Lietuvos kariuomenė didėjančios atsakomybės akivaizdoje
Ten­ka pri­pa­žin­ti, kad iki Kry­mo oku­pa­ci­jos bei anek­si­jos drą­siai ir iš­di­džiai mo­sa­vo­me tri­mis vė­lia­vė­lė­mis – Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kons­ti­tu­ci­jos 139 straips­niu, ku­ria­me skel­bia­ma apie tai, kad vals­ty­bės gy­ni­mas nuo gink­luo­to už­puo­li­mo yra kiek­vie­no pi­lie­čio tei­sė ir par­ei­ga, ir na­rys­te NA­TO bei ES. 

Il­gą lai­ką ga­li­mą ka­ri­nę ag­re­si­ją ver­ti­no­me kaip teo­ri­nę prie­lai­dą, ku­riai pa­grįs­ti trū­ko tarp­tau­ti­nes rea­li­jas ati­tin­kan­čių fak­tų. Bet ko­kį ga­li­mą ne­ri­mą užg­lais­ty­da­vo pel­nin­ga pre­ky­ba su ry­ti­niu kai­my­nu. Ta­čiau vis­ką pa­kei­tė Ru­si­jos ag­re­si­ja Ry­tų Ukrai­no­je. Klau­si­mai apie tai, kaip bus gi­na­ma Lie­tu­vos te­ri­to­ri­ja, ta­po be ga­lo ak­tua­lūs ir rei­ka­lau­jan­tys pa­grįs­tų at­sa­ky­mų.

Gink­luo­tės įsigijimas

Ži­nia apie pės­ti­nin­kų ko­vos ma­ši­nų Lie­tu­vos ka­riuo­me­nei įsi­gi­ji­mą dau­gu­mai pa­dė­jo iš nau­jo pa­žvelg­ti į kraš­to gy­ny­bos ak­tua­li­jas, o Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės va­do ge­ne­ro­lo lei­te­nan­to Jo­no Vy­tau­to Žu­ko žo­džiai apie ko­vos ma­ši­nų nau­dą ba­ta­lio­nams liu­di­ja apie nau­ją ka­ry­bos samp­ra­tos sklai­dą vie­šo­jo­je erd­vė­je. Iš in­for­ma­ci­nių pra­ne­ši­mų ga­li­me su­ži­no­ti ir apie di­des­nį ka­ri­nių da­li­nių mo­bi­lu­mą, pa­jė­gų ap­sau­gą ir ug­nies ga­lią, ku­rią už­ti­krins nau­jos ko­vos ma­ši­nos, ir apie ga­li­my­bes sau­giai trans­por­tuo­ti ka­rius iki mū­šio lau­ko, efek­ty­viai da­ly­vau­ti mū­šy­je nai­ki­nant šar­vuo­tus ir ne­šar­vuo­tus tai­ki­nius iki 4 ki­lo­me­trų at­stu­mu. Pra­ty­bos „Ug­ni­nis griaus­mas 2016“ ir jų me­tu nau­do­tos sa­vaei­gės hau­bi­cos PzH 2000 mū­sų ka­ri­nę sa­vi­gar­bą iš­kė­lė į iki šiol ne­ma­ty­tas aukš­tu­mas.

Pi­lie­čių nuomonė

Ši ap­lin­ky­bė mus ver­čia stab­te­lė­ti ir at­kreip­ti dė­me­sį į kai ku­riuos svar­bius da­ly­kus. Reikš­min­ga tai, kaip gink­luo­tės įsi­gi­ji­mą Lie­tu­vos ka­riuo­me­nei su­pran­ta ir ver­ti­na ei­li­niai pi­lie­čiai. Ga­li­ma iš­skir­ti ke­lias nuo­mo­nes. Vie­na tei­gia, kad Ru­si­jos ka­riuo­me­nė la­bai grei­tai pa­lauš mū­sų ka­ri­nių pa­jė­gų pa­sip­rie­ši­ni­mą ir aki­mirks­niu užims Lie­tu­vą. Dėl to net ne­ver­ta švais­ty­ti pi­ni­gų karš­to ap­sau­gai. An­tra skel­bia apie be­są­ly­gi­nį pa­sip­rie­ši­ni­mą ag­re­so­riui ir tei­kia gau­sy­bę pa­vyz­džių iš Lie­tu­vos is­to­ri­jos.

Gal­būt ga­li­ma iš­skir­ti ir tre­čią, nuo­sai­kes­nę nuo­mo­nę, ku­ri kal­ba apie mū­sų na­rys­tę NA­TO ir ES, apie įsi­pa­rei­go­ji­mus są­jun­gi­nin­kams bei bend­rą dip­lo­ma­ti­nę po­zi­ci­ją, eko­no­mi­nes sank­ci­jas ir ka­ri­nio at­gra­sy­mo prie­mo­nes ga­li­mo ag­re­so­riaus at­žvil­giu. Ta­čiau žvel­giant iš ei­li­nio pi­lie­čio po­zi­ci­jų vis tiek lie­ka ne­aiš­ku, kaip bū­tų gi­na­ma mū­sų vals­ty­bės te­ri­to­ri­ja ir kaip vyk­tų ka­ro veiks­mai Lie­tu­vo­je už­sie­nio ag­re­si­jos at­ve­ju.

Šian­dien ne­už­ten­ka to­kio po­bū­džio lai­dų kaip „Ka­ri­nės pa­slap­tys“, ku­rio­se ra­gau­ja­mi ka­rių mais­to da­vi­niai, ar pro­jek­tas „Ti­kri vy­rai“, ku­ria­me šou žvaigž­dės ga­li su­si­pa­žin­ti su ka­rei­viš­ku gy­ve­ni­mu. Dė­me­sys Lie­tu­vos ka­rių ren­gi­mui ir tar­ny­bos ka­riuo­me­nė­je po­pu­lia­ri­ni­mas yra ne tik rei­ka­lin­gas, bet bū­ti­nas pro­jek­tas, ku­ris dau­gu­mai at­skleis­tų spren­di­mų vi­su­mą ka­ri­nės ag­re­si­jos at­ve­ju ir pa­neig­tų nuo­gąs­ta­vi­mus, iš­sa­ky­tus BBC do­ku­men­ti­nia­me fil­me „Tre­čia­sis pa­sau­li­nis ka­ras: žvilgs­nis iš va­da­vie­tės“.

Konstitucija

Ei­li­niam Lie­tu­vos žmo­gui ne­pa­kaks siū­ly­mo ati­džiai pers­kai­ty­ti Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kons­ti­tu­ci­jos 143 straips­nį, ku­ria­me kal­ba­ma apie ka­ro pa­dė­ties įve­di­mą bei gink­luo­tų­jų pa­jė­gų pa­nau­do­ji­mą. O šio straips­nio da­lis apie tai, kad Sei­mas tu­ri tei­sę pa­nai­kin­ti Res­pub­li­kos Pre­zi­den­to spren­di­mą dėl ka­ro pa­dė­ties įve­di­mo ir gink­luo­tų­jų pa­jė­gų pa­nau­do­ji­mo, ga­li su­kel­ti ne­ma­žai po­li­ti­nių spe­ku­lia­ci­jų. Dėl to rei­ka­lin­gas tvir­tas ži­no­ji­mas, kad mū­sų po­li­ti­nė sis­te­ma tin­ka­mai su­veiks ga­li­mos ka­ri­nės ag­re­si­jos at­ve­ju ir „minkš­to­ji ga­lia“ ne­taps Tro­jos ark­liu, ga­lin­čiu pa­veik­ti mū­sų po­li­ti­kų spren­di­mus. Tuo­met vi­si iš­kil­min­gi pra­ne­ši­mai apie gink­luo­tės įsi­gi­ji­mą ir sim­bo­li­niai šū­viai iš nau­jų gink­lų virs tuš­čiais žo­džiais. Šian­dien svar­bus ne tik Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės pa­si­ren­gi­mas be­są­ly­giš­kai gin­ti mū­sų kraš­tą, bet ir pa­čių pi­lie­čių įsi­ti­ki­ni­mas, kad vals­ty­bės gy­ni­mas nė­ra iš­ma­tuo­ja­mas eko­no­mi­ne nau­da ir yra be­są­ly­giš­kas.

Kvie­ti­mas dis­ku­si­jai

Pa­si­ro­džiu­si Dei­vi­do Šle­kio mo­nog­ra­fi­ja „Mąs­laus vy­čio beieš­kant. Lie­tu­viš­kos ka­ri­nės min­ties rai­da ir būk­lė po ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo (1990 – 2014)“ (2015) kvie­čia ne tik ga­na kri­tiš­kai pa­žvelg­ti į ka­ri­nės min­ties pe­rė­mi­mą iš Va­ka­rų, bet ir dis­ku­si­jai ka­ry­bos te­ma. Au­to­rius kal­ba apie ka­ro svar­bą tau­ti­nės ta­pa­ty­bės ug­dy­mui bei at­sklei­džia ki­to­kią nei Va­ka­ruo­se pa­pli­tu­sią ka­ro samp­ra­tą.

Mums ka­ras yra eg­zis­ten­ci­jos pa­grin­das, ug­dan­tis tau­ti­nę ir pi­lie­ti­nę ta­pa­ty­bę. Per ka­rą apib­rė­žia­me, kas yra lie­tu­vių tau­ta ir Lie­tu­vos vals­ty­bė. Ten­ka pri­tar­ti D. Šle­kiui dėl vy­rau­jan­čio is­to­ri­nio pa­sa­ko­ji­mo Lie­tu­vo­je: „toks is­to­ri­nis pa­sa­ko­ji­mas, vie­na ver­tus ku­ria he­ro­jų ir au­kų vaiz­di­nį, o, an­tra ver­tus, už­go­žia ki­tas veik­los sri­tis (eko­no­mi­ką, kul­tū­rą). Ko­dėl tu­ri­me kal­bė­ti apie lie­tu­vius tik kaip apie ka­rių tau­tą? O gal mes bu­vo­me pirk­lių, me­ni­nin­kų ar ge­rų ūki­nin­kų kraš­tas?“

Va­ka­ruo­se ka­ras su­vo­kia­mas kaip prie­mo­nė, ku­rią kon­tro­liuo­ja ir ri­bo­ja po­li­ti­kai. Ka­dan­gi dau­gu­ma ei­li­nių žmo­nių ten nė­ra pa­ty­rę tie­sio­gi­nės ka­ro grės­mės, apie ka­rą jie su­ži­no iš ži­niask­lai­dos bei Ho­li­vu­do ki­no pro­duk­ci­jos. Pa­na­šio­je si­tua­ci­jo­je at­si­du­ria ir ei­li­nis Lie­tu­vos gy­ven­to­jas, iš ku­rio XXI am­žiaus pa­sau­lis rei­ka­lau­ja at­sa­ky­ti į klau­si­mus: „Kaip ka­riau­si­me?“, „Kaip pa­nau­do­si­me įsi­gy­tą ka­ri­nę tech­ni­ką, ir kaip ji pa­dės įgy­ven­din­ti stra­te­gi­nius tiks­lus?“, „Ko­kius spren­di­mus rei­kės pri­im­ti?“

Pa­ci­tuo­siu vie­ną D. Šle­kio įžval­gą, ku­ri taik­liai at­sklei­džia ka­riuo­me­nės ir vi­suo­me­nės bend­ra­vi­mo si­tua­ci­ją. „Ne­ma­tant ka­riuo­me­nės vi­du­je vyks­tan­čių dis­ku­si­jų, ky­la abe­jo­nių dėl ka­ri­nin­kų kom­pe­ten­ci­jos. Ką ka­ri­nin­kai ži­no apie ka­rą, ka­ry­bą, kin­tan­čias jos for­mas ir bū­dus? Vi­sa tai ve­da prie dar di­des­nės prob­le­mos. Ne­ma­ty­da­mi ka­ri­nin­ki­jos vi­du­je vyks­tan­čių dis­ku­si­jų, ci­vi­liai su­si­du­ria su su­nku­mais ban­dy­da­mi su­pras­ti ka­ri­nį men­ta­li­te­tą, po­žiū­rį į ka­rą ir po­li­ti­ką. Ki­taip ta­riant, už­ti­krin­ti ci­vi­li­nę kon­tro­lę yra su­dė­tin­ga. At­si­ran­da ci­vi­lių ir ka­riš­kių at­otrū­kis“.

Trans­for­ma­ci­jų akivaizdoje

Su­pra­ti­mas, kaip gin­ti šiuo­lai­ki­nę Lie­tu­vą at­ėjo pa­laips­niui. Pi­lie­ti­nė gy­ny­ba pir­mai­siais ne­prik­lau­so­my­bės me­tais bu­vo pa­grin­di­nis gy­ny­bos pri­nci­pas, nes bu­vo tie­sio­giai sie­ja­mas su 1991 m. sau­sio įvy­kiais. Lai­kui bė­gant, ta­po pa­pil­do­mu ele­men­tu, ku­ris są­vei­kau­da­mas su ka­ri­nė­mis pa­jė­go­mis tu­rė­jo ga­ran­tuo­ti veiks­min­gą at­gra­si­ni­mą. Pe­rė­ji­mą prie te­ri­to­ri­nės gy­ny­bos idė­jos pa­ska­ti­no par­ti­za­ni­nio ka­ro pa­tir­tis. Pa­gal su­kur­tus te­ri­to­ri­nės gy­ny­bos pla­nus mū­sų ka­riuo­me­nė tu­rė­jo at­ro­dy­ti ga­na įspū­din­gai. 2008 me­tais ka­riuo­me­nę tu­rė­jo su­da­ry­ti 23 tūkst, o vė­liau net 43 tūkst. ka­rių. Re­gu­lia­rią­sias sau­su­mos pa­jė­gas tu­rė­jo su­da­ry­ti 4 ko­vi­nės ir vie­na lo­gis­ti­kos bri­ga­da. Iš vi­so bu­vo pla­nuo­ja­ma tu­rė­ti 20 ba­ta­lio­nų ir 10 te­ri­to­ri­nės gy­ny­bos rink­ti­nių. Prie šių skai­čių reik­tų pri­dė­ti vi­suo­ti­nį pa­sip­rie­ši­ni­mą.

2001 m. rug­sė­jo 11 d. dėl te­ro­ris­ti­nių iš­puo­lių su­griu­vo Niu­jor­ko Pa­sau­lio pre­ky­bos cen­tro bokš­tai dvy­niai ir tai pa­ska­ti­no ka­ri­nės trans­for­ma­ci­jos pro­ce­sus, pa­gal ku­riuos Lie­tu­va tu­rė­jo kur­ti ma­žas, grei­tas, lanks­čias, leng­vai per­dis­lo­kuo­ja­mas, są­vei­kias ka­ri­nes pa­jė­gas. Įdo­mu, jog šios trans­for­ma­ci­jos me­tu Lie­tu­va pra­dė­jo vyk­dy­ti di­džiau­sią ir il­giau­sią sa­vo tarp­tau­ti­nę mi­si­ją Af­ga­nis­ta­ne. Ir čia vėl gir­di­me D. Šle­kio kri­ti­kos gai­das apie tai, kad Lie­tu­vos ka­ri­nin­ki­ja ne­su­ge­bė­jo dis­ku­tuo­ti apie įgy­tą ka­ro Af­ga­nis­ta­ne pa­tir­tį.

2008 m. Ru­si­jos – Gru­zi­jos ka­ras bei 2014 m. įvy­kiai Ukrai­no­je vėl pa­ska­ti­no grįž­ti prie te­ri­to­ri­nės gy­ny­bos. Nuo 2010 m. sau­sio Lie­tu­vo­je pra­de­da bu­dė­ti Tai­kos me­to už­duo­čių ope­ra­ci­nės pa­jė­gos, ku­rios už­duo­tis yra rea­guo­ti į ša­lies su­ve­re­ni­te­to pa­žei­di­mus, stip­rin­ti vals­ty­bės sie­nos ap­sau­gą ir vyk­dy­ti svar­bių ob­jek­tų ap­sau­gą. 2011 m. pa­tvir­ti­na­ma slap­ta Vals­ty­bės gink­luo­tos gy­ny­bos kon­cep­ci­ja, ku­rio­je daug dė­me­sio ski­ria­ma te­ri­to­ri­nei gy­ny­bai. Ga­li­me ste­bė­ti di­dė­jan­tį dė­me­sį kraš­to gy­ny­bai, ta­čiau ne­rei­kia pa­mirš­ti, kaip D. Šle­kio mo­nog­ra­fi­jo­je kal­ba­ma apie ka­rą dėl žmo­nių pro­tų ir šir­džių: „ka­riai, o la­biau­siai jų va­dai, tu­ri mo­kė­ti ne tik kau­tis ir va­do­vau­ti, ta­čiau ir su­vok­ti, ko­kia yra erd­vės, ku­rio­je kau­na­si, spe­ci­fi­ka. Jie tu­ri ge­bė­ti su­pras­ti eko­no­mi­nius, tei­si­nius, kul­tū­ri­nius ir an­tro­po­lo­gi­nius as­pek­tus“.

Atsakomybė

Kiek­vie­nas Lie­tu­vos pi­lie­tis tu­ri su­vok­ti, kad ka­riuo­me­nė yra įran­kis, už­ti­kri­nan­tis vals­ty­bin­gu­mo tęs­ti­nu­mą bei tarp­tau­ti­nės tei­sės pri­nci­pų įgy­ven­di­ni­mą pa­sau­ly­je. Ka­riuo­me­nė nė­ra žais­las, ku­riuo mė­gau­ja­mės ka­ri­nių par­adų me­tu. Glo­ba­lia­me pa­sau­ly­je nė­ra ka­ro, vyks­tan­čio ne­ži­nia kur ar Nie­ka­dos ša­ly­je. Kiek­vie­nas šū­vis, spro­gi­mas ar kas­me­ti­niai ka­ri­niai ma­nev­rai skel­bia ži­nią kai­my­nams ir vi­sam pa­sau­liui. Tik nuo vals­ty­bės pi­lie­čių pri­klau­so, ko­kia tai bus ži­nia – ge­ra ar blo­ga.