

Pa­sak V. J. Žu­ko, į pir­mus ag­re­sy­vius ar prie­var­ti­nius veiks­mus rea­guo­tų Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė. Ko­kia jos pa­dė­tis šiuo me­tu? Ka­riais už­pil­dy­ta kiek dau­giau, ne­gu 50 proc. vi­sos ka­riuo­me­nės. O sau­su­mos pa­jė­gų - tik 35 proc. Ša­lies ka­riuo­me­nę bū­ti­na su­komp­lek­tuo­ti, įsi­ti­ki­nęs va­das. To­dėl bu­vo pri­im­tas spren­di­mas grįž­ti prie šauk­ti­nių. "Po šau­ki­mo ki­tą pa­va­sa­rį tu­rė­si­me jau 3000 ka­rių, par­eng­tų vyk­dy­ti tam ti­krus veiks­mus ka­riuo­me­nės su­dė­ty­je", - sa­kė ge­ne­ro­las ma­jo­ras. Jis pri­mi­nė, kad anks­tes­niais lai­kais, kai Lie­tu­vo­je bu­vo šauk­ti­nių ka­riuo­me­nė, da­lis ka­rių no­rė­da­vo pa­si­lik­ti, to­kiu bū­du bu­vo su­for­muo­tas ser­žan­tų kor­pu­sas. Ti­kė­ti­na, kad ir da­bar da­lis šauk­ti­nių no­rės pa­si­ra­šy­ti kon­trak­tus bei tap­ti pro­fe­sio­na­lais. Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės va­do nuo­mo­ne, jei vis­kas bus ge­rai, per pen­ke­rius me­tus pa­vyks par­uoš­ti re­zer­vą, ša­ly­je ga­li bū­ti 15-17 tūkst. ka­rių. Be to, dar rei­kia at­nau­jin­ti gink­luo­tę ir trans­por­to prie­mo­nes. Pa­gal pri­im­tą spren­di­mą tam skir­ta 150 mln. eu­rų.

Vėl mo­ko­mės veik­ti savarankiškai

Kai tei­gė J. V. Žu­kas, jei mū­sų kraš­tui iš­kil­tų pa­vo­jus, rei­kė­tų veik­ti la­bai grei­tai ir su tai­kos me­tu tu­ri­ma struk­tū­ra. "Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė pri­va­lo iš­mok­ti veik­ti vie­na, - sa­kė ge­ne­ro­las ma­jo­ras. - Ka­dai­se tai ga­lė­jo­me da­ry­ti, bet da­bar - ne­be. Kai bu­vo­me pri­im­ti į NA­TO, ma­nė­me, kad mums už­teks eks­pe­di­ci­nių pa­jė­gų, o vi­sa ki­ta at­liks al­jan­sas. Gy­ve­ni­mas ro­do, jog rei­kia mo­ky­tis veik­ti sa­va­ran­kiš­kai." J. V. Žu­kas in­for­ma­vo, kad šių me­tų ge­gu­žės mė­ne­sį po dau­ge­lio me­tų per­trau­kos vyks pir­mos di­de­lės Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės są­vei­kos pra­ty­bos su ki­to­mis jė­gos struk­tū­ro­mis - Vie­šo­jo sau­gu­mo bei Vals­ty­bės sie­nos ap­sau­gos tar­ny­bo­mis ir po­li­ci­jos pa­da­li­niais. Tai la­bai svar­bu, nes rei­kia su­de­rin­ti veiks­mus, kad, esant rei­ka­lui, ga­li­ma bū­tų sėk­min­gai veik­ti drau­ge. Pa­sak Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės va­do, grės­mės at­ve­ju, kiek­vie­nai par­ami­li­ta­ri­nei or­ga­ni­za­ci­jai taip pat nu­ma­ty­ti vaid­me­nys.

J. V. Žu­ko tei­gi­mu, Lie­tu­vos ka­riuo­me­nei su da­bar­ti­ne struk­tū­ra, per­so­na­lu ir gink­luo­te rei­kė­tų su­ge­bė­ti iš­si­lai­ky­ti apie 30 die­nų, kol bū­tų ak­ty­vuo­tos NA­TO pa­jė­gos. Ša­lies ka­riuo­me­nės va­das tvir­ti­no, kad sėk­min­ga gy­ny­ba pri­klau­so nuo su­ma­nu­mo, va­dų ir mo­ty­va­ci­jos. "Do­nec­ko oro uos­tas Ry­tų Ukrai­no­je bu­vo gi­na­mas ke­le­tą mė­ne­sių, - pri­mi­nė J. V. Žu­kas. - To­kių is­to­ri­jos pa­vyz­džių bu­vo daug, vis­kas pri­klau­so nuo no­ro tai da­ry­ti."